Alvydo Stausko nuotraukos

Giedrė Mičiūnienė, www.voruta.lt

1941-ieji… Rugpjūtis… Ką mąstė žmonių minia, varoma dulkėtu vieškeliu. Meldėsi? Keikė Likimą, kad išvydo pasaulį? Paskutinįsyk mintyse laimino vaikus, žvelgė į mylimųjų akis, glostė Tėvų rankas ar keliavo šviesiausių akimirkų takais?

Nes paskui… Ne visiems buvo skirtos net kulkos. Jų pagailėta silpniausiems – seneliams ir  vaikams: į duobę jie krito nustumti… Neišsakyti Motinų palaimos žodžiai, neišmylėti jausmai, kūdikių verksmai ir žilagalvių aimanos – Viskas sutilpo į bendrą kapą – KRAKYNĖ. Jis ir liko Lietuvos, kurioje draugiškai gyveno tautos, sąžinės priekaištu.

Ilgai – dar verkė Žemė, konvulsiškai krūpčiojo…

2021–ieji… Ta pati KRAKYNĖ. Toks keistas pušų siūravimas – lyg amžinasis „Rekviem“. Sustingusi tyla – sunkus „Atminties kelias“, į kurį susirinko žmonės iš Zarasų, Antalieptės, Dusetų, Degučių, Imbrado bendruomenių.

Smuikininko Boriso Kirznerio rankose pravirksta instrumentas. Kadišas – gedulo malda. Ji skirta Atminčiai.

Šioje vietoje 1941 metų rugpjūčio 26-ąją, SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenimis, buvo sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai (paminkliniai duomenys: nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų…). Zarasų Krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė priminė baisią tautos tragediją, kurią liudija ne vien skaičiai, bet ir atmintis, todėl Tylos minute, skirta atgulusiems amžinam atilsiui, sustingsta Visi.

Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas pabrėžė, kad „atmintis turi gyventi širdyje, nes istorija yra liudytoja“. Pagerbdami čia nužudytuosius, Zarasų rajono seniūnai uždegė žvakeles, prie paminklinio akmens padėjo gėles ir akmenukus – amžinos atminties simbolius.

Izraelio ambasadą atstovavęs Constantine Lagosha teigė, kad visi turime būti humanizmo kelyje, o tai reiškia – stebėti, mokytis iš praeities, su pagarba atsiminti nužudytuosius, kurie irgi buvo Lietuvos piliečiai. Jis dėkojo visiems susirinkusiems, gerbiantiems atmintį, žadėdamas, kad žydų tauta neužmirš savo gelbėtojų. Kiekvienas žmogus turi vardą, todėl jų sielos visada lieka su gyvaisiais.

Muziejaus direktorė I. Vaitkevičienė rėmėsi istoriko Algimanto Kasparavičiaus mintimi: didžiausia tragedija Lietuvai ne 1940 metų birželis, kai buvo prarastas valstybingumas, bet 1941 metais vykdomas Holokaustas. Išnaikinus žydų bendruomenę, kuri buvo Lietuvos dalis, jau niekada negalima bus jos atkurti –– liko tik gausus žydų istorinis paveldas.

Žinia, Zarasų rajono miesteliuose gyveno nemažai žydų. Padėkota kraštotyrininkams: rašytojui Vytautui Indrašiui, Zarasų krašto žydų istorijos internetinio puslapio kūrėjams Gražinai Ragauskaitei ir Vitalijui Ščerbakovui, medžiagą apie Turmanto žydus rinkusioms mokytojoms Natalijai Oginskienei ir Giedrei Mičiūnienei, Antalieptės žydų gyvenimu besidominčiai Olgai Raugienei, dusetiškei Marijai Varenbergienei.

Anot Zarasų krašto muziejaus muziejininkės Olgos Raugienės, dirbdama bibliotekoje, susidūrė su žydų istorija. Antalieptė – buvo mažiausias štetlas rajone. 2017 m. į miestelį buvo atvykęs žydas David Reshef su žmona Hadassa; Jis liko maloniai nustebintas, kai bibliotekoje esančiame nužudytų žydų sąraše, rado savo giminaitės pavardę. Džiaugėsi, kad domimasi praeitimi. Netrukus sąrašą papildė kitais savo giminaičių, gyvenusių šiose apylinkėse, vardais. Tai puikus įrodymas, kad žmogus nėra tik skaičius – statistinis vienetas: jis turi savo vardą, pavardę.

