Laikraščio „Dabartis“ (1917 m. birželio 2 d., Nr. 44, p. 1) faksimilė
Doc. dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS, Vilnius, www.voruta.lt
Vasario 16-osios signatarai – moterų išdavikai?
Taip pat skaitykite
Pastaraisiais metais lietuviškoje žiniasklaidoje imta kelti problemą, kodėl Vasario 16-osios nutarimą priėmusi Lietuvos Taryba buvo sudaryta vien tik iš vyrų. Sutinkami tokie teiginiai: „Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija yra vienavyrių žanro klasika“, „Visuomenėje tuo metu gyvavo patriarchalinės nuostatos: politika tik vyrų reikalas“, „Vasario 16-oji yra nacionalinė vyrų šventė“, „Nepriklausomybės Akto signatarėmis moterys netapo, nes nebuvo laikomasi anksčiau joms duotų pažadų“, „Bet vyrai jas išdavė – į Lietuvos Tarybą neįtraukė ir paskelbė nepriklausomybės aktą vieni patys“ ir pan. Šių teiginių autorės ar autoriai ignoruoja griežtas vokiečių okupacinio režimo sąlygas ir tai, kad lietuviams 1917 m. rugsėjį sukviesti Vilniuje konferenciją ir išsirinkti tarybą, kuri atstovautų krašto interesus, okupacinė valdžia leido, nustatydama ir tam tikras išankstines sąlygas.
Lietuvos Taryba oficialiai įsteigta Bavarijos princo Leopoldo nurodymu
Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo vien vyrai, vyko Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lenkų Pohuliankos teatro salėje. Ją lietuvių konferencijos dalyviams penkioms dienoms užleido vokiečių karinė vadovybė, okupacijos metais pastatą perėmusi savo reikmėms. Konferencijoje rugsėjo 21 d. išrinktoji Lietuvos Taryba okupacinės valdžios buvo įteisinta tik rugsėjo 23 d., kai vyriausiasis karo vadas Rytuose, Bavarijos princas Leopoldas, remdamasis konferencijoje išrinktų atstovų rugsėjo 22 d. raštišku prašymu, įsteigė krašto tarybą (Litauischer Landesrat), suteikdamas jai tam tikrą, nors ir ribotą atstovavimo galią. Remdamasis karo vado Rytuose įsakymu, Lietuvos karinės valdybos viršininkas, kunigaikštis Francas Jozefas Izenburgas Biršteinas (Franz-Joseph zu Isenburg-Birstein), atsižvelgęs į Lietuvių konferencijos teikimą dėl personalinės sudėties, sudarė „Lietuvos tarybą iš 20 narių“1, o kiekvienam jų iškilmingos ceremonijos metu rugsėjo 23 d. įteikė gražiai apipavidalintą „pašaukiamąjį į žemės tarybą raštą“. Po to „dar buvo neoficialis subuvimas“2.
1917 m. permainas okupuotoje Lietuvoje paskatino revoliuciniai įvykiai Rusijoje nuvertus carą. Rusijos sostinėje Petrograde jau 1917 m. kovo mėnesį buvo įsteigta Lietuvių tautos taryba, dėl to vokiečiams buvo svarbu pademonstruoti pasauliui, kad tikroji lietuvių tautos interesams atstovaujanti taryba bus sukurta Lietuvoje, kurioje gyveno dauguma lietuvių. Gavęs Vokietijos aukščiausiosios karinės vadovybės nurodymą Bavarijos generolas feldmaršalas princas Leopoldas sprendimą leisti sudaryti lietuviams jų interesams atstovausiančią tarybą pasirašė dar 1917 m. gegužės 30 d. Tada vokiečiai vartojo „Pasitikėjimo tarybos“ (vok. Vertrauensrat) pavadinimą. Atitinkamas valdiškas pranešimas operatyviai paskelbtas vokiečių spaudoje. Žinią išplatino Volfo telegrafo biuras (W.T.B. – Wolffs Telegraphisches Bureau) – pagrindinė žinių agentūra Vokietijoje ir viena svarbiausių tuometinių naujienų tarnybų pasaulyje.
Vienintelę įgaliotą lietuvių tautos atstovybę vokiečiai numatė be moterų
Valdišką skelbimą 1917 m. birželio 2 d. lietuvių kalba atspausdino ir okupacinės valdžios leidžiamas laikraštis „Dabartis“. Tačiau oficialaus trumpo pranešimo vertimas į lietuvių kalbą nebuvo itin tikslus. Vertrauensrat išverstas kaip „Pasitikimųjų Taryba“, nors tiksliau būtų „Pasitikėjimo Taryba“. O antrame, paskutiniame sakinyje parašyta: „Taryba susidės iš žymiausiųjų Lietuvos veikėjų.“ Kadangi žodis „veikėjų“ pavartotas kilmininko linksniu, tai galima buvo susidaryti įspūdį, kad čia paklius ne tik veikėjai (vyrai), bet ir veikėjos (moterys). Bet pažiūrėkime vokiško teksto originalą. Jį paskelbė ir okupacinės valdžios Kaune leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“.
Visą pranešimą vokiečių kalba sudarė tik vienas sakinys, kurio pabaigoje nurodoma, kad lietuvių pasitikėjimo taryba turi susidėti „iš labiausiai gerbiamų Lietuvos vyrų“ (vok. aus den angesehensten Männern Litauens). Čia pravartu būtų priminti, kad kaizerinėje Vokietijoje nors ir veikė parlamentas – Reichstagas, tačiau jame nebuvo nė vienos moters. Jos Vokietijos žemėse apskritai neturėjo rinkimų teisės. Dėl to vokiečių karinei vadovybei net nekilo minties, kad okupuotose lietuvių gyvenamose teritorijose moterims reikėtų suteikti teises, didesnes nei pačiame Vokietijos Reiche.
Ar moterų priekaištai teisingai adresuoti?
Atsakant į žiniasklaidoje keliamą klausimą „Kodėl nei G. Petkevičaitė, nei jokia kita moteris nebuvo įtraukta į Vasario 16-osios akto signatarų sąrašą?“3, reikia atsižvelgti į tuometines okupacijos sąlygas ir istorines aplinkybes. Anuomet keltus ir dabar aktualizuojamus moterų priekaištus dėl 1917 m. Lietuvių konferencijos ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos vien tik vyriškos sudėties reikėtų adresuoti kaizerinės Vokietijos vyriausiajai karinei vadovybei ir okupacinei valdžiai.
______________________________________
1 „Įkūrimas Lietuvių Žemės Tarybos“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 26 d., Nr. 77, p. 1.
2 „Lietuvos Taryba“, in: Dabartis, 1917 m. rugsėjo 29 d., Nr. 78, p. 1.
3 AINA NAUJIENOS. „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – apie
G. Petkevičaitę-Bitę, kurios dėka moterims suteikta teisė balsuoti. Aina.lt, 2018 m. vasario 11 d. Prieiga per internetą – <https://aina.lt/zmones-kurie-sukure-lietuva-apie-g-petkevicaite-bite-kurios-deka-moterims-suteikta-teise-balsuoti/>.
Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 6.
