Dr. Aušra JUREVIČIŪTĖ, LKKSS Kauno skyriaus pirmininkė, www.voruta.lt

2017 m. sausio 21 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, Kaune, Kauno įgulos karininkų ramovėje, iškilmingai paminėjo savo organizacijos 90-metį. Tai organizacija, kuri vienija žmones, pasiryžusius savo laisvu noru aukotis dėl Tėvynės laisvės. „Žmogus aukodamasis renkasi: jeigu ne žus jis, žus kas nors kita, jei nėra žmonių aukų, Tėvynė tampa auka“[1]. Pritariu šiai minčiai ir dar vienai, kuri dar ir dabar svarstoma, kaip turėjo būti 1940 m. – priešintis ar ne. Buvo nuspręsta, kad neverta aukotis, nes daug žmonių galėtų žūti. Ir kas žuvo, kai nebuvo iššauta nei vieno šovinio? Žuvo Lietuva, miškuose žuvo vyrai. Kraujo pralieta žymiai daugiau, nes vyriausybė buvo pasirinkusi egoistinį variantą. Nebuvo aukų, buvo palaidota Tėvynė. Mūsų atveju, mes paaukojome 14 gyvybių Sausio 13 d. ir mes turime laisvą Tėvynę.

Švenčiant pirmąjį, po okupacijos, 70-ąjį LKKSS jubiliejų 1997 m. ir 80-metį 2007 m., man teko garbė parengti jubiliejinius pranešimus. Tai padaryti paskatino mūsų sąjungos Vilniaus skyriaus narys, istorikas, mano dėstytojas ir kolega, dabar jau Šviesaus atminimo, doc. Sigitas Jegelevičius. Prabėgus 20-čiai metų vėl pasakosiu mūsų organizacijos istoriją: jos įkūrimą 1927 m. ir veikimą Pirmosios respublikos metais, atkūrimą emigracijoje ir atkūrimą, po Kovo 11-osios ir apie tai ką mes veikiame dabar.

Pirmosios respublikos kūrėjai savanoriai 1918–1923 m. kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais bei dalyvavo sėkmingame Klaipėdos sukilime. Nors daugeliu atveju Lietuvos priešai buvo gausesni ir geriau ginkluoti, tačiau savanoriai buvo pranašesni savo dvasios stiprybe ir todėl buvo apginta Lietuvos Nepriklausomybė, nors su didelėmis netektimis, praradus Vilnių. Kovose dėl laisvės žuvo 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai, mirė nuo ligų apie 2000 karių, jų atmintis įamžinta 1938 m. Vytauto Didžiojo Karo muziejuje įrengtoje Žuvusiųjų kriptoje. Iki 1940 m. savanoriais Lietuvos kariuomenės kūrėjais buvo pripažinta per 10 tūkst. karių ir jie buvo apdovanoti Kūrėjų savanorių medaliu.

Mintis įkurti savo organizaciją savanoriams kūrėjams gimė, švenčiat Didžiojo Lietuvos Seimo 20-metį, 1925 m. Tą mintį pagarsino savanoris kūrėjas Mykolas Lazauskas, minėjimo metu pasveikinęs susirinkusius savanorių vardu ir pažadėjęs, kad „Jeigu pavojus tautą – valstybę ištiks, mes stosime visi kaip vienas ir ginsime ją nuo priešų!“. 1926 m. rugsėjo mėn. įvyko steigiamieji savanorių sąjungos susirinkimai: Kaune, Šakiuose ir Joniškėlyje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiauliuose. Lapkričio 7 d. Kaune, susirinko savanorių organizacinių komitetų atstovų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 41 atstovas ir buvo išrinkta Organizacinė Centro valdyba, kuri nusprendė sušaukti steigiamąjį suvažiavimą, lapkričio 23 d. Tačiau dėl ruošiamo ir įvykdyto Gruodžio 17 d. perversmo, steigiamasis suvažiavimas buvo nukeltas į 1927 m. Jis vyko sausio 8-9 d. Kaune, o jame dalyvavo Prezidentas A. Smetona, mjr. Antanas Merkys, gen. ltn. Vladas Nagevičius, plk. Julius Čaplikas, gen. Silvestras Žukauskas, plk. Povilas Plechavičius, mjr. Jonas Motiejūnas-Valevičius ir kiti aukšti karininkai-savanoriai bei 107 atstovai iš skyrių. Kongresą atidarė sąjungos Organizacinio komiteto centro valdybos pirmininkas plk. ltn. Antanas Zubrys. Suvažiavimas išrinko sąjungos Centro valdybą, o jos pirmininku buvo išrinktas plk. J. Čaplikas. Sąjungos įstatus parengė Centro valdyba remdamasi Šakių skyriaus parengtu projektu ir vadovaudamasi I-ojo pasaulinio karo dalyvių sąjungos įstatais, kiek jie atitiko Lietuvoje kuriamos sąjungos sąlygas ir idėjas. Įstatuose buvo įrašyti šie sąjungos tikslai: a) saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, b) kelti ir ugdyti tautinę lietuvių sąmonę, c) gerinti savo narių ekonominę būklę, d) rūpintis Lietuvos karžygių atminimo pagerbimu. Remiantis šiais įstatais, sąjunga numatė savo veiklos gaires: „a) stiprina krašto pajėgas ir, jei Tėvynė atsidurtų pavojuje, organizuotai stoja jos ginti, papildydama aktyvių kovotojų gretas, b) ruošia ir miklina savo narius karo srities dalykuose ir propaguoja sportą, c) steigia ir laiko knygynus, skaityklas, <…> propaguoja tautines dainas, šokius ir žaidimus, leidžia ir platina knygas, laikraščius, atsišaukimus ir kt.<…>, d) steigia ir laiko ekonomines įmones <…>, e) rūpinasi savo narių teisių gynimu ir jiems prideramų teisių išrūpinimu, narių gerovės stiprinimu, apdrausdama gyvybę, duoda pašalpas ir paskolas senatvėje, nelaimėje ir ligoje, f) steigia ir laiko spaudos informacijų ir patarimų biurus[2].

Savanorių sąjunga susidėjo iš aktyvių narių – Lietuvos kariuomenės savanorių, kurių statusas buvo apibrėžtas Lietuvos įstatymais, narių rėmėjų –visų, kurie pritaria sąjungos tikslams ir „garbės narių – garbingų Lietuvos piliečių, kurie žodžiu, darbu arba ginklu yra prisidėję prie kovų, vedamų už Lietuvos nepriklausomybę, ir ypatingais darbais sąjungai pasižymėję asmenys“[3]. Pirmaisiais sąjungos gyvavimo metais garbės nariais buvo išrinkti: arkivyskupas Pranas Karevičius, dr. Jonas Basanavičius, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Martynas Jankus, dr. Jonas Šliūpas, gen. Jonas Bulota, Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras[4]. 1933 m. balandžio 23 d. sąjungos Centro valdybos plenumas vienbalsiai pripažino gen. št. plk. Kazį Škirpą pirmuoju Lietuvos savanoriu ir išrinko sąjungos Garbės nariu. 1937 m. tokia pat garbė buvo suteikta gen. Silvestrui Žukauskui, o 1939 m. – dr. Kaziui Griniui ir div. gen. Stasiui Raštikiui.

Sąjungą sudarė skyriai, suskirstyti pagal administracinius vienetus. Vyriausiasis sprendžiamasis organas buvo skyrių atstovų suvažiavimas, šaukiamas kartą per metus. Suvažiavimas išrinkdavo penkių narių valdybą, trijų narių revizijos komisiją ir trijų narių Garbės teismą. Tarp suvažiavimų dirbo penkiolikos asmenų Centro valdyba. Į atstovų suvažiavimą rinkdavo 1 atstovą nuo 20 (nuo 1936 m. 1 nuo 30 – A. J.) savanorių. Jei skyriuje buvo mažiau kaip 20 narių – siųsdavo 1 asmenį. Sąjungos nariai mokėjo stojamąjį ir nario mokestį. Sąjungos struktūra leidžia daryti išvadą, kad tai buvo demokratiškumo principais besivadovaujanti organizacija. Visi valdžios organai buvo renkami ir atsiskaitydavo kiekvienais metais. Sąjungos nariai turėjo sprendžiamąjį balsą skyrių suvažiavimuose, o visuotiniuose suvažiavimuose jis jį patikėdavo kolegai, kurį išrinkdavo to skyriaus atstovu (atstovais). Atstovai turėdavo atsiskaityti apie savo darbą sąjungos suvažiavimuose: kas buvo svarstyta, kokie priimti nutarimai, ar įvykdė skyriaus jam patikėtus darbus. Archyvinių dokumentų analizė leidžia teigti, kad nebuvo toleruojami tie nariai, kurie šio reikalavo neįvykdydavo. Pirmajame savanorių suvažiavime buvo ne tik apsvarstyti ir priimti įstatai, bet daug dėmesio buvo skirta ekonominiams savanorių reikalavimams bei nusiskundimams. Reikalavimai buvo suskirstyti į tris grupes:

1.Karių savanorių aprūpinimas žeme – šiame punkte buvo numatyta 14 pozicijų, dėl savanorių aprūpinimo žeme, jos įteisinimo, atėmimo, paskolų, miško medžiagos ir sėklos klausimo sprendimo, žemės pirkimo ne varžytinių keliu ir kt.

