Kun. klebonas L. Veselis ir Pirmosios Komunijos vaikai: Elena Aksomaitytė (kairėje), ir než. mergaitė prie Varnių šv. Aleksandro bažnyčios durų. Fotografas nežinomas, 1948 m. ŽVM GEK 2504

www.voruta.lt

Medininkų vyskupijos, kuri ilgainiui tapo Žemaičių vyskupija, steigimo metais Varniuose jau stovėjo parapinė bažnyčia. Ji buvo pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu, pašventinta ir pavadinta šv. Aleksandro vardu, toks buvo kunigaikščio Vytauto Didžiojo krikščioniškasis vardas. Per prabėgusius 600 metų toje pat vietoje ši bažnyčia yra ketvirta. Dabartinė pastatyta 1779 m. – vėlyvojo Lietuvos baroko ir medinės liaudies architektūros pavyzdys. Po antrojo pasaulinio karo sovietų okupacinės valdžios ji buvo uždaryta ir barbariškai suniokota. Atgavus Nepriklausomybę sugrąžinta tikintiesiems ir restauruota.

Šiemet minimas Žemaičių vyskupijos steigimo 600 m. jubiliejus svarbus visiems. Ir pagrindiniai šio jubiliejaus minėjimo renginiai vyks Varniuose rugpjūčio 19-20 d. Neabejotinai bus daug įvairių publikacijų šia tema, tad ne išimtis ir šis straipsnis. Renkant žinias apie šv. Aleksandro arba Senųjų Varnių bažnyčioje dirbusius kunigus naudojausi parapijoje esančiomis bei skaitmenintomis Senųjų Varnių krikšto, santuokos ir mirčių metrikų knygomis (www.epaveldas.lt ir varniškio Jono Dambrausko apie 1974 m. sudarytu sąrašu (www.varniai-museum.lt). Suskaitmenintos tik kai kurių metų Metrikų knygos (greičiausiai tik tiek teišliko), o ir jau skaitmenintuose dokumentuose kai kur trūksta lapų ar ištisų metų, todėl tiksliai nustatyti kunigų buvimą parapijoje nepavyks. tad visiško tikslumo nebus. Bet skaitytojams pabandysiu kiek įmanoma tiksliau pristatyti Varniuose dirbusius kunigus. Telšių vyskupijos kurijoje taip pat nenudžiugino: gaila, bet apie 1948 m. didelė dalis archyvo buvo išgabenta nežinoma kryptimi ar sunaikinta vietoje. Išsamiam tyrimui reiktų vykti į archyvus ir pabandyti ten ieškoti trūkstamos informacijos. Viliuosi, kad archyvuose yra išlikę dokumentai, liudijantys ir apie kunigų skyrimus į parapijas, bet kol jų nėra viešoje erdvėje ir nėra galimybės pabuvoti centriniuose archyvuose, apie kunigų skyrimus ir jų darbo parapijoje laiką nustačiau pagal įrašus Metrikų knygose, tad čia nurodytos datos nėra visai tikslios, gali skirtis mėnesiai ir dienos. Neaišku, kuo remdamasis varniškis sudarė minėtą sąrašą, vis tik jis buvo orientyru šiame mažame tyrime. Tikslindama turimus duomenis naudojausi žinynais Elenchus bei Katalikų žinynais, kurie sukaupti Muziejuje, visa įmanoma literatūra ir interneto portalais.

