Bronius Karbočius © Genocido aukų muziejus

Ignas MEŠKAUSKAS, Kėdainiai, www.voruta.lt

-Turėjau tik vieną brolį – Bro­nių Karbočių. Kartu augom, kartu lankėm pradinę mokyklą. Tą pačią mokyklą lankė ir Močiūnų kaimo vaikai –tame tarpe vietiniai rusai. Jie dažniausiai blogai mokėsi, buvo netvarkingi, mokytoja dažnai bar­davo juos už neplautas ausis ir ro­dydavo brolį kaip pavyzdį. Todėl jie brolio nemėgo ir dažnai pasipešdavo. Vėliau likimas taip susi­klostė, kad tie nevalyvieji tapo įvai­riais viršininkais, stribais ir mūsų tolimesnis gyvenimas priklausė nuo jų. Nors mūsų ūkis buvo nedidelis, tik aštuoni hektarai žemės, bet trobos buvo tvarkingos gražios ir jiems kėlė pa­vydą. Tapę stribais, Chlopotinas ir Mitriukas su kitais stribais išsivedė Broniaus ir mano tėvą į kluoną, mušė, tardė, klupdė, pagaliau nusivarė į Kėdainius ir išvežė visą turtą be jokių dokumentų ir be jokio paaiškinimo, jokios priežasties, – pasakoja Broniaus sesuo Janina Gudaitienė.

Brolis, vengdamas mobilizacijos, įsidarbino Kėdainių kelių valdyboje: Josvainiuose per Šušvę statė tiltą. Jį taip pat areštavo. Būnant Josvainių areštinėje, smogė stribui, o tam nugriuvus bėgo. Iš tolo šaudė, bet jis Šušvės pakrantėmis prisidengęs krūmais laimingai pasitraukė.

Po to broliui kelias beliko tik vienas –saugi, guodžianti žalia giria.

-Bronius pasitraukė toliau nuo savo gimtojo kaimo, nuo chlopotinų ir mitriukų kur žmonės jo nepažįsta, todėl mažesnis pavojus būti išduotam. Susitikdavom tik pas kaimynus, kurie ateidavo pranešti, kad brolis pasiilgo savų, nori pasimatyti. Kokios jį vėliau ištiko nesėkmės, geriau žino Janina Valentinavičiūtė, kuri tapo jo žmona. Jai teko dalia sekti jo partizaninės kovos žingsnius, būti viename bunkeryje arba netoli gyventi, palaikyti nuolatinį ryšį su juo,- baigia Broniaus Karbočiaus  sesuo Janina Gudaitienė.

-Mūsų likimų linijos susikirto mirtimi, pavojingų dienų sūkuryje. Jis pasirodė toks visuomet atsargus, ramiai priimantis sprendimus. Tarp draugų turėjo autoritetą. Taip mūsų draugystė partizanų ir ryšininkų takuose augo, brendo. Abu buvom benamiai, išvaryti iš gimtų namų. Pagaliau mes vienas be kito artumo negalėjom būti. Sutarėm priimti priesaiką, nepalikti vienas kito iki gyvenimo pabaigos. O ji atrodė labai, labai toli. Svajojom sukurti šeimą, sugrįžti į savo namus, turėti savo pastogę. Bet neužilgo mūsų svajonės sudužo į žiaurią realybės sieną: Bronius pačiame dvasinių ir fizinių jėgų žydėjime  žuvo su ginklu  rankose kovodamas su pavergėjais iš rytų.  Paslėptas nežinia kur – kad nežinočiau kur priklaupt, o aš, nepakeliamų gyvenimo sąlygų suluošinta, skaičiuoju vienišas senatvės dienas, – prisimena Janina Valentinavičiūtė.

