Ales Biely, www.gudija.lt

Kokia sena yra Gudijoje gyvuojanti Lietuvos baimė, vadinama „litvinizmu“? Šis istorinis fenomenas faktiškai neigia modernios Lietuvos valstybės teisėtumą. Tiesą sakant, jis yra daug senesnis nei gudų tautinis judėjimas, kuris savo modernia forma atsirado tik XIX–XX amžių sandūroje.

Ši lietuvių baimė, „lituanofobija“, atsirado rusiškų ir lenkiškų linijų sankirtoje.

Rusiška linija gyvuoja nuo XVI amžiaus 3-iojo dešimtmečio, taigi mūsų laikais ji pagrįstai gali švęsti savo 500 metų jubiliejų. Kaip tik tuo metu prasidėjo savotiškas „istoriografijų karas“ tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės. Galingiausios Lietuvos giminės – Goštautų – aplinkoje buvo sudarytas naujas valstybės metraščio leidimas. Jame buvo šlovinami Lietuvos bajorai ir didieji kunigaikščiai – valstybės kūrėjai, o lietuviai kildinami nuo legendinio Romos patricijaus Paliamono. Ši legenda rodė lotynišką valstybės orientaciją, kuri dominavo LDK, apgyvendintoje stačiatikių rusėnų daugumos. Tai buvo padaryta 1512–1522 metų karo tarp Lietuvos ir Maskvos įkarštyje arba iškart po jo. To paties karo, kurio metu buvo prarastas Smolenskas, tačiau iškovota pergalė 1514 metų Oršos mūšyje, pristabdžiusiame Maskvos ekspansiją.

Maskva savo ruožtu „Pasakojime apie Vladimiro kunigaikščius“ pateikė savo versiją apie Gediminaičių dinastijos ir pačios Lietuvos valstybės atsiradimą. Neva Batijaus įsiveržimo metu vienas mažųjų Smolensko kunigaikščių Vicieniecas (iškreipta didžiojo kunigaikščio Vytenio figūra) pabėgo nuo totorių į vakarus, į Žemaitiją, ir pradėjo ten viešpatauti. Kai mirė, jo našlę neva perėmė buvęs jo „vergas“ arklininkas Hihimienikas (iškreipta didžiojo kunigaikščio Gedimino figūra), iš kurio kilo valdančioji dinastija ir LDK valstybė. Lietuvos valstybingumas iš pat pradžių pateikiamas kaip netiesioginis ir nepilnavertis. Kokią teisę turi „Hihimieniko“ palikuonys į Smolenską ir kitas Rusios žemes, jei jie nuo pat pradžių buvo jų vergai ir duoklininkai?

Iš čia kyla įsivaizdavimas, kad LDK iš esmės yra Rusios valstybė, kurios valdžią užgrobė neteisėti lietuvių kunigaikščiai, vėliau netgi išdrįsę tapti katalikais ir tuo dar paaštrinti savo istorinę kaltę prieš Rusią. Dar reikia pridurti tai, kad LDK kanceliarijoje ilgą laiką vyravo „rusų“ kalba – mat lietuviai iki katalikybės priėmimo neturėjo kito rašto, kaip tik rusėnų. To užtenka, kad susidarytų vaizdas, jog LDK yra slavų daugumos valstybė, o baltų dinastija ir valdantysis sluoksnis yra atsitiktinis ir periferinis, greičiau žemaitiškas. Valstybės katalikiška civilizacinė orientacija yra tragiškas, bet laikinas nesusipratimas. Visa tai, žinoma, pataisys Maskva, kai sujungs visas Rusios žemes, tarp kurių turi būti ir Lietuva.

Caro laikų Rusijos istorinė Antonovičiaus-Liubavskio mokykla būtent taip interpretavo LDK istoriją, šią liniją tęsė gudų Vakarų rusizmo tradicijos puoselėtojas istorikas Mitrafan Doŭnar-Zapolski.

