www.pogon.lt

1655 metų rugpjūčio 8-tą dieną ant dabar Žaliuoju vadinamo tilto Vilniuje visą dieną vyko įnirtingos kautynės su Vilnių pirmąsyk užėmusiomis Maskvos kunigaikštystės karinėmis pajėgomis ir prie jų prisijungusiais Ukrainos kazokų daliniais, kurie 1648 m. Ukrainoje, tuo metu buvusioje Abiejų Tautų Respublika (ATR) dabar vadinamos tuometinės mūsų Tėvynės dalimi, sukilo.

Vakar klausiau istorijos mokslų daktaro Romo Batūros, iškėlusio 1655 rugpjūčio 8 dienos mūšį prie Žaliojo tilto iš užmaršties, ar būtų vien Maskvos kunigaikštystė mus puolusi, jei nebūtų buvę kazokų sukilimo. Jis atsakė, kad kazokai 1654-1667 kare su Maskva buvo didelė ir svarbi jėga.

Priminsiu, jog tada, 1655-taisiais, tik 43 metai buvo prabėgę nuo 1612-jų, kada iš Maskvos Kremliaus buvo išvytas mūsų garnizonas, ten buvęs nuo 1610 metų, kai Klušino mūšyje mūsų kariuomenė sumušė Maskvos kunigaikštystės kariuomenę ir nelaisvėn paėmė carą Vasilijų Šuiskį, kuris dabar vadinamas Rusijos caru. Pažymint Kremliaus ir Maskvos išvadavimą nuo svetimųjų 1612-tais metais nuo 2005 metų Rusijoje lapkričio 4 dieną švenčiama Tautos vienybės diena, tapusi bene pagrindine Rusijos nacionaline švente, pakeitusia sovietmečiu lapkričio 7 dieną švęstą Spalio socialistinės revoliucijos 1917-tais metais dieną.

Bet grįžkim į 1655-ųjų metų rugpjūtį. Puolusiųjų karinės pajėgos, artėjusios nuo Minsko pusės kairiąja Neries puse, buvo bene dešimt kartų skaitlingesnės už Vilniaus gynėjų pajėgas, ir sostinės apginti nepavyko.  Rugpjūčio 8 dieną Vilnius, tuo metu apsiribojęs dabartiniu Senamiesčiu, jau buvo užimtas. Miestelėnai bėgo iš miesto ir pagrindiniai Jonušo Radvilos vadovaujami mūsų daliniai traukėsi dešinėn Neries pusėn per vienintelį tuo metu tiltą, stovėjusį dabartinio Žaliojo tilto vietoje.

Ant tilto įvyko įnirtingos kautynės, kurios tęsėsi visą dieną. Galop tiltas buvo sudegintas, ir, nors Vilnius buvo žiauriai suniokotas ir išplėštas, o daug miestelėnų nužudyta, Lietuvos teritorija dešiniajame Neries krante liko neužimta maskvėnų ir kazokų, ir po to Lietuva kaip valstybė gyvavo daugiau negu 100 metų iki ATR padalijimų 1772, 1793 ir 1795 metais.

1655 rugpjūčio 8-osios mūšyje prie Žaliojo tilto Vilniuje žuvę Lietuvos laisvės gynėjai, kurių galėję būti apie porą tūkstančių,  buvo palaidoti dešiniajame Nerties krante šalia tilto, ant jų pilkapio vėliau pastatyta koplytėlė, o po 47 metų šalia jo imta statyti šv. Rapolo bažnyčia. Tų laikų paveiksluose galime matyti besimeldžiančius ant pilkapio – žmonės žinojo, kas jame guli.

Pilkapis nukastas sovietmečiu, 1950 metais, o po dviejų metų ant atstatyto po II Pasaulinio karo metu sugriauto Žaliojo tilto pastatytos daug ginčų pastaraisiais metais kėlusios ten dar neseniai buvusios skulptūros. Tokiu būdu tada, 1950-1952 metais, vienas mūsų istorijos puslapis buvo „išplėštas“, ir įklijuotas naujai surašytas. Nukasant pilkapį, liudininkų teigimu, byrėjo žmonių kaukolės ir kaulai bei sudaužytų patrankų vamzdžiai.

Kai einame nuo Kalvarijų gatvės ties Žaliuoju tiltu pro šv. Rapolo bažnyčią link Vilniaus universiteto planetariumo ir universalinės parduotuvės, labai gali būti, kad tebemindome Lietuvos laisvės gynėjų, atidavusių savo gyvybes 1655 rūgpjūčio 8-osios mūšyje, palaikus. Šioje vietoje nėra jokio  ženklo nei apie čia vykusį mūšį, turintį didelę reikšmę mūsų šalies istorijai, nei apie tame mūšyje žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų pilkapį.

Būtina abi šias Lietuvą žeminančias ir su žmoniškumu nederančias aplinkybes ištaisyti, tinkamai pagerbiant Lietuvos laisvės gynėjus ir jų atminimą, atkuriant, kiek įmanoma, 1950 metais suniokotą pilkapį. Bet kas gali matyti, kad vietos tam Kalvarijų gatvės pradžioje šalia Žaliojo tilto Vilniuje yra.