Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetį drąsiai galime laikyti ir krikščionybės istorijos Lietuvoje tūkstantmečiu.
Mūsų, krikščionių, pasaulyje yra daugiau nei pusantro milijardo. Tai didžiulė šeima, vadinama Dievo tautos vardu. Kiekvienai tautai, kaip ir atskiram žmogui, krikštas yra nelygstamos vertės įvykis. Manoma, kad kai kuriais atžvilgiais krikštas buvo dar didesnės svarbõs slenkstis nei Lietuvos valstybės susidarymas. Šiaip ar taip, šie lemtingi mūsų tautai įvykiai yra glaudžiai susiję.
Sukaktis yra ne tik proga atsigręžti į praeitį, bet ir iš naujo ją permąstyti, nevengiant atviro požiūrio į visa, kas skaudu. Šią tūkstantmečio sukaktį tai ypač liečia – juk mūsų, lietuvių, krikštas vyko ypatingomis aplinkybėmis, kartais labai dramatiškomis. Šitas skausmas, Lietuvos krikšto tragizmas tebedilgsi iki šiol. Galima netgi kalbėti apie ypatingą, savitą lietuviško ateizmo, krikščionybės nemėgimo pobūdį, turintį šaknis anoje tragiškoje epochoje. Lietuva XIII a. buvo vienintelė pagoniška valstybė Europoje, ir kadangi mes iš Europos tautų krikštijomės vėliausiai, tai esame jauniausi Europos krikščionys. Vienas iš tamsiausių ir iki šiol neatsakytų klausimų mūsų istorijoje yra Mindaugo krikšto 1251 m. nesėkmė. Kodėl tada, XIII amžiuje, nepavyko pirmasis taikus bandymas krikštytis? Ar dar nebuvo atėjusi plenitude temporis, laiko pilnatvė, kuri yra būtina sąlyga Kristaus mokslui išsiskleisti? Kodėl Lietuvos krikštas neįvyko taikiai, kaip kitose Europos tautose, kodėl jis suvėlavo du šimtus metų? Vien politinių aplinkybių tyrinėjimas neatsakys mums į šį klausimą, nors jas būtina žinoti, jos taip pat turėjo reikšmės. Todėl gilesnis mūsų senosios religijos, senovės lietuvio dvasios ir pasaulėjautos pažinimas yra būtinas norint atsakyti į šiuos rūpimus klausimus. Šio tūkstantmečio proga privalome geriau ir giliau save suvokti kaip krikščionys ir kaip lietuviai – kad taptume gilesni krikščionys ir geresni lietuviai.
Pirmiausiai reikėtų susipažinti su senąja mūsų religija. Šitoje srityje yra ypač daug chaoso, daug svetimtaučių ir jų sekėjų mums primestų prietarų. O senoji mūsų religija krikščioniškajai lietuvio savimonei turi ypatingos svarbõs.
