Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Baltistikos mokslas atsirado už Lietuvos ribų. Tai buvo susiję su lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros iškilimu devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje. Tos kalbotyros specialistai išaiškino, kad lietuvių kalba išlaikė daugiau senovės už kitas gyvąsias indoeuropiečių kalbas, kad ji tebeturi sveikiausią senąją fleksiją, kurią kitos gyvosios kalbos pakeitė, liko tik jos likučiai arba visai jos neteko. Matė, kad lietuvių kalba šiuo atžvilgiu prilygo tai būklei, kuri randama pačiuose seniausiuose kitų giminiškų kalbų ar jų grupių paminkluose. Plg. lietuvių vil-kas su galūne -as iš *-os ir lenkų wilk, rusų volk, nors senoji slavų kalba dar turėjo vlьk-ъ; arba vokiečių Wolf, anglų wolf, nors seniausi germanų kalbų paminklai dar išlaikė galūnę -s (skandinavų -aR, kur -R iš -s); arba prancūzų loup šalia jai pradžią davusios lotynų kalbos lup-us (iš *vlup-os). Todėl indoeuropeistams labai rūpėjo ištirti lietuvių kalbą. To reikėjo pirmykštės indoeuropiečių kalbinės būklės rekonstrukcijai ir aiškinantis giminiškų kalbų istoriją.

Lietuvių kalbos duomenys naudojami jau lyginamosios kalbotyros pradininkų vokiečių Franco Boppo ir dano Rasmus Rasko veikaluose. Žymusis vokiečių indoeuropeistas Augustas Schleicheris (Šleicheris) 1856 m. išleido tiems laikams modernią lietuvių kalbos gramatiką (pirmąją mokslinę šios kalbos gramatiką), turėjusią didelę reikšmę tolesnėms lituanistinėms studijoms, kurių ėmėsi nemaža žymių vokiečių indoeuropeistų. Ir ne tik jie, bet taip pat kitų kraštų mokslininkai. Greitai buvo atkreiptas dėmesys ir į prūsų kalbą, imta tirti jos rašytinius paminklus. Tuo būdu lituanistika peraugo į baltistiką, nors baltų vardas šiai indoeuropiečių kalbų šakai pavadinti buvo įvestas kiek vėliau vokiečių kalbininko Rainholdo Trautmanno. Vokietijoje ir kitose šalyse atsirado gausūs lietuvių kalbos (baltų kalbų) tyrimo židiniai. Jomis tada domėjosi, galima sakyti, visi žymieji įvairių kraštų lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros specialistai. Tos studijos daug kur šliejosi prie slavistikos institucijų, nes tuomet (ir vėliau) buvo labai aktuali baltų ir slavų kalbinių ryšių problematika. Intensyvėjo tarpinės baltų ir slavų prokalbės šalininkų ir jos neigėjų ginčai, savo ruožtu skatinę lituanistines (baltistines) studijas.

Vokiečių kalbininkas Hansas Krahe (Krajė) atkreipė dėmesį į lietuvių vardyno, visų pirma hidronimijos, didelį archajiškumą. H. Krahės pradėtą darbą tęsė kiti kalbininkai, mūsų laikais vokietis Volfgangas S. Schmidas (Šmidas).

Apskritai, vokiečių kalbininkų įnašas į lituanistikos (baltistikos) mokslą yra labai didelis. Intensyviai jie dirba ir dabar. Minėtinas Jono Bretkūno Biblijos rankraščio daugiatomis leidimas. Į balistines studijas mūsų dienomis įsitraukia vis daugiau jaunų vokiečių kalbininkų.

