2004-ieji – jubiliejiniai metai. Sukanka šimtas metų, kai Lietuva atgavo savąjį raštą.
Ar yra kita tauta, iškentusi tokį išbandymą? 40 metų (1864–1904) lietuviai skaitė kirilica parašytus lietuviškus tekstus.
Ar rastume kitos tautos istorijoje keliaujančio mokytojo – daraktoriaus fenomeną? Ar kitur suprantama – ką reiškia knygnešys?
Nepaisant draudimų, trėmimų lietuviškas žodis, daina, tradicijos neišnyko, tik išugdė lietuvio – užsispyrėlio, kovotojo bruožus.
Šitokiame kontekste veikė ir broliai Juškos – kunigas Antanas ir mokytojas Jonas. Jau pats brolių pasiaukojantis bendradarbiavimas ir bendras tikslas – išsaugoti lietuvių kultūros lobius – šiandien atrodo legenda. Norėtųsi, kad ji padėtų labiau suvokti lietuvybės vertę, atgaivinti iš senų senovės mūsų tautai būdingas žmogiškąsias savybes.
Autorė, remdamasi 2003 m. pasirodžiusia Antano Mockaus knyga Broliai Juškos. Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai (Vilnius, “Tyto alba”), pateikia kai kurias dainų leidimo peripetijas Kazanėje spaudos draudimo metais.
Kuriais metais Juškos pradėjo rūpintis dainų leidimu, tikslių duomenų nėra. Ankstyviausia žinia yra Rusijos mokslų akademijos kalbos ir literatūros skyriaus 1866 m. gruodžio 20(8) d. protokole esanti užuomina, kad akademikas I. Sreznevskis pristatė dainų rinkinį “rinkinį "Литовские народные песни с руским переводом” 1.
Šis rinkinėlis parengtas lietuvių ir rusų kalbomis, bet lietuviškas tekstas transponuotas rusiškomis raidėmis. Tokia buvo Mokslų akademijos pozicija.
Lietuvoje, prasidėjus spaudos draudimui, ne iš karto susiorientuota, kad rusiško raidyno taikymas lietuvių kalbai yra viena iš carizmo vykdomos reakcinės politikos priemonių lietuvių nacionalinės kultūros raidai slopinti.
33 dainų rinkinėlis išspausdintas mokslo darbuose (Сборник статей). Broliai Juškos siekė išpopuliarinti lietuvių liaudies dainas, atspindinčias tautos nacionalinį savarankiškumą bei aukštą kultūrą. Jonas Juška pateikė gerą tų dainų vertimą į rusų kalbą, norėdamas ir kitataučius supažindinti su lietuvių poetiniais turtais.
Lietuvių reakcija, pasirodžius leidiniui, pasireiškė savigynos forma: jie pirko net po kelis egzempliorius ir degino.
Broliai Juškos neįvertino pasirinkto kelio ir kurį laiką atidėjo dainų ir žodyno spausdinimą.
Reikėjo išlaukti, ieškoti optimaliausio sprendimo (prasidėjus spaudos draudimui, neįmanoma buvo išsikovoti teisę spausdinti dainas lotynišku raidynu).
Pradėta nuo žodyno, 1876 m. J. Juška su akad. I. Sreznevskiu ėmė tartis dėl lietuvių-lenkų kalbų žodyno leidimo ir įteikė peržiūrėti “M” raidę. Lietuvių kalbos žodynas rusų kalbininkams buvo aktualus. Rusų Mokslų akademija 1877 m. leido išleisti, nors jis buvo parašytas lotyniškais ir lietuviškais rašmenimis. Vėl sužibo viltis – gal pavyks išleisti ir dainas? 1877 m. J. Juška įteikė 1000 lietuvių liaudies dainų rinkinį. Tačiau akad. J. Grotas pranešė, kad švietimo ministro 1866 m. vasario 1 d. įsakymas draudžia spausdinti dainas lotynišku ir lietuvišku raidynu.
J.Juška parašė J. Grotui laišką “griežtai pareikšdamas, kad perrašyti 7000 dainų (tiek buvo Juškų surinkta) rusiškais rašmenimis neįmanoma, be to, tam jis neturįs jėgų ir nematąs pagrindo. Vakarų Europoje visi lingvistiniai lietuvių kalbos darbai esą spausdinami lotyniškais rašmenimis. Jei Mokslų akademijos skyrius negalėtų šitaip spausdinti, tegul grąžina tris dainų sąsiuvinius” 2.
1875 m. J. Juška grįžo į Kazanę (kurį laiką buvo komandiruotėje Peterburge) ir tais pačiais metais Kazanėje susipažino su profesoriumi J.Boduenu de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay), kalbininku, vienu žymiausių lyginamosios istorinės kalbotyros specialistų (Kazanėje jis profesoriavo 1875–1883 m.), kuris “griežtai pasipriešino šiam nežmoniškam reikalavimui, kad tauta išsižadėtų savo tradicijų ir dar kokių – kultūrinių. Joną Jušką jis įkalbėjo atsiimti savo sutikimą transkribuoti tekstą rusiškomis raidėmis. Iš Kazanės universiteto prof. Boduenas griežtai pareikalavo, kad jis naudotųsi autonominėmis savo teisėmis spausdinti kas tik tinkama savo reikalui be jokių cenzūrų ir pavelijimų” 3.