       -Mes žinojom, kad Šventybrasčio klebonas Švambaris yra partizanų kunigas. Nežiūrint pavojaus, išklauso partizanų išpažintis, padeda jiems. Bronius kreipėsi į jį. Susitarė. Tykią spalio naktį, lapams šlamant po kojomis, pravėrė kaimo bažnytėlės duris. Prie vienos žvakelės davėm priesaiką, klausėm kunigo žodžių, sumainėm žiedus, pasidarė saugiau. Tų šventų akimirkų niekada neužmiršiu. Liudininkais buvo Broniaus seni kovos draugai: Vincas Sereika ir Liudas Augus, kurie po aršių kautynių  žuvo kitų metų vasarą Sošių miške.

        -Mūsų povestuvinė kelionė taip pat buvo partizaniška. Laimingai persikėlus per Nevėžį, Paberžėje, ties sankryža, mus apšaudė pasalaujantys stribai. Bronius ir jo draugai, visi trys buvo gerai ginkluoti. Apraminę stribus laimingai pasitraukėm. Tik buvo lengvai sužeistas  dešiniosios rankos didysis pirštas, – parodė iki šiol užsilikusį randą Janina Karbočienė.

Daug Bronius patyrė pasalų, susišaudymų su priešu, bet tokių, kada buvo apsupti trimis žiedais, kai, atrodė, išsigelbėjimas beviltiškas, buvo trys atvejai. Trečias lemiamas ir paskutinis.

1951 m. liepos 1 dieną Sošių miške iš pat ryto būrį sukaustė trimis kareivių žiedais. Prasiveržti pavyko tik Broniui ir Stasiui Lukšiui. Tą dieną po kautynių, vakare, jis atėjo pas Janiną Krištanavičienę. Aiškino, kaip pavojinga, rizikinga buvo veržtis pro tris žiedus, nes visuose buvo pastebėtas. Liudas Augus sužeistas į pilvą – trauktis nebegalėjo. Pridėjęs granatą prie smilkinio prašė manęs pasitraukti toliau.  Prasiveržus atsišaudant pro antrą žiedą, pritrūko šovinių ir jis nutarė toliau nebesiveržti, bet pasislėpti po žabų krūva. Automato jis nebeturėjo. Turėjo tik parabelį. Priartėjęs prie žabų krūvos pamatė už jos rusų kareivį, kuris jau kėlė ginklą, bet Broniaus  parabelis aplenkė. Atsivejantį įniršusį šunį  nušovė vienu šūviu. Paėmė iš nukauto kareivio automatą, šovinius ir po žabų krūva nebelindo, bet nušliaužė į čia pat vasarojaus lauką. Visą dieną liepos pačiame vidury kankinamas troškulio, saulės kepinamas išgulėjo lauke. Pavojų, įtampą didino lėktuvas, sukantis ratus aplink mišką, vasarojaus lauką. Reikėjo maskuotis, rauti žoles, dengtis ir nejudėti. tikėjo, kad nušovus šunį jo neatseks. Sutemus, padėkojo vasarojaus laukui ir patraukė pas ryšininkus.

– Nors visą dieną buvo nevalgęs, nespėjo ryte pusryčiauti, nieko nevalgė. Atsigėrė vandens ir išėjo. Ketino eiti į Panevėžio miškus pasakoja ryšininkė Janina Kristanavičienė.

 Trečią dieną pas Janinos Kristanavičienės seserį, kuri buvo partizanų ryšininkė, pasirodė Stasys Lukšys – „Kiškis“. Kiti jų kovos draugai žuvo ir buvo suguldyti Dotnuvoje ant grindinio.  Augus Liudas, Vaclovas Rabačiauskas, Vincas Sereika, Boleslovas Klimas. Jų palaikai atrasti ir palaidoti 1990 m. rugsėjo mėn. Dotnuvos kapinėse, saugo jų žūties istoriją, vardus ir garbę paminklas.