Iš Vokietijos lituanistinės (baltistinės) studijos greit persimetė į kitus germanų kraštus. Jos anksti suklestėjo Skandinavijos šalyse, visų pirma vieno iš indoeuropeistikos pradininkų Rasmus Rasko tėvynėje – Danijoje, davusioje nemaža pasaulinio garso kalbininkų, kurie paliko ryškius pėdsakus ir mums rūpimoje srityje. Tebūnie leista paminėti vien Vilhelmą Thomseną (Tomsenas), kuris pirmasis ištyrė senuosius baltizmus, patekusius į Baltijos finų kalbas. Ir dabar Danijoje lietuvių (baltų) kalbos vaisingai tiriamos. Norvegija mums davė vieną iš didžiųjų pasaulio baltistų, sakytume, baltistikos mokslo klasiką, Christianą S. Stangą. Ką reiškia vien jo 1966 m. pasirodžiusi Baltų kalbų lyginamoji gramatika! Jis sukūrė ištisą baltistikos Skandinavijoje mokyklą. Iš jo mokinių pažymėtini norvegas Terje Mathiassenas (Matiasenas, deja, jaunas mirė) ir islandas Järanduras Hilmarssonas (be kita ko, nemaža nuveikęs, kad Islandija pirmoji pripažintų atkurtos Lietuvos nepriklausomybę). Iš Švedijos baltistų labiausiai minėtini Richardas Ekblomas (akcentologija) ir Knutas Olafas Falkas (vardynas, jotvingistika). Mums rūpimos studijos plito ir prie Skandinavijos šalių prisišliejusioje Suomijoje (ypač senųjų baltizmų finų kalbose tyrimas), taip pat Estijoje (labiausiai minėtinas Peeteris Arumaa).

Lietuvių kalbos (baltų kalbų) studijas intensyviai vykdė taip pat kitų germanakalbių kraštų kalbininkai. Minėtinas olandas Nikolas van Wijkas (Veikas, akcentologija). Iš JAV baltistų labiausiai išsiskyrė Williams R. Schmalstiegas (Šmolstygas, istorinė sintaksė, prūsistika).

Iš Vokietijos lituanistinės (baltistinės) studijos anksti persimetė į Rusiją. Jų pradininku laikytinas Filipas Fortunatovas. Čia susidarė trys tokių studijų židiniai: Sankt Peterburge, Maskvoje ir Kazanėje. Du pirmieji buvo susiję su paties F. Fortunatovo veikla, o Kazanėje tada dirbo žymusis lenkų kilmės kalbininkas (prancūziška pavarde) Jonas Baudouin de Courtenay (Boduenas de Kurtenė). Minėtinas dar ir kitas lenkų kilmės, bet Rusijoje profesoriavęs, kalbininkas – Viktoras Poržezinskis (lenkiškai Porzeziński, skaityk Požezinski), be kita ko, tyręs lietuvių tarmes. Fortunatovo balistinės mokyklos palikuoniais laikytini Sovietų Sąjungoje veikę (neišvengę bolševikų persekiojimo) maskviškis Michailas Petersonas – žymiųjų rusų baltistų Vladimiro Toporovo, Viačeslavo Ivanovo, Tatjanos Bulyginos–Šmeliovos ir kitų mokytojas, taip pat Kijeve, Leningrade ir Vilniuje dirbęs ir nemaža savo mokinių turėjęs Borisas Larinas.

Ypač svarbūs Vladimiro Toporovo lituanistiniai bei balistiniai tyrimai. Tai – baltų ir slavų kalbiniai ryšiai, ypač ankstyvoji jų fazė (slavų kalbas jis kildino iš probaltų dialekto), ištyrė baltų kilmės hidronimiją Aukštutiniame Dniepro baseine (kartu su Olegu Trubačiovu) ir Maskvos – Okos upynuose, analizavo senąją baltų mitologiją, lygino ją su slaviškąja. V. Toporovas labai daug nusipelno prūsistikai ir kitų vakarinių baltų palaikų tyrimui. Dirbdamas sunkiomis bolševikinės priespaudos sąlygomis jis sukūrė savąją maskviškę baltistikos mokyklą, prie kurios šliejosi Viačeslavas Ivanovas, Nikita Tolstojus ir kiti žymūs to meto rusų kalbininkai. V. Toporovo mokiniai (Tamara Sudnik, Margarita Lekomceva, Lidija Nevskaja ir kt.) tęsė savo mokytojo nubrėžtą balistinių tyrimų kryptį ir mūsų dienomis sėkmingai darbuojasi.

Minėtini Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) baltistai Jurijus Otkupčikovas ir jo žmona Jūratė Laučiūtė, ypač daug nusipelnę lietuvių (baltų) etimologijos ir leksikologijos (slavų kalbų baltizmai) tyrimo srityje, bet nemaža reiškęsi ir kitur. Jų darbą mūsų dienomis gražiai pratęsia energingas jaunesnės kartos lituanistas Aleksejus Andropovas su savo mokiniais.

Lituanistinių (baltistinių) studijų pradininku Ukrainoje laikytinas žymusis šios šalies kalbininkas Leonidas Buchalovskis. Tas studijas vaisingai pratęsė gabus jo mokinys Anatolijus Nepokupnas, daugiausia iš ukrainiečių nuveikęs baltistikos mokslo labui, ypač tirdamas baltų ir slavų kalbinius ryšius, taip pat vakarų baltų, daugiausia jotvingių, kalbų palaikus.

Lenkijoje lituanistines studijas pradėjo kilęs iš Lietuvos Janas Karłowiczius. Jas tęsė kiti žymūs lenkų kalbininkai, iš kurių labiausiai minėtini Janas Rozwadowskis, Janas Otrębskis (Otrembskis), Jerzy Kuriłowiczius ir Janas Safarewiczius, o mūsų dienomis jas tęsia Vojciechas Smoczyńskis, 2007 m. išleidęs etimologinį lietuvių kalbos žodyną, daug nusipelnęs ir prūsistikos studijoms. Bulgarijoje nemaža reiškėsi Aleksandras Doričius, ypač kaupdamas lietuvių tarmių, kurių dalis nepasiekė mūsų laikų, duomenis. Iš vėlesnių bulgarų kalbininkų išskirtinas Ivanas Duridanovas, paleobalkanų kalbų santykių su baltų kalbomis tyrėjas. Dabar vaisingai darbuojasi jo mokiniai.

Čekijoje lituanistika (baltistika) klesti nuo pat jų didžiojo kalbininko Josefo Zubato (Zubatý) laikų. Iš vėlesnių tyrėjų, palikusių ryškius pėdsakus mums rūpimoje srityje, minėtini Vaclovas Machekas (etimologija, kelsikologija), o mūsų dienomis – Jiržis Marvanas ir energingas jaunosios kartos lituanistas Ilja Lemeškinas.

Prancūzijoje ir prancūzakalbėse šalyse lietuvių kalba buvo tiriama, galima sakyti, nuo pat lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros suklestėjimo laikų. Nemaža reiškėsi didieji indoeuropeistai prancūzas Antuanas Meilettas (Mejė) ir šveicaras Ferdinandas de Saussure (Sosiuras), taip pat kiti žymūs tyrėjai. Jų darbas tęsiamas ir mūsų dienomis (Paul Garde ir kt.).

Be Prancūzijos, iš romanakalbių šalių ypač pažymėtina Italija. Čia vaisingai darbavosi žymusis italų kalbininkas Vitore Pisanis (Pizanis). Buvo leidžiamas specialus periodinis leidinys Studi baltici. Šiandien jų darbą tęsia Gvidas Michelinis (Mikelinis) ir Pietras Umbertas Dinis.

Nesistengiant aprėpti visų šalių, kur tiriamos baltų kalbos, tenka konstatuoti, kad šiomis kalbomis domimasi, jos studijuojamos net atokiausiuose pasaulio kraštuose, įskaitant Tolimuosius Rytus: Indiją (Sunitis Kumaras Chatterjis, tarti Četerdžis), Taivaną (Čien Čigmo), Japoniją (Ikuo Murata, grupė jaunų japonų). Mokslinėse konferencijose tenka nuolat pamatyti vis naujus iš įvairių šalių kilusių jaunųjų tyrėjų veidus.

Lietuvoje atsirasti lietuvių (baltų) kalbų studijoms lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros iškilimo laikotarpiu nebuvo jokių sąlygų. Mūsų aukštuomenė tada jau buvo sulenkėjusi ir atkritusi nuo savo tautos kamieno. Pati lietuvių kalba čia buvo persekiojama ir niekinama. Lietuviškai bekalbėjo tik kaimo varguomenė, iš dalies ar visai beraštė. Nebuvo bendros visai tautai rašomosios kalbos, įsigalėjo sritiniai dialektai. Jais domėjosi vokiečių ir kitų kraštų indoeuropeistai. Bet kokią lietuvišką veiklą Lietuvoje gniuždė cariniai okupantai.

