Lygiai prieš 5 metus, 2009 – siais minėjome Lietuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo tūkstantmetį. Šiais 2014 m. metais turime kitą ne mažiau svarbią sukaktį, kuri nuo tuomet vykusių istorinių įvykių skaičiuoja vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt metų. 854– ji metai ženklina ankstyvą mūsų protėvių istoriją, atgyjančią su pirmaisiais krikščionybės žingsniais mūsų žemėje, mūsų protevių Evangelizacijos pradžia aprašoma Hamburgo ir Bremeno arkivyskupo Anscharijaus/Auscharijaus biografijoje, jo gyvenimo ir darbų aprašyme, kuriame pasakojama apie arkivyskupo apsilankymą Kuršių karalystėje, ankstyvąjį kuršių krikštą bei pirmos mūsų gyvenvietės – Apuolės, miesto/tvirtovės paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Minimas 854– jų metų kuršių krikštas, tai bent kiek ryžkiau apčiuopiama pradžia, verčianti prisiminti ne tik Lietuvos žmonių Evangelizacijos raidą, bet ir kitu žvilgsniu pažvelgti į pačią Lietuvos istoriją nei ją pristato šiandieniniai istorikai. Įvykiai kuršių žemėje, tai mūsų protėvių praeitis, jos palikimas ant kurio pamato išaugo dabartinė Lietuva. Kuršių krikštas, nors ir ne masiškas, tačiau istoriškai svarbus ir įsimintinas, įvykęs mūsų žemėje anksčiau nei krikštą priėmė Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.). Daug anksčiau nei krikštą iš vyskupo Bonifaco – šv.Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras.
Pirmieji krikščionybės apaštalai, kuriuos mini net tik užsienyje išlikusieji metraščiai, bet ir mūsų Lietuvos bažnyčios paveldas ar rašytinė istorija, Šventieji žmonės, kuriuos vertėtų prisiminti Visų Šventųjų dienai artėjant, keliavusieji į mūsų protėvių žemę su pirmomis krikščioniškomis misijomis savo veikla ir darbais rašė ne tik savo biografijas, bet kartu ir mūsų istoriją. Tuo palikdami jai ne vieną svarbią žinią, leidžiančią šių dienų istorikams rekonstruoti ankstyvąją mūsų krašto ir jo žmonių istoriją, to meto socialinę, religinę bei jų etninę situaciją.
Tūkstantmečio šventė – be pagrindinio herojaus
Prisimenant prieš 5 m. minėtą svarbią istorinę sukaktį – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį – iki dabar kankina keistas jausmas, jog mes neapčiuopėmė tikrosios šio jubiliejaus prasmės ir silpnai suvokėme, kas tai per iš vis per šventė buvo. Tai, kas toje didelėje šventėje turėjo būti svarbiausia, liko tarsi nepastebėta, o gal daugeliui ir nesuprasta. Daug kam iš viso buvo neaišku, koks tai jubiliejus, ką minėjome, o ką šventėme. Šio įvykio pagrindinis herojus – pats Šv. Brunonas – Lietuvos Krikštatėvis, pačioje šventėje liko beveik ir neminėtas ar bent kiek labiau prisimintas.
Taip pat skaitykite
Dažnas pagautas šventės virpesių, pašoko ,padainavo, bet vargu ar susimąstė apie Brunono paliktą auką Lietuvai ir apie tai, jog šis jubiliejus paženklino ne vien Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir rašytiniuose šaltiniuose aprašytą Pirmąjį Krištą Lietuvos žemėje, pirmuosius krikščionybės žingsnius, kurie Lietuvą išvedė iš praeities rūkų ir nežinios į svarbų naują istorinio vystymosi kelią, prie visoje Europoje tuo metu vykusių procesų, aiškiai parodančių, kad Lietuva, jos teritorija nebuvo Europos ar žmonijos raidos arealo pakraščiu, atsilikėlių laukinių kraštas, kaip tai mums bando į galvą įkalti kai kurie istorikai.
Visgi švenčiant tūkstantmetį, į 1009 m. įvykius buvo pažvelgta gan paviršutiniškai ir vienpusiškai, giliau neanalizuojant šio įvykio svarbos krašto istorijai, vengiant kalbėti apie pirmajį krikštą ar pabandyti kiek rimčiau ieškoti tos šventos vietos, (o ne nuriedėjusios galvos), kurioje su karaliaus Netimero Krikštu ir su šv. Brunono palikta auka, gavome ir pašventintą savo valstybės krikšto vardą: Litua –Lietuva.