Vėliau David giminaitis, atvykęs iš Izraelio, vaikščiodamas Šventosios upės pakrante ir ieškodamas kokių nors buvusių giminės sodybos elementų, rado du obuolius. Juos lyg didžiausią relikviją norėjo parsivežti į tėvynę… Mes turime sudeginti tuos tiltus – barjerus, skiriančius mus. Antalieptiškiai pirmieji rajone prisijungė prie akcijos „Vardai“, mininčios Lietuvos žydų genocido atminimą. Kun. kan Stanislovas Krumpliauskas kasmet aukoja Šv. Mišias – bendruomenė meldžiasi už nužudytuosius. Antalieptės žydų prisiminimus – ištrauką iš Saros Veiss – Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“ (parengė G. Ragauskaitė ir V. Ščerbakovas) perskaitė Loreta Alaunienė.

Dusetiškė Marija Varenbergienė, nors tuo metu buvo dar vaikas, tačiau jos atmintyje išlikę žydį vardai, getas. Šiandien ji džiaugėsi, kad savo liudijimu galėjo prisidėti prie gaivinamos miestelio istorijos. Tačiau svarbiausia, kad dabar turi galimybę šiuolaikinėmis technologijomis bendrauti su šios tautos atstovais iš viso pasaulio. Tądien dusetiškė Laima Gorpinič perskaitė p. Marijai iš tolimosios Australijos atsiųstą, specialiai šiai dienai paminėti Melburno Universiteto docento Dr. Dani Ben-Moše (Danny Ben-Moshe) sukurtą tekstą – laišką „Viena diena. Po 80 metų“ (iš anglų kalbos išvertė Aleksandras Federas).

Laiško autorius – dokumentinių filmų kūrėjas, kurio a. a. močiutė Altke Silverman (merg. pavardė Slep) apie 1935 m. išvyko iš Dusetų į Angliją, pirmąkart apsilankęs Dusetose, sukūrė dok. filmą „Perrašyti istoriją“. Tačiau jausdamas dar didesnį ryšį su Lietuva, 2017 metais atvyko vėl, kad nufilmuotų sceną savo BBC filmui „Mano mamos prarasti vaikai“. Šie filmai – liūdna realybė, atskleidžianti neįsivaizduojamą – prieš 80 metų vykusią tautos tragediją.

Svečio iš Izraelio hebrajiškai (į lietuvių k. vertė R. Kopilevič) perskaitytas Saros Veiss Slep p. M. Varenbergienei skirtas laiškas, kuriame ne tik padėka už atmintį, nekaltų žydų žudiko teismo išrašas, bet ir žydo Hirškės atsiminimai, kaip jie su broliuku pabėgo iš Dusetų miestelio. Labai jautru, kai jis po daugel metų, grįžęs į Lietuvą, supranta, kad atmintis – tai vienintelė žvakė, kurios niekada negalima užgesinti.

Pušų ošimas pritaria Reginos Kopilevč skaitomai Maldai „Gailestingasis Dieve“ (iš hebrajų k. vertė Phil Šapiro, į lietuvių k. – Aldona Šapiro), kurią gali skaityti ir moterys – tai viltimi spinduliuojantis įrodymas, pagrindžiantis šios tautos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus mintį: „kad galėtum melstis, iš pradžių reikia likti gyvam“…

Prisimenu, žydų tautos rašytojas G. Kanovičius rašė, kad Dievas „sukūrė ne lietuvius, vokiečius ar žydus, o žmogų. Bet nenurodė vietos, kur žmogus be jokio ženklo ant krūtinės galėtų nesibaiminti dėl savo gyvybės ir kur niekas nežudo savo artimo vien dėl to, kad jis nešioja šlikę ir meldžiasi Viešpačiui gimtąja kalba“, todėl netikėkime, kad „Svetimas skausmas širdies nespaudžia“, nes „protėviai, išėję paskui Mozę, kaip ir jūs, iš pradžių beveik nieko neturėjo, be tikėjimo ir vilties“, todėl „kas užmuša nekaltą, tas nustoja būti žmogumi ir tampa laukiniu žvėrimi“.

