2024 metais sukanka 160 metų nuo 1863–1864 metų sukilimo tragiškos pabaigos. Šiai sukakčiai paminėti Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA) parengė virtualią parodą „1863–1864 metų sukilimo didžiavyriai “.

Lenkijoje 1863 m. sausio 22 d. prasidėjęs sukilimas netrukus apėmė ir Lietuvą. Duomenų apie sukilimo priežastis, jo eigą ir pralaimėjimo priežastis galima rasti įvairiose monografijose ir vadovėliuose, o ši paroda apie didžias, nesavanaudiškas asmenybes, be galo atsidavusias tėvynei ir pasirengusias jai aukotis. Patriotizmo mokyklą „baigę“ namuose, nes daugumoje šeimų dar buvo gyvi 1831 m., o kai kur ir T. Kosciuškos sukilimų prisiminimai ir skaudžios patirtys. Daugelis jų buvo tos pačios Vilniaus ar kitų gimnazijų gimnazistai. Caro administracijai 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, imperijos vakarinių gubernijų jaunuoliai neturėjo galimybės mokslo siekti Vilniuje, tad susitikę Maskvos, Sankt Peterburgo ar Kijevo universitetuose, toli nuo Lietuvos, drauge audė nostalgiškas svajas apie Tėvynės laisvę ir kūrė planus. Didvyriais juos padarė laikmetis.

LVIA yra didžiausia dokumentų apie 1863–1864 metų sukilimą saugykla, nes Vilniuje buvo įsikūręs Vilniaus generalgubernatorius, o, prasidėjus sukilimui ir įvedus karinę padėtį, čia veikė ir vyriausiojo kariuomenės vado būstinė, visos centrinės ir vietinės teisminės, represinės ir karinės institucijos. Ir kone per visų tuo metu ir vėliau veikusių įstaigų dokumentus – dešimtis tūkstančių bylų – tarsi raudona gija driekiasi praėjusio sukilimo tema: tardymai, teismai, bausmės, tremtys, prašymai leisti grįžti į tėvynę, dvarų sekvestravimas, bandymas atgauti nuosavybę… Bylose dešimtys tūkstančių vardų, pavardžių, slapyvardžių. Pasitelkus to laikmečio tiesioginius liudininkus – pirminius šaltinius – oficialius valdiškų institucijų dokumentus ir sukilimo dalyvių prisiminimus parodoje papasakotos atskirų sukilimo dalyvių istorijos.

Konstantinas Kalinauskas buvo pagrindinis sukilimo teisininkas, organizatorius, publicistas ir propagandistas, ilgiausiai veikęs sukilime. K. Kalinauskas buvo paskutinė M. Muravjovo teroro auka Lietuvoje.

Parodą sudaro aštuonios dalys. Pirmoji skirta 1863–1864 m. sukilimo vadams. Įskaitant ir būrių vadus, jų buvo daugiau nei pusantro šimto. Dar rengiantis sukilimui karinė hierarchinė sukilėlių organizacijos struktūra buvo formuojama administracinio suskirstymo principu: viršuje – vaivadijos su vaivadijų kariniais viršininkais, jiems pavaldūs pavietų kariniai viršininkai, o pastariesiems – sukilėlių būrių vadai. Parodoje pristatome Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui perduotus Vilniaus politinių bylų tardymo komisijos pirmininko S. Veselitskio sudarytus sukilimo būrių vadų sąrašus su įvairiausiais duomenimis. 1863–1864 m. sukilimo herbe pavaizduotas Lietuvos Vytis,  Lenkijos Erelis ir rusėnų Šv. Arkangelas Mykolas su kalaviju, atspindintis kai kurių sukilėlių ateities viziją – sukurti bendrą Lietuvos, Lenkijos ir Rusios (Ukrainos ir Rytų Baltarusijos) valstybę. Simboliška, kad tiek būrių, tiek ir pagrindiniai sukilimo vadai buvo skirtingų tautų atstovai, kilę iš skirtingų valstybių.