Kiek žuvo rusų kareivių nežinoma. Lažų kaimo gyventojus varė rinkti nukautus partizanus ir kareivius. Žuvusius kareivius krovė  į „Štutbekerį“. Rokas Grinas norėjo pažiūrėti kiek jų ten yra ir atsistojęs ant rato, įsikibęs kėbulo norėjo pažvelgti, bet vyresnis smogė jam šautuvo buože į nugarą ir nuvarė tolyn. Eiliniai kareiviai buvo atviresni,  šnekesni. Pasakojo artimų kautynių minutes. Karininkas, vadovavęs kautynėms, labiausiai gailėjo šuns, kurį užkasė ten pat miške. Jam nusprūdo nuoskauda, kad geriau vieno šuns butų žuvę dešimt kareivių. Kareiviai murmėjo, kaip juos vertina…

    Iš beviltiško apsupimo prasiveržė 1945 m. sausio 25 d. Po šaltos dienos šilumoje sumigus Peiksvos kaime, Sereikų sodyboje, apsupo kareiviai. Nukovę kapitoną, partizanai laikinai subėgo gintis į molinį tvartą. Perspektyvų išlikti tvarte nebuvo. Dengiant ugnimi Pranui Plančiūnui ir  Alfonsui Petrauskui, Bronius nutarė veržtis. Sumaniai prisidengus degančio tvarto dūmų uždanga, prasiveržti pavyko. Dengiant Pranui Plančiūnui, kad atrodytu daugiau partizanų, šaudant per abu tvarto langelius, veržėsi Petrauskas. Laimingai prišliaužus iki tvoros, šokstant per ją, pagavo kulkos.  Dengiant jo draugams iš degančio tvarto, Broniui vienam pavyksta prasiveržti.

     Prano Plančiūno serijos nutilo tik tada, kai įgriuvo tvarto lubos.

     Po didelių nuostolių Sošių miške Bronius pasitraukė iš Kėdainių apskrities į Panevėžio miškus.  Paskutinė 1952 m. vasara praėjo laimingai Molainių miške. Turėjo gerai įrengtą slėptuvę. Nors miške uogautojų ir grybautojų sutikdavo gana dažnai, švelniai pavydėdavo – jie turi savas pastoges, savo pagalves, miega be pavojaus.   Per visą vasarą nematė nei stribo, nei kareivio.

    -Kai  mišką apgaubia sutema, vakarais  su Bronium susėsdavom ant vieno kelmo, nors šalia kelmų buvo daugiau, Broniui apkabinus, svajodavom, ką veiksime grįžę į savo namus. Kartą Bronius besėdint nudžiugęs riktelėjo: kai grįšiu į namus, pirmiausia įsigysiu šunį ir gaidį: šuo saugos mano dvarą, gaidys žiūrės kad nepramiegočiau – paaiškino.

Atėjo 1952 m. ruduo. Artėjo žiema ir nauji rūpesčiai. Žiemą pavojingi pėdsakai sniege, šaltis ir drėgmė bunkeryje. Bronius parūpino žmonai žiemoti net dvi vietas, o pats su V.Mažeika, Č.Salagubu rengėsi žiemoti pas patikimus, geraširdžius netoli Panevėžio miesto Dambrauskus Šilagalių kaime. Kasė klojime bunkerį, maskavo, nešė žemes, nuotaika buvo puiki. Nors jie prie pavojų buvo pripratę ir žinojo, kad mirtis tyko kiekviename žingsnyje, bet kad rengia paskutinę slėptuvę – nesitikėjo.

Žiema prasidėjo gerai: klojime, žmonių prieglobstyje. Tačiau vėliau Broniaus veidas apsiniaukė. Štai ką pasakoja žmona Janina.

-Paskutinį kartą buvom susitikę Molainiuose, tuojau po Naujųjų metų pas Onutę Vilčinskaitę.  Pirmą kartą pastebėjau jo veide tokį liūdesio šešėlį. Sakėsi, kad kažko ant širdies neramu. Lyg pastebėjo pro kluoną  naktį praeinantį žmogų. Niekaip negalėjo atsekti, kas ėjo ir dėl ko čia vaikšto.

