Dar vasaros pradžioje, kai prisimindami artėjantį Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus gimtadienį, tiksliau 85–ąjį jubiliejų, su direktoriumi Jonu Geniu diskutavome apie iškilius 2009–ųjų projektus, pirmiausiai buvo įvardyta paroda „Pirmieji lietuviai Teksase“.

 

Šiandien galima teigti, jog kitomis aplinkybėmis, kitame laike šis projektas, ko gero, būtų neįmanomas, arba jam neužtektų nė dešimties metų, ką jau kalbėti apie dvejus, kurie nutekėjo iki šios neeilinės parodos atsiradimo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

 

Taigi lapkričio 30–ąją, svarbią dieną Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos praeičiai ir ateičiai, pasak ilgametės lietuvininkų bendrijos pirmininkės ponios Rūtos Mačiūnienės, prisiminus Tižės akto atsiradimo istoriją, atverta šis tas keičiančio visų mūsų supratimą apie emigraciją.

 

Persikelkime į 1852–uosius. Būtent tada į Ameriką, Teksaso valstiją, koją įkėlė pirmieji lietuviai, pirmieji lietuvininkai iš Mažosios Lietuvos – Šilutės, Pagėgių, Ragainės, Labguvos, Gumbinės apylinkių.

 

Būtent tada, o ne XIX a. devintame dešimtmetyje, kaip iki šiol manyta, kilo pirmoji lietuvių emigracijos banga.

 

Šis atradimas, mokslinėje istoriografijoje dar neįsitvirtinęs istorinis faktas slepia ištisą istoriją – paprastą ir kartu nepaprastą. Ji ir buvo papasakota parodos atidarymo vakarą.

 

Nors prie projekto atsiradimo ir vystymo prisidėjo daug žmonių Lietuvoje ir už Atlanto, pirmuosius blyksnius tamsiu, kaip manyta anksčiau, „priešemigraciniu“ Lietuvos istorijos laikotarpiu įžiebė ponia Patsy Hand (protėviai – Lundčinai (Lundschen). Įsitraukusi į savo šeimos genealogijos tyrinėjimus, kasdien vis labiau artėdama prie giliausių šaknų, teksasietė net nenutuokė šitaip pakeisianti ne tik savo istoriją, bet ir vienos tautos istoriografijos faktus.

 

Įdomūs dalykai gimsta keistomis aplinkybėmis, prisipažįstą J. Genys, ir pradeda pasakoti apie keistą skambutį klausimą – „ar žinai, kad kažkur Teksase yra lietuvininkų?“.

 

„Ir aš turėjau savo gėdai prisipažinti, kad nebuvau apie tai girdėjęs“, – su šypsena prisimena MLIM direktorius. Po truputį pradėta aiškintis, atsirado intriga gauti kuo daugiau žinių.

 

Tuo tarpu Patsy Hand, išeivių iš Mažosios Lietuvos palikuonė, galų gale faktais ir mintimis atkeliavo į Rytų Prūsiją. Šitaip vienos šeimos istorijos tyrimai išaugo į kitų Teksaso lietuviškų šeimų protėvių paieškas.

 

Pamažu į šiuos istorinius, socialinės antropologijos tyrimus įsitraukė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas dr. Vytis Čiubrinskas, televizijos operatorius Juozas Mažonas, JAV gyvenantys lietuviai Jonas Limantas, Romas Šležas, dr. Milda Bakšytė-Richardson, Reda Veitas-Limantienė, Liuda Žiaugra, surengę ekspedicijas į pietų Teksasą. Visų šių žmonių veiklos dėka sukaupta didžiulės apimties dokumentinė – ikonografinė, filmuota medžiaga, kuri tapo projekto pagrindu. Projektą sudaro trys neatskiriamos ir viena kitą papildančios dalys: paroda, katalogas ir videofilmas.

 

Svarų indėlį įgyvendinant projektą įnešė keletas institucijų: LR Kultūros ministerija, suteikusi finansinę paramą, JAV LB Kultūros Taryba ir jos pirmininkė Dalė Lukienė, mielai sutikusi prisiimti atsakomybę už parodos sklaidą JAV, Lituanistikos Tyrimo ir Studijų centras Čikagoje (vadovas prof. Jonas Račkauskas), leidęs pasinaudoti šioje institucijoje saugoma medžiaga, Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus, leidęs pasinaudoti ekspedicijų į Kaliningrado sritį fotomedžiaga, Teksaso kultūrų institutas San Antonio.

 

Dalį šių svarbių žmonių parodos pristatymo vakarą buvo galima išvysti ir išgirsti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

 

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje Vida Bandis sveikindama tikino, jog ši iniciatyva yra būtent tai, ko siekia ir nori Pasaulio lietuvių bendruomenė – kad tai būtų tiltas tarp lietuvių tautiečių užsienyje ir Lietuvoje.

 

Labai daug prie parodos atsiradimo prisidėjęs muziejininkas, istorikas, lietuvių emigracijos istorijos tyrinėtojas daktaras Ramūnas Kondratas šventinį vakarą kalbėjo apie lietuvių migracijos istoriją bei naujų faktų atsiradimo reikšmę.

 

Dėkota ir Sauliui Jokužiui, S. Jokužio spaustuvės savininkui, pasirūpinusiam apčiuopiama ir akiai patrauklia parodos versija.

 

Vakarui įsibėgėjus, pristatytas dvidešimties minučių filmas, įamžinęs tai, ko nebuvo galima atskleisti parodoje. Pasak jo kūrėjo J. Mažono, nuo pat pirmos filmavimo dienos Teksase įkvėpimas bendrauti su įamžintais žmonėmis buvęs didžiulis.

