Prezidentas Valdas Adamkus kun. Jonui Žemaičiui įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Vilnius, 1999 m. balandžio 19 d. Džojos Gundos Barysaitės nuotr., Kaišiadorių muziejus

Žygimantas Stankevičius, Rumšiškių A. Baranausko gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojas, www.voruta.lt

1904 m. sausio 31 dieną gimė Jonas Žemaitis. Ilgametis Rumšiškių klebonas Jonas Žemaitis buvo aktyvus Saleziečių (Šv. Pranciškaus Salezo draugija) organizacijos narys, vienas iš jos kūrėjų Lietuvoje, Antrojo pasaulinio karo metais nacistinės Vokietijos valdomoje Lietuvoje eidamas Laurų vaikų namų (Vilniaus r.) direktoriaus pareigas, organizavo beveik 100-to žydų vaikų išgelbėjimą iš Vilniaus žydų geto¹, taip pat itin daug prisidėjęs prie Rumšiškių  parapijos išlaikymo ir Rumšiškių (Kaišiadorių rajonas) miestelio, kuris 1959 m. perkeltas iš dabartinės Kauno marių teritorijos į dabartinę.

Jonas Žemaitis gimė 1904 m. sausio 31 d. Žečkalnių k., Vilkaviškio rajone² mažažemių valstiečių šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą gimtajame kaime bei gimnaziją Pilviškėse, išgirdęs apie Šv. Pranciškaus Salezo draugiją ir ten suteikiamą galimybę nemokamai mokytis, 1921 m. išvyko į Turiną.  Į kunigus įšventintas  1934 m. liepos 8 d³. Neilgai trukus atvyko į Lietuvą kartu su Saleziečių draugijos Lietuvoje steigėju – Antanu Skelčiu. Jonas Žemaitis – vienas iš 5 pirmųjų saleziečių dvasininkų lietuvių⁴, atvykusių į Lietuvą bandyti kurti šios draugijos skyrių Vytėnuose (Panemunės pilyje) Lietuvoje.

Lietuvai atgavus Vilnių, paskirtas vadovauti vaikų namams Laurų (Vilniaus r.). Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, buvo atleistas, į jo vietą paskyrus Justiną Kudabą. Prasidėjus nacistinei okupacijai, Jonas Žemaitis kartu su kitomis iki pirmosios sovietinės okupacijos vaikų namuose dirbusiomis vienuolėmis grąžintas į pareigas. Iš Vilniaus atvykęs daktaras H. Giršovičius paprašė J. Žemaičio padėti gelbėti vaikus iš žydų geto⁵. Jono Žemaičio suorganizuotos vienuolės vykdavo pro getą ir kiekvieną kartą paimdavo po kelis vaikus.  Kartu dalyvavo Laura Meoci ir Stefanija Ladigienė⁶ .

Skaičiuojama maždaug apie šimtą į vaikų namus atgabentų žydų vaikų nuo 4 iki 12 metų. Gelbėjimo istoriją, kuomet veždamas vaikų globos namų auklėtinius pro Vilniaus getą dar ir paimdavo 3-4 žydų vaikus, pasakojo dokumentiniame filme „Gyvybės medis“ (1999 m., rež. L. Kopač). Už šį poelgį 1999 m. balandžio 19 d. LR Prezidentas Valdas Adamkus Jonui Žemaičiui įteikė žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Iš tiesų toks kiekis sėkmingai paslėptų žydų vaikų yra beprecedentis, lyginant su kitų dvasininkų vykdyta žydų gelbėjimo veikla. Be to, Laurų vaikų namų darbuotojų veikla nebuvo išaiškinta, nei vienas nebuvo nubaustas nacistinės valdžios.

Taip pat verta paminėti, kad kun. Žemaičio vadovavimo ir mokymo vaikų namuose metu gyveno auklėtinis Edmundas Mikelevičius, kuris vėliau tapo Vilniaus mokytojų namų direktoriumi bei pagelbėjo Hermanui Perelšteinui įsteigti chorą „Ąžuoliukas“. Taip pat nacių okupacijos metu Laurų vaikų namų buhalteriu dirbo Edvardas Drėgva⁷, vėliau tapsiantis poetu, dainų tekstų autoriumi tokiems dainininkams kaip Janinai Miščiukaitei, Stasiui Povilaičiui (daina „Pavasaris gimtinėje“). Atėjus sovietams, Žemaitis atleistas iš Laurų vaikų namų, tačiau grįžo į parapijinį darbą.