Rugpjūtis: 1941-2021 – ilgas Atminties kelias…

DUSETOS

                      Prie atminimo akmens, ženklinančio, kad čia stovėjo žydų sinagoga, ir Dusetų senosiose žydų kapinėse, kuriose jau daugel metų nė vienas neatgulė amžino poilsio, tačiau ne vieną dešimtmetį stūksantys akmenys saugo ir liudija buvusią nemenką žydų bendruomenę, pražydo lietuviškos – trispalvės gėlių puokštės.

„1941 – ųjų vasarą Dusetose ir Zarasų rajone neliko žydų bendruomenės. Vyresnioji Dusetų miestelio karta savo atmintyje nuo vaikystės iki šiol tebesaugo prarastosios žydų bendruomenės vardus ir veidus. Tačiau praeis dar keli dešimtmečiai – ir šios netektys liks vien tik prisiminimuose užfiksuotos – nesugrąžinamo laiko atspindys“, – dusetiškė Laima GORPINIČ jautriai kalba visiems, susirinkusiems jaukioje Dusetų Kultūros centro salėje.

Ir vėl skamba Kadišas… Borisas Kirzneris pravirkdo smuiką. Gyvenimo gija tokia trapi, todėl bendra malda, skirta visiems pasaulio žydams, nužudytiems Holokausto metu, sustabdo laiką jungdama atmintį su dabartimi.

Simboliška: renginys pradėtas 16 valandą, kai 1941 m. šią valandą žydai buvo jau nužudyti… Iš vakaro suvaryti žmonės paskutinę gyvenimo naktį praleido prie ežero. Jie buvo akylai saugomi, – pasakoja Marija Varenbergienė. O jos sukurtame eilėraštyje (jis išverstas į anglų, vokiečių, hebrajų k.) atsispindi Zarasų rajono – Dusetų, Antalieptės, Turmanto negailestingas žydų tautos likimas.

Baisu, kiek reikėjo iškęsti šiai tautai: suvoki matydamas nuotraukų fragmentus iš Dusetų žydų gyvenimo ir klausantis dusetiškio Antano Galvydžio, regėjusio savo akimis, kaip buvo sušaudytos žydų kolonos, liudijimo įrašo.

Vertėja Regina Kopilevič pakomentavo, kad Danny Ben – Moshe, filmuodamas masinių žudynių kapą dokumentiniam filmui, galvojo apie savo šeimą. Juk ne kiekvienas buvo toks laimingas, kad galėjo gauti kulką. „Tėvas paprašo būti nužudytas pirmas, kad nematytų vaikų žūties“,–  skamba vertėjos žodžiai. Pamąstymui laiko nelieka, nes Dusetų K. Būgos gimnazijos gimnazistės Aidos Novatorovaitės deklamuojamas poeto Musos Džalil eilėraštis „Kojinytės“  (mokinių išverstas iš rusų k.) „paliečia“ kiekvieną. Nekaltas trimetės klausimas kariui: „Dėde, man kojinytes taip pat nusimauti?“ Deja, vaikiškų rūpesčių pasaulį suvarpo negailestingos kulkos…

Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Levas Todesas susijaudinęs dėkoja už Atmintį, pabrėždamas, kad Pasaulio Teisuoliai, gelbėję jo tėvynainius, tvirtai laikėsi Dekalogo. Tačiau atminimo jiems nepakanka. Nors Lietuva mažėja, tačiau kalbėdami apie ją kūrusius, visada prisiminkim ir nužudytus…

„Mielas smuikeli, raudok, verk, nesustok. Šitie baisumai neturi pasikartoti“, – Dusetų Švč. Trejybės klebonas kun. kan. Stanislovas Krumpliauskas kreipėsi į visus, primindamas Biblijos tiesą:  Mozei, lipant į Sinajaus kalną, Jahvė akmeninėse plokštėse žaibais įrašė 10 Dievo Įsakymų, kurių penktasis: „Nežudyk“. Kadangi tada šis įsakymas liko neišgirstas, net praėjus aštuoniems dešimtmečiams – apraudame nužudytuosius.

„Atmintis – gyva, nes tai mūsų istorija, kuri neturi pasikartoti“, – akcentuoja Zarasų rajono meras Nikolajus Gusevas. „Duok, Dieve, kad tai niekada nepasikartotų“, – patvirtina Darius Steponavičius, Dusetų seniūnijos seniūnas, džiaugdamasis aktyvia iniciatyvia bendruomene, ragindamas visada prisiminti ir gerbti istoriją.