 

„Kad darbo daug čia įdėta, faktas, bet be „dūšios“ nieko nebūtų išėję, filmas būtų tiesiog nežiūrimas“, – prisipažino J. Mažonas.

 

 

Pasak parodos kuratorės, istorikės Zitos Genienės, jau tada, kai su Pasaulio lietuvių archyvo medžiaga atvykęs ponas J. Limantas paklausė ar muziejus galėtų surengti parodą, ji neabejojusi, kad šito imsis – neprireikė nė tos vienos nakties, duotos apsispręsti. Ir nenusivylė.

 

„Nors dirbome neakivaizdžiai, per mums pateiktą medžiagą, Teksaso lietuvių palikuoniai mums tapo tarsi draugai. Jie mus užkrėtė tokia pagarba praeičiai ir protėviams. Šie žmonės didžiuojasi būdami lietuviai ir tai labai jaudina, – kalbėjo Z. Genienė. – Prie parodos mes dirbome širdimi. Manome, kad tas 150 metų kelias iš Prūsų Lietuvos į Ameriką ir atgal yra aktualus mums visiems“.

 

MLIM direktoriaus J. Genio nuomone, tai, kas padaryta, prisideda prie krašto problemų pažinimo, tai yra naujas laikotarpis Mažosios Lietuvos istorijoje, kartu tai ir kruopelytė pažinimo, žinių, informacijos, kuri pasklis ir daugiaspalvėje Amerikoje – lietuvininkų vardas įsirašys į tą didelį tautų kultūrų katilą.

 

Anot vieno iš parodos mokslinių vadovų, žmogaus, padėjusio tyrinėti teksasiečius socialinės antropologijos požiūriu ir glaudžiai bendravusio tiek ruošiant šios parodos katalogą, tiek filmą V. Čiubrinsko, „Pirmieji lietuviai Teksase“ – tai projektas apie tuos žmones, kuriuos reikėtų vadinti lietuvininkais, lietuvininkų tapatybės pėdsakais, atpažintais Teksase, Amerikoje.

 

„Kas ta tapatybė, kaip ją galime pačiupinėti, atpažinti? Gyvi žmonės Teksase, trikampyje tarp San Antonio, Corpus Kristi ir Hiustono, aplink Viktoriją ir kitas vietoves, ypač Jorktauną, šiandien atradinėja savo šaknis. Unikalu, bet dėkui, ko gero, amerikietiškam multikultūralizmui. Dėkui atmosferai Teksase, kur multikultūralizmas šiandien klesti. Akivaizdu, kad Teksaso praeitis visiems įdomi. Praeitis daugiaetnine prasme, ne vien tik vokiška, kaip kad anksčiau buvo įsivaizduota, ypač tada, kai Amerika buvo ta valstybė, kuri labiausiai norėjo, kad visi ištirptų. Šiandien yra priešingai. Genealogija yra antras hobis po sodininkystės“, – kalbėjo V. Čiubrinskas.

 

Pirmą kartą V. Čiubrinskas Teksaso lietuvių palikuonius aplankė 2002–aisiais. Jau 2004–aisiais vykta su operatoriumi Juozu Mažonu, tema pradėta nagrinėti detaliau. O atsivėrė viskas nuo Patsy Hand namų.

 

„Nuo ten atsidarė ypatingas žmonių domėjimasis savo praeitimi, kai jie atrado, jog nėra vokiečiai, kai jie atrado, jog yra lietuvininkai. Kas tie lietuvininkai, kas ta Lietuva? Kas ta nežinoma Rytų Europa? Sakyčiau, dėkui Dainuojančiajai revoliucijai, kuri per televiziją parodė Baltijos kelią, tada paaiškėjo, kad vis dėlto yra tokia šalis, yra tokie žmonės“, – pasakojo V. Čiubrinskas.

 

Pasak mokslininko, lietuvininkų palikuoniai buvo pasiruošę šiam susitikimui – nuo 70–ųjų kaupė duomenis, ypač minėtoji Patsy Hand.

 

„Visi dokumentai, nuotraukos, genealoginiai sąrašai, visa informacija, po truputėlį ją susisteminus, buvo sudėta į Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje archyvus arba tiksliau į Pasaulio lietuvių archyvą. Nuo to viskas prasidėjo ir šiandien Klaipėdoje turime jau antrą vietą kur tai tęsis toliau“, – džiaugėsi V. Čiubrinskas, pridūręs, jog yra pasirengęs ir toliau bendradarbiauti kitų lietuvių kilmės žmonių Amerikoje genealoginiuose tyrinėjimuose.

 

Mokslininko teigimu, informacijos yra, ypač apie Pietų Ilinojų, apie liuteronų judėjimą aukštyn Misisipe.

 

„Gal iš to rasis dar viena paroda ir taip tęsime, ką dabar galbūt tik pradėjome?, – retoriškai klausė V. Čiubrinskas. – Kaip bebūtų, lietuvininkų migracija į Ameriką prasidėjo anksčiau nei Didžiosios Lietuvos. Ką šiandien sakyti apie 1852–uosius, apie Pensilvaniją, apie visą Rytinę pakrantę, kurią mes įpratę minėti kalbėdami apie emigracijos pradžią. Šiandien mes pakoreguojame šį faktą, ir aš džiaugiuosi, kad pavyko prie to prisidėti“.

 

 

 

 

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 2.