Ir visgi keista,kad Lietuvos istorikai šią svarbią tūkstantmetę sukaktį tautai pateikė, kaip istorijoje negirdėtą, nežinotą atradimą, sensaciją ir nutylėjo, jog tas „atradimas“, senų seniausiai aprašytas kone visose žinomose Lietuvos istorijos vadovėliuose ar kituose istoriniuose veikaluose, net ir Lietuvos bažnyčios kronikose ar istorijoje. Nutylėta ir tai, kad vienuolio benediktino Banifacijaus – šv. Brunono Kverfurtiečio apsilankymas skelbiant Evangelijos tiesas Lietuvoje, nebuvo pirmasis.
Pirmasis kuršių ir Apuolės paminėjimas
Bandymų krikštyti Lietuvos žmones būta gan ankstyvų. Štai ką apie tai rašo dar 1912 m. Vilniaus Katedros klebonas Jan Kurczewski knygoje „Biskupstwo Wilenskie“, pasiremdamas žinomo romantinės krypties istoriko Teodoro Narbuto surinktais faktais, kurių tikrumą šiomis dienomis paliūdija ir Vakarų šalyse randami šaltiniai. Anot autoriaus, pirmasis apaštalas atklydęs į Lietuvos žemes dar vikingų laikais buvo Šv. Anscharijus/ Auscharijus (St. Ansgar), Hamburgo ir Bremeno arkivyskupas, sėjęs krikščionybės daigus Šiaurės Europoje ir už tai gavęs „Šiaurės apaštalo“ vardą. Jis kelis kartus lankėsi Švedijoje bei kituose Europos kraštuose, buvo žinomas ir gerbiamas krikščionių, taip pat ir pagonių karalių. 854 m. šešis mėnesius lankydamasis Birkoje pakrikštijo kelis vikingų karalius, bei nemažą skaičių švedų. Antros misijos į Švediją metu, pakrikštijo karalių Olofą I, su kuriuo vėliau dalyvavo žygyje į kuršių žemes, Apuolės bei kitų kuršių karalystės miestų užkariavime. Kaip užsimenama atskiruose istoriniuose šaltiniuose, jis krikštijo kuršius ir vėliau jų žemėse įkūrė vyskupiją. ( Life of Anskar, the Apostle of the North, 801-865. Medieval Sourcebook. New York: Fordham University. Retrieved 2012-07-18.).
Tų dienų įvykius gan gerai aprašė arkivyskupo Anscharijaus biografas ir jo draugas arkivyskupas Rimbertas darbe „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita Sancti Anscharii) apie 888 m. Kaip tik Anscharijaus gyvenimo aprašyme pirmą kartą paminima ir kuršių gyvenvietė Apuolė. Kaip senovės kuršių žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse kronikose. Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių (cori) vardą pirmą kartą taip pat pamini švedai. Brėmeno vyskupo Rimberto kronikoje minima, kad 854 m. švedų karalius Olafas surengė sėkmingą žygį prieš kuršius, paėmė Zėburgą (Gruobinią) ir su didele kariuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, kurį ginti stojo apie apie 15 000 (?) karių. Kova vyko 8 dienas, 9- tą apgulties dieną prasidėjo derybos, nes ir viena, ir kita pusė kovojo narsiai ir nepasidavė. Apuoliečiai siekdami išlikti gyvi sutiko deretis. Sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir sutiko pripažinti švedų vikingų valdžią. Užsimenama ir apie tai, kad dar iki Apuolės apgulties kuršiai priklausė švedų vikingų valdžiai. Kronikoje aprašomos penkios kuršių karalystės žemės, du kuršių miestai, pabrėžiamas kuršių turtingumas ir karingumas. Rimbertas teigia, kad su kuršiais skandinavams ne kartą tekę susidurti ir anksčiau.
Tai patvirtina ir kiti istorijos šaltiniai. Ankstyviausi vikingų žygiai į baltų žemes žinomi nuo VII a. 2 pusės. Atskiri šaltiniai mini, kad jau 675 m. kuršiai gynėsi nuo švedų karaliaus Ivaro užpuolimo. Apie 840/43 m. legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbrokas surengęs žygį prieš sembus ir kuršius. 853 m. danų Hastingas puolęs kuršių (Cori) gentį ir pralaimėjęs jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei. IX a. pabaigoje vikingų ir švedų žygiams į baltų žemes besitęsiant, priešo antpuolius atremę kuršių karaliai Lokeras, o kiek vėliau Dornas.