Baltų religijos traktavime iki šiol daug painiavos. Paprastai teigiama, kad senovės lietuviai, latviai ir prūsai garbino Perkūną, šventas girias ir apskritai gamtą, kad turėję šventyklas, Romuvas, kur buvo deginama šventa ugnis, saugoma vaidilučių. Šita religija buvo vadinama pagoniška, nes buvo garbinami žalčiai, akmenys ir t. t. Reikia pasakyti, kad daugelis šių įvaizdžių yra labiau rašytojų–romantikų (daugiausiai svetimtaučių) vaizduotės padarai, o ne mokslinio tyrinėjimo pasekmė. Tačiau ir mokslininkai, ypač sovietmečiu, buvo linkę labiau sekti materialistinės krypties religijotyros mokyklomis – t. y. kai teigiama, kad žmonija savo ryšį su Dievu pradėjo nuo primityvių tikėjimų (ar net iš viso apsiėjo be religijos) – animizmo, magijos, fetišizmo, zoolatrijos ir t. t. Po to sekė daugdievystė, politeizmas, kol radosi religijos, paremtos tikėjimu į vieną Dievą, o iš šio „opiumo liaudžiai“ ją išlaisvino Apšvieta, marksizmas, Stalino gulagai ir naujųjų laikų agnostikai. Deja, ir nepriklausomybės laikotarpiu nedaug kas pasikeitė – ideologinę „troiką“ – Marksą, Engelsą ir Leniną pakeitė kita „švenčiausioji trejybė“– Teiloras, Morganas ir Frezeris, t. y. nors ir vakarietiški, bet taip pat materialistinės krypties mokslavyriai. Idealistinės mokyklos, tokios, pvz., kaip Vienos kultūrinė-istorinė mokykla (dar vadinama difuzionistine), besiremianti idealistine, prokrikščioniška pasaulėžiūra, tebelieka beveik nežinomos. O juk šios mokyklos stiprioji pusė yra tai, kad į Vieną suplaukdavo etnografinė-religijotyrinė medžiaga iš visų pasaulio kampelių, kurią siųsdavo krikščionių misionieriai – iš vidaus, giliai, o ne iš trumpalaikių ekspedicijų pažinoję čiabuvių gyvenimą. Idealistinės mokyklos teigia, kad žmogus yra religingas iš prigimties, nes turi sielą, ir kad religijos istorijoje būta pakilimo ir nuopuolio ciklų, o ne vien tiesiaeigio judesio. Teigiama, kad žmogus iš pat pradžių tikėjo į vieną Dievą, visatos Kūrėją, o pirmieji destrukcijos požymiai pasireiškė tuo, kad Dievas buvo pradėtas vadinti įvairiais vardais (t. y. henoteizmas). Dar vėliau pradėjo rastis daugdievystė (politeizmas), kol pranašų ir, kaip tiki krikščionys, į žemę nužengusio dievažmogio, vardu Jėzus Kristus, dėka vėl grįžta prie tikėjimo į vieną Dievą. Žymiausi Vienos mokyklos, tyrinėjusios daugiausia archaines, vadinamąsias „pagrindo kultūras“ (grundkulture), atstovai bei pagrindėjai – F. Grabneris (1877–1934), „kultūros ratų“ teorijos kūrėjas, žymus afrikanistas L. Frobenijus (Léo Frobenius, 1873–1928) bei M. Miuleris (Friedrich Max Müller, 1823–1900). Religijotyroje šiai srovei atstovavo E. Lengas (Andrew Lang) ir išgarsinusi jo vardą, 1898 m. pasirodžiusi knyga „The making of religion“. „Vienos mokyklos“ pradininkas buvo katalikų kunigas, dvylikatomės „Der Ursprung der Gottesidee“ autorius V. Šmidtas (Wilhelm Schmidt, 1868–1954) ir jo bendraminčiai V. Kopersas (Wilhelm Koppers), M. Gusinde bei P. Šebesta (Paul Schebesta). Jie būrėsi apie leidinį „Anthropos“, ėjusį Vienoje. Natūralu buvo laukti, kad laisvės sąlygomis mūsų akademinė terpė įsileis ar bent pristatys kitokią nei materialistinė religijotyrą. Tačiau, deja, net Katalikų teologijos fakultete prie VDU nėra skaitomas senosios baltų religijos kursas, išskyrus keletą epizodinių pastangų, o, pavyzdžiui, straipsnis apie baltų religiją ir mitologiją naujojoje lietuviškoje enciklopedijoje yra padrikas ir primityvesnis nei senojoje, leistoje dar sovietiniais laikais, kurio autoriai buvo V. Ivanovas ir V. Toporovas. Negana to – gali pajusti katalikiškų, ypač intelektualinių sluoksnių, atsainią ar net atlaidžiai ironišką poziciją senosios mūsų religijos atžvilgiu, keistai simetrišką materialistiniam požiūriui, ir dažnai slepiančią elementarų dalyko nežinojimą. Antai TV laidoje žymi krikščioniškos kultūros žinovė, Romoje baigusi mokslus, lepteli sakinį, iš kurio galima suprasti, kad Rasos šventę ji suvokia kaip new age reiškinį. Dėl šitokios blogai slepiamos arogancijos ir įsitaisėme nuosavą neopagonišką sektą – romuviečius, save pristatančius kaip senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjus, su krivių krivaičiais, pretenzijomis į tradicinės religijos statusą ir atvirai antikrikščioniška nuostata.
