www.voruta.lt

Gyvename laikotarpiu, kuris tikrai įeis į istoriją: dėl koronaviruso kilusios pandemijos gyvenimas iš esmės pasikeitė visame pasaulyje. Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kiekvieną prisidėti prie visapusiško šio įvykio atspindėjimo istorijoje ir dalintis daiktais, ateityje galbūt virsiančiais muziejaus eksponatais.

Lietuvos nacionalinis muziejus, saugantis didžiausią eksponatų skaičių šalyje – daugiau nei 1 mln. 300 tūkstančių, kasdieninėje veikloje dirba ne tik su istorinius laikus menančiais artefaktais, bet ir stengiasi užtikrinti šiandienos išsaugojimą ateičiai.

„Mes aktyviai stebime aplinką ir bandome įžvelgti, kas praėjus daugeliui metų galėtų tapti istorija. Tai leidžia jau dabar pradėti saugoti potencialius objektus, kol jie dar yra lengvai pasiekiami. Viena iš tokių situacijų – šiandienos realybė – visame pasaulyje paplitęs COVID-19 virusas ir iš to išplauksiančios pasekmės. Daugelį ši situacija palietė tiesiogiai, o kai kuriuos ir labai skaudžiai. Tai ne tik paveikė kiekvieno mūsų gyvenimą, bet ir paskatino imtis veiksmų: buriami savanoriai, kuriamas pagalbos tinklas, skatinamas socialinis solidarumas, vyksta pilietinės ir kūrybinės iniciatyvos, kūrybinė veikla namų aplinkoje. Visa tai norisi išsaugoti ilgiau, nei tą padaryti galėtų socialiniai tinklai. Iš dalies tai nulems, kaip šis įvykis bus prisimenamas po daugelio metų, kokios fotografijos ar daiktai muziejų ekspozicijose atspindės šį neeilinį įvykį, tikėtina, smarkiai pakeisiantį kasdienį gyvenimą ir mąstyseną“, – naują projektą pristato muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.

Muziejus kviečia kiekvieną apsidairyti aplinkui ir įvertinti, koks daiktas, nuotrauka, išgyvenimas ar įspūdis, pažvelgus atgal iš tolimos distancijos, geriausiai iliustruotų dabartinę situaciją. Muziejui ypač vertinga yra fiziškai apčiuopiama medžiaga – tai gali būti dienoraštyje fiksuojamos patirtys ir apmąstymai, kūrybos išraiška, daiktai, palengvinantys dabartinę gyvenimo realybę: improvizuotos kaukės, darbui iš namų reikalingi sprendimai, stipriai apribotą laisvalaikį praskaidrinančios priemonės, taip pat pavyzdžiai, kaip keitėsi moksleivių mokymosi procesas, kasdieniai mūsų veiksmai. Laukiame ir virtualios medžiagos: įrašų internetiniuose dienoraščiuose, skaitmeninių nuotraukų, vaizdo įrašų.

„Muziejus laukia visko, su viena sąlyga: medžiaga turi būti aiškiai susijusi su COVID-19 situacija, kurioje šiuo metu yra atsidūręs visas pasaulis. Kartu prašoma pateikti ir kontekstą, medžiagos aprašymą su paaiškinimu ar trumpa istorija. Tai užtikrins, jog daiktai ateityje turės išliekamąją vertę“, – pasakoja R. Kačkutė.

Nuo daikto iki eksponato: ilgas įmuziejinimo procesas

Atviras muziejaus kvietimas dalintis medžiaga nėra įprasta praktika: dažniausiai eksponatų atranka yra nematoma, nuosekli muziejaus darbo dalis. Tačiau būtent toks bandymas leistų visuomenei kitaip pažvelgti į muziejų funkcijas ir suvokti juos kaip aktyvias institucijas, o kartu – pamatyti, kaip vyksta įmuziejinimo procesas, ir tapti aktyviais jo dalyviais.

Iš žmonių gauta medžiaga bus sisteminama ir saugoma muziejuje, kol bus galima tvirtai pasakyti, kas taps eksponatu.

„Ne kiekvienas daiktas tampa eksponatu, kaip ir ne kiekvienas įvykis tampa istoriniu – tą pasakyti galima tik praėjus tam tikram laikui, matant perspektyvą, vertinant, kaip klostėsi įvykiai, kokių pokyčių jie atnešė. Vertinant daiktą, reikia įvertinti jo istorinę vertę, unikalumą, retumą. Šiandien to nepasakysime, tam reikia bent kelių dešimčių metų“, – teigia R. Kačkutė.

Jau dabar muziejuje veikia kelios parodos, kurių pagrindu tapo asmeniniai istorinių įvykių liudininkų daiktai. Pavyzdžiui, tokia yra Kovo 11-osios trisdešimtmečiui skirta paroda „Nesusitaikę“. Jos eksponatų pagrindas – muziejaus turimi ir žmonių paskolinti ar muziejui padovanoti daiktai. Kitas pavyzdys – Sausio 13-osios vaikų piešiniai, kuriuos Lietuvos vaikai piešė iš karto po istorinių įvykių 1991 metais. Šiandien visi muziejaus turimi piešiniai suskaitmeninti, o piešinių autoriai, kuriems šiuo metu apie 35–40 metų, gali savo darbą susirasti virtualioje galerijoje.

Tikėtina, jog po kurio laiko muziejaus sukauptą medžiagą apie COVID-19 laikotarpį tyrinės psichologai, sociologai, antropologai, istorikai. Taigi visa tai atgims mokslinių tyrimų, parodų, leidinių, edukacinių programų pavidalu.

Muziejus tikisi aktyvaus dalinimosi šiuo kvietimu ir laukia tiek fiziškai apčiuopiamos, tiek virtualios medžiagos, kuri iliustruotų, kaip COVID-19 keičia jūsų ir aplinkinių gyvenimą ir įpročius, parodytų, kokių sprendimų verčia imtis pasikeitęs gyvenimo būdas, ar netgi atspindėtų, kaip keičiasi žmonių mąstymas ir suvokimas tam tikrais klausimais. Norintieji pateikti medžiagą turėtų atidžiai perskaityti muziejaus parengtą atmintinę.

„Tai galimybė ne tik palikti savo pėdsaką istorijoje, bet ir pamatyti, kaip jis ten įsispaudžia“ , – sako R. Kačkutė.

PARSISIŲSTI ATMINTINĘ, KURIĄ BŪTINA UŽPILDYTI TEIKIANT MEDŽIAGĄ

Detalesnė informacija el. p. informacija@lnm.lt