Vydūnas apie 1930 m. V. Uždavinio nuotr. Iš J. Nekrašiaus archyvo

Virginija RUŠKIENĖ, www.voruta.lt

Vydūnas, kaip iškili asmenybė, paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Filosofas savo idėjas skleidė per rašytinį ir gyvą žodį, todėl pelnytai įvardijamas kaip tautos ugdytojas ir gaivintojas. Jo straipsniai buvo spausdinami žurnaluose „Jaunimas“, „Darbymetis“, „Dienovidis“ bei kituose periodiniuose leidiniuose.

Mąstytojas savo raštuose teigė, kad tautos kultūrą atspindi žmonių dvasios šviesumas ir skaidrumas, kaip šį pasaulį suprantame, pasitinkame ir priimame. Kultūrinis gyvenimas susideda iš papročių, tikėjimo, menų, žinių ir kitų materialinių bei dvasinių vertybių sklaidos, lavinimo bei išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms. Vydūnas kvietė kiekvieną prisidėti prie tautos kultūros augimo ir skaidrėjimo, atsigręžti į savo esmę, būti dvasinės kultūros reiškėjais, gražesnio pasaulio kūrėjais. Tautos šviesuolis ragino žmones skaityti aukštesnio dvasinio lygmens knygas, o rašytojams siūlė imtis rimtesnių temų, paremtų tautiniu pagrindu, sielos galybe ir žmogiškąja prigimtimi.

Vydūnas teigė, kad rašytojas, perduodantis žinią skaitytojui per knygas,  pirmiausiai turi rūpintis savo paties dvasios augimu ir stiprėjimu, o tai galima pasiekti tik remiantis tvirtu tikėjimu – neužtenka vien įgyti aukštąjį išsilavinimą. Mąstytojas nerimavo, kad knygų skaitymas, kurių turinys menkas ir nesvarbus, žmogų nebrandina, bet atvirkščiai – skurdina ir skriaudžia, nes bereikalingai atimamas jo laikas. Taip pat labai svarbu, kokią temą rašytojas pasiims iš savo sielos šviesos, iš savo asmenybės gelmių. Vydūnas mokė: „Rašytojas, ypačiai poetas, kaip tik turi pareigą savo dovanomis tarnauti gyvenimui ir jį lobinti. Tik nereikėtų jau ir vargšui elgetai manyti, kad jis jį lobinąs, savo skarmalus kitiems siūlydamas.“ Rašytojas poeziją įvardijo kaip vidaus arba širdies, sielos grožybę. „Kas viduje neturi poezijos, negali jos apreikšti, negali poezijos ištarti“, – mąstė Vydūnas ir išsamiai paaiškino, kad poeziją reikia rašyti išjaučiant ir išgyvenant savyje, savo vidumi, todėl visi bandymai rinkti ir dėlioti žodžius bei surimuoti į eiles, bus tik žodžių eiliavimas, bet ne poezija. Svarbiausia poezijoje yra vaizdingi išsireiškimai, poetiškas minčių perteikimas, kai per šiuos vaizdinius yra sujungiamas išorinis pasaulis su vidinio pasaulio grožiu ir gyvastimi. Poeto eilės turi būti regimos, jaučiamos, gyvos. Mąstytojas nuogąstavo, kad yra daug išleista poezijos rinkinių, kuriuose žodžiai mažai juda, nėra įtaigūs. Būna, kad rašoma apie didvyrius ir jų darbus, bet mintis, išsireiškimas toks silpnas, lyg bailys slėptųsi už krūmų. Arba bandoma rašyti apie kilnius dalykus, bet žodžiai keliauja vieni paskui kitus, tarsi elgetos eitų duoneliaudamos. Žodžiai turi judėti: vienas skiemuo garsiau, kitas – tykiau skambėti, vienas greičiau, kitas – lėčiau prašokti ir taip gražiai, banguojančiai sroventi.

Jeigu eilės nesirimuoja, nerandami tinkami žodžiai, metaforos, tai reiktų susitelkti į savo vidinį pasaulį ir tik iš savasties išplauks reikiamos mintys ir tinkami žodžiai. O rimas gali būti visoks ir ne visoms eilėms jis reikalingas. Jei norima pasakyti ką nors labai svarbaus ir prasmingo, tai rimavimo aplamai nereiktų vartoti, nes užgoš esmę, suprastins guvumą. Dažniausiai rimavimas tinka trumpoms eilėms, patarlėms, satyriniams kūrinėliams ar dainoms papuošti, o poezijai rašyti būtiną sąlyga yra vidinė gyvastis, subtilus jausmingumas, sakinių vaizdingumas ir jų guvumas.

Bet vėlgi, mąstytojas pabrėžė, kad menininkas turi rašyti tai, ką jis jaučia ir kuom gyvena, kokias dvasines vertybes pripažįsta: „Girtuokliavimas, paleistuvavimas, visokių troškimų ir karščiavimų patenkinimas yra menininkų gabumams nuodai.“ Taip pat Vydūnas pripažino, kad yra menininkų, kurie gyveno nevisai dorai, o yra sukūrę garsius veikalus, bet geriau įsigilinus į jų gyvenimą paaiškėja, kad jie kovojo su savo ydomis ir priklausomybėmis. Visa tai atsispindi jų raštuose, todėl šie kūriniai yra reikšmingi, nes menininko dvasios šviesėjimas sukaupia gražiausią ir prasmingiausią kūrinio turinį, o vaizduotės galia perteikia patirties būseną. „Rodos kiekvienas eina savo keliu. Tik mums pridera vaikščioti aukščiausiuoju, žmoniškuoju“ – savo pažiūras apie rašytojus dėstė Vydūnas.