* * *
Krikščionybė Lietuvoje jau iš pat pradžių susidūrė su sunkiomis kliūtimis – pradedant šv. Brunono, vėliau karaliaus Mindaugo žudynėmis, ir, kita vertus – beveik du šimtmečius trukusiu baltiškuoju Armagedonu – karais su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais. Šitai paliko lietuvio sieloje žymę, kurią mes įvardijame kaip Treniotos randą. Kas tie mes? Tai tie – drįstame pasivadinti naujalietuviais – kuriems šis randas jau nebeskauda ar yra visai išnykęs. Kuo jie remiasi? Kas įgalino užmiršti nuoskaudas ir pamilti Kristų? Be giliai vidinių, egzistencinių pastangų ir apsisprendimų būta ir kitų aplinkybių, padėjusių išsigydyti šį randą. Viena iš jų – pastarųjų dešimtmečių moksliniai tyrimai, kurie atskleidė baltų religijoje didelės svarbõs dalykų, reikšmingų ne tik mums, lietuviams, bet ir visai religijotyrai. Kaip žinoma, lietuvių kalba yra viena seniausių tarp mūsų giminaičių – indoeuropiečių; tarp gyvų kalbų – ji pati archaiškiausia, išlaikiusi savyje daugelį senovinių lyčių bei bruožų, svarbių ne tik kalbos istorijai, bet ir šiuolaikinio žmogaus savimonei. Pasirodo, tokia yra ir baltų religija – ir joje esama dalykų, atkeliavusių dar iš žmonijos priešaušrio. Galima sakyti, kad baltai yra išlaikę pačią archajiškiausią religijos formą, kur dar ryškus betarpiškas, rojinis Dievo ir žmogaus santykio pėdsakas. Tai neturėtų stebinti – juk jei kalba sena, tai sena ir religija, nes šios dvi stebuklingos Dievo dovanos, padariusios žmogų žmogumi, yra glaudžiai susijusios.
Kaip žinoma, iki šiol baltų religija buvo laikoma politeistine, t. y. turėjusia daug dievų, kurių vyriausias buvęs Perkūnas. Mokslininkai dabar yra atstatę baltų religijos sandarą. Antai, žymus rusų (ne sovietų!) kalbininkas ir mąstytojas, vienas didžiausių slavistikos-baltistikos autoritetų Vladimiras Toporovas (1928–2005) straipsnyje „Pastabos apie baltų mitologiją“ („Zametki po baltijskoj mifologii“, Balto-slavianskij sbornik, Maskva, 1972, p. 289–314) teigia, kad prūsų religijoje viršuje, pirmame sluoksnyje yra trys dievai – Perkūnas, Trimpas /arba Patrimpas/ ir Patolas (Patols). Toliau – antrasis sluoksnis, kurį sudaro keturi dievai /Pergrubis, Pilvytis, Puškaitis, Aušautas/ ir t. t. Tokių sluoksnių priskaičiuojama septyni – iki visokių kaukų, aitvarų ir t. t. Tačiau virš visos šitos „dievų minios“, ir net virš ją vainikuojančio dievų trikampio stovi ar plūko vienas Dievas, kuris taip ir yra vadinamas – latviškai Deivs, prūsai dar Jį vadino Okopirms, tai yra „visų pirmasis“. Štai kaip mokslininkai siūlo įsivaizduoti baltų–prūsų religinę sistemą (žr. TLE, t.1, A–G,1985, p. 196).