Konstantinas Kalinauskas buvo pagrindinis sukilimo teisininkas, organizatorius, publicistas ir propagandistas, ilgiausiai veikęs sukilime. K. Kalinauskas buvo paskutinė M. Muravjovo teroro auka Lietuvoje. Archyve saugomi dokumentai iliustratyviai atskleidžia visą jo trumpą gyvenimą.

Antanas Mackevičius – vienintelis Lietuvos teritorijoje gimęs sukilimo vadas. Jis pirmasis Kauno gubernijoje Paberžės bažnytėlėje perskaitė sukilėlių manifestą ir sutelkė 250 karių būrį. Ši parodos dalis perteikia ir asmeninę parodos kuratorės patirtį–emociją. Pirmą kartą su sukilimu iš arčiau susipažinus apie 1980-uosius Paberžėje, kur disidentas Tėvas Stanislovas (A. M. Dobrovolskis) puoselėjo savo pirmtako A. Mackevičiaus dvasią ir saugojo to laikmečio artefaktus. Vėliau, jau Sąjūdžio metais, su sukilimo atsišaukimais ir kitais dokumentais teko susipažinti archyve. Įspūdis buvo didžiulis! Beje, po sukilimo praėjus daugiau nei po 100 metų nesunkiai atpažįstamą sukilėlių atsišaukimų tekstų turinį skandavo sąjūdiečiai: laisvės troškimas – tas pats, priešas tas pats – ar Rusijos Imperija ar Sovietų Sąjunga, tik šįkart rekrūtai vilkėjo sovietų armijos uniformą. Šioje dalyje pateikiami 1988 m., 1991 m. publikuoti šios parodos kuratorės N. Češkevičiūtės straipsniai.

Atskiro paminėjimo nusipelno sukilimo moterys. M. Muravjovas rašė, kad būtent jas reikia bausti pirmiausia, nes jos kartu su motinos pienu šio krašto žmonėms perdavė tėvynės meilės, laisvės dvasią. Tad neverta stebėtis, kad į sukilimą įsitraukdavo dar nė pilnametystės nesulaukę jaunuoliai.

Zigmanto Sierakausko vaidmuo sukilime nėra toks akivaizdus, tačiau neabejotinai reikšmingas. Nepaisant to, kad sukilime Lietuvoje dalyvavo  gana neilgai, jis sugebėjo suvienyti daugelį Lietuvos sukilėlių būrių, iki tol veikusių atskirai. Lietuvą ir Ukrainą jis sujungė ir asmeniniais santuokos ryšiais su vilniečių Dalevskių šeima – jai skirta atskira parodos dalis. Tokių šeimų, dalyvavusių sukilime, buvo ne viena. Žinomiausios jų – Narbutai, Banevičiai, Gregatavičiai, Kupstai, Misevičiai. Atskiro paminėjimo nusipelno sukilimo moterys. M. Muravjovas rašė, kad būtent jas reikia bausti pirmiausia, nes jos kartu su motinos pienu šio krašto žmonėms perdavė tėvynės meilės, laisvės dvasią. Tad neverta stebėtis, kad į sukilimą įsitraukdavo dar nė pilnametystės nesulaukę jaunuoliai.

Paskutinės dvi parodos dalys skirtos menininkams, tiesiogiai dalyvavusiems sukilime. Dailininkas Elvyras Andriolis, L. Narbuto būrio sukilėlis, to meto įvykius įamžino savo piešiniuose ir paveiksluose. Archyviniai dokumentai atspindi tragišką pirmojo Vilniaus vaizdų fotografo, Kauno apskrities bajoro Abdono Korzono likimą. Pats pradingęs Sibiro platybėse, mums paliko neįkainojamus  dokumentus – daugybę  XIX a. visuomenės ir kultūros veikėjų portretų. Jo kamerai priskiriami ir visiems žinomi Z. Sierakausko ir A. Dalevskytės–Sierakauskienės, J. Geištoro,  spėjama, ir A. Mackevičiaus portretai.

