Šių akcijų dalyvis kaunietis mokytojas, publicistas bei aktyvus visuomenininkas Zigmas Juozas Tamakauskas sako, kad 1956 metais prasiveržė begalinis tautos noras viešai pasakyti, kad esame okupuoti. Vilniuje, Rasų kapinėse prie J.Basanavičiaus kapo, Vėlinių vakarą Gedimino stulpus iš akmenukų sudėliojusiam bei kartu su draugais eitynėse dalyvavusiam 20-mečiui Z. J. Tamakauskui savo kailiu teko patirti represinių struktūrų veiklos metodus, pabuvoti KGB rūsiuose.

 

Patriotiškai nusiteikusiam studentui nepavyko baigti lituanistikos studijų, už rezistencinę veiklą Z. J. Tamakauskas buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto, jį kaunietis baigė tik 1976-aisiais ir įgijo ekonomisto specialybę.

 

 

Mokydamasis Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje buvau įsitraukęs į pogrindinio jaunimo būrelio veiklą. Įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos mokslų, 1956-aisiais, likus mėnesiui iki Vėlinių, grįžau į Kauną, su būreliu bendraminčių sutvarkėme Senąsias kapines Vytauto prospekte. Sutvarkėme Lietuvos karių bei lakūnų kapus, kurie tuo metu buvo labai apleisti.

 

Po to mūsų studentų lituanistų būrys, iš viso 12 žmonių, pirmą kartą organizavome sostinėje esančių Rasų kapinių tvarkymą, kur palaidoti lietuvių kariai, J. Basanavičius, kiti žymūs žmonės. Tai buvo pirmoji mūsų organizuota talka Rasose. Iki tol kovose su lenkais žuvusių mūsų karių kapai buvo baisiai apleisti, žėlė žolės.

 

Prie J. Basanavičiaus kapo susirinko nemažai jaunimo, Dailės instituto, konservatorijos, Vilniaus universiteto studentų. J. Basanavičius buvo tarsi tautos laisvės simbolis, todėl ir šio susibūrimo centras buvo prie jo kapo. Pamenu, iš akmenėlių sudėjome Gedimino stulpus, padėjome gėlių, uždegėme žvakes, buvo deklamuojami eilėraščiai, giedojome giesmę „Marija, Marija“, prisiminėme Vengrijoje vykusią revoliuciją. Buvo labai didelis dvasinis pakylėjimas, visi šūkiai nukreipti į Lietuvos laisvę, sveikinant Vengrijos revoliuciją.

 

Atlikę šį susikaupimo ritualą, patraukėme namų link. Mus iš pradžių pasitiko milicijos būriai, o vėliau ir kariuomenė su generolu priešakyje. Šis generolas buvo išmokęs du lietuviškus žodžius, mums kalbėjo: „Tovarišči studenty, nidielaitie glupastėj, eikite namo“ („Draugai studentai, nedarykite kvailysčių, eikite namo“).

 

Prasidėjo apsižodžiavimas, mes atsakėme šūkiais „Laisvę Lietuvai“, „Laisvę Vengrijai“ ir panašiai. Mūsų tikslas buvo taikiai pereiti per miestą su dainomis. Prie Aušros vartų pastebėjome, kad sustatyti dengti automobiliai. Studentai, kurie ėjo pirmosiose gretose, buvo pačiupti ir įgrūsti į mašinas, buvo reikalaujama išsiskirstyti. Savo ruožtu mes reikalavome, kad susitikti su mumis ateitų Vykdomojo komiteto, valdžios atstovai. Jie iš tiesų atėjo, vyko derybos. Mūsų reikalavimai buvo patenkinti, sulaikytus draugus paleido. Tada pradėjome skirstytis, vieni į vieną, kiti į kitą pusę.

 

Savaime suprantama, tuo viskas nesibaigė. Iš to meto Vilniaus aukštųjų mokyklų buvo pareikalauta pašalinti apie 200 studentų. Labai smagu, kad mus gynė ir A. Sniečkaus (Lietuvos Komunistų partijos vadovo – aut. past.) reikalavimų nepaisė mūsų (VU – aut. past.) universiteto rektorius Juozas Bulavas ir tuometis prorektorius Eugenijus Meškauskas. Jie iš tiesų parodė narsą, ignoruodami A. Sniečkaus reikalavimus.

 

Už tai, kad iš akmenukų prie J. Basanavičiaus kapo sudėliojau Gedimino stulpus, buvau pavadintas kontrrevoliucionieriumi, o mane asmeniškai gynė E. Meškauskas. Iš universiteto nepašalino, tačiau „nubraukė“ stipendijos mokėjimą ir skyrė griežtą papeikimą.

 

 

Sovietinis saugumas su tuo nesutiko, jie reikalavo aktyviausius studentus pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Kitais metais, Vasario 16-osios išvakarėse, pas mane į bendrabučio kambarį naktį įsibrovė čekistai, buvo atlikta krata, mane išsivežė į KGB būstinę, uždarė į rūsį. O ten jau žinote, kaip būna. Laukė ir pažeminimas, ir smurtas.

 

Vienoje kameroje atsidūriau su Tarabildų šeimos atžala Arūnu Tarabilda. Jis mokėsi Dailės institute, buvo komjaunimo sekretorius ir viešai organizavo ėjimą į Rasų kapines! Nei aš, nei jis nieko nepasakėme, nė vieno neišdavėme. Saugumiečiams nieko kito neliko, kaip tik mus paleisti. Tuo metu buvo „chruščioviškas“ atšilimas. Tačiau tas paleidimas buvo savotiškas pašalinimas iš aukštųjų mokyklų ir išsiuntimas į „rekrūtus“.

 

Pirmą kartą sovietijoje, to meto istorijoje, Dailės institute buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kadangi visi A. Tarabildos vadovaujami komjaunuoliai dalyvavo šioje antitarybinėje demonstracijoje.

 

1957 metais po Vasario 16-osios buvau pašalintas iš universiteto, du mano draugus perkėlė į neakivaizdinį skyrių. O tai reiškė išsiuntimą į rekrūtus, į sovietų armiją. Vos spėjau grįžti į Kauną ir atsisveikinti su tėvukais. Mus nugrūdo į Čeliabinsko sritį, kur po atominio sprogimo buvo radiacija užteršta teritorija.

 

Mes ėjome, nes Vėlinės – religinė šventė. Norėjome pagerbti, prisiminti žymius mūsų universiteto profesorius, taip pat ir J. Basanavičių, kuris buvo mūsų tautos patriarchas. Aplinkui J. Basanavičių viskas ir sukosi Rasų kapinėse. O paskui, žinoma, nuaidėjo Lietuvos himnas, dainos, eilėraščiai.

 

Būtume ramiai išsiskirstę, jeigu ne sovietų kariuomenė. Jie pasako kokį nors rusišką keiksmažodį, o mes jiems atsakome lietuviška daina arba šūkiais „Tegyvuoja Lietuva!“, „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę Vengrijai!“. Apie kokį nors smurtą ar pasipriešinimą kareiviams niekas negalvojo, buvo visai kitas dvasinis nusiteikimas. Ėjome su daina, su žodžiu, pagerbiant žuvusius už Lietuvos laisvę, kad mes būtume, kad mes gyventume.