Dievas
Perkūnas
Trimpas Patolas
Pasak mokslininko, senieji baltai turėjo vieno Dievo sąvoką. Šitas monoteistinis Dievas beveik nieko bendra su visa dievų minia neturi. Jam, kaip teigia senieji raštai, „pavaldu visa, kas yra pasaulyje“. Mokslininkų Jis yra apibūdinamas kaip „atsajus ir pasyvus pradmuo“, stovintis „už siužetinių ryšių“, todėl vėliau Jis buvo kiek išstumtas ar iš dalies pakeistas Perkūnu.
Ką tai turėtų reikšti? Negi mūsų protėviai – senovės baltai bus turėję vieno Dievo religiją – monoteizmą? Nieko panašaus kitų Europos tautų religijoje nerasime. Paslaptis paaiškėja pasidomėjus religijos istorija. Iš jos sužinome, kad labai senos, archajiškos kultūros yra išlaikiusios panašią vieno Dievo sampratą, kuri teologijoje yra vadinama etiniu pramonoteizmu, t. y. pirmykšte viendievyste, atremta į dorinį žmogaus pasaulį. Šitos, vadinamosios „pagrindo kultūros“ (grundkulture) yra kai kur išlikusios iki mūsų dienų – tai, pvz., pigmėjai Afrikoje, Andamanų salų čiabuviai (Sibire, prie Jenisiejaus gyvena nedidelė ketų tautelė; ji yra išlaikiusi sąvoką vieno Dievo, kuris yra vadinamas Baj). Šios Aukščiausios Būtybės buvimą pagrindo kultūrose pro sukąstus dantis buvo priversti pripažinti ir mokslininkai-materialistai. Jam, šitam Dievui nestatomi stabai, neaukojamos aukos, nes Jis yra visur ir visada, kaip aukščiausias moralinės tvarkos saugotojas. Reikia pasakyti, kad šitos tautelės, nors ir turėdamos žemą medžiaginę kultūrą, dorõs srityje pralenkia daugelį vadinamųjų civilizuotų tautų. Tačiau kad Europoje kuri nors tauta tiek ilgai būtų išlaikiusi šitokią vieno Dievo sąvoką, yra negirdėtas dalykas (tik Cezario veikale „Galijos karai“ yra užuomina, kad kažkada galai garbino vieną Dievą). Vieno Dievo sampratą, beje, iki šių dienų yra išlaikęs zoroastrizmas, kurio pagrindinė šventykla su amžinąja ugnimi, degančia jau 400 m. be pertraukos, „tylos bokštai“, kuriuose laidojama, yra Irane, senoviniame Jazdo mieste – būtent dėl tikėjimo į vieną Dievą zoroastrus toleruoja radikalieji Irano musulmonai šiitai.
Matyt, ir mūsų senoji religija praėjo tokį patį kelią – jau matome atsiradus daug dievų, bet tikrasis, vienas Dievas niekada nebuvo užmirštas, tik iš dalies pakeistas Perkūnu, pasitraukdamas, anot mokslininko, „pasyvion atmintin“. Atrodo, Dievą senovės lietuviai suvokė labiau kaip esmę, o ne kaip apraišką – tai atitinka vidinę lietuviškos sielos sandarą, visuomet jautresnę esmės nei apraiškos dalykams. Šituo galima paaiškinti ir ikikrikščioniškosios Dievo sampratos tam tikrą „pasyvumą“, kurį aptinka religijos tyrinėtojai (nusakydami Jį kaip Deus otiosus – „atsajusis“ Dievas). Mūsų religijotyrininkų, niekaip neišsivaduojančių iš materialistinių patamsių, darbuose dažnai senosios lietuvių (baltų) religijos Dievas yra aiškinamas kaip „personifikuotas (t. y. suasmenintas) šviečiantis dienos (? – mūsų kl.) dangus“. Toks teiginys yra niekuo nepagrįstas – šitoks apibūdinimas labiau tiktų Perkūnui, vyriausiajam dievui, „dievų viršininkui“, bet jokiu būdu ne aukščiausiajam baltų religijos Dievui, kuris yra visai kita esatis.