2.Valstybinė tarnyba – numatyti 5 punktai, kurie skelbė, kad valstybinėse įstaigose dirba svetimtaučiai ir svetimšaliai, nemokantys lietuvių kalbos; juos reikia išaiškinti ir šalinti; suteikti pirmenybę kariams savanoriams, stojantiems į valdišką tarnybą; tarnybą kariuomenėje įskaityti į pensijai gauti ištarnautą laiką; iš tarnybos atleisti tik teismo sprendimu; savanoriai neturi būti atleidžiami mažinat etatus.

3.Kitos lengvatos apėmė 8 punktus ir daugiausia buvo susiję su savanorių ir jų šeimos narių nemokamu gydymu, švietimu, beprocentėmis paskolomis verslui, leidimais ginklui įsigyti ir laikyti; okupuotos Lietuvos ir Amerikos lietuvių karių savanorių teises sulyginti su Lietuvos savanorių; savanorius bedarbius pirmiausia aprūpinti darbu.   

Visi šie reikalavimai per kelis mėnesius buvo išanalizuoti ir surašyti į savanorių lengvatų įstatymo projektą bei pateikti vyriausybei. Savanorių lengvatų įstatymas buvo priimtas tik 1940 metais. Visus 13 metų sąjunga aktyviai gynė kiekvieną punktą. Ne visada tai sulaukdavo tinkamo vyriausybės ir visuomenės dėmesio. Šis klausimas buvo ypač aktualus prasidėjus 1929–1930 m. pasaulinei krizei, kai Lietuvoje padaugėjo bedarbių, smuko žemės ūkio produkcijos kainos. Dauguma savanorių buvo žemdirbiai, tad tai skaudžiai atsiliepė jų materialinei būklei. Beveik kiekviename atstovų suvažiavime buvo keliami ekonominiai klausimai. Nors jie ir buvo surašyti į lengvatų įstatymą, bet jis nebuvo priimtas. Savanorių ekonominiai reikalavimai buvo vykdomi labai iš lėto, o spaudoje pasirodė straipsnių kritikuojančių savanorių norus gauti lengvatų. „Lietuvos aidas“ rašė, „kad vietoj pareigų 1930 m. suvažiavime skambėjo privilegijų reikalavimai“. Į šiuos kaltinimus CV atsakė, kad suvažiavimas pasisakė prieš žemės reformos įstatymo pakeitimą, kuris grąžina žemę dvarininkams, daugiausia lenkams, o savanoriams duoda tik tai, kas liko, tai dėl to nereikėtų savanorių kaltinti[5]. 1931 m. atstovų suvažiavimas pavedė CV įgyvendinti šiuos jų pageidavimus:

1) paskubinti išleisti lengvatų įstatymą;

2) pagreitinti savanorio medalio išdavimą (V.Ž. Nr. 343. 1930.12.29. buvo paskelbtas Savanorio medalio statutas – A. J.);

3) išduoti pašalpą visiems savanoriams, neatsižvelgiant į tai, kad jie gautą žemę būtų pardavę;

4) savanoriams valdininkams ir tarnautojams užskaityti kariuomenėje tarnautą laiką dvigubai, t.y. dieną laikyti dviem dienom;

5) kad tarnaują valstybinėse įstaigose savanoriai nebūtų atleidžiami be teismo sprendimo;

6) kad važiuojant geležinkeliais savanoriams būtų taikomas Vyčio kryžiaus ordino kavalierių lengvatos;

7) valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymą pakeisti ta prasme, kad savanoriai nuo įnašų į pensijų fondą už tarnybą valstybinėse įstaigose laiką būtų atleisti iki 1926 m. gegužės 1 d.;

8) kad sergą savanoriai valstybinėse bei savivaldybės ligoninėse būtų gydomi nemokamai;

9) kad negavę pilnos žemės normos savanoriai galėtų gauti miestuose plecius su išperkamaisiais mokesčiais troboms statyti.“[6]

Sąjungos Centro valdyba ypač rūpinosi gauti darbą bedarbiams savanoriams. Prašymai šiuo klausimu buvo dažniausi. Jiems spręsti 1933 m buvo įsteigtas Savanorių darbo biuras. Darbo gavimo prašymais CV apipildavo vyriausybę, o kartais ir Prezidentą. Sąjungos valdyba rūpinosi, kad savanoriai gautų koncesiją vežioti keleivius autobusais ir taip užtikrintų jiems darbo vietas, kaip tai daroma Čekoslovakijoje, kai vyriausybė tokius legionierių prašymus patenkino ir aprūpino juos pastoviu darbu[7]. Centro valdyba dėl to ne kartą kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, bet teigiami poslinkiai prasidėjo tik nuo 1935 m., kai ministerija priėmė statutą, pagal kurį savanoriai būtų priimami į darbą pirmiausia.

Antrasis savanorių atstovų suvažiavimas, įvyko 1928 m. balandžio 22–23 d. Kaune, Tilmanso salėje. Jame dalyvavo 154 atstovai. Svarbiausias savanorių suvažiavimo prašymas vyriausybei buvo savanorio sąvokos praplėtimas ir lenkų okupuotų sričių gyventojų naudai: kad savanoriais būtų laikomi ir tie asmenys, kurie pagal gimimo metus buvo šaukiamojo amžiaus, bet jų kraštas buvo okupuotas ir į Lietuvos kariuomenę jie atvyko savo noru. Šis klausimo sprendimas truko 13 metų. Įstatymo pataisos dėl savanorio statuso buvo pateiktos 1936 metų Seimui, kuris jį priėmė tik 1940 m. sausio mėn. ir iki okupacijos nebuvo spėta jo įgyvendinti. Taip pat buvo svarstytas sąjungos vėliavos projektas, kurį sukūrė Panevėžio skyriaus savanoris Juozas Kaminskas. Gegužės 12 d. šį projektą patvirtino CV ir jis su mažais pataisymais buvo įgyvendintas. Suvažiavimas išrinko ir naują Centro valdybą: pirmininkas – J. Čaplikas, vicepirmininkai – Kazys Matulevičius ir Algirdas Sliesoraitis, sekretoriai – Stasys Butkus ir Jonas Karutis, iždininkas – Juozas Miliušis, nariai – Vytenis Statkus, Jurgis Kiaunis, Petras Steikūnas, Albinas Čėsna, Tadas Chodakauskas, Jonas Viliušis, Jonas Maurukas, Kazys Germanas ir Antanas Steikūnas. 1928 m. rugpjūčio 5 d. plk. J. Čaplikas grįžo į kariuomenę ir pirmininku tapo K. Matulevičius, vicepirmininkais – V. Stakus ir J. Kiaunis.

Savanorių sąjungos Kauno skyrius dirbo glaudžiai bendradarbiaudamas su Centro valdyba. Dalis jo valdybos narių dažniausiai tapdavo ir CV nariais. Šis skyrius buvo ir vienas aktyviausiai veikiančių ir gausiausių, 1929 m. turėjęs 900 narių. Skyrius sugebėjo gauti ir finansinę pagalbą iš Kauno apskrities valdybos (500 litų) bei Kauno miesto (1500 litų). Kauno savanoriai įsivedė gražią tradiciją – spalio 9 d. rengti „Vilniaus valandą“. 1928 m. tokią valandą pravedė Ministras pirmininkas A. Voldemaras, kalbėjęs savanoriams apie Vilnių ir jo reikšmę Lietuvai. Tokia pat valanda buvo surengta ir 1929 m. spalio 9 d.