Vėliau, 1956 m. paskirtas Rumšiškių parapijos klebonu. Rumšiškių bažnyčią iš ketinamos užlieti teritorijos (būsimų Kauno marių) planuota perkelti į netoli Dovainonių esančias palaukes. Tokiu būdu bažnyčia būtų buvusi per daugiau nei 3 km nuo į naująją vietą perstatytų Rumšiškių miestelio. Iš esmės tokia perkėlimo vieta ir siekta sumenkinti ir nukelti į užmarštį Rumšiškių religinę praeitį. Tačiau Žemaičio pastangomis suderinta nauja vieta bažnyčios ir varpinės perkėlimui, būsimų Rumšiškių miestelio pietinėje dalyje, netoli būsimų Kauno marių kranto. Perkėlimui netgi surinkta ¼ sumos, paremiant parapijiečiams ir sutarta, jog likusias lėšas skirs sovietinė valdžia. Žemaičio iniciatyva į Naująsias kapines 1959 m. perkelti ir Lietuvos nepriklausomybės kovų karių kapai⁸.

Reikia pabrėžti, kad ne tik keturių Lietuvos karių kapai sovietmečiu buvo išsaugoti ir perkelti į naujas miestelio kapines. Svarbi ir naujoji poilsio vieta –prie centrinio kapinių tako, anuomet vedusio į sovietinių karių kapą (dabar Šv. Onos koplytėlės stovėjimo vietą) dešiniajame krašte. Taigi, einant taku žmonės galėjo matyti prie pat tako krašto esančius Lietuvos karių kapus. Iš tiesų klebonas Žemaitis liko vienintelis salezietis (iki 1988 m., kai į Romą išvyko Krizantas Juknevičius), kuris galėjo vykti į užsienį. Be to jis buvo ir docentas – dėstė Kauno kunigų seminarijoje iki 1972 m.

Viena iš žymesnių kelionių į Vatikaną – dalyvavimas II Vatikano susirinkime⁹. Jonas Žemaitis buvo Lietuvos saleziečių vyriausiasis direktorius iki 1991 m., prisidėjo prie šios draugijos išlaikymo ir naujų saleziečių atsiradimo¹⁰. Vietinių žmonių gerbiamas dėl žydų vaikų gelbėjimo, ilgalaikio darbo parapijoje esant įvairioms sudėtingoms sąlygoms bei Rumšiškių bažnyčios išsaugojimo. Dvasininkas bendravo su religinių giesmių vertėja iš Rumšiškių Jadvyga Vilčinskaite – skatino, rėmė jos veiklą bei jos darbus perduodavo kitiems kunigams. Rumšiškėse klebonavo iki 1994 m., vėliau buvo Rumšiškių bažnyčios altarista¹¹ . 2001 m. palaidotas Rumšiškių bažnyčios šventoriuje.

Literatūra:

¹ Jonas Laurinavičius, Kaišiadorių krašto žmonės (2002) psl. 252

² Jonas Laurinavičius, Kaišiadorių krašto žmonės (2002) psl. 251

³Kun. Dr. Krizantas Juknevičius, Lietuvių saleziečių istorija (2000) psl. 83

⁴ Kun. Dr. Krizantas Juknevičius, Lietuvių saleziečių istorija (2000) psl. 260

⁵ Jonas Laurinavičius, Kaišiadorių krašto žmonės (2002) psl. 252

⁶ Viktorija Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai LGGRTC, internetinė nuoroda http://genocid.lt/Leidyba/12/sakaite.htm

⁷ Jonas Laurinavičius, Kaišiadorių krašto žmonės (2002) psl. 56

⁸Rolandas Gustaitis, Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas (2001) psl. 224

⁹ Kun. Dr. Krizantas Juknevičius, Lietuvių saleziečių istorija (2000) psl. 84

¹⁰ Kun. Dr. Krizantas Juknevičius, Lietuvių saleziečių istorija (2000) psl. 82

¹⁴ Audronė Jankuvienė, Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys psl. 167