Varnių šv. Aleksandro bažnyčioje, kuri 1865 m. valdžios buvo pavadinta Senųjų Varnių bažnyčia iki 1885 m. buvo labai apleista. Klebonu į šią parapiją 1881 m. paskyrus kanauninką Vincentą Juzumą, kuris joje dirbo iki mirties 1901 m., prasidėjo dideli bažnyčios remonto ir aplinkos tvarkymo darbai: šventorius buvo akmenimis, kalkėmis ir cementu apmūrytas, uždengtas malksnų stogeliu, su ketveriais vartais, keturiolika virš tvoros iškeltų koplyčių, kuriose vyskupui Mečislovui Paliulioniui leidus buvo įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Ant akmeninio pamato šventoriuje buvo pastatyta nauja varpinė su lavonine. Kabėjo trys varpai, didžiausias iš jų nulietas Varnių varpų liejykloje 1806 m. už suaukotus pinigus. Kan. V. Juzumas savo lėšomis iš varžytinių nupirko Varnių rokitų šv. Roko bažnyčios likučius ir šventoriuje pastatė šv. Roko koplyčią. Bažnyčią kan. V. Juzumas suremontavo kapitaliai, net prailgino ją trimis sieksniais, pastatė naują priebažnytį, virš kurio iškėlė aukštą grakštų bokštą su įstiklintais langais, vargonams įtaisė naujas dumples, sudėjo medines grindis, pagamino naujus langus, buvo suremontuoti, naujai perdažyti, nulakuoti ir paauksuoti altoriai. Už nuosavas lėšas kanauninkas bažnyčiai nupirko žvakižių, rūbų ir kt. reikmenų. XIX a. pabaigoje bažnyčia buvo prikelta naujam gyvenimui. Nors anot kan. V. Juzumo „parapija nedidelė, iš viso katalikų gyventojų yra 2834“ (~1899 m.), Bažnyčioje jam talkino net keletas kunigų.

Kun. Vladas Šlevas. Fotografas nežinomas, 20a. IV deš. ŽVM GEK-3060/264

1892-1897m. kanauninkui V. Juzumui pastoraciniame darbe padėjo vikaras Jonas Plungis. Nuo 1898 m. rugpjūčio mėn. čia darbavosi kunigas Karolis Jaugelis, kilęs iš Šiaulių apskrityje gyvenusių bajorų šeimos, baigęs mokslus Varnių kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1866 m.. Klebonu jis gi buvo paskirtas 1901 m., mirus kan. V. Juzumui ir dirbo iki mirties 1912 m. spalio mėnesį.

1913 m. Senųjų Varnių Šv. Aleksandro parapijos klebonu paskiriamas Stanislovas Janeliūnas. Nuo 1921 m. jis buvo Drausmės bataliono Varniuose kapelionas, 1925 m. paskirtas vicekapelionu vietinei kariuomenei. Jis buvo Varnių dekanato vicedekanas ir Katalikų veikimo centro Varnių dekanato direktorius. Tarnaudamas Varniuose, kun. S. Janeliūnas pastatė kleboniją su kitais trobesiais, didelę špitolę su erdvia parapijos sale. Jis uoliai platino katalikišką spaudą, rūpinosi dvasiniais parapijiečių reikalais, labai mylėjo jaunimą. 1934 m. jis organizavo maldininkų keliones į Kaune vykusį Eucharistinį kongresą, į Šiluvos atlaidus, surengė misijas, kurioms pakvietė t. Augustiną Dirvelę iš Kretingos vienuolyno. Įšventintas kunigu 1895 m. gruodžio 23 d. Prieš atkeliant į Varnius kun. S. Janeliūnas tarnavo vikaru Gargžduose, Kavarsko (Anykščių r.), Vaiguvos (Kelmės r.), Endriejavo (Klaipėdos r.), Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijose, buvo Gardamo (Šilutės r.) Šv. Roko bažnyčios kunigas filialistas. Lietuviškos spaudos draudimo metais jis savo lėšomis nupirko daug sąsiuvinių ir, lankydamas parapijiečius, dalindavo juos jaunimui, skatindamas mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti. Išmokusiems duodavo pasiskaityti lietuviškų knygų ir laikraščių, kuriuos gaudavo iš knygnešių. Švietimo darbui pasikviesdavo ir mokslus einantį jaunimą. Jis organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir pats ją platino, bet įkliuvęs nebuvo. Dirbdamas Varniuose kun. S. Janeliūnas rūpinosi vargšais ir vargstančiais, juos šelpė, lankė Varnių koncentracijos stovykloje kalinčius ateitininkus studentus ir katalikus inteligentus, siuntė jiems maisto, pasirūpindavo kuru, panaudodamas savo ryšius ir pažintis, stengėsi juos išvaduoti. Mirė 1935 m. sausio 26 d. Varniuose, palaidotas Senųjų Varnių parapijos kapinėse.

Mirus ilgamečiam Senųjų Varnių parapijos klebonui į parapiją klebono pareigoms skiriamas kun. Juozapas Jarašiūnas, prieš tai dirbęs Lapių (Kauno r.) ir Kvėdarnos bažnyčiose.