Šv. Anscharijus – matė Apuolės apgultį
Dar prieš antrąją arkivyskupo Anscharijaus kelionę į Švediją, danai apie 850 m. laivais surengė karo žygį į Kuršių kraštą (Cori), kuriame buvo penki miestai, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Sužinojęs apie danų pralaimėjimą, 854 m. Kuršą puolė švedų karalius Olafas I. Kartu su švedų vikingais tuomet buvo misionierius ir pamokslautojas Anscharijus (Ansgar), kuris, anot kronikos, labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę. Remiantis kronikos pateiktu aprašymu, galėtume daryti pastebėjimą, kad Anscharijus buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę. Apie tai rašo ir Vilniaus Katedros klebonas Jan Kurczewski knygoje “ Biskupstwo Wilenskie“, leistoje 1912 metais, Vilniuje.
Kaip rašoma Rimberto kronikoje, pirmiausia su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų švedai puolė Seeburgo pilį (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kurioje buvo apie 7000 kovotojų. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, palikę savo laivus, po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršių vietovę – Apuolę (Skuodo raj.). Jos gyventojai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių gynėjų narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kova, bet vikingams nesisekė įveikti gerai įrengtos kuršių tvirtovės. Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems padėti. Atsidūrę didelėje nesekmėje, jie suskato šauktis krikščionių Dievo. Šis faktas liudija, jog švedai tada jau pažinojo krikščionišką tikėjimą ir tai, jog su jais žygyje turėjęs būti vyskupas Anscharijus. Tai būtent jis ir galėjo paskatinti švedus šauktis Kristaus pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Tuo pasidrąsinę ir pasimeldę prieš kovą, švedai iš naujo puolė pilį ir jau beveik laimėjo, o kuršiai, matydami, kad jau neatsilaikys, sutiko derėtis. Kaip jau minėta ankščiau, sumokėjus didelę išpirką auksu, sidabru ir ginklais, be to, davus 30 vyrų įkaitais ir įsipareigojus kaip ir pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus, vikingai pasitraukė. Detalūs įvykių aprašymai Rimberto kronikoje leidžia manyti, kad Bremeno vyskupas iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje ir buvo Apuolės apgulties liūdytoju. Šį faktą dar praplečia ir papildo Vilniaus katedros klebono Jan Kurczewski knygoje “ Biskupstwo Wilenskie“ užrašytas atvejis apie tai, jog šio žygio metu arkivyskupas Anscharijus krikštijo kuršius ir Piltenėje/Piltynie (miestelis vak. dabart. Latvijoje,Ventspilio savivaldybėje, Ventos upės dešn. krante) įkūrė pirmąją vyskupystę, kuri vėliau, jau po vyskupo mirties, apie 865 metus, pagonių buvo sunaikinta. Šiuo atveju minimas krikštas galėjo būti viena iš taikos sudarymo sąlygų, kurio atsižadama vos tik pasisuka pirma pasitaikiusi proga. Tai leidžia daryti išvadą, kad kuršiai su krikštu susidūrė, šiek tiek anksčiau nei Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.). Daug anksčiau nei krikštą iš vyskupo Bonifaco – šv.Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras, o vėliau ir kiti Lietuvos didikai kaip Tautvila ar Mindaugas.
Tačiau istorikai, tyrinėjantys krikščionybės istoriją ir Evangelizacijos sklaidos procesus šiaurinėje Europos pusėje pastebi, kad su vyskupu Anscharijumi prasidėjęs Evangelizacijos procesas Skandinavų šalyse nebuvo jau toks sėkmingas, kaip jį aprašo Rimbertas (R. Fletcher. The barbarian conversion from paganism to christianity. Los Angeles, USA. 1998. p. 226-227.). Kaip matome iš čia paminėtų faktų, ankstyvoji evangelizacija IX a. viduryje kuršių žemėje taip pat nebuvo sėkminga, tačiau tai buvo pradžia, padėjusi pamatus vėlėsniųjų laikų kristenizacijos procesams šiame regione.