Geresnė padėtis buvo vadinamoje Prūsų (Mažojoje) Lietuvoje, valdomoje vokiečių. Nepaisant germanizacijos ten nuo XVII a. pradžios jau turėta palyginti vientisa rašomoji kalba, išaugusi iš paties archajiškiausio mūsų kalbos dialekto. Būta ir lietuvių kalbininkų. Ypač minėtinas Fridrichas Kuršaitis, 1876 m. išleidęs išsamią lietuvių kalbos gramatiką, 1870–1883 m. – puikius vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynus. Vokiškai parašyti F. Kuršaičio veikalai negalėjo neatkreipti lyginamosios kalbotyros mokslininkų dėmesio. Jie šių veikalų duomenimis plačiai rėmėsi, ypač F. Kuršaičio aprašyta lietuvių akcentuacijos sistema. Prūsinė lietuvių kalbos atšaka indoeuropeistikos pasaulyje reprezentavo lietuvių kalbą. Jos pagrindu vėliau iškilo dabartinė mūsų bendrinė kalba.

Lituanistinių (baltistinių) studijų Lietuvoje pradininkas buvo Kazimieras Būga, pirmasis iš lietuvių baigęs lingvistikos mokslus Peterburgo universitete, po to tobulinęsis Vokietijoje. Jis ypač daug nusipelnė leksikografijos (didžiojo lietuvių kalbos žodyno pradininkas) ir leksikologijos (etimologija, skoliniai) srityse, taip pat tirdamas vardyną ir kitų baltų genčių, tarp jų nepalikusių rašytinių paminklų, palaikus.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1922 m. įkurtame Kauno universitete, vėliau pavadintame Vytauto Didžiojo vardu, lietuvių kalbos (baltų kalbų) tyrimui buvo skiriamas labai didelis dėmesys. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje atsirado lietuviška įstaiga, kuri puoselėjo mums rūpimas studijas. Daugiausia reiškėsi Pranas Skardžius ir Antanas Salys, abu baigę lingvistikos mokslus Vokietijoje. Vėliau prie jų prisidėjo Petras Jonikas ir kiti. Suklestėjo dialektologija (A. Salys, P. Jonikas, mažlietuvis Jurgis Gerulis…), imtasi plačios apimties kalbos istorijos darbų (daugiausia P. Skardžius), tirta žodžių daryba, kauptas vardynas (Kazimieras Alminas ir kt.). Kaune formavosi stiprus lituanistikos (baltistikos) mokslo centras. Tačiau didžioji pasaulio baltistikos mokslinės produkcijos dalis po senovei pasirodydavo užsienyje.

Tuo pačiu metu baltistikos mokslas labai suklestėjo Latvijoje – antroje baltakalbėje šalyje. Čia gyveno ir dirbo vienas iš didžiųjų pasaulio baltistų latvis Janis Endzelynas. Savo plačios apimties Latvių kalbos gramatika ir didžiuoju latvių kalbos žodynu (pradėtu Karlo Miūlenbacho), parašytais vokiškai veikalais jis įvedė latvių kalbą į pasaulinės baltistikos studijas greta ten tada ištisai viešpatavusios lietuvių kalbos, kurią taip pat intensyviai tyrė, lygiai kaip ir prūsų kalbos paminklus. Ryga greit tapo bene pačiu svarbiausiu to meto balistinių studijų centru.

Baltistikos mokslo suklestėjimą baltų šalyse nutraukė sovietinė okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Žymieji tyrėjai pasitraukė į Vakarus. Jau senyvas J. Endzelynas liko Latvijoje, tačiau jo veikla buvo bolševikų suvaržyta. Lietuvoje neliko nei vieno aukštos kvalifikacijos kalbininko-tyrėjo. Jaunimas neturėjo iš ko mokytis. Pagalbos iš užsienio, esant visuotinei krašto izoliacijai, nebuvo galima tikėtis. Tačiau nuo pat pirmųjų pokario metų aukštojo mokslo siekė daug gabaus jaunimo. Studijuoti lituanistiką tada atrodė paties Dievo įsakyta. Joje slypėjo tautos dvasia. Mokytis kalbos tyrimo metodikos buvo įmanoma tik iš lingvistinės literatūros, bet ir šią bolševikai laikė, kalbant liaudiškai, po septyniais užraktais, studentams nebuvo prieinama.

Palengvėjimą pajutome nuo 1950 m., žlugus vadinamajam Marro „mokslui“, iki tol bolševikų tapatinamam su sovietine kalbotyra. Šio „mokslo“ pakaitalu tapusį Stalino „kalbos mokslą“ Lietuvoje pavyko paversti savotišku skydu, kuriuo prisidengiant buvo galima susipažinti ir kitus supažindinti su pasauline kalbotyra (šių eilučių autoriui tai buvo prieinama jau anksčiau, dirbant katedros laborantu), o tai buvo svarbu siekiant atnaujinti lituanistikos (baltistikos) studijas Lietuvoje. Teko labai daug dirbti, plušėti. Juk buvome kalbotyros mokslo mažaraščiai, beje, kaip ir daugelis Sovietų Sąjungos kalbininkų.

Apie septintojo dešimtmečio vidurį Vilniaus universiteto lituanistai kalbininkai buvo jau tiek atkutę, kad savo darbais ėmė garsėti tarp Sovietų Sąjungos lingvistų, tapo žinomi net užsienyje. Greitai sulaukė stažuotojų iš įvairių šalių. Ėmė organizuoti baltistų konferencijas, į kurias pavykdavo atvykti ir kai kuriems užsienio kalbininkas. Imta leisti tarptautinį žurnalą „Baltistica“. Vilnius pamažu tapo pasauliniu baltistikos mokslo centru. Šalia diachroninio kalbų tyrimo vis labiau plito sinchroninė lingvistika.

Sovietiniame lietuvių kalbos (ir literatūros) institute buvo vykdomi fundamentalūs didžiojo lietuvių kalbos žodyno ir akademinės gramatikos rašymo darbai, sudarinėjamas lietuvių kalbos atlasas, tiriamas vardynas, ypač seniausias jo sluoksnis – hidronimija. Tačiau šiaip jau kalbininkų veiklą jungtiniame institute užgožė literatūrologai, besistengiantys lietuvių kalbotyrą paversti literatūros tarnaite.

Nežiūrint okupacijos varžtų ir bolševikinių ideologų trukdymo, lituanistikos (baltistikos) mokslo labui tada buvo padaryta palyginti daug. Ypač reikšmingi šių sričių darbai: dialektologija (Juozas Senkus, Zigmas Zinkevičius, Vladas Grinaveckis, Aleksas Girdenis, Kazimieras Garšva ir kt.), fonologija (Jonas Kazlauskas, A. Girdenis), kalbos istorija (Jonas Palionis, Z. Zinkevičius), sintaksė (Kazys Ulvydas, Vytautas Ambrazas, Vytautas Sirtautas ir kt.), etimologija, leksikologija ir žodžių daryba (Vincas Urbutis, Algis Sabaliauskas, Saulius Ambrazas…), vardynas (Aleksandras Vanagas, Marija Maciejauskienė ir kt.), taip pat latvistika (Jonas Kabeika, Jonas Balkevičius), prūsistika (Vytautas Mažiulis), baltų ir slavų kalbų ryšių tyrimas (V. Mažiulis, Simas Karaliūnas, Valerijus Čekmonas, Olegas Poliakovas).

Į Vakarus pasitraukę ir Jungtinėse Amerikos Valstijose apsigyvenę žymieji lietuvių kalbininkai, sunkiai pritapdami prie naujų sąlygų ir pakeisdami profesiją (išskyrus Antaną Salį), vis dėlto į lituanistikos (baltistikos) mokslo lobyną įnešė palyginti nemaža, ypač daug tirdami lietuvių kalbos istoriją (P. Skardžius, P. Jonikas ir kt.).

Latvijoje, mirus 1961 m. J. Endzelynui, baltistikos studijos sunyko. Latvistikos srityje vaisingai darbavosi Marta Rudytė (dialektologija), Artūras Ozolas (Uozuolas, kalbos istorija), Konstantinas Karulis (etimologija) ir kt. Iš jaunesnės kartos minėtini Reinis Bertulis ir Peteris Vanagas, studijas baigę Vilniaus universitete, taip pat Benita Laumanė. Iš pasitraukusių į Vakarus žymiųjų latvių kalbininkų daugiausia nuveikė Švedijoje apsigyvenusi Velta Drūke-Dravinia.

Po nepriklausomybės atgavimo baltistika Vilniaus universitete sparčiai nyko. Mat Universiteto vadovybė (technokratai) liovėsi ja rūpintis. Pagrindiniai lituanistai bei baltistai greitai išėjo į pensiją ir, nematydami perspektyvų Universitete, kuriame kalbotyra buvo paversta savotiška literatūros mokslo tarnaite, ėmė šlietis prie Lietuvių kalbos instituto, kur ir toliau buvo vykdomas tiriamasis darbas, arba prie Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (vėliau centro), kur buvo patyrusių redaktorių, gebančių parengti spaudai sudėtingiausius mokslinius veikalus. Vyresniaisiais lituanistais netrukus pasekė jaunimas. Tiriamasis baltistikos darbas Universitete toliau liko vykdomas tik baltų filologijos katedroje, vadovaujamoje Bonifaco Stundžios, kurią nepakankamai rėmė Universiteto vadovybė. Pažymėtinas prie katedros veikiantis latvistikos centras (Albertas Rosinas, Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė). Šioje katedroje buvo toliau leidžiamas tarptautinis žurnalas Baltistica, kuriame bendradarbiavo ir tebebendradarbiauja viso pasaulio baltistai. Tai labai svarbi baltistikos institucija.

Lietuvių kalbos institutas, pasipildęs perėjusiais iš Universiteto tyrėjais (Giedrius Subačius, Juozas Kvaraciejus…), taip pat baigusiais Vilniaus universitetą ir kitas Lietuvos aukštąsias mokyklas jaunais gabiais specialistais, dabar vadovaujamas veiklios direktorės Jolantos Zabarskaitės, kuriai padeda buvusi ilgametė Tarybos pirmininkė, lietuvių kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vedėja Danguolė Mikulėnienė, labai išsiplėtė ir pagilino savo veiklą, įtraukė į ją senuosius baltistus.

Taigi Nepriklausomoje Lietuvoje intensyviai dirbtas ir dabar tebedirbamas lituanistikos (baltistikos) tiriamasis darbas šiose srityse: dialektologija (D. Mikulėnienė, A. Girdenis, Kazys Morkūnas, Elena Grinaveckienė, K. Garšva, Vytautas Kardelis, Z. Zinkevičius – istorinė dilektologija), lietuvių kalbos istorija (Z. Zinkevičius, J. Palionis, Audronė Žiurlytė-Jakulienė-Kaukienė, Ona Aleknavičienė, Jurgis Pakerys, Giedrė Kudirkaitė-Čepaitienė, Antanas Smetona, iš jaunimo minėtinas Mindaugas Šinkūnas), akcentologija (B. Stundžia, Antanas Pakerys…), vardynas (Laimutis Bilkis, Z. Zinkevičius, J. Palionis…), etnogenezė (V. Mažiulis, Z. Zinkevičius…), taip pat latvistika (Alvydas Butkus, A. Rosinas, E. Žilinskaitė-Šinkūnienė), prūsistika (V. Mažiulis, Letas Palmaitis, Vytautas Rinkevičius), jotvingistika (Z. Zinkevičius).

Kaip matome, dabar Lietuvoje sėkmingai funkcionuoja du svarbiausieji mums rūpimos srities tiriamieji centrai: Lietuvių kalbos institutas ir Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedra. Labai svarbu, kad jie abu tarpusavyje bendrautų, sutartų ir koordinuotų atliekamus darbus. Tai – svarbiausias sėkmės laidas. Būtų didelė nelaimė, jeigu jiems imtų vadovauti nespecialistai (technokratai), kurie greit sugriautų darnius ir vaisingai dirbančius kolektyvus, duodančius toną viso pasaulio baltistams.

Voruta. – 2013, saus. 5, nr. 1 (765), p. 1, 10.