1941-1945 m. šv. Aleksandro parapijai vadovavo klebonas kunigas Juozapas Paulauskis. Kunigas (Varnių rezidento kan. Jono Petrauskio dėdė) gimė 1891 m. rugpjūčio 17 d. Platelių vlsč., Atlaužų k.. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Dirbo Šiaulėnų, Skaistgirio, Plungės ir kt. parapijose. 1941 – 1945 m. buvo Senųjų Varnių (šv. Aleksandro), po to – Platelių ir Lieplaukės bažnyčių klebonu. Suimtas 1949 m. liepos mėnesį, Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 m. lagerio, kalintas Minlage (Komija). Išleistas 1954 m. rugsėjo mėn. Mirė 1972 m., palaidotas Alsėdžių kapinėse.

Pokaryje kunigai keitėsi kasmet ar dar tankiau: J. Balčiūnas Varniuose 1945.11.26 – 1946.03.07, čia šiokia tokia painiava: 1940 m. Elenchus kun. Balčiūnas Juozapas nurodomas kaip Gadūnavo altarista (gimęs 1867 m.). Iš varniškio pateiktų duomenų matosi, kad kunigas Varniuose išdirbo šiek tiek daugiau nei tris mėnesius. Visai įmanoma, kad minėtas kunigas darbavosi, kaip altarista, nors gali būti, kad varniškis suklydo rašydamas vardą.

Reminatis varniškio sudarytu sąrašu, kun. Juozas Zasas 1945.07.01 – 1946.09.24 dirba šv. Aleksandro bažnyčioje, bet kunigo įrašų šios bažnyčios Metrikų knygose yra labai nedaug – tik 1946 m. kovo 9 – gegužės 16 d. Kun. J. Zasas tuo pat metu dirbo ir buvusioje Katedroje. Sekant įrašus krikšto metikų knygose tų pat metų birželio 9 ir 23 d. kūdikius krikštijo kun. J. Vičiulis, kunigo šventimus gavęs kovo 17 d. buvo paskirtas Skuodo vikaru.

Nepilnus pusę metų Varniuose dirbo kun. Konstantinas Šleinius, kuris 1947 m. pavasarį iškeliamas į Kuršėnų parapijos Micaičių filiją ir ten beveik po metų areštuojamas, nuteisiamas 10 m. lagerio Mordovijoje.

Kas pakeitė iškeltą kunigą nustatyti sunku, nes metrikų knygos grafoje „Kas krikštijo“ parašyta klebonas, o žinias surašiusio yra tik parašas. Kiek įmanoma iššifruoti ryškų įmantrų parašą, tai gali būti kun. Račiūnas, bet kuris – Antanas ar Pranciškus (1940 m. Elenchus) lieka neaišku, nes abu iš skirtingų vyskupijų, bet nenuspėjamas pokaris galėjo kažkurį kunigą trumpam atvyti į Žemaitiją.

Varniškio sudarytam sąraše nurodoma, kad kun. Leonas Veselis nuo 1947 m. liepos 1 d. iki bažnyčios uždarymo 1949-08-06 dirbo Varnių šv. Aleksandro bažnyčios klebonu, o peržiūrint buvusios Katedros kunigų sąrašą, randame, kad tas pat kunigas nuo 1947 m. birželio 27 d. eina minėtos bažnyčios klebono pareigas. Panašu, kad skirdamas kunigą L. Veselį į Varnius Telšių vyskupijos generalvikaras J. Juodaitis nurodė vadovauti abiem bažnyčiom.

Be jau išvardintų Senųjų Varnių parapijoje dirbusių kunigų Krikšto metrikų knygoje 1894 m. rugpjūčio 30 d. įrašas nurodo šioje bažnyčioje dirbus ir kun. Joną Žiburinskį. Metrikų knygose kunigo pareigos neįrašytos, spėju, kad šis kunigas buvo šios bažnyčios altarista, nes gimė 1837 m., baigė Varnių kunigų seminariją, įšventintas 1863 m. Mirė kun. J. Žiburinskis 1905 m. Salantuose. Pagal įrašus metrikų knygose jis Varniuose išbuvo apie tris metus.