1929 m. liepos 21–22 d. vykusiame III suvažiavime aktyviai dalyvavo„Geležinio vilko“ organizacijos nariai, savanoriai. Prie kiekvieno asmens pavardės buvo rašoma: „vilkas, ne vilkas, prijaučiantis, tautiniai nusistatęs“[8]. Šiame suvažiavime dalyvavo 75 „vilkai“ iš 150 atstovų. Daugiausia „vilkų“ tarp atstovų buvo iš Kaišiadorių, Kėdainių, Šakių, Tauragės, Kauno skyrių. Suvažiavimą pradėjo CV pirmininkas K. Matulevičius [„vilkas“ – A. J.], o į prezidiumą buvo išrinkti K. Masiliūnas, A. Steikūnas, H. Vaitkevičius, į sekretoriatą – A. Rukša ir J. Adomaitis [visi paminėti asmenys  – „vilkai“ – A. J.]. Suvažiavimo dalyvių sudėtis neatsitiktinai buvo tokia. Tam įtakos turėjo gegužės 6 d. atentatas prieš Ministrą pirmininką A. Voldemarą. Savanoriai vieningai priėmė protestą dėl šio įvykio, o vakare visi su vėliavomis vykdami padėti gėlių prie Nežinomo kario kapo, atėjo ir prie prof. A. Voldemaro namų. Ministras pirmininkas išėjo pasitikti savanorių, kurie jį sutiko griausmingu „Valio“. A. Voldemaras pasakė kalbą ir padėkojo savanoriams „Už tėvynės sargybą ir pareiškė, kad Tėvynė turėdama tokių sūnų, galės įvykdyti visus savo uždavinius.“[9]

1931 m. visuotinis savanorių sąjungos suvažiavimas svarbus tuo, kad jis pakeitė sąjungos pavadinimą į „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių“ ir svarstė ne vieną rezoliuciją, nukreiptą prieš lenkų veiksmus ir Klaipėdos vokiečių vykdomą politiką. Suvažiavime buvo nutarta pradėti švęsti pirmosios savanorių priesaikos, kuri vyko Kaune, 1919 m. gegužės 11 d., dieną, kaip savanorių šventę[10]. Tačiau neilgai kūrėjais savanoriai džiaugėsi šia švente. 1935 m. Studentų atsargos karininkų korporacijos „Ramovė“ iniciatyva, buvo nuspręsta, trečią gegužės savaitgalį rengti Kariuomenės ir visuomenės dieną, prisimenant pirmąją 1919 m. gegužės 11 d. savanorių priesaiką ir taip įamžinant „[…] savanorius kūrėjus ir jų bei kitų karių sudėtas aukas už Lietuvos nepriklausomybę“[11].LKKSS pirmininkas visada įėjo į šventės rengimo komitetą. Sąjungos pirmininku buvo išrinktas ats. plk. ltn. Petras Gužas, vicepirmininku – Stasys Butkus. Tarp suvažiavimų dirbanti CV atsakinėdavo į įvairius raštus, nagrinėdavo savanorių prašymus bei operatyviai reaguodavo į vidaus ir užsienio politikos įvykius. 1931 m. lapkričio 20 d. CV išplatino rezoliuciją dėl žydų pogromų Vilniuje. Joje buvo rašoma: „<…> kraugėrio lenko dvasia nerimsta nė dienos. Paskutinėmis dienomis lenkai pavartojo teroro aktą prieš žydus ir plėšė jų turtą. Atkartojo kruvinąjį 1919 m. Velykų pogromą Vilniuje ir šiandien Lietuvos žydų kraujas  vėl apšlakstė Vilniaus akmenis <…> LKKSS Centro valdybos prezidiumas reiškia užuojautą nukentėjusiems <…> ir griežčiausiai  smerkia barbariškus okupantų lenkų kovos būdus su tautine Lietuvos žydų mažuma <…>.“[12] Savanorių sąjungos darbas buvo stebimas ir vertinamas. 1932 m vykęs suvažiavimas buvo žymus ir tuo, kad savanoris A. Sliesoraitis pasiūlė išrinkti pirmąjį savanorį, paskelbiant apie tai visuose Lietuvos didžiuosiuose laikraščiuose.

1933 m. balandžio 29-30 d. vykusiame atstovų suvažiavime plk. Kazys Škirpa buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos savanoriu ir buvo iškelta visuotinio savanorių kongreso sušaukimo idėja. Jis būtų šaukiamas ne dėl ekonominių problemų, bet dėl Vilniaus ir Klaipėdos bei būtų nukreiptas prieš tautos susiskaldymą. Numatoma kongreso sušaukimo data– 1933 m. rugpjūčio 13–15 d., tačiau nebuvo leista to padaryti. 1934 m. Prezidentas A. Smetona savanoriams „siūlė kongresą šaukti su kokiu kitu reikalu, pvz., paroda. Be to, politiniai kongresas nebe toks aktualus. Klaipėdos kraštas aptvarkytas, reikšmingesnis Vilniaus kraštas, nes pasigirsta balsų, priešingų visuomenės nuomonei.“[13]

Savanorių sąjunga ir jos nariai ne vien tik kritikavo ir peikė valdžią, bet ir siūlė priemones, kaip geriau ginti ir saugoti Lietuvos valstybingumą. 1935 m. LKKSS iniciatyva buvo įsteigtas Ginklų fondas, kurio pirmasis ir ilgametis pirmininkas buvo ats. plk. ltn. Petras Gužas.Įkūrusi Ginklų fondą, sąjunga įnešė pirmąją auką – 1000 litų [14]. Panašios aukos buvo aukojamos kasmet.           1936 m. buvo nutarta perregistruoti visas organizacijas. Po šios registracijos buvo uždarytos visos krikdemiškos organizacijos. Perregistruota buvo ir LKKSS. Pasikeitė ir įstatų pagrindinis straipsnis. Naujuose įstatuose savanoriams buvo atimta teisė saugoti ir ginti Tėvynę, jiems buvo leista moraliai ir materialiai remti Tėvynės gynimą. Tai buvo tikrai ne menkas smūgis tokiai patriotinei organizacijai, kurios nariai ginklu apgynė Lietuvos Nepriklausomybę. Kodėl buvo taip bijoma savanorių, net neleidžiant jiems įsigyti ir laikyti ginklų? Atsakymas į šį retorinį klausimą glūdi savanorių kūrėjų principingume ir nesitaikstyme su valdžios vykdoma politika, jei ji neatitinka jų moralinių nuostatų. Po 1936 m. perregistravimo LKKSS veikla aprimo ir pradėjo tekėti griežtai valdžios nubrėžta vaga. Iki 1938 m. didesnių sukrėtimų nepatyrė nei Lietuva, nei Savanorių sąjunga. Pirmininku jau kelintus metus buvo renkamas advokatas, ats. plk. ltn. P. Gužas. Centro valdybą sudarė įvairių įsitikinimų ir partinės orientacijos savanoriai. Čia buvo valstiečiai liaudininkai Petras Ruseckas ir Jonas Kalnėnas, tautininkai – P. Gužas, J. Indrišiūnas, Jonas Viliušis, J. Maurukas, M. Gaidelis, vadinamieji voldemarininkai – K. Matulevičius, A. Sliesoraitis, V. Statkus, P. Steikūnas ir kt. 1937 m. LKKSS buvo 34 skyriai ir apie 4 tūkstančius narių[15].

Vyriausybė palaipsniui vykdė nors ir nepriimtą lengvatų įstatymą. Didžioji dalis reikalavimų buvo patenkinta iki 1938 m. Liko negarantuotas nemokamas gydymas, to priežastimi laikant ekonominę krizę ir krašto ginkluotųjų pajėgų stiprinimo reikalą, taip pat nebuvo įgyvendinta nuostata apie savanorių atleidimą iš tarnybos be teismo sprendimo[16]. Iki pat sovietų okupacijos taip ir nebuvo iki galo realizuotas visas dar 1927 m. parengtas Savanorių lengvatų įstatymas. Sudėtinga 1938–1940 m. politinė situacija vertė savanorius pamiršti save ir galvoti apie Tėvynę. Paskutiniajame, 1940 m. Vilniuje vykusiame atstovų suvažiavime buvo nutarta neprašyti ekonominės naudos sau, o viską atiduoti Vilniaus kraštui. LKKSS nuveikė didžiulį darbą prašydama, o kartais ir reikalaudama suteikti numatytas lengvatas savanoriams. Ji buvo vienintelė jų teisių gynėja ir atstovė prieš valdžios struktūras. Valdžia neskubėjo pildyti savanorių reikalavimų. Tik įvairūs neramumai ir pasipriešinimas valdžiai priversdavo priimti savanorių ir visos Lietuvos žmonių gyvenimą gerinančius įstatymus. Šį teiginį patvirtina ir Augustinas Povilaitis 1939 m. gegužės 23 d. rašęs ataskaitą ir pateikęs ją Prezidentui, Ministrui pirmininkui, vidaus reikalų ministrui bei kariuomenės vadui: „Mūsų galvojimas valstybinių reikalų tvarkyme labai statiškas, nerealus. Kai kurie socialiniai pertvarkymai yra daromi tik tada, kai įvyksta politiniai arba socialiniai neramumai krašte.“[17]

1938 m. buvo svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Du dideli įvykiai sujudino šią organizaciją. Pirma, tai Lenkijos 1938 m. kovo 17 d. ultimatumas. Antra, įvyko ilgai lauktas Savanorių kongresas.

            Lenkijos ultimatumas savanoriams buvo didelis smūgis. Nuo organizacijos įkūrimo nebuvo suvažiavimo, kuriame nebūtų priimta rezoliucija ar protestas nukreiptas prieš lenkus ir jų vykdomą politiką Vilniuje ir Vilniaus krašte o sąjungos nariai kiekvienu svarbiu momentu primindavo vyriausybei ir Prezidentui, kad savanoriai yra visada pasirengę su ginklu atkovoti brangią sostinę. Priimtas ultimatumas be jokio pasipriešinimo ir su didžiulėmis nuolaidomis iš Lietuvos pusės, uždaryta „Vilniui vaduoti sąjunga“ ir uždrausti leidiniai, skirti Vilniaus kraštui, draudžiama net dainuoti apie Vilnių: „<…> po vilniečių koncerto Valstybės teatre publika spontaniškai uždainavo „Į Vilnių, į Vilnių, tą mielą šalį“, buvo išjungta elektros šviesa ir publika liko tamsoje“ – rašė išeivijos laikraštis „Draugas“ 1939 m. kovo 31 d[18]. O brg. gen. Vladas Nagevičius  „<…>buvo išsiųstas (valdiškais pinigais į Lotynų Amerikos lietuviškas kolonijas) tik todėl, kad spalio 9 d., kaip ir kiekvienais metais, buvo įsakęs Karo muziejaus vėliavą nuleisti pusiau stiebo.“[19] Sąjungos CV neliko nuošalyje ir tuojau po ultimatumo pasiuntė delegaciją su memorandumu pas Prezidentą. Delegaciją sudarė Savanorių sąjungos pirmininkas P. Gužas, ir CV nariai – J. Kiaunis, P. Ruseckas. Po šio žygio pas Prezidentą iš CV atsistatydino P. Ruseckas, pateikęs tokias savo apsisprendimo priežastis: „Ponas Prezidentas delegaciją priėmė ir maloniai su ja kalbėjosi dvi valandas tais reikalais, dėl kurių delegacija buvo pasiųsta, tačiau p. Gužas memorandumo kažkodėl p. Prezidentui neįteikė. Jo tuo reikalu per 04.26. CV posėdyje pasiaiškinimus laikau nepateisinamais bei neganėtinais.“[20] Memorandumo turinio neteko aptikti, tačiau galima daryti prielaidą, kad jo turinys netenkino Prezidento. Tačiau savanorių kūrėjų pozicija ultimatumo atžvilgiu jam buvo svarbi ir todėl savanoriai buvo skubinami pareikšti savo pritarimą valdžios vykdomai politikai. Jie tai ir padarė, skubiai, kovo 18 d., 22 val. priimdami LKKSS CV rezoliuciją, tenkinančią Prezidentą, kurią paskelbė laikraščiai:

1. Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai tvirtai pasižada stoti ligi vieno Lietuvos Nepriklausomybei ginti su ginklu rankose ir kviečia visą Lietuvos visuomenę laikytis vienybės ir drausmės šią rimties valandą,

1. Savanoriai kūrėjai nuoširdžiai tiki mūsų garbingąja kariuomene ir jos pagalbininke Šaulių sąjunga ir prašo budriai budėti mūsų Tėvynės laisvės sargyboje ir ginklo iš rankų nepaleisti,
2. Centro valdyba prašo Vyriausybę daryti visų diplomatinių ir kitų reikalingų žygių, kad Lietuvos suverenumas ir Tautos garbė nebūtų pažeista.

Manytume, kad pirminis CV rezoliucijos variantas buvo ne toks, koks buvo paskelbtas, ir Prezidentas dvi valandas įkalbinėjo, o gal ir įtikinėjo savanorius priimti vyriausybei palankią rezoliuciją. Galima daryti prielaidą, kad Savanorių sąjungos nuolaidos vyriausybei buvo įvertintos. Jiems leista sušaukti taip ilgai lauktą Pirmąjį savanorių kongresą.

1938 m. rugsėjo 7 d. rytą, Tautos šventės išvakarėse, savanoriai kūrėjai susirinko P. Vileišio aikštėje pasitreniruoti prieš iškilmingą rikiuotę. O po pietų 6500 savanorių kūrėjų susirinko Dainų slėnyje[21]. Tai sudarė apie 70 % tuo metu buvusių [apie 9000 – A. J.] savanorių kūrėjų[22]. Savanoriai kūrėjai su ovacijomis pasitiko Prezidentą A. Smetoną ir vainikais apipintoje kėdėje atnešė ant rankų iki prezidiumo stalo. Taip pat audringais plojimais buvo pasitikti vyriausybės, kariuomenės ir visuomenės atstovai. Iškilmingą posėdį pradėjo LKKSS pirmininkas ats. plk. ltn. P. Gužas, kuris pasveikino susirinkusiuosius ir pareiškė: „Mes, savanoriai kūrėjai, kviečiame  tautiečius, tautos gyvenimo pačios jaunystės metais, dvasiškai nesenti ir pabrėžtinai skatiname visus neužmigti ant laurų. Neužmirškite, kad kas nesiruoš ateičiai dinamiškai ir aktingai – tam nebus ateities. Todėl mes ir kviečiame visus patriotus sielotis Tėvynės dabartimi, o ypačiai jos ateitimi. Tik taip elgdamiesi galėsime nubrėžti jos ateities geresnius kelius, paskatinsime pažangą ir surasime vis naujesnių priemonių ir kelių į gražesnį, vaisingesnį tautos gyvenimą.“[23] Po iškilmingo posėdžio Dainų slėnyje savanoriai kūrėjai iškilminga rikiuote nužygiavo prie Karo muziejaus. Čia buvo atidengti du biustai savanoriams kūrėjams – karininkui Antanui Juozapavičiui ir kareiviui Povilui Lukšiui. Po iškilmingo gėlių padėjimo prie Nežinomo kario kapo LKKSS pirmininkas P. Gužas perskaitė savanorių kūrėjų testamentą, o baigė jį tokiais žodžiais: „Žuvusiųjų savanorių ir savo vardu mes skelbiame didžiausią panieką tokiam Lietuvos žemės sūnui ar dukrai, kas bet kokiomis aplinkybėmis atsisakytų švenčiausių žmogaus teisių laisvai ir nepriklausomai gyventi, arba bet kuria kaina parduotų priešui nors ir mažiausią savo Tėvynės reikalą.“[24]

