Zigmas VITKUS
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013-aisiais sukanka 150 metų nuo 1863-ųjų metų sukilimo ir pažymėdamas istorinę bei kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms, nutarė paskelbti 2013-uosius 1863-ųjų sukilimo metais.
Ką žinome apie šį sukilimą, kas tai buvo – nacionalinio išsivadavimo judėjimas, socialinis judėjimas, o gal kova už Lietuvos laisvę – pasiteiravome istoriko dr. Dariaus Staliūno (Lietuvos Istorijos institutas).
Caro laikų istoriografijoje – „lenkų sukilimas“, sovietmečiu – „valstiečių“ sukilimas, kaip 1863-iųjų sukilimas vertinamas šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip keitėsi šio įvykio vertinimas Lietuvos istoriniame pasakojime?
Taip pat skaitykite
Požiūris į sukilimą laikui bėgant keitėsi labai radikaliai. Šis pokytis gerai atspindi lietuvių istorinės atminties kaitą ir tam tikru atžvilgiu kolektyvinės tapatybės kaitą. XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pirmoje pusėje, įskaitant ir tarpukario Lietuvą, dominavo požiūris, kad tai – lenkų sukilimas, ir lietuviai su juo neturi nieko bendro. Tokį vertinimą nesunku suprasti, kad ir kaip žiūrėtume, pagrindinis sukilimo tikslas buvo Abiejų Tautų Respublikos arba, kaip tuo metu dažnai sakyta, – Lenkijos, atkūrimas. Tuo tarpu vienas iš pirmųjų modernaus lietuvių tautinio judėjimo tikslų buvo atsiriboti nuo lenkiškumo, lenkiškos tradicijos. Tai, kad sukilime dalyvavo lietuvių, tokia istoriografija neneigdavo, tačiau sakydavo, jog tai buvo nesusipratėliai, lenkų suvilioti žmonės. Tai buvusi lenkų intriga, kurios pasekmė – sustiprėję persekiojimai ir diskriminacija. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje šiam sukilimui atminti buvo pastatytas vos vienas kitas paminklas – ir ne valdžios, o vietos gyventojų iniciatyva.
Kas įvyko sovietmečiu?
Sovietmečiu situacija gerokai pasikeitė. Kai šį sukilimą oficioziniai istorikai, tokie kaip Juozas Žiugžda, pabandė paversti lietuvių valstiečių sukilimu prieš carizmą ir lenkų dvarininkus. Oficialioji, promaskvietiška istoriografija turėjo parodyti ir įrodyti, kad visais laikais lietuviai buvo artima, draugiška rusams tauta, todėl sukilimas negalėjęs būti antirusiškas. Formulė „prieš lenkų dvarininkus ir carizmą“ buvo naudojama, kad nereikėtų vartoti žodžio „Rusija“, „rusai“. Pagal tokią sampratą, sukilime svarbiausias buvęs socialinis klausimas. Todėl dažnai rašyta, kad jis prasidėjo 1861-aisiais, baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje metais. Tokia koncepcija sunkiai skynėsi kelią ir ne tik todėl, kad buvo istorikų, kurie priešinosi tokiam vulgariam, ideologizuotam istorijos primetimui, bet ir dėl kylančių problemų su kitų „broliškų“ tautų istoriografijomis, konkrečiai – lenkų istoriografija, kuri buvo akivaizdžiai laisvesnė ir jau tuomet rašė apie šį sukilimą kaip apie lenkų išsivaduojamąjį judėjimą. Kadangi viskas vyko „soclagerio“ ribose, toks požiūris neišvengiamai plito ir tarp Lietuvos istorikų. J. Žiugždos koncepcija susilaukdavo kritikos iš visų pusių, taip pat iš Maskvos istorikų, nes iš tiesų tai buvo išgalvota istorinė schema. Sovietmečiu pradėjo formuotis dar viena šio sukilimo interpretacija, kuri, mano supratimu, gyvybinga ir šiandien. Pagal ją, sukilimas buvo vienas iš lietuvių tautos kovos už laisvę etapų. Šios interpretacijos problema, jog joje pamirštama lenkiška šio sukilimo sudedamoji dalis. „Kovos už Lietuvos laisvę“ interpretacijos dažnai net nemini, kad sukilimas vyko ir Lenkijoje, jog beveik visi sukilimo vadai pripažino, kad pagrindinis jų siekis – atkurti Abiejų Tautų Respubliką.
Matyt, 2013-ieji gera proga atskleisti ir pristatyti visas šis tris interpretacijas, nes, kaip suprantu, nė vienos iš jų negalėtume laikyti teisinga, jei norime rimtai traktuoti 1863-iuosius?