Remdamasis savo patirtimi ir pajauta, Vydūnas pasakojo, kaip ruošiasi rašymui, kokios mintys kyla jo pasąmonėje – jis tarsi gauna uždavinį, į kurį reikia žvelgti ypatinga kryptimi. Atsisėdęs prie popieriaus lapo, mąstytojas dar nežino apie ką rašys, ką pasakys skaitytojui. Šis darbas vyksta jo pasąmonėje, jo dvasios viduje. Tik pabuvęs tyloje, ramybėje ir harmonijoje su savimi, lyg nušvitimas atsiranda kūrybinės mintys ir idėjos, kurias Vydūnas įvardija regračiu – sąmonės regos ratą, kuris sąmonės vyzdžiu aprėpia reiškinių visumą, minčių gyvastį. Ir tada tampa aišku, kokia bus rašinio ar poezijos pradžia, eiga ir pabaiga. Rašymo būseną, kurią patiria rašytojas, Vydūnas įvardija kaip apsireiškimą, kai jis jaučiasi esantis savo esmės šviesoje, gyvumo skritulyje, o kūrinys yra tarsi slėpinys, kuris atsiranda patirties dėka ir iškyla iš atminties bei atgimsta pasąmonėje. Taip pat kūriniuose dažnai fantazija persipina su svajonėmis, realūs atsiminimai ir nutikimai – su įsivaizduojamaisiais ir aprašomas gyvenimas pereina iš būsenos, esančios aukščiau sąmonės. Tuo metu sukurti veikėjai įgauna gyvumo galios ir tampa gyvais asmenimis, todėl didžiais rašytojais tampa tie, kurie moka sužadinti vaizduotę ir knygos turinį perkelti į skaitytojo pasąmonę. Rašydamas tikras kūrėjas jaučiasi tarsi jis būtų danguje arba jam tos dangiškosios galios būtų suteiktos – gyvena aukščiau savo asmenybės ir tampa aiškiaregiu. Tokią būseną pasiekia ne tik rašytojai, bet ir kitų sričių menininkai, nes visa tai perduodama ne iš išorinės asmenybės būties, bet per jausmus iš savo giluminio vidinio pasaulio. Todėl rašytojas turi būti pasišventęs kūrybai ir gyventi tomis mintimis, ta būsena, kurią nori įamžinti savo veikaluose ir tai pasiekiama tik sunkaus darbo dėka.

Vydūnas savo straipsniuose svarsto, kodėl vienos knygos žmonėms yra įdomios ir skaitomos, o kitos – atmetamos, paliekamos. Kai kurie iš jų skaito neįdomius straipsnius vien todėl, nes žino ar yra girdėję, jog tai svarbus ir prasmingas tekstas ir, jei pirmą kartą nesupranta jo turinio, tai antrą kartą skaitydami susikaupia, įsijaučia ir šis tampa jiems įdomus. Taip įvyksta todėl, kad kiekvienas skaitytas sakinys atidengia savo šviesą – nušvinta, skaidrėja ir ryškėja. „Sąmoningumas šviesėja pažadintas kito žmogaus dvasinio atspindžio“ – teigė mąstytojas. Didis rašytojas niekada nepataikaus skaitytojų skoniams, bet rašys tai, kas jam rūpi, kuom jis gyvena ir jei jo knygos turinys bus nesuprantamas, neįdomus žmonėms, jis vis tiek tęs savo misiją, belsis į žmonių pasąmonę, kurs ir rašys aktualia tema ir lauks skaitytojų subrendimo, jų sąmonės nušvitimo.

Taip pat Vydūnas pagrįstai nerimavo, kad atgimstančioje tautoje atsirado rašytojų, kurie skleidžia niekalus ar net sąšlavas ir taip slopina žmoniškumą. Dauguma jų rašo ne iš pašaukimo, bet norėdami pasipelnyti parduodant knygas ar laikraščius. Tai dažniausiai juntama spaudoje, kur skelbiamos įvairios apkalbos, išgalvotos nedoros istorijos, ir tai sudomina skaitytojus, bet nieko gero ir prasmingo jiems neduoda, netgi atvirkščiai – sukelia intrigas, pavydus ir pykčius. Tokiu būdu yra marinamas žmoniškumas, o nedorybės, niekšiškumas – penimos, todėl nereiktų spaudoje skelbti tai, kas daugumai žmonių yra įdomu, bet reiktų atsižvelgti į tautos sąmoningumo lygio kėlimą, idėjų taurinimą ir skleidimą. Rašytojas turi kelti dvasinį tautos lygį, gaivinti taurų žmoniškumą ir tai gali padaryti tik šviesios sielos ir kilnios dvasios žmogus.

Vydūno raštai ir mokymai yra labai svarbūs ir reikšmingi ugdant jaunąją kartą – jai mąstytojas pirmiausia ir skyrė savo kūrybą, skiepijo meilę rašytiniam žodžiui, socialiniams tautos bei pasaulio gyvenimo aspektams. Džiugu žinoti, kad yra susikūrusių Vydūno vardo draugijų ir tęsiami tautos šviesuolio pradėti darbai. Ši prasminga veikla yra aktuali ir įkvepianti, puoselėjant pažangiąją ir kūrybingąją visuomenę, ugdant tautos sąmoningumą.

Naudota literatūra:  Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys.