Holokaustas Lietuvos provincijoje iki šiol tebėra vienas mažiausiai tyrinėtų žydų genocido aspektų Lietuvos ir užsienio šalių istoriografijoje. Daugiausia buvo tyrinėjama bendroji holokausto istorija, Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių žūtis, vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinių būrių ir ypatingųjų būrių nusikalstama veikla Baltijos šalyse, lietuviškos savivaldos kolaboravimas su naciais holokausto metu (ypač tai pasakytina apie lietuvių tarybinę ir Izraelio istoriografiją). Šio straipsnio tikslas yra remiantis Trakų apskrities pavyzdžiu išnagrinėti žydų sunaikinimo procesą provincijoje, atskleisti šio proceso svarbiausius etapus, bruožus ir rezultatus.
Straipsnyje stengtasi panaudoti visus autoriui prieinamus archyvinius šaltinius ir literatūrą. Daugiausia remtasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau LCVA) ir Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau LYA) fondais.
Istorinės literatūros apie holokaustą Lietuvos provincijoje kol kas turime labai nedaug. Galima teigti, kad tyrimai šia linkme tik prasideda. Tarp išleistų darbų pirmiausia paminėtinas dokumentų rinkinio “Masinės žudynės Lietuvoje” 2-a dalis. Čia surinkti Lietuvos archyvų dokumentai apie komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų žudynes dvidešimtyje Lietuvos apskričių. Nors šis dokumentų rinkinys buvo išleistas dar 1973 metais, tačiau ir šiandien lieka vertingu holokausto tyrimų šaltiniu. Kitas vertingas šaltinis yra dr.V.Brandišausko parengtas dokumentų rinkinys “1941 m. birželio sukilimas”. Šiame rinkinyje yra vertingos informacijos apie lietuvių sukilėlių ir partizanų veiksmus Lietuvos provincijoje, vietinių Lietuvos valdžios įstaigų požiūrį ir elgesį su žydais pirmomis nacių okupacijos savaitėmis.
Šiame straipsnyje nagrinėjamas ne tik fizinis žydų sunaikinimas, bet ir pateikiama kiekvienos žydų bendruomenės istorija nuo seniausių laikų iki nacių-sovietų karo, daugiausia dėmesio kreipiant į žydų gyvenimą ir lietuvių-žydų santykius Nepriklausomos Lietuvos laikais. Be to, nagrinėjami įvykiai nacių-sovietų karo pradžioje: lietuvių sukilėlių (partizanų) būrimasis provincijoje, jų požiūris ir veiksmai sovietų pareigūnų ir žydų atžvilgiu, žydų persekiojimo svarbiausi momentai (pilietinių teisių atėmimas, atskyrimas nuo nežydų, turto konfiskavimas, areštai, getų ir laikinų izoliavimo stovyklų steigimas, masinės žudynės ir aukų turto grobstymas). Itin didelis dėmesys kreipiamas holokausto aukų statistikai, kadangi nuoseklių ir patikimų tyrimų šioje srityje dar labai trūksta. Pagal galimybes bandoma parodyti ir žudynes vykdžiusių asmenų (žydšaudžių) skaičių ir jų tarnybinę priklausomybę (vokiečių gestapininkai, policininkai, baltaraiščiai, savisaugos dalinių kareiviai ir kt.). Tyrimo metu surasti žydų gelbėjimo faktai taip pat įtraukti į šį straipsnį.
Trakai
Nuo Vytauto Didžiojo laikų Trakuose gyveno iš Krymo atkelti karaimai. Jie išpažino judaizmo religiją, tačiau nebuvo laikomi žydais. Žydų atsikraustymo į Trakus laikas nėra tiksliai žinomas. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Trakuose gyveno 818 žydų ir 424 karaimai. 1941 m. rudenį Trakuose iš viso gyveno 2640 žmonių. Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Trakų apskrityje gyveno 4305 žydai (2,61 proc. apskrities gyventojų).
Jau pirmą nacių–sovietų karo dieną tarp vietos komunistų ir NKVD pareigūnų kilo didelė panika. Trakuose stovėjo nedidelis raudonarmiečių dalinys (80 kareivių ir vienas politrukas). Jiems buvo duota užduotis susprogdinti karinius pulko sandėlius ir trauktis į rytus. Vietos lietuviai ėmė organizuoti ginkluotą apsaugos būrį. Jie užmezgė ryšius su raudonarmiečiais lietuviais ir nutarė neleisti susprogdinti amunicijos sandėlių.
Lietuvių sukilėliai trumpo susišaudymo metu (birželio 23 d.) sužeidė 2 ir paėmė į nelaisvę 18 raudonarmiečių. Amunicijos sandėliai buvo išsaugoti. Trakuose ėmė organizuotis vietos valdžia, buvo įsteigtas Laikinasis komitetas. Kitą dieną (birželio 24 d.) miestą užėmė vokiečių kariuomenė. Trakuose buvo įsteigta vokiečių karo lauko komendantūra. Trakų mieste ir apskrityje pirmomis karo savaitėmis buvo suorganizuota viešoji, kriminalinė ir saugumo policija. 1941 m. liepą kpt. Antanas Mėšlius iš buvusių raudonarmiečių lietuvių suorganizavo apie 120 vyrų savisaugos dalinį. Šis dalinys saugojo karinius sandėlius ir konvojuodavo rusų karo belaisvius į Onuškį, Semeliškes ir Šventežerį. Ten karo belaisvius perimdavo kiti kariniai daliniai. 1941 m. rugpjūtį mėnesį A. Mėšliaus vadovaujamas dalinys buvo perkeltas į Naująją Vilnią.
Kaip ir visoje Lietuvoje, žydai pirmiausia patyrė teisinę diskriminaciją. Trakų apskrityje gana aktuali buvo tautinių santykių (ypač lietuvių ir lenkų) problema. Valdžia buvo priversta švelninti įtemptus tautinius santykius, tačiau ši nuostata nebuvo taikoma žydams. 1941 m. rugpjūčio 1 d. Trakų apskrities viršininkas davė nurodymus Trakų miesto burmistrui, valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams valstybinėse įstaigose lygiai traktuoti visų tautybių žmones, išskyrus žydus. Karo komendanto įsakymu Trakų apskrityje žydams buvo nustatytos dvigubai mažesnės savaitinės maisto normos negu nežydams. Iš žydų taip pat buvo atimti radijo aparatai, kurie pagal sąrašus buvo perduoti Trakų apskrities komendantui.
1941 m. liepos 25 d. l. e. Trakų apskrities viršininko pareigas P. Mačinskas išsiuntė nurodymus Trakų miesto burmistrui ir visiems valsčių viršaičiams. Rašte nurodoma kiekvienoje žydų bendruomenėje įsteigti atstovybę, t. y. žydų tarybą. Ją (tarybą) turėtų sudaryti 5 proc. bendruomenės žydų ir joje būtų 3–12 asmenų. Žydų tarybos privalėjo kuo greičiausiai išsirinkti savo valdytoją ir jo pavaduotoją. Tarybos įpareigojamos priimti ir vykdyti visus valdžios įstaigų ir policijos įsakymus. Tarybos nurodymus privalo vykdyti visi bendruomenės žydai.
Jau 1941 m. liepos pabaigoje pradėta ruoštis žydų suvarymui į getus. Trakų apskrities viršininko nurodymu Trakų miesto burmistras ir valsčių viršaičiai privalėjo nedelsdami atsiųsti projektus dėl žydų perkėlimo į izoliuotas vietoves. Prie projekto reikėjo pridėti miesto ar miestelio brėžinį, pažymint vietą, į kurią numatoma perkelti žydus bei gyvenamųjų pastatų talpumą (ar perkeliamieji galės ten sutilpti).
1941 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Wulffas išleido nuostatus žydų klausimu. Šie nuostatai buvo išsiuntinėti Vilniaus, Švenčionių, Trakų ir Alytaus apskričių viršininkams. Juose buvo nurodyta, kad visi žydai privalo dėvėti nustatytus ženklus ir gyventi getuose. Tokie pat reikalavimai yra taikytini ir pusžydžiams, t. y. tokiems asmenims, kurių vienas iš tėvų yra tikri žydai. Be to, Vilniaus apygardos komisaro H. Wulffo nurodymu kiekvienoje Vilniaus apygardos apskrityje žydų reikalams tvarkyti turėjo būti paskirti specialūs pareigūnai.
Vykdant Trakų apskrities viršininko nurodymus, Trakų miesto žydų bendruomenė išrinko savo tarybą. Joje buvo 12 narių. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Šimonas Kucas, pavaduotoju Ovsiejus Levinas, sekretoriumi Cvi Šimonas.
Iki 1941 m. rugsėjo Trakų žydai gyveno savo namuose ir butuose. Pirmomis rugsėjo dienomis policija miesto žydus suvarė į getą, kuriam vieta buvo parinkta už ežero esančiuose vasarnamiuose. Į getą žydai buvo perkeliami valtimis ir laiveliais. Iš viso į getą buvo nugabenta apie 400 Trakų miesto žydų. Kiek vėliau į Trakų getą valsčių policininkai atvarė Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario žydus. Dalis atvykusių policininkų pasiliko Trakų gete saugoti žydus iki geto likvidavimo. Getą saugojo ir Trakų policininkai.¹⁵ Nuo geto įsteigimo praėjus maždaug savaitei Trakų apskrities viršininkas P. Mačinskas pasakė Trakų miesto policijos vadui Kaziui Čaplikui, kad reikėsią sušaudyti Trakų gete esančius žydus ir tai padaryti turėsią Trakų miesto policininkai. K. Čapliko teigimu, jis šią užduotį atsisakė įvykdyti ir tą patį pasakęs savo pavaldiniams. Praėjus savaitei į Trakus keleiviniu autobusu atvyko apie 20–30 Vilniaus ypatingojo būrio policininkų. Kartu su jais atvažiavo ir vokiečių puskarininkis. Kai kurių buvusių ypatingojo būrio dalyvių liudijimu į Trakus buvo atvykęs esesininkas Martinas Weissas. Žydai buvo sušaudyti apie 3 km nuo Trakų esančiame Varnikų miške netoli ežero. Žudynės prasidėjo ryte ir baigėsi po pietų. Žydai buvo grupėmis vedami prie duobės ir šaudomi. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai buvo apsupę žudynių vietą. Šaudė ypatingojo būrio budeliai. Po šaudymo jie sugrįžo į Trakus ir miesto valgykloje buvo vaišinami valgiais ir degtine. Po vaišių apgirtę žudikai su dainomis išvažiavo į Vilnių. Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 30 d. Trakuose buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.
Išžudžius žydus, okupacinė valdžia susirūpino masinių kapaviečių sanitarine būkle ir apsauga. Trakų apskrities viršininkas 1941 m. lapkričio 8 d. raštu davė nurodymus Trakų miesto burmistrui bei Žiežmarių, Semeliškių ir Eišiškių valsčių viršaičiams iki 1941 m. lapkričio 13 d. masinių žudynių vietas aptverti tvora, “kad gyvuliai ir žmonės neprieitų ir tų vietų neklampotų, neardytų bei nežalotų”. Kapavietės turėjo būti užpiltos chloro kalkėmis, o tvorų aukštis 120 cm. Susirašinėjimas dėl žydų kapaviečių vyko ir 1942 m. 1942 m. liepos 8 d. Trakų apskrities gydytojas V. Paškevičius informavo Vilniaus apygardos komisarą apie kapų būklę. Jis nurodė, kad Trakų apskrityje masinės kapavietės yra Trakų, Semeliškių ir Žiežmarių valsčiuose. 1941 m. šie kapai buvo apibarstyti chloro kalkėmis ir užpilti žemėmis. 1942 m. pavasarį masinės kapavietės vėl buvo atkastos, užpiltos chlorkalkėmis ir aptvertos.
Semeliškės
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Semeliškėse gyveno 60 žydų šeimų. Dauguma miestelio žydų vertėsi prekyba. Vietos žydų bendruomenė tarpukario laikotarpiu turėjo maldos namus ir religinę mokyklą (javnę).
Vykdant vokiečių vietos komendanto 1941 m. liepos 21 d. įsakymą Semeliškių žydų bendruomenė (miestelyje tuo metu gyveno 261 žydas) sinagogoje išrinko žydų tarybą, valdytoją ir valdytojo pavaduotoją. Iš viso į tarybą buvo išrinkta 12 žmonių. Tarybos pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas 60 metų rabinas Šaja Mauša Šeškinas, jo pavaduotoju Jokūbas Berezauskas. Išrinktuosius asmenis patvirtino vokiečių komendantas, Semeliškių valsčiaus viršaitis ir Semeliškių policijos nuovados viršininkas.
Apytiksliai 1941 m. rugsėjo antroje pusėje Semeliškių žydai buvo perkelti į getą. Čia taip pat buvo uždaryti Vievio ir dalis Žaslių žydų. Juos saugojo vietiniai bei Vievio, Žaslių ir Žiežmarių policininkai. Žydai buvo laikomi sinagogoje, mokykloje ir dar keliuose dideliuose pastatuose. Semeliškių getas egzistavo apie dvi savaites. Pirmomis spalio dienomis į Semeliškes sunkvežimiu iš Vilniaus atvažiavo apie 20–30 saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio policininkų. Kartu lengvuoju automobiliu atvyko vienas vokietis. Jis kartu su Semeliškių valsčiaus viršaičiu ir policijos punkto vedėju nuvažiavo apžiūrėti būsimos žudynių vietos. Duobė buvo iškasta apie 2 km nuo Semeliškių Trakų link, prie ežero. Tačiau parinkta vieta vokiečiui nepatiko ir jis įsakė iškasti duobę kitoje vietoje pamiškėje. Kol buvo kasama kita duobė, atvažiavusieji ypatingojo būrio žudikai gyveno Semeliškėse. Semeliškių geto sunaikinimas buvo įvykdytas 1941 m. spalio 6 d. Getą saugoję Semeliškių, Vievio, Žiežmarių policininkai ryte pradėjo varyti žydus į šaudymo vietą. Kita dalis policininkų buvo paskirti eiti sargybą aplink duobę. Žydai buvo suguldyti prie duobės. Po nedideles žydų grupes ypatingojo būrio budeliai atvesdavo prie duobės ir sušaudydavo. Žudynės truko kelias valandas. Į Semeliškes sugrįžę šaudytojai buvo girti. Apsaugoje stovėjusieji policininkai degtinės negavo. Pagal K. Jägerio raportą Semeliškėse 1941 m. spalio 6 d. buvo nužudyti 962 žydai: 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų.
Aukštadvaris
Yra žinių, kad jau XVI a. viduryje Aukštadvaryje gyveno žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno 70 žydų šeimų. Karo metu dauguma vietos žydų pasitraukė į Vilnių, tačiau karo pabaigoje vėl sugrįžo į gimtinę. Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaryje gyveno 65 žydų šeimos (272 žmonės). Vietos žydai vertėsi prekyba (17 krautuvininkų) ir amatais (dailidės, kalviai, batsiuviai ir kt.), augino daržoves. Kiekvieną trečiadienį vykdavo turgūs ir 6 kartus per metus mugės (jomarkai). Tarpukario laikotarpiu dalis vietos žydų emigravo į JAV, Meksiką ir Palestiną. Dauguma miestelio žydų gyveno nuosavuose namuose palei centrinę gatvę. Aukštadvario žydų bendruomenė turėjo sinagogą, mokyklas jidiš ir hebrajų kalbomis, biblioteką, dramos klubą, orkestrą ir “Makabi” sporto klubą (jame buvo 30 narių).
Vokiečių kariuomenė Aukštadvarį užėmė 1941 m. birželio 24 d. Dėl karo veiksmų sudegė dalis miestelio pastatų, tarp jų ir medinė sinagoga. Pirmomis okupacijos savaitėmis, vykdant komunistų ir sovietinių aktyvistų areštus, buvo suimta ir keletas žydų. Jau birželio pabaigoje Rūdiškių miške už minėtą veiklą buvo sušaudyta 14 vyrų, tarp jų buvo ir Aukštadvario žydai Elis Balzamavičius, Kaplanas, Leiba.
1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininko nurodymu visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos žydų atstovybės (tarybos) ir steigiami žydų getai. Vykdant šį apskrities viršininko įsakymą, Aukštadvario žydų bendruomenė taip pat išrinko savo tarybą. Joje buvo 11 narių. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Abelis Abramavičius, jo pavaduotoju Jokūbas Šapiršleinas. Žydų getas Aukštadvaryje nebuvo įsteigtas. Iki pat sušaudymo vietos žydai gyveno savo namuose. Iki suėmimo Aukštadvario žydams buvo įsakyta nešioti geltonas šešiakampes žvaigždes, o vėliau – geltonus kvadratus su raide “J”. Aukštadvario žydai buvo pradėti suiminėti 1941 m. rugsėjo 21 d. Jie buvo laikomi valsčiaus valdybos patalpose, o po to policininkų ir baltaraiščių išgabenti į Trakų getą. Aukštadvario žydai buvo sušaudyti kartu su kitais Trakų geto žydais 1941 m. rugsėjo 30 d. Kai kuriems miestelio žydams pavyko išvengti areštų ir pasislėpti. Michelis Farberis išvengė arešto pasislėpęs berods pas Mamertą Sinkevičių. Kartu su juo pasislėpė ir dukra Judita. Jokūbo Tamaševičiaus šeimoje pasislėpė žydė Chaja. Po karo ji padovanojo savo namą ją išgelbėjusiai šeimai. Visi jie sulaukė nacių okupacijos pabaigos ir apie 1960 m. emigravo į Izraelį. Areštų pavyko išvengti ir Abeliui Abramavičiui su sūnumi, tačiau 1942 m. vasarį juos kažkas išdavė. Policininkai suėmė Abramavičius ir nuvarė į žydų kapines sušaudyti. Pakeliui pasmerktieji ėmė bėgti. Tėvui pasisekė pabėgti į mišką, o sūnus buvo sugautas ir atvarytas prie duobės. Tai pamatęs, iš netoli esančio miškelio išėjo tėvas ir pasidavė sakydamas: “Jei žudote mano sūnų, žudykite ir mane”. Policininkai sušaudė abu. Šiandien iš Aukštadvario žydų bendruomenės beliko tik senosios žydų kapinės.
Kaišiadorys
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kaišiadorys tapo gana svarbiu geležinkelio mazgu. Miestelio gyventojų skaičius sparčiai augo. Į miestelį kėlėsi ir žydų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Kaišiadoryse gyveno apie 60 žydų šeimų. Karo metu caro valdžia žydus ištrėmė į Rusijos gilumą, tačiau po karo dauguma žydų sugrįžo į gimtąjį miestą. Tarpukario laikotarpiu dėl pablogėjusios ekonominės padėties dalis vietos žydų emigravo į JAV, Pietų Afriką, Urugvajų ir Palestiną. Holokausto išvakarėse Kaišiadoryse gyveno apie 60 žydų šeimų (kiti šaltiniai nurodo, jog 150 šeimų). Iš viso Kaišiadoryse 1941 m. vasarą gyveno 2100 gyventojų.
Vokiečių okupacijos metu Kaišiadorių valsčius priklausė Trakų apskričiai. Pirmomis karo savaitėmis Kaišiadoryse buvo suorganizuota valsčiaus administracija ir policija.
Žydų diskriminacija Kaišiadoryse buvo pradėta pirmomis okupacijos savaitėmis. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse žydams buvo atimamos pilietinės teisės, jie suvaromi į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, ir po to masiškai šaudomi. Trakų apskrities viršininkas remdamasis vokiečių lauko komendanto įsakymu, žydams nustatė dvigubai mažesnes savaitines maisto normas negu nežydams (pvz., duonos žydui buvo skiriams 875 g, nežydui 1 kg 750 g ir t. t.).Iš žydų buvo atimti radijo aparatai, kurie buvo perduoti apskrities komendanto žinion.
Kaišiadoryse getui vieta buvo paskirta Vytauto ir Vilniaus gatvių rajone. Tačiau Kaišiadoryse žydai buvo apgyvendinami keliose vietose. Be aukščiau minėto Vytauto–Vilniaus gatvių geto, žydai buvo apgyvendinti miestelio sinagogoje (vėliau ji sudegė) ir Kiemelių kaime. Į Kaišiadorių getus buvo telkiami ne tik vietiniai, bet ir kitų miestelių (Žaslių, Žiežmarių) žydai.
1941 m. rugpjūčio 5 d. Kaišiadorių valsčiaus viršaitis informavo Trakų apskrities viršininką apie vietos žydų reikalus. Tuomet miestelyje gyveno 105 žydų šeimos (iš viso 375 asmenys). Žydus planuota apgyvendinti Vytauto gatvės pastatuose Nr. 40–60 ir Vilniaus gatvės namuose Nr. 12–14. Iš viso getui buvo priskirti 23 gyvenamieji namai. Į getą žydai privalėjo persikraustyti iki 1941 m. rugpjūčio 10 dienos. Kiek sunkiau vietos valdžiai sekėsi sudaryti žydų benduomenės atstovybę. Žydai iš pradžių atsisakė sudaryti Žydų tarybą. Tik pakartotinai paraginus tai padaryti Kaišiadorių žydai tarybą sudarė. Jos nariais buvo išrinkti rabinas Aronas Jofanas, Zelikas Feldmanas, Chaimas Gansas ir Elija Judelevičius. Kaišiadorių viršaitis tarybos valdytoju paskyrė A. Jofaną ir pavaduotoju Z. Feldmaną.
Rugpjūčio viduryje pradėta ruoštis žydų žudynių akcijai. Vykdant Policijos departamento direktoriaus V. Reivyčio slaptą aplinkraštį Nr. 3 dėl žydų sulaikymo, Kaišiadoryse buvo suimta 80 žydų vyrų ir 14 moterų, Žasliuose 363 vyrai ir 85 moterys, Žiežmariuose 282 žydai (tarp jų 89 moterys). Suimtieji Žaslių ir Žiežmarių žydai buvo pristatyti į Kaišiadoris. Taigi iš viso 1941 m. rugpjūčio viduryje buvo suimti 824 žydų vyrai ir moterys (suimtų vaikų skaičius nenurodytas). Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 26 d. teiravosi SS oberšturmfiurerio J. Hamanno, ką toliau daryti su visoje Lietuvoje sulaikytais žydais. Tarp kitko, V. Reivytis nurodė, jog tarp sulaikytųjų žydų plinta užkrečiamosios ligos, o Kaišiadoryse užfiksuotas ir mirties atvejis. J. Hamanno reakcija buvo žaibiška. Kaišiadorių (taip pat ir Žiežmarių bei Žaslių) žydai buvo nužudyti 1941 m. rugpjūčio 26 dieną (kiti šaltiniai nurodo, jog 27 dieną). Šios tragedijos aplinkybės autoriui nėra žinomos. K. Jägerio raporte nurodyta, jog Kaišiadoryse buvo sušaudyta 1911 žydų vyrų, moterų ir vaikų. Yra žinoma, jog žydai buvo šaudomi Strošiūnų miškelyje, apie 3 km į šiaurę nuo Žiežmarių, prie Vladikiškių kaimo. Aukos buvo užkastos trijuose keliasdešimties metrų ilgio grioviuose. 1941 m. rugsėjo 1 d. Kaišiadorių policijos nuovados viršininkas pranešė Trakų apskrities viršininkui, jog Kaišiadorių žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 27 d. Juos sušaudė iš Kauno atvykęs pagalbinės policijos būrys ir vokiečių kareiviai. Tikriausiai tai buvo liūdnai pagarsėjęs J. Hamanno “skrajojantis būrys”. Trakų apskrities viršininkas savo ruožtu informavo Vilniaus apygardos vadovybę apie tai, kad “Kaišiadoryse, Žasliuose ir Žiežmariuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens” ir paprašė nurodymų “kokia tvarka pasielgti su žydams priklausiusiu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu”. Nužudytų žydų turtas laikinai buvo valsčių savivaldybių žinioje. Po kelių dienų Trakų apskrities viršininkas davė nurodymą valsčių viršaičiams visą žydų turtą aprašyti kiekvienai šeimai sudarant atskirą aktą. Vietos administracijai nereikalingą nejudamąjį žydų turtą įsakyta per varžytynes išnuomoti gyventojams, o judoamąjį surūšiuoti ir palikti policijos žinioje iki atskiro nurodymo.
Po Kaišiadorių žydų žudynių 1941 metais dar liko Kiemelių kaimo getas, kuris vėliau buvo paverstas Kauno geto kalinių darbo stovykla. Šis getas buvo šiaurinėje kaimo pusėje, netoli Kaišiadorių kapinių, prie pat senojo Kaišiadorių–Kiemelių vieškelio. Kitoje vieškelio pusėje stovėjo Juozo Šliumbos sodyba. Geto teritorijoje buvo keli mediniai barakai. Getas buvo aptvertas spygliuota viela su sargybos bokštais. Netoli geto buvo durpynas, kuriame buvo kasamos durpės, ten buvo nutiesti siauri bėgiai. Jais darbininkai vežiodavo į vagonėlius pakrautas durpes. Kiemelių gete galėjo būti kalinama apie 500 žydų. Geto vyrai ir moterys buvo varomi kirsti mišką. Kartais sargybiniai leisdavo žydaitėms užsukti pas ūkininkus pailsėti ir paprašyti maisto. Kai žydai iš geto buvo išvežti, Kiemelių kaimo žmonės masiškai grobstė barakuose likusį turtą: drabužius, patalynę ir kitus daiktus. Dalis žydų turto buvo išvežta į Kaišiadoris.
Apie tai, jog 1943 metais Kaišiadoryse dirbo žydai, liudija Kauno geto žydų tarybos sekretoriaus A. Torio dienoraštis. Jame kelis kartus minima Kaišiadorių žydų darbo stovykla. Joje durpes kasė Kauno geto kaliniai. 1943 m. birželio 6 d. A. Torio įraše pažymėta, kad 100 žydų iš Kauno geto buvo pasiųsti kasti durpių į Kaišiadoris.
1943 m. liepos 2 d. A. Toris savo dienoraštyje rašė, kad Kaišiadoryse maždaug 1400 žydų kasa durpes. Nors gyvenimo sąlygos ir maitinimas ten buvo pakenčiamas, tačiau nemažai darbininkų iš tos stovyklos pabėgo į Kauno getą. Gestapas įsakė geto administracijai bėglius surasti ir sugrąžinti į Kaišiadoris.
1943 m. rugpjūčio 1 d. stovyklą saugoję ukrainiečių sargybiniai sukilo ir nužudė Kaišiadorių darbo stovyklos viršininką vokietį, specialistą iš Olandijos ir du vokiečiams ištikimus ukrainiečius, ir po to pabėgo į mišką. Kauno geto administracija baiminosi, jog šie įvykiai gali tapti pretekstu sunaikinti visus stovykloje dirbusius žydus. Berods naciai jokių keršto akcijų dėl įvykių Kaišiadoryse nesigriebė. Sprendžiant iš A. Torio dienoraščio, Kaišiadorių darbo stovykla 1943 m. rugsėjo pabaigoje dar veikė. Kada ji buvo likviduota, autoriui nėra žinoma.
Žiežmariai
Žydų bendruomenė Žiežmariuose gyvavo jau XVIII amžiaus viduryje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Žiežmariuose gyveno apie 700 žydų. Sovietų–nacių karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 200 žydų šeimų. Dalis vietos žydų tarpukario laikotarpiu emigravo į JAV, Urugvajų ir Palestiną. Žiežmarių žydai vertėsi amatais, prekyba, daržininkyste ir žvejyba. Nepriklausomos Lietuvos laikais vietos žydų bendruomenė turėjo savo banką, mokyklą hebrajų kalba, maldos namus, biblioteką, dramos būrelį ir našlaičių globos namus.
Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis Žiežmarių žydai nebuvo masiškai suiminėjami ir šaudomi, tačiau teisinė žydų diskriminacija buvo vykdoma nuo pat okupacijos pradžios. 1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininkas nurodė valsčių viršaičiams įsakyti vietos žydų bendruomenėms išrinkti žydų tarybas, kurios turėjo išsirinkti savo valdytojus ir jų pavaduotojus. Žiežmarių žydų bendruomenė į savo tarybą išrinko septynis asmenis. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Benjaminas Benesevičius, jo pavaduotoju – Dovydas Stražas.
Pasiruošimas žydų žudynėms prasidėjo 1941 m. rugpjūčio viduryje. Vykdant Policijos departamento nurodymus beveik visoje Lietuvoje pradėta žydų sulaikymo akcija. Žiežmariuose tuo metu buvo 282 žydų vyrai ir moterys. Jie buvo pristatyti į Kaišiadorių getą ir sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis kartu su Kaišiadorių ir Žaslių žydais. Žydų areštams ir konvojavimui vadovavo tuometinis Žiežmarių policijos nuovados viršininkas Teofilis Kilbauskas.
Netrukus po šios akcijos vietos policininkai ir baltaraiščiai, liudininkų parodymu suėmė apie 150 žydų moterų su vaikais ir juos uždarė miestelio sinagogoje. Kitą dieną suimtieji buvo nuvaryti į miškelį už kelių kilometrų nuo Žiežmarių ir ten sušaudyti Triliškių dvaro žemėje. Juos esą sušaudė iš Kaišiadorių atvykę vokiečių kareiviai.
K. Jägerio raporte pažymėta, kad 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo nužudyta 784 Rumšiškių ir Žiežmarių žydai. Kelia abejonių Jägerio nurodytas aukų skaičius. Didesnė dalis Žiežmarių žydų buvo nužudyta Kaišiadoryse 1941 m. rugpjūčio 26–27 d. Rumšiškėse tuo metu buvo belikę tik 70–80 žydų. Išsiuntus 282 Žiežmarių žydus į Kaišiadorių getą, kažin ar miestelyje galėjo likti daugiau kaip 200–250 žydų moterų ir vaikų. Galbūt K. Jägeris į Rumšiškių ir Žiežmarių nužudytųjų žydų skaičių įtraukė ir kitų vietovių žydus.
1941 m. rugpjūčio 31 d. Trakų apskrities viršininkas informavo Vilniaus srities viršininką, kad “Kaišiadoryse, Žasliuose ir Žiežmariuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens”.
Nužudytųjų žydų daiktai buvo suvežti į Žiežmarių sinagogą. Po kurio laiko buvo sudaryta speciali komisija (jos pirmininku buvo Žiežmarių valsčiaus viršaitis Jonas Slanina), kuri žydų daiktus paskirstė miestelio gyventojams lietuviams.
Vis dėlto 1941 m. žudynėmis žydų buvimo Žiežmariuose istorija nesibaigė. Istorinėje literatūroje dažnai minima Žiežmarių žydų darbo stovykla. Ji tikriausia buvo įsteigta 1943 m. pavasarį, kai buvo likviduoti Švenčionių, Ašmenos ir Michališkių getai. Apie pusantro tūkstančio Ašmenos geto kalinių buvo perkelti į Žaslių, Žiežmarių, Kenos ir Naujosios Vilnios darbo stovyklas.⁵⁶ Žiežmarių stovykloje prie Vilniaus–Kauno automagistralės darbų dirbo apie tūkstantis žydų. Stovykla buvo pavaldi Vilniaus getui, tačiau pagalbą jos gyventojams teikė ir Kauno getas. Gyvenimo sąlygos šioje stovykloje buvo labai sunkios. Į darbus buvo varomi ne tik vyrai ir moterys, bet ir seniai bei vaikai, labai trūko maisto, patalynės, vaistų, plito užkrečiamosios ligos. 1943 m. gegužę mėnesį nacių valdžia nusprendė Žiežmarių stovyklą likviduoti. Dalis stovyklos kalinių turėjo būti perkelti į Pskovo sritį, netoli fronto linijos, dar 400 – į Kauno getą.⁵⁷ 1943 m. birželio 6 d. į Kauno getą iš Žiežmarių stovyklos vietoj numatytų 400 pavyko atvežti 680 žmonių. Jie buvo labai nuoširdžiai priimti ir apgyvendinti buvusio “Lituanikos” kino teatro salėje bei sinagogoje Miškinio gatvėje. Geto administracija atvykėliams teikė visokeriopą pagalbą. Žiežmariuose dar pasiliko apie 140 kvalifikuotų žydų specialistų, tačiau žinių apie tolesnį jų likimą nėra.⁵⁸ Tiksli Žiežmarių darbo stovyklos likvidavimo data taip pat nėra žinoma.
Remiantis K.Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaita galima teigti, jog 1941 metais Trakų apskrityje (neskaitant Eišiškių valsčiaus, kuris 1942 m. tapo apskritimi) buvo nužudyta ne mažiau kaip 4319 žydų. Šis skaičius beveik sutampa su 1941 m. sausio 1 d. Statistikos valdybos žiniomis apie Trakų apskrityje gyvenusių žydų skaičių (4305 žmonės). Jeigu prie minėto skaičiaus pridėsime Eišiškėse nužudytuosius žydus (3446 žmonės), tai Trakų apskrities sušaudytų žydų bus 7765 žmonės.