Kai Krikštas buvo laisvės garantas
Istorija liūdija, jog apie 1220 m. Danijos karalius Valdemaras II -sis jau minėtos Piltenės pakraštyje pastatė pilį ir ruošėsi visiškai pavergti kuršius. Dėl kuršių žemės įtakos , kuri praminta „Marijos žeme“ tuo metu varžėsi ir Romos kurija, Kalavijuočių ordinas ir Rygos vokiečiai. Tad susidarius tokiai padėčiai, taip pat paveiktas estų pavergimo, kuršių karalius Lamikis tam , kad išgelbėtų savo kraštą nuo danų ir kalavijuočių ordino invazijos, buvo linkęs krikštytis ir tapti popiežiaus tiesioginiu vasalu. 1230 metų gale kuršių karalius Lamikis (rex Lamechinus), anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, pasirašo su popiežiaus Grigaliaus IX vicelagatu Balduinu aniems laikams būdingą ir gana palankią sutartį. Lamikis pasižada krikštytis ir priiimti popiežiaus paskirtą vyskupą, duoti jam tokią pat duoklę, kaip Gotlando gyventojai, dalyvauti karuose prieš pagonis ir dviejų metų bėgyje, nuvykus Romon, pavesti savo valstybę popiežiaus globai. O Balduinas kuršiams pažada, jei jie neatkris nuo Bažnyčios, išrūpinti karūną, duoti amžiną laivę ir garantuoja, kad jie nepateks nei Danijos, nei Švedijos valdžion. Nežiūrint, kad popiežius patvirtino šią sutartį, per kilusius pačių užkariautojų nesutarimus, Kuršas atkrito nuo jos. Tačiau 1232 m. vasario mėn. buvo vėl užkariautas, o karalius Lamikis , greičiausiai žuvo , vokiečių puolimo metu. 1234 m. rugsėjyje Piltenėje buvo atkurta ir Kuršo vyskupystė.
Šv. Adalbertas Magdeburgietis lankė lietuvius
Vilniaus katedros klebono Jan Kurczewski rašyta Vilniaus vyskupijos istorija toliau mini apie 961 m. pas lietuvius užsukusį imperatoriaus Otono I-jo pasiuntinį, misionierių Adalbertą Magdeburgietį. Tais metais, kaip rašo ir kai kurie kiti šaltiniai, Adalbertas Magdeburgietis kunigaikštienės Olgos kvietimu apaštalauti atvyko į Kijevą. Pati Olga jau būdama rytų apeigų krikščionė, į Kijevą kvietėsi ir katalikų misionierius. Tačiau Adalberto apaštalavimas rusėnams nepatiko. Čia jis buvo sutiktas be deramo dėmesio ir pagarbos, todėl ilgai neužsibuvęs išvyko. Pakeliui su Kristaus tiesomis užsuko pas lietuvius, kur nemokėdamas kalbos nieko gero nenuveikęs sugrįžo į Vokietiją.
Užmušėme lenkišką Dievą
Jei ne tragiškas likimas, lietuvius būtų aplenkęs ir Šv. Vaitiekus – Adalbertas, Pragos vyskupas- Šv. Adalberto Magdeburgiečio mokinys. Atlikęs vengrų karalių Gezos ir Stepono krikštus ir baigęs Evangelijos mokslo platinimą Vengrijoje, 977 m. Vaitiekus nuvyko į Lenkiją pas kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. Su pastarojo pagalba vyskupas susiruošė į žygį Prūsijon, siekdamas apkrikštyti lietuviamas giminingą pagonių prūsų gentį. Su kunigaikščio laivu ir trijų dešimčių lenkų kareivių palyda Adalbertas pasiekė Gdanską, kur daugybė svieto sutvino jo pamokslo paklausyti, o supratusieji Dievo žodį krikštijosi, rašo Simanas Daukantas Lietuvos istorijoje. Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto šventąsias girias, pasak aprašymų, dėl to patyrė didelį vietinių pasipriešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas. Sutikęs tokias nuotaikas ir pasipriešinimą, pasuko link Lietuvos. Pakeliui į Lietuvą, 997 m. balandžio 23 d. netoli Žuvininkų, į rytus nuo Drusens, besiilsinčius misionierius užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, paleido ietį į vyskupą. Pasak aprašymų, prūsai nukirto Adalberto galvą ir ją nusinešė, šaukdami: – „užmušėme lenkišką Dievą“ ( Jan Kurczewski. Biskupstwo Wilenskie. Wilno, 1912.). Tad, kaip atrodo, požiūris į naują krikčionišką religiją tuo laiku, nemažai priklausė ir nuo nusiteikimo į savo kaimynus. Vienok, tarnus prūsai paleido sveikus, kurie sugrįžę namo apie Vaitiekaus tragišką likimą papasakojo lenkų kunigaikščiui Boleslovui. Šis, pasak istorijos, kankinio kūną išpirkęs, pargabeno į Lenkiją ir palaidojo Gniezno katedroje, o jo atminimui pastatė altorių….