1939 m. kovo 19 d. ultimatyvus Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdą buvo paskutinis lašas, perpildęs savanorių kūrėjų kantrybės taurę. 1939 m. balandžio 1 d. LKKSS pirmininko A. Gužo iniciatyva buvo sušauktas Patriotinio fronto steigėjų susirinkimas. Jame dalyvavo 24 įvairių opozicinių srovių atstovai: prof. Jonas Aleksa (Ūkininkų vienybės narys, artimas tautininkams), prof. Pakštas, dr. Petras Karvelis, dr. Juška, dr. Petras Dielininkaitis (krikščionys demokratai), Jonas Kardelis, Jonas Kalnėnas (valstiečiai liaudininkai), Jonas Karutis, Jonas Matulevičius, ats. kpt. Jonas Kriščiūnas (LKKSS nariai, voldemarininkai), Vladas Nacevičius, Konkulevičius (studentų atstovai), Vincas Daudzvardas (Šaulių sąjunga), Stankūnas (Tautininkų sąjunga) ir kt.[25]. Posėdis vyko Šaulių sąjungos patalpose, štabo viršininko kabinete. Apie steigiamą Patriotinį frontą rašė ne vienas Lietuvos laikraštis. Jau kovo 30 d. „Lietuvos aide“, pasirodė straipsnis apie studentų steigiamą patriotinio fronto akademinį skyrių[26], o „Laike“ buvo įdėtas LKKSS CV atsišaukimas[27]. Balandžio 1 d. „XX amžius“ paskelbė net tris straipsnius ta pačia tema: viename buvo rašoma, kad Lietuvos aktyvistų sąjunga[28] sustabdo savo veikimą ir prisideda prie Patriotinio fronto sąjūdžio, „<…> manydami, kad tat atitiks aktyvistų skelbtus tikslus.“[29]; antrajame pažymima, kad savanoriai pritaria naujai vyriausybei ir „pasisako už steigiamą vieningą frontą ir prieš vienos kurios nors partijos dominavimą.“[30], trečioji žinutė apie gen. št. plk. Stasio Zaskevičiaus skaitytą paskaitą tarptautinės ir vidaus politikos klausimais, po kurios ats. plk. ltn. P. Gužas painformavo susirinkusiuosius apie Patriotinį frontą. Daugelyje straipsnių buvo juntamas didžiulis džiaugsmas dėl tokio fronto kūrimo ir tikimasi, kad ši idėja bus palankiai priimta ir vyriausybės. Tačiau ir šitos pastangos nebuvo vainikuotos pergale, nors balandžio mėnesį per visą Lietuvą nuvilnijo susirinkimų ir audringų mitingų banga. Balandžio 6 d. Šiauliuose vykusiame mitinge dalyvavo 500 žmonių, Vilkaviškyje – 1000, Marijampolėje – per 3000, Raseiniuose – 300 ir t. t.[31].

            Visai kitokios nuomonės buvo A. Smetona ir ministrų kabinetas. „Lietuvos aide“ balandžio 4 d. buvo atspausdintas straipsnis, kuris buvo atsakymas Patriotinio vienybės fronto idėjos propaguotojams. Laikraštis rašė: „Negali būti kokio nors atskiro fronto tiems uždaviniams vykdyti. To fronto veikėjai – tai visa tauta, to fronto vadas – Tautos vadas, ir jo pastatyta Vyriausybė. <…> Ne mechaniškas susibūrimas, ne patriotizmo dangstymais turime eiti prie vienybės. Patriotizmo ir tautinio solidarumo šūkiai pas mus nėra nauji. Kas tais šūkiais nori kurti naujas organizacijas, turi apsidairyti, kad tokios organizacijos jau seniai yra…<…> Naujų organizacijų, kurios dirbtų lygiagretų darbą su Šaulių sąjunga ir kitomis jau esančiomis organizacijomis mums nereikia. Tokios organizacijos tik skaldytų tautą ir sunkintų didžiuosius uždavinius siekti.“[32] Didžiulis pakilimas tautoje kuriant Patriotinį frontą buvo šaltakraujiškai nutrauktas uždraudžiant jį steigti ir, manome, sužlugdant paskutinį tautos bandymą išsaugoti tai, kas dar buvo likę netekus Vilniaus ir Klaipėdos.

Po šitokio Prezidento ir vyriausybės akibrokšto, LKKSS veikla paskutiniaisiais laisvos Lietuvos metais lyg ir prigeso. Džiaugsmas pro ašaras buvo Vilniaus sugrąžinimas ir didžioji dalis savanorių suprato, kad ne tokiu būdu jis turėjo būti atsiimtas – o taip, kaip jie kovojo 1920 metais. Paskutinis kūrėjų savanorių suvažiavimas įvyko Vilniuje 1940 m. vasario 15–16 dienomis. Jame dalyvavo aukštieji vyriausybės ir kariuomenės pareigūnai. Ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas supažindino su bendra Europos ir Lietuvos politine padėtimi. Jis ypač akcentavo būtinumą susidrausminti, mokėti elgtis išmintingai ir kovoti su skleidžiamais gandais. Būtų įdomu sužinoti su kokiais gandais reikia kovoti. To susitikimo dalyvis Kazimieras Čaplikas, Jurbarko skyriaus pirmininkas, prisiminė „kuomet mes, laisvės kovų dalyviai – savanoriai susirinkome į savo suvažiavimą aptarti sunkios kraštui padėties, tuometinis Ministras Pirmininkas Antanas Merkys davė nurodymą suimti ir išvesti iš salės tuos tris savanorius, kurie ryžtingiausiai pasisakė už šalies laisvės gynimą, pasipriešinimą sovietinei Raudonajai armijai. Vėliau gausios pokario aukos, ilgas pasipriešinimas okupacijai įrodė, kad Lietuva buvo pribrendusi, dalinai paruošta ir galėjo priešintis. Tie 1940 m. kalbėję savanoriai buvo teisūs“[33].

Savanoriai suprato, kas tai yra Sovietų Sąjungos įgulų buvimas Lietuvoje, kad tai – okupacija. Tačiau ir tuo sunkiu Lietuvai laiku, LKKSS atstovų suvažiavimo dalyviai rūpinosi ne tik savo nariais ir Vilniaus krašto lietuviais. Buvo pasiūlyta kreiptis į vyriausybę, kad būtų sutvarkyti bažnytiniai Vilniaus reikalai ir svetimšalis vyskupas Romualdas Jalbžykovskis per lenkus kunigus nelenkintų ir nepalaikytų lenkiškumo lizdų, kad karo pabėgėliai (internuotieji lenkai – A. J.) būtų iškraustyti į Lietuvos gilumą, nes Vilniaus krašte jie veikia prieš Lietuvą.

Paskutinis savanorių bandymas ką nors daryti ir siūlyti savo jėgas valstybei buvo 1940 m. birželio 13 d. LKKSS skyrių pirmininkai susirinko Kaune, Karininkų ramovėje. Sąjungos pirmininkas ats. plk. ltn. P. Gužas supažindino su Vilniuje vykusio suvažiavimo nutarimais ir įvykdytais įsipareigojimais, taip buvo parašyta trumpoje žinutėje, paskelbtoje žurnale „Karys“[34]. O iš tikrųjų viskas buvo ne taip. LKKSS Centro valdyba paskambino telefonu visiems skyrių pirmininkams skubiai susirinkti Kaune. K. Čaplikas atsimena, kad „Atvykęs į Kauną radau visos Lietuvos karių savanorių skyrių pirmininkus. Visi buvo sujaudinti, veidai rūstūs. Centro Valdybos pirmininkas atidarė posėdį, skirtą apsvarstyti susidariusiai padėčiai šalyje. Dalyvavo Ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, perskaitė pranešimą. Jame aiškino, kad rusai reikalauja įsileisti į Lietuvą neribotą sovietinės kariuomenės skaičių, pakeisti vyriausybę. Tuo klausimu eina derybos, tikime, kad jos išsispręs palankiai. Iš šalies atsiliepė savanoris gen. Jonas Bulota ir piktai tarė: „Prašome mūsų neraminti, mes ne maži vaikai, viską suprantame. Kalbėkite konkrečiai, ką turime daryti, nes ryt ar poryt būsime rusų okupuoti!“. K. Bizauskas švelnindamas padėtį aiškino, kad skambinęs į Maskvą, derybos vyksta palankiai. Vėl atsistojo gen. J. Bulota ir piktai tarė: „Nekalbėkit niekų, mes jau okupuojami!“ K. Bizauskas atkirto: „Draudžiu kalbėti! Čia neeilinis susirinkimas ir ne eilinis pilietis kalba. Gali išeiti į viešumą ir pakenkti deryboms“. Nežiūrint K. Bizausko prieštaravimo, buvo priimtas CV kreipimasis į savanorius ir visus krašto piliečius kviečiantis „ginti nuo priešų brangią Tėvynę“[35]. Atsišaukimo teksto niekur neteko aptikti. Manau, kad jis nebuvo paviešintas dėl cenzūros ir baimės supykdyti kaimyną su kuriuo buvo deramasi.

1940 m. birželio 15 d., 15 val., Raudonoji armija įžengė į Lietuvą. Trečiasis ultimatumas buvo priimtas ir nutarta įsileisti svetimos valstybės kariuomenę nesuteikiant galimybės kariuomenei ginti savo šalį mūšio lauke. Ar šis vyriausybės apsisprendimas geras, ar ne ginčijamasi iki šiol. Yra visokių nuomonių. Tačiau, susipažinę su LKKSS ir jos narių  veikla, manytume, kad savanoriai dar kartą būtų stoję ginti Lietuvos. LKKSS 1927–1940 m. turėjo 35 skyrius, kurie veikė visoje Lietuvoje.