Mokslinės istoriografijos požiūriu visos jos yra ideologizuotos, tarnaujančios tam tikriems politiniams tikslams, kad ir vedamos gerų norų. Mokslinė istoriografija per pastaruosius kelis dešimtmečius yra aiškiai parodžiusi, kad sukilimas vyko dar pagal senąją Abiejų Tautų Respublikos tradiciją. Jo tikslas (jei žiūrėtume į sukilimo vadus, apie eilinį sukilėlį mažai težinome) – atkurti 1795 metais žlugusią valstybę. Tiesa, skyrėsi metodai, kuriais siekta šių tikslų. „Baltųjų“ frakcija iš pradžių bandė tartis su imperijos valdžia, vėliau daugiau tikėjosi užsienio intervencijos, „raudonieji“ buvo labiau revoliuciniai, manė, kad nepriklausomybės klausimą galima išspręsti ginklu.
Kaip klostosi istorinis pasakojimas Baltarusijoje? Ar čia yra kokių nors specifiškumų?
Natūralu, sovietmečiu Baltarusijoje bandyta diegti panašias požiūrio į sukilimą schemas. Pastaraisiais dešimtmečiais matyti ryški tendencija vieną iš sukilimo vadų – Konstantiną Kalinauską – paversi baltarusių tautiniu didvyriu, esą jis kovojo už baltarusių teises, ateitį ir pan. Akademiniai istorikai linkę į tokias interpretacijas žiūrėti labai atsargiai, kiek man yra tekę domėtis, jis, kaip ir kiti sukilimo vadai, buvo to paties lenkiško išsivaduojamojo judėjimo veikėjas. Tik tiek, kad bandė į kovą įtraukti baltarusių valstiečius, žadėdamas jiems svarbių dalykų, pvz., žemės.
Ką sukilimas reiškė to meto žmonėms? Kas jį nuslopinus pasikeitė Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse?
Jei kalbėtume apie Lietuvos visuomenę, netgi dauguma tų, kurie siekė nepriklausomybės, sukilimo nenorėjo. Jie puikiai suprato, kad tuo metu sukilimas neturi jokių šansų laimėti. Nes nebuvo pasirengta nei kariniu, nei organizaciniu, nei finansiniu požiūriu. Daugelis po to į kovas įsitraukė iš solidarumo, jei jau sukilimas prasidėjo, pareiga paremti „brolius lenkus“. Ir Žemaičių vyskupo Valančiaus pozicija buvo nevienareikšmiška. Jis nebuvo nusiteikęs prieš žmones, kurie dalyvavo sukilime (o kartais taip teigiama), tačiau kaip racionaliai mąstantis žmogus aiškiai suvokė, jog sukilimas esamomis sąlygomis neatneš nieko gero. Kas atsitinka po sukilimo? Rusijos imperijos valdžia pradeda „rusifikacijos“ politiką, kai ne tik nubaudžiami tie, kurie dalyvavo sukilime arba rėmė sukilėlius, bet iš esmės tam tikros visuomenės grupės imamos traktuoti kaip kaltos in corpore. Tos grupės dažniausiai apibūdinamos kaip lenkai, tačiau į šią sampratą patenka ir kiti katalikai. Prasideda represinė diskriminacinė politika, kuri skaudžiai atsiliepė daugeliui, ypač katalikiškosios visuomenės dalies, gyvenimo sričių.
Keliaujant po Lietuvą, bent iš pirmo žvilgsnio atminimo vietų, susijusių su abiem sukilimais, beveik nėra arba jos sunkiai matomos. Pvz., visiškai periferinis paminklas Antanui Mackevičiui Kaune, V. Putvinskio gatvėje arba Lukiškių aikštės atminimo ženklas. Kodėl taip galėtų būti?
Jei suskaičiuotume tuos paminklus, jų yra daug. Tačiau absoliuti dauguma – aplink Panevėžį. Istoriškai žvelgiant, tai logiška. Nes būtent Panevėžio apylinkės buvo aktyviausia sukilėlių veikimo zona. Dauguma tų paminklų atsirado sovietmečiu, vietinių entuziastų iniciatyva. Spėčiau, kad čia būta opozicijos sovietų režimui aspekto, įamžinant kovotojus prieš Rusiją. Valstybės pastatytų paminklų nėra daug. Sovietinė valdžia jau minėto J. Žiugždos rankomis bandė sukilimą paversti socialinės kovos elementu, kita vertus, suvokė, jog tai – pavojingas žaidimas. Nes visiems buvo aišku, kad sukilėliai kovojo prieš Rusijos imperijos valdžią, kad kovojo už nepriklausomybę. Valdžia bijojo – ir visai pagrįstai, – kad šis sukilimas bus priimtas ne pagal J. Žiugždos, tačiau „nepriklausomybės“ interpretaciją. Šiandien į sukilimą taip pat žvelgiama nevienareikšmiškai, tai ne 1918-ieji ar Vytauto Didžiojo laikai…
Nuotraukoje: 1863-ųjų sukilimas