* * *
Ar yra kitų įrodymų, kad senovės lietuviai tikėjo vieną Dievą? Taip, yra – tai visų pirma istoriniai šaltiniai. Jau Gedimino laiškuose, rašytuose Vakarų Europos valdovams, randame: „…o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą“. Bychovco kronikoje (Lietuvos Metraštyje) skaitome: „Nors jie /lietuviai/ buvo pagonys, bet visuomet įsivaizduodavo ir tikėjo vieną Dievą…“. XVI a. istoriko Jono Lasickio veikale „Apie Žemaičių dievus“ rašoma, kad lietuviai, nors garbino ir daugiau dievų, bet tikėjo Visagalį ir aukščiausią Dievą, jų vadinamą Auxt heias Vissagistis (siūlome šį dievavardį aiškinti kaip Aukštėjas – aukštybėse esąs; Visagaistis – visa gaisuojąs, nušviečiantis; nuo žodžio gaisas; šiame baltiškame teonime galbūt slypi raktas į krikščionių Švenčiausios Trejybės slėpinio ištakas – juk judaizme nėra net užuominos apie Dievo trejybiškumą). Istoriko Alberto Crantzius“o veikale „Vandalia“ (1575 m.) apie prūsų religiją skaitome: „…įvairybėje dievų /…/ neišsiginama (tikima) vieno Dievo, viešpataujančio kitose aukštybėse“ (non diffitentur unum Deum, in coelis caeteris imperitantem). Strijkovskio Kronikoje aptinkame dainos nuotrupą „Lado, lado didis musu Dievie“ ir t. t. – prisiminkime mūsų tautosaką, kur gausu patarlių ir priežodžių apie Dievo ir Perkūno santykius; čia Perkūnas tėra Dievo parankinis, „dievaitis“, jo dešinioji ranka kovoje su nelabuoju. Tokios pat nuomonės – t. y., kad senovės lietuviai tikėjo vieną Dievą, buvo ir Simonas Daukantas (žr. „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“), tik vadinę Jį įvairiais vardais (v. „henoteizmas“). Tad senovės lietuvių religiją galima apibrėžti kaip etinį pramonoteizmą, t. y. kaip vieną seniausių žmonijos religijos formų. Tiesa, ir joje jau buvo prasidėjęs irimas, nuosmukis – atsiradusi daugdievystė, įvairūs prietarai, tačiau vieno Dievo, aukščiausiojo ir visa nušviečiančiojo, lietuvio siela niekada nebuvo pamiršusi. Todėl lietuvio santykis su krikščionybe yra ypatingas – mat žmogui, tikinčiam vieną Dievą, nesunku buvo suvokti ir perimti krikščionybės idealus, pamilti Kristų. Yra netiesa teigti, kad Lietuva sunkiai priėmė krikščionybę – vidinio priešingumo krikščionybei dėl pasaulėjautos panašumo ir tūkstantmečiais ugdytos etinės kultūros, dorõs civilizacijos negalėjo būti, o priešprieša krikščionybei daugiausia reiškėsi tik valstybinėje-politinėje plotmėje. Kaip žinome, krikščionybė į Lietuvą, nepasisekus taikioms misijoms, buvo nešama kardu, pridengus ja politinį-kolonijinį egoizmą. Bet lietuviška siela nemėgsta brukimo prievarta, nors tai būtų ir gėris. Senovės lietuvių religijos viendievyste galima paaiškinti ir garsųjį didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pakantumą kitoms religijoms, savaip garbinančioms tą patį Dievą. Baltų religinės pasaulėjautos artumą krikščioniškajai gražiai yra paliudijęs Adomas Bremenietis (miręs 1081 m.), mokytas teologas: „Tarp mūsų (krikščionių) ir jų yra didelis [pasaulėjautos] bendrumas („…omnia communia sit cum nostris“). Tad nesuklysime, sekdami Tertulianu, lietuvišką sielą apibūdindami iš pat senovės buvusia anima naturaliter christiana – iš prigimties krikščioniška.
Nuotraukoje: Nepriklausomybės Akto signataras A. Patackas
Voruta. – 2010, kov. 27, nr. 6 (696), p. 10.
Voruta. – 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p. 12.