Tais pat 1894 m. Senųjų Varnių parapijoje dirba ir kunigas Benediktas Garalevičius, kilęs iš Raseinių apskrities, Varniuose baigė kunigų seminariją, įšventintas 1868 m. Remiantis metrikų knygomis šis kunigas Varniuose išbuvo net šešis metus, iki 1900 m. rugsėjo mėn. Kokios jo pareigos –lieka neaišku.

1897.03.18 krikšto sakramentą naujam Varnių gyventojui suteikė kunigas vikaras Juozapas Byla – vėliau ilgametis Kauno kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo dėstytojas ir melomanas, kanauninkas. Kun. J. Byla Varniuose išbuvo metus.

1898-1903 m. varniškius sakramentais aprūpindavo ir kunigas Vincentas Baltrušaitis (g. 1870 m.). 1903 m. Varnių vikarą kun. V. Baltrušaitį vyskupas paskyrė Daujėnų kuratoriu, kuris čia dirbo 39 metus – iki mirties 1942 m. Jis pastatė parapijos ūkinius trobesius, padidino kleboniją, suremontavo bažnyčią, sutvarkė kapines, kurios grožiu pagarsėjo visoje apylinkėje. Ten jis ir palaidotas.

Kun. S. Janeliūnas ir Senųjų Varnių (Šv. Aleksandro) bažnyčiai nulietas varpas. Fotografas Fišelis Boruchovičius, 1933 m. Varniai

1899 m. vasario mėn. – 1900 m. rugsėjo mėn. – varniškiams sakramentus teikė kunigas Purauskis Petras. Nedaug pavyko surasti žinių apie šį kunigą. Pirmojo pasaulinio karo metais Salų bažnyčia nukentėjo: granatų skeveldros apdraskė sienas, buvo apgadinti skliautai, o patrankos sviedinys paliko skylę prie didžiojo altoriaus. Jam sutvarkyti parapijos jaunimas paaukojo 700 litų. Tuometis kunigas P. Purauskas perdengė apardytą stogą skarda. O Elenchus (1922) nurodo jį esant Kamajų bažnyčios; Antrojo pasaulinio karo metu – Pakalnių (Utenos r.) Šv. Trejybės parapijos vikaru.

Kuo remdamasis varniškis J. Dambrauskas sudarė sąrašą, neaišku. Jis teigia, kad Varnių šv. Aleksandro bažnyčioje dirbo penki vikarai (metai nenurodomi), surašytos jų pavardės. Pabandžiau chronologiškai atsekti jų buvimą Varniuose. Pirmas sąraše kun. Arminas ar Arnalis Budrikis. Metrikų knygose daryti įrašai rodo, kad tai kun. Budrykas (Budrikas) Juozapas, g. 1879 m. Vikaru dirbo nuo 1902 – 1905 m. Vėliau iškeliamas į Panemunėlį vikaru pas kun. J. Katelę, padeda jam pastoraciniame darbe ir daug dirba prie naujai statomos bažnyčios. Mirus kun. J. Katelei, skiriamas tos parapijos klebonu. 1922 m. Elenchus nurodo jį esant Tverų klebonu, pas kurį vasaroti atvykdavo Maironis.

Antrasis sąraše kun. Pranas Vasiliauskis (g. 1871 m., įšventintas 1893 m.) Senųjų Varnių vikaru dirbo 1905 – 1907 m. Elenchus (1922 m.) nurodo, kad kad šis kunigas Josvainių klebonas. Kunigas P. Vasiliauskas po 1920 m. įsteigė pavasarininkų judėjimą, nupirko jiems orkestro instrumentus, pastatė parapijos salę, įruošė senelių prieglaudą, atgaivino Blaivybės draugijos veiklą, įsteigė kitas organizacijas, rėmė smulkaus kredito, pieninės steigimo darbus. 1937 m. išvyko į JAV. Kunigavo Niutone, nuo 1947 m. gyveno Čikagoje. Bendradarbiavo spaudoje: „Amerikoje“, „Darbininke“, „Drauge“, „Lietuvių laikraštyje“, „Lietuvos ūkininke“, „Vienybėje“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“ ir kitoje periodinėje spaudoje.