LKKSS pirmininkas P. Gužas, kaip ir kitų organizacijų pirmininkai, pasveikino Justo Paleckio vyriausybę. Sekdami CV pavyzdžiu, tokius sveikinimus naujam Prezidentui pasiuntė ir kai kurie skyriai. 1940 m. birželio 19 d. LKKSS a. a. kar. Antano Juozapavičiaus Alytaus skyrius sveikina jo ekscelenciją p. J. Paleckį ir „Linki gražiausio pasisekimo išvesti į šviesesnį rytojų mūsų iškovotos Respublikos laivą ir Nepriklausomybę.“[36] Nei sveikinimai, nei gražūs žodžiai neišgelbėjo LKKSS ir jos narių nuo represijų. Tokį Savanorių sąjungos kai kurių narių ar skyrių poelgį, manytume, galima vertinti kaip išdavą A. Smetonos vykdomos paklusnumo valdžiai politikos. Prezidentas ir vyriausybė visada žinojo, kaip reikia elgtis tautai ir kas jai yra geriausia. Negalima teigti, kad su P. Gužo nuomone sutiko visi savanoriai. Didžioji dauguma suprato, kas atsitiko. Tie savanoriai, kurie išvengė okupantų areštų ir trėmimų, pradėjo ruoštis pasipriešinimui prieš Sovietų Sąjungą. LKKSS ir Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga tuo pačiu 1940 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu buvo uždaryta. Kauno apskrities viršininko rašte Savanorių sąjungos vadovybei buvo rašoma: „1940 m. rugsėjo 4 d. nutarimu (protokolas Nr. 15) uždarytos sąjungos turtas ir lėšos visomis teisėmis ir prievolėmis turi būti perduotos Lietuvos komunistų partijai. Pranešdamas apie tai prašau 25 % esamų pinigų įnešti Liaudies kultūros fondui, o kitas lėšas ir turtą perduoti kompartijai. Bylas, ženklus, vėliavas, spaudus ir antspaudus su aktu apie turto perdavimą pristatyti man.“[37] Kauno skyriaus ir Centro valdybos pinigai – 10392 litai ir 75 centai perduoti  Komunistų partijai, o Kultūros fondui – 2598 litai 19 centų[38]. Vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvo skyrius perdavė didelę sąjungos medžiagos dalį Valstybės archyvui. Archyviniam saugojimui netinkantys daiktai buvo perduoti Karo muziejui.

LKKSS veiklą ir jos įtaką valdžiai bei visuomenei tarpukario Lietuvoje labai taikliai apibūdino ilgametis jos narys, vienas iš sąjungos Vokietijoje ir JAV atkūrėjų, kpt. Jurgis Dragūnevičius: „Netenka neigti, kad kiekviena valdžia norėtų turėti savo įtakoje panašią organizaciją su keliais tūkstančiais narių, pilnai sąmoningų piliečių, išsiblaškiusių visame krašte, bet nuo pat įsikūrimo visgi ji liko nepriklausoma ir kieno nors įrankiu netapo.<…> bet tik reikia pripažinti, kad per visuotinius susirinkimus ir juose priimamus nutarimus, rezoliucijas, memorandumus valdžia gerai suprato ir žinojo skelbiamų įstatymų įvertinimą. Tai gal vienintelė organizacija iš buvusių Lietuvoje, kuri drįsdavo iškelti krašte vykstančias negeroves. Todėl daugelio pasakymu, ši sąjunga Lietuvoje tikrai ėjo tautos sąžinės pareigas, o savanorio kūrėjo vardas tapo garbingu.“[39]

Kaltinti kūrėjus savanorius bailumu ar nenoru priešintis negalime, ne vienas jų dalyvavo1941 m. sukilime, antinacinėje rezistencijoje ir partizaninėje kovoje. Man visada kyla klausimas, o ar ne geriau būtų buvę, jei būtume kaip suomiai, kad ir didelių aukų dėka ir prarasta teritorija, bet apgynę nepriklausomybę. Manau, kad dėl to kalti politikai, o ne kariuomenė. O klausti generolų paskutiniame posėdyje ar kariuomenė pasiruošusi priešintis, sakyčiau juokinga, nes birželio 13 d. politikai, K. Bizausko lūpomis, į tą klausimą kūrėjams savanoriams ir visiems norėjusiems ginti Tėvynę jau buvo atsakę – „Tai gali pakenkti deryboms“. Kas tai naivumas ar bailumas? Pabandykite kiekvienas pats sau atsakyti į šį klausimą.

Pasibaigus Antram pasauliniam karui, Sąjunga buvo atkurta išeivijoje. Pirmiausia Vokietijoje. Ją atkūrė buvę LKKSS nariai: L. Balzaras, J. Dragūnevičius, J. Liepinaitis ir J. Kaminskas 1948 m. – Hanau, o 1949 m. – Schenfelde. Atkurta ir Sąjungos vėliava, kuri 1949 m. buvo išvežta į JAV ir ten J. Bobelio iniciatyva pradėti kurti ir skyriai. Pirmiausia Čikagoje, po to kituose JAV miestuose ir kitose pasaulio valstybėse: Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, Naujoje Zelandijoje, Vakarų Vokietijoje, Argentinoje, net Kolumbijoje. Šie skyriai vienijo 200 kūrėjų savanorių. Sąjungai vadovavo plk. Jurgis Bobelis, o jam mirus, div. gen. Mikas Rėklaitis ir plk. ltn. Jonas Švedas. LKKSS glaudžiai bendradarbiavo su kitomis lietuvių išeivių organizacijomis – Lietuvos veteranų sąjunga „Ramovė“, Lietuvos šaulių sąjunga ir kt.

Negailestingai bėgant laikui, 1918–1923 m. savanorių kartai išeinant Anapilin, LKKSS veikla išeivijoje baigėsi, palikdama jų aukos ir atliktų žygių istorinę atmintį. Tas Pirmosios Respublikos laikotarpio savanorių kūrėjų dovanotas taip reikalingas laisvės dvidešimtmetis leido to meto jaunajai kartai išugdyti ir sukaupti stiprų tautinės savimonės potencialą, kuris, okupavus Lietuvą, pagimdė dar ne vieną savanorių kartą – 1941 m. birželio 22–28 d. sukilėlius, partizaninio karo ir rezistencijos dalyvius. Partizaninis karas buvo Europoje neturėjęs analogų ginkluotas pasipriešinimas. Tai savanorių-partizanų, rezistentų, politinių kalinių ir tremtinių savanoriška kova už mūsų visų laivę ir nepriklausomybę. Tai buvo savanorių karta, kuri padėjo daugiausia aukų ant mūsų valstybingumo ir laisvės aukuro.

1990 m. kovo 11-ąją buvo paskelbtas atkurtos Lietuvos nepriklausomybės aktas. Pirmuoju 1991 m. savanoriu yra laikomas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Atkurtos Lietuvos savanoriai parodė visam pasauliui ir, visų pirma okupantui, savo nenugalimą ryžtą siekti savo krašto laisvės ir nepriklausomybės. 1990 m. lapkričio 23 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje įvyko pirmoji atkurtos Lietuvos savanorių priesaika ir buvo perlaidotas Nežinom kareivis, žuvęs kovose su lenkais. Po to sekė 1991 m. sausio mėnesio įvykiai ir rugpjūčio pučas. Šie įvykiai pagimdė dar vieną savanorių kartą, kuris aktyviausioji dalis sumanė atkurti ir buvusią Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą. Atkuriamasis suvažiavimas įvyko 1993 m. sausio 23 d., Vilniuje ir buvo nuspręsta atkurti LKKSS. Pirmuoju pirmininku išrinktas Vytautas Jasulaitis. Teisingumo ministerijai buvo pateikti Sąjungos įstatai, prašant juridiškai įregistruoti organizaciją. Prasidėjo trukdymai, reikėjo keisti kai kurias įstatų formuluotes. Nebuvo leista Sąjungos tiksluose įrašyti „Ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę“?