…2021 m. Rugpjūtis… Pasikeitęs Dusetų miestelis, pasikeitusios kartos. Kasmet mažėja dusetiškių, menančių, kur gyveno Leiba, Sara, Chana, Ida, Malka, Rivka. Likimas – „ne turgus, su juo nepasiderėsi“, tik „atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti“, – grįždama į Zarasus, vėl prisimenu žydų tautos rašytoją Grigorijų Kanovičių.

ASMENINĖ MARIJOS PADĖKA

Dusetiškė Marija Varenbergienė atsidūsta: „Tiek stengiausi, o viskas taip greitai baigėsi. Nuoširdžiai dėkoju brangiems savo draugams, padėjusiems surengti „Atminties kelio 2021“ minėjimą Zarasų krašto žydų žudynių vietoje – Krakynės miške ir Dusetų Kultūros centre Dailės galerijoje:  Lietuvos Tautinių mažumų bendruomenių Pirmininkui Daumantui Todesui ir garsiam skulptoriui iš Izraelio Saadiai Bahat; Izraelyje gyvenančiai Sarai Weiss – Slep, Knygos apie Dusetas autorei, ir Mokslininkui, kino prodiuseriui Dr. Danny Ben – Moshe iš Australijos; JAV gyvenantiems, tačiau Lietuvos žydų kultūrą ir atminimą remiantiems Aldonai ir Philui Šapiro ir vertėjui Aleksandrui Federui; Lietuvos žydų viešosios bibliotekos vedėjui Žilvinui Beliauskui ir Žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ Pirmininkui Algirdui Malcui; Vertėjai, gidei iš Vilniaus Reginai Kopilevč ir Izraelio ambasados darbuotojai Anai Maizel.“

1941-2021

Dr. Dani Ben-Moše (Danny Ben-Moshe) VIENA DIENA. PO 80 METŲ

„Mano a. a. močiutė Altke Silverman (merg. pavardė Slep) išvyko iš Dusetų į Angliją apie 1935-uosius metus, kad prisijungtų prie savo sužadėtinio Abrahamo, kilusio iš gretimo kaimo. Ji nežinojo, jog tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė savo tėvus, savo senelius, brolius ir seseris.

2010-aisiais aš apsilankiau Dusetose kartu su Altkės sūnumi ir dukra – mano dėde ir mano mama. Aš tuoj pat pajutau tamprų ryšį su šia vieta, buvau pakylėtas, stovėdamas tose gatvėse, kuriomis ji vaikščiojo, tačiau kartu ir liūdnas, žinodamas, kas nutiko jos čia likusiai šeimai šiame mažame Baltijos kampelyje.

Aš esu dokumentinių filmų kūrėjas, turintis gilų sąsajos jausmą su šia vieta ir su tuo, kas čia įvyko. Aš grįžau, kad sukurčiau dokumentinį filmą, pavadintą „Perrašyti istoriją“. Jausdamas dar didesnį ryšį su šia vieta, aš vėl grįžau 2017-aisiais, kad nufilmuočiau vieną sceną mano BBC filmui „Mano mamos prarasti vaikai“. Abiem šiais filmais aš savotiškai mėginau suvokti tą liūdną realybę, su kuria susidūriau čia, mėginau susigyventi su tais neįsivaizduojamais dalykais, kurie čia vyko prieš 80 metų.

Čia aš supratau tai, kas paverčia praeities tragediją šių dienų trauma – tai yra tai, kaip žydų genocidas Dusetose ir visoje Lietuvoje lyginamas su kančiomis sovietinio režimo laikais. Tokiu būdu aukos vėl tapo aukomis, naudojant klaidingą palyginimą. Sovietinė priespauda buvo brutali, tačiau jei viskas yra Holokaustas, tai niekas nėra Holokaustas. Tačiau labiausiai apmaudu buvo ir vis dar, deja, yra tai, kad daugelis atsisako pripažinti, jog vietos lietuviai žudė vietos žydus, tą bendruomenę, kuri gyveno čia, Lietuvoje, šimtus metų.