Paskutinis varniškio sudarytame sąraše buvo įvardintas vikaras kun. Dailidonis Stanislovas (g. 1880, įšventintas 1907 m.). Senųjų Varnių krikšto metrikų knygose radau, kad 1908 m. gegužės 18 d. vikaras Dailidonis pakrikštijo naujagimę iš Vidmantų k. Stanislavą Burbaitę – dvarininko Julijono Burbos ir Julijonos Juškevičiūtės Burbienės dukrą. Vadinas, apytikriai tuo metu, jis ir atvyksta į Varnius.

Varniškio sąraše minimas Gabrys Klemensas (g. 1883 m.) kunigu įšventintas 1909 m. Greičiausiai po šventimų paskiriamas vikaru į Varnius. 1915 m. jis Šeduvos vikaras, 1922-1931 m. Grinkiškio parapijos Vosiliškio filijinės bažnyčios kuratorius, nuo 1932 m. iki staigios ir netikėtos mirties 1943 m. – Vandžiogalos klebonas (Kėdainių dekanatas). Jo lenkų kalbos mokėjimas ir geri santykiai su čia gyvenančiais parapijiečiais lenkais sustiprino parapijos finansinę padėtį. Parapijiečiai lenkai rėmė bažnyčią ne tik aukomis, bet ir fizine pagalba, mat parapija tais laikais turėjo 25 ha žemės, tad pajamos buvo gaunamos ir iš ūkinės veiklos. Buvo modernizuota parapijos klebonija – įvestas telefonas (Vandžiogaloje tuo metu buvo tik 10 telefono abonentų, vienas iš jų – klebonijoje), remontuojami kiti ūkio pastatai. Per ilgą savo tarnystę Vandžiogalos parapijoje kunigas K. Gabrys pakrikštijo daug vaikų, sutuokė daug porų, mokė tikėjimo tiesų mokinius Vandžiogalos gimnazijoje. Žmonės liudija, kad kunigas K. Gabrys laimino Vandžiogalos lenkus už jų pagalbą nukentėjusiems nuo holokausto miestelio žydams.

1910 m. Senųjų Varnių vikaru paskiriamas Julijonas Linda, geriau žinomas kaip Julijonas Lindė-Dobilas. 1898 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Trumpą laiką pabuvęs Raseiniuose vikaru, ilgesnį laiką vikaravo ir kapelionu dirbo įvairiose Latvijos vietose. 1910 -1914 m. vikaravo Varniuose. Naujųjų Varnių parapijoje klebonavo jo geras draugas kun. A. Juozapavičius, su kuriuo susibičiuliavo dar dirbdami Raseiniuose. Kun. Julijonas, globojamas kun. A. Juozapavičiaus, turėjo puikias sąlygas kurti. Čia, Varniuose, gimė ir jo garsiausias literatūrinis kūrinys – romanas „Blūdas“. Pirmojo pasaulinio karo metu mokytojavo Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas). Nuo 1922 m. Panevėžio gimnazijos mokytojas, nuo 1926 m. – direktorius. Įkūrė moksleivių sambūrį „Meno kuopa“ ir jam vadovavo.

Regis vikarą J. Lindą pakeitė vikaras Stonis Anupras. „Tądien [1914 m. balandžio 15 d.] pas mane užsuko Šviesios atminties klebonas Janeliūnas su savo vikaru kunigu Stoniu ir paklausė, ar aš nebėgu? Pasakiau trumpai – ne. O jie atsakė bėgą ir net Švenčiausiąjį Sakramentą vežasi. Pasakiau, jog be reikalo jie taip daro, nes ką žmonės be kunigų darys. Vis dėlto sulaikyti nebuvo galima (…). (Kun. A. Juozapavičius „1914 m. karo pradžia Varniuose“)

1915 m. Elenchus nurodoma, kad vikaru šioje bažnyčioje dirba kun. Pranciškus Vilūnas. Vilūnas P. 1903 m. baigė Kauno kunigų seminariją. 1920 m. metė kunigystę, įsijungė į nelegalią komunistinę veiklą, bendradarbiavo komunistinėje spaudoje. 1922 m. išrinktas į Pirmąjį Seimą pagal kuopininkų sąrašą. 1923 m. redagavo komunistinį žurnalą „Naujoji gadynė“, 1926 m.– žurnalą „Vilnis“. 1927–1928 m. padėjo leisti lietuvių komunistinę spaudą Vokietijoje. Nuo 1928 m. gyveno SSRS, 1937 m. suimtas ir sušaudytas.