LKKSS atkūrimo procesas baigėsi 1996 m., kai buvo įkurti 10 Sąjungos skyrių, kurie turi savo vėliavas, pagamintas pagal tarpukario Sąjungos vėliavos pavyzdį. Atkurtos Sąjungos pirmininkais buvo: Valentinas Bartašiūnas, ats. kpt. Algirdas Petrusevičius, Vytautas Varkala, ats. plk. Antanas Plieskis. Dabar Sąjungai vadovauja ats. plk. Bronislovas Juozaitis. Laikinai pareigas ėjo, įvairiais sąjungai sunkiais momentais: Zigfridas Jankauskas, Audronė Veilentienė, ats. kpt. Nerijus Kundrotas.

Sąjungos tikslai: 1) saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; 2) ugdyti tautinę, visuomenės pagarbą Lietuvos kariuomenei, saugoti jos istorinę atmintį; 3) rūpintis sąjungos narių ir jų šeimų socialinėmis garantijomis bei ginti jų teises; 4) rūpintis žuvusiųjų karių, savanorių, buvusių partizanų ir kitų Lietuvos nepriklausomybės gynėjų atminimo įamžinimu; 5) remti ir stiprinti Lietuvos kariuomenę; propaguoti Lietuvos kariuomenę visuomenėje; 6) vykdyti edukacinę veiklą suaugusiems ir vaikams; 7) organizuoti įvairius renginius, paskaitas, konferencijas ir dalyvauti projektuose ir renginiuose, susijusiuose su Sąjungos veiklos tikslais; 8) skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti Sąjungos tikslus ir uždavinius; 9) teikti siūlymus rengti ir tobulinti valstybės gynybą ir karo tarnybą bei karių pareigas ir teises reglamentuojančius įstatymus bei kitus teisės aktus ir kt.

Sąjunga veikia teritoriniu principu, 10-tyje apskričių. Pagrindinis LKKSS struktūrinis vienetas yra skyrius. LKKSS nariais gali būti 1941 m. birželio 23–28 d. sukilimo dalyviai, 1944–1953 m. partizaninio karo partizanai ir atkurtos Lietuvos 1990-1991 m. rugpjūčio 22 d. savanoriai ir Šaulių sąjungos nariai.

Mūsų organizacija aktyviai bendradarbiauja su visomis Lietuvos kariuomenę remiančiomis visuomeninėmis organizacijomis, dalyvauja bendruose renginiuose, konferencijose, Tautos karžygių atminimo įamžinime. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Krašto apsaugos ministerija. LKKSS yra visuomeninių organizacijų, remiančių krašto apsaugą, asociacijos narė. Kiekvienas skyrius glaudžiai bendradarbiauja su savivaldybėmis, mokyklomis, rengia įvairius žygius, ekskursijas ir akcijas, propaguoja karybą ir auklėja jaunimą Lietuvos meilės ir pasiryžimo ją ginti dvasia. Nepamiršta Sąjunga ir savų narių, vykdo įstatuose numatytas priemones, rūpinasi jų socialiniais reikalais, saugo savo narių atminimą, prižiūri iškilių asmenybių ir savanorių kapus, aktyviai dalyvauja jų įamžinime. LKKSS iniciatyva buvo surinktos aukos ir pastatytas antkapinis paminklas Pirmam Lietuvos savanoriui Kaziui Škirpai Kaune, Petrašiūnų kapinėse. O 2006 m. sutvarkytas brg. gen. Vlado Nagevičiaus kapas Kretingoje, senosiose kapinėse. Tai atlikti padėjo Krašto apsaugo ministerija, finansavusi Kauno skyriaus parengtą projektą. Šiam įamžinimui buvo renkamos ir aukos visoje Lietuvoje.

Sąjungos skyriai įsikūrę Lietuvos karininkų ramovių arba Lietuvos šaulių sąjungos patalpose. 2004 m. buvo įsteigtas Sąjungos medalis „Buvome, esame, būsime!“, kuriuo buvo apdovanoti 642 Sąjungos nariai ir iškilūs asmenys: I laipsniu – 88, II laipsniu – 554. Tarp Sąjungai nusipelniusių asmenų, šiuo medaliu yra apdovanoti: 1991 m. už Lietuvos nepriklausomybę žuvę Loreta Asanavičiūtė, Artūras Sakalauskas ir Gintaras Žagunis; LKKSS narys, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, LKKSS Kauno skyriaus Garbės narys, 1990 m. kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas, rezistentas ir kunigas Alfonsas Svarinskas, gen. mjr. Jonas, Kronkaitis, gen. ltn. Arvydas Pocius ir kt. Šiais jubiliejiniais sąjungai metais Zigfrido Jankausko iniciatyva buvo sukurtas ir pagamintas jubiliejinis ženkliukas. Jis dviejų rūšių: sidabrinis numeruotas ir sidabruoto tampako. Kiekvienas sąjungos narys turi teisę įsigyti šį ženkliuką. Jais bus apdovanojami ir Sąjungai nusipelnę asmenys.

Mūsų organizacija ir dabar, tęsdama tarpukario organizacijos tradicijas, reaguoja į netinkamus vyriausybės ar savivaldybių sprendimus. Reiškia protestus įvairiais aktualiais Lietuvai klausimais. Turime tvirtą pilietinę poziciją. Buvo pareiškimai dėl Čečėnijos 1995 m., palaikė ir palaiko bei remia materialiai Ukrainos kovą. Sąjunga skyrė ir skiria lėšas ukrainiečių reabilitacijai, gydymui. Atskiri skyriai rinko ir renka aukas rūbais bei pinigais, kad paremti kovojančią Ukrainą. Klaipėdiečiai lankė Ukrainos karius ligoninėse.

Sąjungos skyriai veikdami savo apskrityje atlieka daug svarbių darbų įamžinant 1920-1923 m. kūrėjų savanorių ir 1944–1953 m. partizaninio karo partizanų atminimą. Utenos skyriaus iniciatyva 2000 m. buvo pastatytas koplytstulpis kūrėjui savanoriui Pranui Dauniui, jo šimtosioms metinėms ir vyko paminklinės lentos atidengimo šventė Utenos raj. Kuktiškių sen. Raudoniškės km. 2005 m. buvo paminėtos Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio ir Antano Pinkevičiaus žūties metinės ir pastatymas paminklinis akmuo Utenos raj. seniūnijos Papiškių km. Pastatytas kryžius Partizanų būrio“Aras“ 33 partizanų atminimui, jų nužudymo vietoje, Anykščių raj. Kurklių sen. Trakinių km. 2015 m. atnaujinti karių partizanų kapai ir pastatytas paminklas Anykščių raj. Debeikių sen. Papšių km.

Karaliaus Mindaugo Panevėžio skyrius Pasvalio būrys 2014 metų vasarą atstatė partizanų žeminę Daujėnų kaime,o 2015 m. metų vasarą– koplytstulpį savanorių kapinėse, Liudynės kaime, Velžio seniūnijoje. Tai padarė šio skyriaus kūrėjas savanoris Vilmantas Varanavičius. Šioje srityje pasižymėjo ir Klaipėdos skyrius, kurio iniciatyva pastatyti paminklai pokario partizanams atminti Šilutės, Klaipėdos, Kretingos raj., Palangoje.

Visi Sąjungos skyriai dirba pagal savo priimtus įstatus ir suskurtas tradicijas. Vieni rengia žygius, karines stovyklas kartus bendradarbiaudami su Šaulių sąjunga. Kai kurie skyriai turi ir savo išskirtines tradicijas: Kauno sk.kas metai pagerbia Prano Eimučio žūties dieną,kovo 18 d.,ir prisimena visus Anapilin išėjusius kūrėjus savanorius, kai skyriaus nariai ir mirusiųjų artimieji susirenka į Šv. Mišias, kurias aukoja šio skyriaus narys kunigas Saulius Bytautas ir rėmėjas kunigas Tomas Karklys.Kas metai su Lietuvos atsargos karininkų sąjunga ir div. gen. Stasio Raštikio kariuomenės mokykla organizuoja ats. mjr. Kazimiero Skrinskos šaudymo varžybas. Kas penkis metus švenčia 1990 m. lapkričio 23 d.,pirmosios savanorių priesaikos, dieną. Aktyviai bendradarbiauja su Kovo 11-osios gimnazija, kartu švęsdami jų ir mūsų šventes, vykdami į ekskursijas: „Širvintai-Giedraičiai –savanorių keliais“, „Kėdainiai, Radviliškis–atmintis gyva“. 2016 m. Kovo 11-osios gimnazija šventė 50-metį, kuriame dalyvavo ir sveikino savo bičiulius, gimnazistus ir mokytojus, Kauno kūrėjai savanoriai.