Mes negalime atsukti istorijos laikrodžio atgal. Mes negalime sugriauti kažkada čia pastatytų geto sienų ar sugrąžinti tuos tūkstančius žydų, kartu ir mano šeimą, kurie guli šalia esančiame mirties griovyje. Viskas, ką mes galime padaryti, tai būti sąžiningiems dėl to, kas čia nutiko, kaip sunku bebūtų susitaikyti su tuo, jog vietos lietuviai patys tame dalyvavo. Holokausto mantra yra „daugiau niekada“, tačiau ji gali tapti tiesa, o ne vien banalybe tik jei mes būsime sąžiningi dėl to, kas įvyko.

Todėl man buvo garbė ir malonumas sutikti tokį žmogų, kaip Marija. Nors Holokaustą dar vis gaubia tamsa, kol yra tų, kurie iškraipo ir neigia tiesą, tokie žmonės kaip Marija neša šviesą ir suteikia vilties, kaip ir visi Jūs, susirinkę šiandien čia.

Dėl COVID pandemijos mano žodžius dabar skaito kitas žmogus, o ne aš pats. Aš gyvenu Australijoje, ir mūsų vyriausybė draudžia užsienio keliones. Bet gal būt yra tam tikra prasmė tame, kad aš esu taip toli šią dieną, nes Dusetų žydų palikuonys yra fiziškai išsibarstė po visą pasaulį. Tačiau Jūsų mažas miestelis lieka mūsų dalimi, netgi tokių žmonių kaip aš, kurie yra per tris kartas nutolę nuo tų giminaičių, kurie iš čia kilo. Ir mes, palikuonys tų, kurie čia žuvo prieš 80 metų, liekame tvirti, užtikrindami tai, kas Hebrajų kalboje vadinama žodžiu „zachor“, t. y. „atminti“. Tačiau mes turime ne vien atminti, bet ir veikti, kad užtikrintume, jog tiesa apie tai, kas įvyko čia ir visoje Lietuvoje ir kas už tai atsakingas, būtų aiški. Tai yra mažiausiai, ką mes galime padaryti. Nėra lengva susitaikyti su praeitimi, kiekviena tauta turi juodų dėmių savo istorijoje, tačiau susitaikyti su jomis yra vienintelis kelias eiti pirmyn. Štai kodėl ši diena yra tokia svarbi, štai kodėl aš esu labai dėkingas Marijai ir visiems kitiems šios dienos organizatoriams.

Noriu, kad žinotumėte, kad kol aš, gimęs 20 metų po II-jo pasaulinio karo, saugiai augau Jungtinėje Karalystėje, visgi teko kartu gyventi ir su pasekmėmis to, kas čia tada įvyko šią dieną – tai pasireiškė nenatūraliu mano močiutės Altke tylėjimu. Tai paliko gilią žaizdą, kurią aš ir šiandien jaučiu dėl mano šeimos, kurios niekada nepažinau: mano pusseserių ir pusbrolių, tetų ir dėdžių, kurių netekau čia prieš 80 metų.

Tačiau mes būsime neteisūs, jei galvosime, kad tai, kas įvyko čia, yra vien tik žydų reikalas. Tai nėra taip. Tai ir Lietuvos reikalas, ir Dusetų reikalas. Tai yra, ar bent jau turėtų ir privalo būti, svarbi ne tik iš čia kilusių žydų istorijos dalis, bet ir visos Dusetų istorijos dalis. Pripažinti tai yra mažiausia, ką mes galime padaryti visų čia žiauriai nužudytųjų praeičiai, ir geriausia, ką galime padaryti ateičiai, kad ateinančios visų tautų ir tikėjimų kartos niekada daugiau nepergyventų genocido.

Šalom, Danny“.

Renginio partneriai: Zarasų Krašto Muziejus, Kultūros centras Dusetų dailės galerija, Degučių seniūnija, Dusetų seniūnija. Renginį finansavo Zarasų rajono savivaldybė.

„Nėra geresnės reklamos nei nesavanaudiškumas ir geri darbai“, todėl „gėris kaip ir blogis, turi turėti vardą. Bevardis gėris greit užmirštamas, o blogis amžinai lieka nenubaustas“. Priešingai,  būtų liūdna ir baisu, jei galėtume „priprasti prie blogio kaip prie savo vardo“. 

Patikėkit, „žydai gero darbo niekada neužmiršta“, kadangi „pačios ilgaamžiškiausios kapinės“ – tai mūsų ATMINTIS.