Varniuose labai trumpai dirbo kun. Venclauskis Vladislovas – 1919 m. gegužės 18 – liepos 1 d. Vėliau jis dirbo Šiaudinės, Žemalės bažnyčiose. Vikaras Gaičevskis Liudvikas Varniuose dirbo 1919– 1921 m. Pastoracinį darbą kunigas tęsė Kvėdarnoje, Laukuvoje, Šilalėje, Gegrėnuose, Žlibinuose, Žarėnuose.

Varniškio sudarytame ir kan. J. Petrauskio patikslintame sąraše nurodoma, kad Naujųjų Varnių parapijoje vikaru dirbo kun. Antanas Zdanavičius (http://www.varniai-museum.lt rašoma „dirbo 1921 – 1922. Nors tiksliai nežinoma, kurioje Varnių parapijoje vikaravo“). Pervertus Santuokos metrikų knygas radau, kad minėtas jaunas kunigas Varniuose dirbo metus laiko: paskutinis įrašas – suteiktas santuokos sakramentas varniškiams 1923 m. sausio 14.

O štai tikrai Senųjų Varnių parapijoje vikaru dirbusio kunigo Vlado Šlevo sąraše iš vis nėra. Linkuvoje gimęs ir augęs, baigęs Telšių kunigų seminariją, įšventintas 1935 m., paskiriamas Senųjų Varnių parapijon, talkinti čia dirbančiam klebonui Juozapui Jarašiūnui. Kunigas V. Šlevas (1910–1999) gimė Pakruojo krašte, Linkuvos miestelyje, mokėsi Linkuvos pradžios mokykloje, 1935 m., baigė Telšių kunigų seminariją, įšventintas kunigu. V. Šlevas buvo vikaras Varniuose, Kuliuose, klebonas Pakutuvėnuose, Pievėnuose, Viešėnuose, Beržore, Plateliuose, Raudėnuose, Šatėse, Endriejave, Adakave, Pagramantyje, Žygaičiuose ir nuo 1990 m. iki mirties – altarista Skaudvilės bažnyčioje. Pakutuvėnuose jo rūpesčiu buvo pastatyta nedidelė koplyčia, kurioje buvo laikomos šv. Mišios ir tuo pačiu rūpinosi statyti šv. Antano Paduviečio bažnyčią, nors karo metais tai padaryti buvo gana sudėtinga. Kunigas V. Šlevas buvo tikras ganytojas, bet kurioje parapijoje tarp parapijiečių turėjo didelį autoritetą, nelaimės ar vargo valandą galėjo sušelpti, paguosti bet kurį parapijietį. Daug ir nuoširdžiai bendravo su jaunimu, Varniuose rengė pavasarininkų gegužines. Kunigas visą gyvenimą triūsė kaip bitelė, į žmones visuomet kreipdavosi „mano mielas“. Jam visi žmonės buvo mieli. Be kunigystės darbų, V. Šlevas daug laiko skyrė kūrybai ir kolekcionavimui. Parašė 34 pamokslų knygas, maldaknygę, esperanto kalbos vadovėlį, įvairių praktinių knygelių, pjesių, knygelių apie neįprastus įvykius, keliones, pagalbą šeimininkėms, vietovardžius, apie vyskupus ir kunigus. „Širdis neleidžia tylėti, ji liepia kalbėti ir žodžiu, ir raštu.“ („Tauragės kurjeris“, 2012 m.)

Vikarą V. Šlevą 1939 m. pakeičia Endriejavo vikaras Konstantinas Petrikas, kuris nuo 1940 m. dirbo ir šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijoje.

Senųjų Varnių parapijos skaitmenintose Metrikų knygose radau kunigų, suteikusių sakramentus, įrašus: Pronckietis Kazimierasir Sonda Bronislovas suteikė krikšto sakramentą; Kalvaitis Jonas ir Barzdžius Juozapas suteikė santuokos sakramentą. Manyčiau, kad jie tik tam kartui atvyko į Varnius ir suteikė sakramentus paprašyti arba čia dirbusių kunigų, o, greičiausiai, pačių besituokiančiųjų ar krikštatėvių.