LKKSS, dažniausiai Vilniaus skyriaus, nariai tradiciškai dalyvauja keliant vėliavą ant Gedimino kalno bokšto, sausio 1 d., taip tęsdami 1919 m. sausio 1 d. savanorių pradėtą tradiciją. Vilnius skyrius 2003 m. padėjo surengti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną Čiobiškyje ir minėjo partizano Antano Kraujelio žūties metines Papiškių kaime, kartu su Utenos skyriumi. 2004 m. surengė Didžiąją istorijos pamoką, skirtą Kosto Kalinausko 140-ųjų žūties metinių minėjimą Lukiškių aikštėje kartu su Vilniaus rajono moksleiviais. 2005 m. iškilmingai minėjo Kalniškių mūšio metines ir susitiko su Prezidentu Valdu Adamkumi. Taip pat prisidėjo statant paminklus Algimanto apygardos žuvusiems ir Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanams atminti ir dalyvavo šių paminklų atidarymuose. Rinko ir renka aukas ir perka knygas Vilniaus karšto mokykloms bei Ukrainos savanoriams ir gyventojams.

Panevėžio skyriaus pirmininko, šviesios atminties Stasio Kalvėno iniciatyva buvo išleista knyga „Buvome, Esame ir Būsime“ apie LKKSS Panevėžio skyriaus savanorius.Panašaus turinio knygą išleido ir Marijampolės skyrius. Šis skyrius turi įsteigęs ir savo apdovanojimą.Klaipėdos skyrius nuo 2000 m., jau 17-tą kartą, sausio13-14 d.,rengia naktinį pėsčiųjų žygį „Klaipėdos sukilėlių keliais“ ir remia bei įteikia prizus Jaunųjų šaulių žaidynių nugalėtojams.

Atskirai reikia paminėti renginius, kuriuose dalyvavo visi LKKSS nariai.1999 m. atidengiant paminklinę lentą ant Karo medicinos pastato, kuri buvo skirta pirmųjų žuvusių Kauno gatvėje karių savanorių – Juozo Kalasiūno ir Antano Zambasevičiaus atminimui. 2007 m. Vilniuje, minint Sąjungos 80-metį, Sąjungos skyriai žygiavo Vilniaus gatvėmis su naujomis, atkurtomis, vėliavomis. Šiam jubiliejui KAM paskyrė beveik 5 tūkst. litų. Išskirtinis renginys buvo ir 2009 m. minint 1919 m. gegužės 11 d. pirmosios priesaikos 90-metį. Rotušės aikštėje į bendrą rikiuotę stojo Kauno įgulos kariai ir kūrėjai savanoriai, buvo laikomos Šv. Mišios ir vyko priesaika, atkartojant 1919 m. gegužės 11 d.priesaikos scenarijų.

O 2017 m. sausio 21 d. Sąjunga minėjo savo 90-metį. Minėjimas prasidėjo Šv. Mišios Kauno įgulos karininkų ramovėje, kurias laikė kūrėjas savanoris, kunigas Saulius Bytautas ir LKKSS Kauno skyriaus rėmėjas kunigas Tomas Karklys. Po mišių, su skyrių vėliavomis, kūrėjai savanoriai žygiavo į Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelį pagerbti Nežinomo kareivio ir padėti jam gėlių. Atlikę šią šventą pareigą LKKSS nariai susirinko Kauno įgulos karininkų ramovėje į šventinį minėjimą. Dalyvavo apie 300 kūrėjų savanorių, kuriuos sveikino sąjungos pirmininkas ats. plk. ltn. Bronislovas Juozaitis, buvęs ilgametis pirmininkas ats. kpt. Algirdas Petrusevičius, Krašto apsaugos Savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės vadas plk. ltn. Vidas Grunda, LDK Birutės Karininkų šeimų moterų draugijos narės ir Kauno skyriaus pirmininkė Edita Almonaitienė,Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos nariai Vytautas Miliukas ir Gražina Gineitytė-Gerulskienė, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas dr. ats. kpt. Jonas Andriškevičius. Išskirtinę dovaną, kūrėjams savanoriams, padovanojo Kauno Kovo 11-osios gimnazijos gimnazistai surengę šventinį koncertą ir jos direktorius Stanislovas Milašius, padovanojęs Neringos Vosyliūtės, IV b gimnazijos klasės gimnazistės, nupieštą piešinį – LKKSS ženklo interpretaciją(Dailės mokytoja A. Unikauskienė). Šiam LKKSS jubiliejui gimnazija ruošėsi iš anksto. Todėl jubiliejaus išvakarėse galėjome susipažinti su mums skirtu tinklalapiu „Kauno savanoriai“ bei išleistu leidinuku „Savanorių ir partizanų keliais“, kuriuos parengė IV a gimnazijos klasės gimnazistės E. Majauskaitė, G. Ruseckaitė, L. Staškevičiūtė (mokytoja Irena Jurevičiūtė).

Šventinį pranešimą „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai 90-metų“, kuriame buvo pažvelgta sąjungos istorija, perskaitė LKKSS pirmininko pavaduotoja ir Kauno skyriaus pirmininkė dr. Aušra Jurevičiūtė. Šventiniame minėjime buvo priimta ir rezoliucija „Dėl Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalio statuso“ už kurią balsavo visi susirinkusieji. Šia rezoliucija siekiama atstatyti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalio statusą į pradinę jo padėti, nustatant, kad Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis yra valstybinis apdovanojimas, o ne ministerijos lygmens apdovanojimas.

Nors Sąjunga atšventėme savo organizacijos 90-metį, jos dar laukia daug darbų. Labai svarbu, kad Vilniuje nebūtų panaikintas, mūsų sąjungos garbės nario ir pirmojo savanorio, Kazio Škirpos gatvės pavadinimas. Šiuo klausimu LKKSS nariai vieningai gins šio iškilaus kario garbę, nes tai ir visų kūrėjų savanorių garbė. Kauno mieto savivaldybė įsiklausė į Sąjungos ir kitų visuomenininkų balsą ir gatvės pavadinimo nepanaikino. LKKSS laukia dideli darbai, kuriuos ji skirs Lietuvos100-mečiui. Reikia įamžinti 1918-1923 m. savanorius. Tai jau daroma Ukmergėje, Alfonso Svarinsko parke bus pastatyti paminkliniai kryžiai sušaudytiems 17 ministrų. Mūsų organizaciją dalyvauja šiame darbe, rašome straipsnius, renkame aukas tų paminklų pastatymui. Jie turėtų būti atidengti 2017 m. liepos 22 d. Ukmergės raj. Didžiosios kovos parke. Kauno skyrius su kitomis organizacijomis rengs projektą, kad atkurti sunaikintus savanorių kryželius Senosiose Kauno kapinėse, Vytauto pr. Sąjungos skyriai savo apskrityse stengiasi lentomis įamžinti visus savanorius jų gyvenimo vietose. Turi Sąjunga ir ambicijų išleisti 3-ąjį Savanorių žygių tomą (2 buvo išleisti 1937 m.) ir surinkti atsiminimus 1990–1991 m. kūrėjų savanorių ir išleisti tuos atsiminimus, kaip 4-tą Savanorių žygių tomą. Tai reikia padaryti iki 2027 m., kai minėsime savo organizacijos 100-metį.

Tačiau, norint atlikti tuos suplanuotus darbus, turime gerbti vienas kitą, padėti kuo galime ir dažniau būti kartu. Nesidalinti to, ko nėra. Juk laisvė yra, mes visi ją apgynėme ir dabar stovime jos sargyboje, nes nėra buvusių savanorių, jie visada lieka tokiais iki mirties. Visi žinome kas vyksta, kokia tarptautinė padėtis. Todėl turime kalbėti, priminti, kad turime būti pasiruošę atiduoti tą auką, apie kurią rašiau pradžioje. Ne tik medaliai turi puošti mūsų krūtines, bet matomas ryžtas ir tvirtybė perduodama jaunimui, kad be tvirtos valios priešintis, mes niekas. Tai turi suprasti kiekvienas susitikęs su kūrėju savanoriu. Kalbėti apie pasipriešinimą mūsų pareiga, bet ir dar daugiau – būti pasirengus tam pasipriešinimui. O mūsų organizaciją, mūsų savanorių šeimą, turime puoselėti ir tvirtinti, kad kuo ilgiau išliktume ir kuo daugiau nuveiktume, o mūsų ryžtą perduotume jaunimui. Todėl esame ištikimi mūsų šūkiui, kuris puošia mūsų vėliavą –Buvome, esame, būsime!