1878 m. prof. Boduenas, tirdamas situaciją, išspausdino Kazanės universiteto Mokslo darbuose 4 lietuvių liaudies dainas, J. Juškos parašytas lotynišku šriftu, pavadinimu “Lietuviškos dajnos, surašitos par Antaną Juškevičę”, 1878 m. 4
Tokios sėkmės padrąsintas, 1878 m. gruodžio 14(2) d. J. Juška įteikė prof. Janui Boduenui de Kurtenė 170 spaudai parengtų dainų ir laišką, kuriame nurodė, kad dainos surinktos brolio Antano Pušaloto ir Veliuonos apylinkėse. Jis akcentavo, kad dainos gali būti naudingos moksliniu atžvilgiu, net pasiūlė sumokėti už spausdinimo išlaidas.
Prof. Boduenas 1879 m sausio 2(15) d. Juškų dainų rinkinį įteikė universiteto Tarybai, prašydamas išspausdinti labai brangią mokslinę medžiagą lietuvių kalbai tirti, ir apskritai vertingą lyginamajai kalbotyrai 5.
Prof. Boduenas žengė dar vieną diplomatišką, labai apdairų žingsnį: pasiūlė pakeisti Istorijos-filologijos fakulteto rusų, slavų literatūros ir visuotinės literatūros magistro laipsnio egzaminų programą, kaip šalutinį dalyką įtraukiant lietuvių kalbą.
Programos pakeitimui buvo pritarta. Tuomet imta “drąsiau kalbėti ir apie šaltinių, reikalingų tai kalbai mokytis, spausdinimą”6.
Kazanės universiteto Taryba Juškų dainų leidimą svarstė 1879 m. vasario 17 (kovo 1) d. ir remdamasi Istorijos-filologijos fakulteto 1879 m. sausio 27 d. rekomendaciniu raštu, nutarė dainas spausdinti.
Atrodė – kliūtys įveiktos, tačiau vos surinkus pirmąjį dainų rinkinio puslankį, buvo nusiųstas skundas Kazanės valstybiniam cenzoriui, kuris neleido Juškų dainų dėti į Mokslo darbus. Užvirė vieša kova. Cenzorius nebuvo nurodęs jokio teisinio savo draudimo pagrindo, nors visiems buvo aiški priežastis – lietuviškas alfabetas.
Reikėjo labai motyvuotų įrodymų, kad cenzorius peržengė savo įgaliojimus. Prof. J. Boduenas de Kurtenė to draudimo nepagrįstumą išsamiai išanalizavo, pateikdamas pluoštą argumentų, kuriais remdamasi Universiteto Taryba nusprendė: “Nurodyti einančiam pareigas Tipografijos viršininkui apie tikslų gegužės 10 (balandžio 28) dienos Tarybos įstatymo Nr. 468 įvykdymą*, priduriant, kad remiantis minėtu įstatymu jis neprivalėjo siųsti dainų korektūros p. cenzoriui”7.
Po tokios atkaklios, žymių kalbininkų (nelietuvių) remiamos kovos, 1880 m. sausio–vasario mėnesių Mokslo darbų tomo priede dainos pradėtos spausdinti pavadinimu: “Lietuviškos dajnos, užrašytos par Antaną Juškeviče apygardoje Pušalačių ir Velunos iš žodžių lietuvių dajninku ir dajnininkiu. Литовския народныя песни, записанныя Антоном Юшкевичем в окрестностях Пушалат и Велены со слов литовских певцов и певиц“ 8.
Ar neverta šiandien apie visa tai pasiskaityti ir pamąstyti ? O jaunąją kartą suintriguoti geriau pažinti tą tragišką ir herojišką epochą, išmokiusią mus siekti ir pasiekti Lietuvos atgimimo.
21 Antanas Mockus. Broliai Juškos. Lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai. Vilnius, “Tyto alba”, 2003, p. 101.Ir toliau bus remiamasi šia knyga (aut. past.). 2 Ten pat, p. 106–107. 3 Ten pat, p. 108.<br>⁴ Ten pat, p. 108–109. 5 Ten pat, p. 110. 6 Ten pat., p. 112. Raštas apie universiteto Tarybos 1879 m. vasario 17 (kovo 1 d.) nutarimą spausdinti Juškų dainas. 7 Raštas apie universiteto Tarybos 1879 m. vasario 17 (kovo 1) d. nutarimą spausdinti Juškų dainas. Ten pat., p. 117. 8 Ten pat, p. 118.
Nuotraukoje; A. ir J. Juškos