Paroda gausiai iliustruota fotografijomis. LVIA saugo neįkainojamos vertės istorinį šaltinį – apie 800 įvairių XIX a. vidurio visuomenės, kultūros veikėjų, caro valdžios administracijos valdininkų portretinių ir grupinių fotografijų. Svarbiausi jų, – vadinamieji „sukilėlių albumai“– du oda įrišti albumai, kuriuose yra per 250 fotografijų. Išlikę dar tiek pat pavienių fotografijų. 1915 m. šie albumai su kitais ypatingos vertės dokumentais buvo išvežti į Maskvą ir tik 1954 m. grąžinti Lietuvai. Šiuo metu jie įrašyti į UNESCO pasaulinio paveldo registrą. Sukilėlių albumai itin reikšmingi fotografijos istorijos tyrimams. Juose galima rasti garsių Paryžiaus, Berlyno, Sankt Peterburgo ir kitų šalių fotografų ar ateljė, taip pat pirmųjų Vilniaus fotografų A. Bonoldi,  A. Sveikovskio,  A. Korzono darbų.

Sukilėlių albumai – tai buvę Grafo M. Muravjovo muziejaus eksponatai. Muziejus buvo įkurtas 1898 m. Vilniuje, kaip  M. Muravjovo, žiauriai nuslopinusio 1863–1864 m. sukilimą, herojaus šlovės muziejus. Išlikę muziejaus archyvo dokumentai liudija, kad, kuriant muziejų ir renkant jam eksponatus, buvo duotas nurodymas iš visų institucijų ir archyvų XIX a. 6–7 dešimtmečių archyvinių bylų išrinkti visą M. Muravjovo nuopelnus liudijančią archyvinę medžiagą. Buvo kreiptasi į privačius asmenis, vietines ir užsienyje esančias laikraščių ir žurnalų redakcijas bei bibliotekas, ypač Lenkijos ir Prancūzijos, kur buvo susitelkę 1863–1864 m. sukilimo dalyviai ar jų giminaičiai – pabėgėliai ar emigrantai, kuriems carinės Rusijos teisėsauga po tremties neleido grįžti į tėvynę.

1839 m. Lietuvoje atsiradusi, 5–6 dešimtmečiais išpopuliarėjusi portretinė fotografija iš esmės buvo skirta konkrečiam asmeniui pagerbti. 1861–1862 m., vykstant religinėms-patriotinėms demonstracijoms, patriotiškai nusiteikę visuomenės nariai fotografavosi pasipuošę įvairiais patriotiniais simboliais – drabužiais (surdutai, moterų juodos suknelės ir nėriniuoti šaliai), kepurėmis, diržais, kryželiais. Prasidėjus sukilimui, fotografijos žanras pasirodė tinkamas kaip kontrolės, disciplinavimo ir bausmės įrankis. Asmenų fotografijos, kaip daiktiniai asmens tapatybės ir kaltės įrodymai, pateko į sukilėlių tardymo bylas – kai kuriose fotografijose net išlikę bylos įrišimo skylutės. Fotografiją imta naudoti kaip greitą ir praktišką asmens tapatybės nustatymo būdą, leidžiantį keistis svarbia informacija įvairių vietovių pareigūnams. Yra bylų, ypač apskričių tardymo komisijose, kur asmens fotografija išlikusi kartu su siunčiama užklausa vietiniams žandarams: „Kauno tvirtovėje kalintis asmuo prisistato pavarde N. Ar tai tikrai jis?“. Daugelis kovotojų net ir mūšio lauke nesiskyrė su jiems svarbių ar brangių asmenų portretais. Fotografijų  buvo ieškoma visur, jos būdavo ištraukiamos ne tik iš suimtų, bet ir iš nukautų sukilėlių kišenių. Tai liudija pastabos kitoje fotokortelių pusėje: „ Atimta iš …“,  „Rasta nukauto sukilėlio kišenėje“. Suimtuosius sukilėlius fotografuoti vedė priverstinai, todėl albumuose sukilėlį paprasta valstietiška sermėga neretai išvystame įamžintą prašmatnių ateljė interjero portjerų fone.