Šiek tiek informacijos apie šiuos kunigus: Pronckietis Kazimieras – kunigas, knygnešys (1869 -1955), mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1886–1890 m. – Kauno kunigų seminarijoje, 1890–1894 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs studijas, gavo teologijos magistro laipsnį. Į kunigus įšventintas 1894 m. ir paskirtas Kauno katedros vikaru. Nuo 1895 m. – Kauno mergaičių ir berniukų gimnazijos kapelionas. Mokydamasis Šiauliuose, gaudavo lietuviškos spaudos, ją platindavo. Seminarijoje, priklausė slaptai Lietuvos mylėtojų draugijai. Išvertė į lietuvių kalbą N. P. Wisemano knygą „Szwiesa Diewo“. Šelpdavo lietuvišką spaudą ir dėl jos nukentėjusiuosius. Bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose. Nuo 1918 m. – Lapių kuratas, Kauno dekanas. 1919 m. paskirtas Kėdainių klebonu.

Kun. Kalvaitis Jonas vėliau dirbo įvairiose vyskupijos parapijose. 1949.08.14 Upynos (Šilalės r.) klebonas kun. J. Kalvaitis suimamas, nuteisiamas, ištremiamas į Čistiūnlagą (Altajaus kr.). Kankinio mirtimi mirė 1951.02.10.

Kun. Barzdžius Juozapas – 1915 m. jis Nemakščių vikaras, Požerės filijos kuratorius 1922-1934 (?).

Antrojo pasaulinio karo metu Senųjų Varnių bažnyčioje prieglobstį rado lenkų kunigas Juozapas (Jozefas) Lemančikas. Pirmas įrašas krikšto metrikų knygose 1941 m. birželio 15 d. Per birželio 22 d. bombardavimą Varniuose, kai savo namus palikę gyventojai išsislapstė apylinkių miškuose ir paežerėse, tik per stebuklą nesudegė medinė bažnyčia, kurią nepabūgęs liko gelbėti kun. J. Lemančikas. Šis kunigas Varnių parapijos kapuose palaidojo šešiolika Nevardėnų kaime 1945.07.25 NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio pulko kareivių ir NKVD Varnių vls. poskyrio stribų vykdytos karinės-čekistinės operacijos aukų. Svetimšalis Varnių žmonėms patarnavo visus karo metus. Paskutinis įrašas krikšto metrikų knygose 1945 m. rugsėjo 23 d.

Apie 1944 m. vargonininku šv. Aleksandro bažnyčioje pradėjo dirbti Vladas Mikšys, kurį pasikvietė kun. J. Paulauskis. Tų pat metų rudenį įsteigus Varniuose progimnaziją, V. Mikšys, kuris buvo gimęs Sankt Peterburge, ten mokėsi, gerai mokėjo rusų kalbą, tad jam ir buvo pavesta ją dėstyti progimnazijoje, o vėliau ir muziką bei organizuoti chorą ir jam vadovauti.

Žinių apie kitus šios bažnyčios tarnus nepavyko rasti, bet jų neabetotinai buvo.

Verčiant skaitmeninius metrikų knygų puslapius nustebino vienas dalykas, kad pvz. santuokos sakramento įrašai Senųjų Varnių parapijos knygose lietuviškai pildyti pradėti tik 1923 m. Iki tol naudota rusų kalba. Kas tai įtakojo, sunku pasakyti. Įdomu buvo sekti ir darbų pasiskirstymą. Krikšto sakramentą dažniausiai teikdavo vikaras, o santuokos – klebonas, žinias apie mirusius parapijiečius surašydavo dažniausiai klebonas, laidodavo vikaras.

Neabejotinai atsiras žinovų, kurie šiame straipsnyje ieškos ir ras netikslumų, bet tai ne mokslinis straipsnis, o mėgėjiškas pasikapstymas prieinamuose istoriniuose šaltiniuose. Fotografijos – iš Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo, publikuojamos www.limis.lt.

Parengė Alma Būdvytienė

1. Kun. klebonas L. Veselis ir Pirmosios Komunijos vaikai: Elena Aksomaitytė (kairėje), ir než. mergaitė prie Varnių šv. Aleksandro bažnyčios durų. Fotografas nežinomas, 1948 m. ŽVM GEK 2504