Ar tai buvo atsitiktinis užklydęs žmogus, ar naktimis kažkas ateina prie kluono pasiklausyti? Bet kol kas dar tik atrodė, jog šmėstelėjo žmogaus figūra. O gal ir ne žmogaus. Atidavė man vestuvinį žiedą, kurį nešiojo ir brangino. Sako, gal aš nebesulauksiu, tegu bus tau prisiminimas.

-Labai nenorėjau to žiedo imti, pripažinti jo liūdną nuojautą, pratęsti slogų susitikimą. Kaip niekada, išsiskyrėm tylėdami  su užslėptu giliu skausmu.  Paskutinį atsisveikinimą ir šiandien užsimerkus matau, -baigė Janina.

Jokio žmogaus prie Dambrauskų klojimo niekas konkrečiai nematė, pėdsakų nerado. Vėliau paaiškėjo, kad Vilniaus kazematuose patirta išdavystė per sniegą artėja į Dambrauskų sodybą. Išdavystė – vienas pagrindinių Švento karo baigimo bruožų. Kai  partizanų vadai, patekę  į nelaisvę, fiziškai kankinami lūžo ir išlaisvino paslaptis. O gal ne išdavystė, gal užpuolė chroniška liga. Joks sveikatos tyrimo institutas nėra nustatęs,  kas žmogui atsitinka po devynerių metų  karo, kokį pergyveno partizanai.

 Slogią   paskutinio  susitikimo atsisveikinimo  nuotaiką  pakeitė po savaitės gautas Broniaus laiškas, kurį atnešė kovos draugas Č.Zalagubas. Vasario 3 d. Bronius prašė ateiti į pasimatymą. Laiškas rašytas sausio 24 d. Tai paskutinis neįvykdytas laiškas, kurį Janina kaip relikviją tebesaugo iki šio laiko. Ji vylėsi, kad būsimas pasimatymas slogią nuotaiką pakeis, o  lemtis lėmė priešingai.

Belaukiant pasimatymo, sausio 26 d., 11 val. vakare tas pats Česlo­vas Zalagubas pasibeldė į langą ir trūkčiojančiais žodžiais skubotai pasakė, kas šiandien atsitiko: pusryčiaujant, 10 val. ryto, kareivių buvo apsupta Dambrauskų sodyba. Bronius sušuko: „Vyrai, veikim, pavojus!“ Tai buvo paskutinė Broniaus komanda. Jie veržėsi miškelio link, kuris buvo netoli plento. Rusų buvo pilni grioviai. Kur krito  kovos draugai, jis nepastebėjo.

 Išėjo ir daugiau nebegrįžo. Daugiau  Janina jo nebematė ir paklausti apie smulkesnes kautynių aplinkybes – kaip jis prasiveržė – nebebuvo ko. Dingo kaip į vandenį.  Kur, kada kokiu momentu kur jis  krito –  nesakė.

 Devynerių metų kova po tiek mūšių pralaimėta. Žmonės spėliojo, kad Č. Zalagubas, paskutinis štabo narys,  pasitraukė į Lenkiją.

Ši žinia Janiną galutinai prislėgė. Moteriška intuicija nedavė vilties. Žiedas… Nežiūrint to, ji kankinosi ir laukė.

 -Visą naktį nesudėjau akių. Bronius visada, kai likdavo gyvas, skubėdavo pasirodyti, pranešti, – reziumavo Janina. Buvo tokia graži, tyli naktis, mėnesiena, bet Broniaus nesulaukiau, – skausmingą laukimą prisimena Janina.

Išaušus vietoje Broniaus ateinant pamatė rusų kareivius. Jie ilgai kvotė, terorizavo, bet Janinos neatpažino – nebuvo stribų. Jiems išėjus nieko nelaukdama pasiėmė ryšulėlį ir išėjo. Paėjusi sustojo, pasižiūrėjo į rankinę – Broniaus dovanoto žiedo nebebuvo. Kitą dieną sužinojo, jog Šilagalių kaime žuvo du partizanai. Nebebuvo abejonių kas iš trijų prasiveržė ir kas žuvo.