Baimindamiesi sankcijų prieš savo turtą ir šeimą, sukilimo dalyviai neretai mėgino nuslėpti savo tikrąjį vardą, tačiau pasitelkus fotografiją būdavo demaskuojami. Taip buvo nustatyta ir dailininko Elvyro Andriolio bei jo  bendrakeleivio Tomo Gregutovičiaus tapatybės. Suimti Besarabijoje, jie prisistatė Ivano Zarubos ir Andriaus Golubo slapyvardžiais, tačiau susisiekus su Vilniaus žandarais, buvo atpažinti.

1863–1864 m. sukilimas, atnešęs daug aukų lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautoms, buvo žiauriai nuslopintas. Matant, kad  beveik kiekviena karta susiduria su tuo pačiu bendru priešu, 1863–1864 m. sukilimo šūkis „ Už jūsų ir mūsų laisvę!“ aktualus ir šiandienos geopolitinėje situacijoje.

Sukilėlių albumai – tai ypatingi Lietuvos istorijos liudytojai, įamžinę 1863–1864 m. herojų veidus. Deja, daugelio albumuose esančių asmenų tapatybės nepavyko nustatyti arba ji kelia abejonių, nes pavardes ant fotografijų užrašė tardytojai. Yra nubrauktų pavardžių, o ant kai kurių nuotraukų nugarėlių pažymėta: „Atrodo, kad…“. Istorikų dar laukia didžiulis darbas, – atpažinti, įminti tikruosius albumuose esančių sukilėlių vardus. Tai gerokai palengvintų įvairių šalių atminties institucijų kuriama skaitmeninių vaizdų duomenų bazė.

1863–1864 m. sukilimas, atnešęs daug aukų lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautoms, buvo žiauriai nuslopintas. Matant, kad  beveik kiekviena karta susiduria su tuo pačiu bendru priešu, 1863–1864 m. sukilimo šūkis „ Už jūsų ir mūsų laisvę!“ aktualus ir šiandienos geopolitinėje situacijoje.

Parodoje pristatomi dokumentai iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondų: „Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus kanceliarija“ (f. 378), „Vilniaus civilinio gubernatoriaus kanceliarija“ (f. 380), „Vilniaus karinės apygardos kariuomenės štabas“ (f. 494), „Laikinasis karo lauko auditoriatas prie Vilniaus karinės apygardos kariuomenės štabo“ (f. 1248), „Kauno gubernijos 1863 m. sukilimo dalyvių politinių bylų tardymo komisijos“ (f. 440), „Vilniaus 1863 m. sukilimo dalyvių politinių bylų tardymo komisija“ (f. 438), „Vilniaus policmeisterio kanceliarija“ (f. 421), „Vilniaus gubernijos žandarų valdyba“ (f. 419), „Vilniaus mokslo bičiulių draugija“ (f. 1135), „Kauno gubernijos Šiaulių apskrities karinis viršininkas“ (f. 1250), „Grafo M. N. Muravjovo muziejaus archyvas“ (f. 439), „Telšių (Žemaičių) Romos katalikų vyskupijos dvasinė konsistorija“ (f. 669), „Vilniaus citadelės pastato Nr. 14 prižiūrėtojas“ (f. 501), „Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo kanceliarija“ (f. 391) ir kt. Daug dokumentų eksponuojami pirmą kartą. Dokumentai rašyti lenkų, rusų, baltarusių kalbomis. Kai kurie išversti ir į lietuvių kalbą. Atskirai reikia paminėti, kad Rusijos imperijos valdymo aparatas vartojo sunkiai išverčiamus, sukilėlius žeminančius ir paniekinančius terminus – sukilimą vadino maištu, sukilėlius  maištininkais, būrius šaikomis.

Kviečiame apžiūrėti parodą!

Parodos rengėjas – Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Parodos kuratorė – Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė

https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/18631864-m.-sukilimo-didziavyriai-lvia/exh-397