Gerokai vėliau atsirado dar viena lituanofobiška istoriografijos linija – lenkiškoji. Pralaimėję 1863–1864 metų sukilimą ir atsiriboję nuo lietuvių tautinio judėjimo, kuris prioritetu laikė lietuvių kalbos puoselėjimą, nemaža dalis lenkiškai kalbančių „lietuvių“ baiminosi būti nustumti į visuomenės pakraštį ir prarasti kultūrinius bei politinius ryšius su Lenkija. Lietuvių veikėjus jie vadino „jaunalietuviais“, „neolietuviais“, „žemaičiais“, ir „lietuvisais“, o save – „senlietuviais“ (nemaža jų dalis iš tikrųjų buvo kilmingų lietuvių giminių atstovai, tokie kaip Juozapas Montvila ar Aleksandras Meištovičius, bet seniai ir giliai polonizuoti). Pagal kilmę, žemes ir kapitalą naujoji inteligentija „jaunalietuviai“, kilę iš valstiečių ir smulkiosios bajorijos, negalėjo konkuruoti su „senlietuviais“, tačiau jų pusėje buvo to laikmečio mados ir daugumos lietuvakalbių simpatijos. „Senlietuviai“ vis aršiau reikalavo lenkiškos Lietuvos kultūros viršenybės ir kone istorinio prioriteto prieš lietuviškąją, o tai buvo absurdas, nes masinė Lietuvos polonizacija prasidėjo palyginti vėlai – tik XVII amžiuje.

Formuojant daugumos Gudijos veikėjų pasaulėžiūrą, pagrindinį vaidmenį suvaidino stereotipinis ugdymas, perduodamas formaliu keliu, per prieinamą literatūrą ir per šeimos tradicijas. Stačiatikių kilmės gudų veikėjai daugiausia dėmesio skyrė Maskvos sukurtoms LDK istorijos falsifikacijoms, o gudai katalikai – lenkų teorijoms. Reikia pastebėti, kad tarpukario Lenkijoje visų tikėjimų mokiniai gaudavo lenkišką interpretaciją jau 7-metėje mokykloje. Iš dalies šios dvi interpretacijos sutapo – abi atmetė lietuvių kalbą ir visa, kas lietuviška, „stūmė“ į periferinę Žemaitiją. Iš šių dviejų klaidingų diskursų, sukurtų LDK subjektyvumui ir valstybės branduolio baltiškumui paneigti, sintezės kilo gudiškasis „litvinizmas“. Pirmieji jo pėdsakai matomi XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio Jazepo Liosiko darbuose, o po Antrojo pasaulinio karo kiek nuosekliau jį suformulavo išeivijos istorikas Paviel Urban. Ši teorija, vaizdžiai kalbant, yra 80 proc. šovinistinė-rusiška ir 20 proc. šovinistinė-provincinė-lenkiška.

Simptomiška, kad nemaža dalis šiuolaikinių „Vilniaus lenkų“, kalbančių rusiškai ir turinčių proputiniškas pažiūras, demonstruoja dar vieną labai panašios rusų ir lenkų šovinistinių pasaulėžiūrų sintezės pavyzdį. Nors jie savęs nelaiko „baltarusiais-litvinais“, jų minčių eiga, naujame istorijos posūkyje, daugeliu atžvilgių atkartoja litvinizmo formavimosi istoriją.

Ant tokio pagrindo neįmanoma sukurti stabilios, viduje nuoseklios kultūros tradicijos. Juk tokia „istorija“ yra dirbtina, traumuojanti ir varginanti. Ji buvo sukurta (beje, išimtinai išorinių jėgų) Lietuvos valstybingumui griauti, o ne savam statyti – būtent tam tarnauja iki šiol. Ji užkerta kelią šiuolaikiniams gudams sužinoti tikrąją LDK ir XIX amžiaus Lietuvos istoriją, neleidžia to pasaulio vertybių transliuoti į šiuolaikinį gyvenimą per gyvas simbolines tradicijas. Jermalovičiaus ir Pazniako litvinizmas neleidžia adekvačiai suprasti Adomo Mickevičiaus, Vladislavo Sirokomlės, Stanislavo Moniuškos, Ignaco Chodzkos, Mečislavo Karlovičiaus ir kitų XIX amžiaus „lietuvių“ kūrybos. Juk būtent ši LDK tradicija per F. Bahuševičių, brolius Luckievičius ir kitus XIX–XX amžiaus sandūros gudų patriotus davė impulsą nepriklausomybės nuo Rusijos idėjoms atsirasti ir pastūmėjo vystytis europiniu keliu. Deja, ši kultūros kryptis, tikroji istorinė lietuviška, labiau buržuazinė-demokratinė ir teisinė nei romantiška, Gudijoje niekada nebuvo rimtai įgyvendinta, nuolat pralaimėdavo vienai ar kitai vakarų rusizmo versijai. Litvinizmas trukdo gudų kultūrinei ir civilizacinei integracijai su Lietuva (ir kiek mažiau – su Lenkija), palikdamas juos valdžioje tų, kurių protėviai sukūrė „Pasakojimą apie Vladimiro kunigaikščius“.