Žuvus Broniui  „Vyčio“ apygardos partizanų organizuota ilga kova nutrūko. Nelygi, alinanti kova be jokios paramos tapo neįmanoma. „Vyčio“ apygardai priklausė keturių apskričių teritorijos: Panevėžio, Ukmergės, dalis Šiaulių ir rytinė dalis Kėdainių apskrities. Apytikriai šioje teritorijoje kovojo apie 300-400 kovotojų, kurie beveik visi žuvo. Pirmasis apygardos vadas, kapitonas Juozas Krikštaponis, su 24 kovotojais žuvo  Užulėnų miške kovoje su Vietrovo divizija 1945 sausio 12 d.

Koplytstulpis partizanų Broniaus Karbočiaus ir Viktoro Mažeikos žuvimo vietoje Panevėžio rajono Šilagalių kaime

Paskutinis „Vyčio“ apygardos vadas Bronius Karbočius žuvo kartu su  adjutantu Viktoru Mažeika. Apygarda nebebuvo atkurta. Devynerių metų kova po daugelio mūšių, susišaudymų, pralaimėta. Paskutinis štabo narys, prasiveržęs pro kulkų spiečių, dingo nežinia kur. Niekur nebuvo pastebėtas. Žmonės kalbėjo, kad jis pasitraukė į Lenkiją.

         Bronius Karbočius buvo drąsus, bebaimis kovotojas. Jo suorganizuotas Surviliškio apylinkės miškuose 30 kovotojų būrys 1947 m. užpuolė  ir išlaisvino Kėdainių areštinės kalinius. Partizanas iš Norušių kaimo Vladas Mataitis pasakojo, kaip jų būrys puolė Surviliškio miestelį ir kaip jiems užsikirto abu kulkosvaidžiai. Pasakojimai vaikšto iš lūpų į  lūpas iki šių dienų. Persirengęs vyresnio rusų leitenanto uniforma gėrė, kortomis lošė visą naktį su  pulkininku Ragozinu  pas Jašinską, Bučiūnų kaime. Mažiausias kultūrų skirtumo pastebėtas bruoželis galėjo baigtis situacijos sprogimu.

     Štai kokie duomenys Lietuvos gyventojų genocido, rezistencijos tyrimo centre: „Bronius Karbočius – „Bitė“, „Algimantas“, „Vyčio“ apygardos paskutinis vadas šiaurės rytų partizanų srities, štabo narys, žuvo 1953.01.26 Panevėžio raj. Šilagalių kaime, gyventojo Dambrausko sodyboje. Kartu su juo kovojęs partizanas Viktoras Mažeika, „Vanagas“, g. 1924 m., mirė nuo žaizdų. Susišaudymo metu sužeisti mgb. būrio vadas vyr. Ltn. Smirnov (mirė), puskarininkis Akimov. Ši karinė operacija įvykdyta išdavus  Uliui (slap.), MGB agentui.

      Nežiūrint išankstinio priešo pasiruošimo ir žymios jėgų persvaros, partizanui Česlovui  Zalagubui pavyko prasiveržti. Sužeistųjų ir žuvusiųjų apylygiai. Tai rodo patyrusių partizanų atkaklią kovą ir taiklumą.

      Nesulaukęs nei 29 metų. Kėdainių krašto sūnus, nuo Šušvės krantų ne kartą žvelgęs mirčiai į akis, prasiveržęs pro priešo grupuotės  žiedus, perbridęs jūras pavojų,  po devynerių metų artimoje kovoje krito Šilagalių kaime. Žūties vietą saugo tautos pastatytas, tvorele aptvertas koplytstulpis.

Vykstant nuo Ramygalos Panevėžio link, pravažiavus miškelį netoli Panevėžio, dešinėje pusėje matyti pievoje koplytstulpis. Keleivi, nukelk kepurę, čia – Vyties apygardos vado Broniaus Karbočiaus  paskutinė sustojimo vieta.

  Prezidento dekretu po mirties jam sutektas pulkininko laipsnis.