Kur žuvo Šv. Brunonas ?
Taip besižvalgant į daug senesnes istorijas, turim sugrįžti prie tos 2009 m. minėtos Lietuvos tūkstantmečio datos, kuri per vyskupo Bonifacijaus Kverfurtiečio, vėliau šventojo Brunono 1009 m. auką, išgarsino Lietuvos vardą pasauliui. Nors istorikai, kalbininkai, žurnalistai, prieš pat “didįjį” jubiliejų, skubėdami vieną po kitos traukė vis naujesnes ir vis “patikimesnes” versijas apie tai, kur tasai mūsų istorijai svarbus įvykis – vyskupo Brunono ir jo bendražygių nužudymas – galėjęs nutikti, tačiau iki šiol nieko tikresnio ar galutinai užtvirtinto atsakymo neturime.
Teorijų, kur toji šventa vieta galėjusi būti, pasirodo, esama įvairių ir ne taip jau mažai: nuo Žiežmarių Lietuvoje iki Gižycko Lenkijoje; nuo skalvių gyventų žemių prie Alstros ir Mituvos upių apie Jurbarką iki Naugarduko apylinkių, Molčadės krašte; nuo Marijampolės lygumose tekančio upelio iki Rusnės Nemuno deltoje. Ir čia dar ne pabaiga. Ne mažiau girdėtos mokslininkų versijos, įrodinėjant Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Kai kas tos vietos dairėsi net Vokietijoje.
Žinomi istorikai prof. akad. E.Gudavičius ir prof. A.Bumblauskas visgi galvoja, kad tai turėjo nutikti Lietuvoje. Kalbininkas prof. akademikas Z. Zinkevičus linkęs manyti šv. Brunoną žuvus jotvingių žemėje netoli Lietuvos ribos, bet ne Lietuvoje. Savo požiūrį ir atskiras teorijas išsakė istorikai ir kalbininkai, neatsiliko žurnalistai. Visai prieš pat jubiliejų spauda išplatino žinią, kad Brunono pėdsakai aptikti Vilkaviškio rajone, prie Piliakalnių piliakalnio. Lenkų tyrinėtojas J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje, kažkur netoli upės Strėvos, Kaišiadorių apylinkėse.
Kankinių likimą žino Širvinta
Ir visgi, toje nežinomybėje yra kažkokia tikimybė, kad tas mums rūpimas įvykis nutiko Lietuvoje ir niekur kitur. Tai patvirtina ir po platų pasaulį išsibarsčiusių kamaldulių regulos leidžiama literatūra, istorinės knygos ir , matyt, jų turimi šaltiniai, prie kurių mes, per savo vangumą, dar iki šiol neprisikasėm. Kamaldulių vienuolio Tomo Matus, rašytoje istorijoje apie benediktinus ir kamaldulius „The mystery of Romuald and the Five Brothers“ prisiminta ir Brunono istorija bei jo tragiškas likimas. Šių laikų kamalduliams net nekyla klausimas, kur žuvo jų pirmtakas, vienas iš kamaldulių regulos pradininkų. Jie labai aiškiai rašo, kad Brunonas žuvo ten, kur dabar yra Lietuva (p. 67). Tai patvirtina ir buvęs Vilniaus katedros klebonas Jan Kurczewski ir nurodo dar tikslesnę vietą bei patikslina, kad tikrai Brunonas žuvo Lietuvoje.
Aprašydamas pirmųjų misionierių lankymąsi Lietuvoje ir kalbėdamas apie Šv. Brunoną Kverfurtietį Vilniaus katedros klebonas rašo, kad šis dar 1008 m. su dviem kapelionais (kaplanais) ir 16 kitų lydinčiųjų, siunčiant Šv. Romos imperatoriui Otonui III ir laiminant Romos popiežiui Silvestrui II, su diplpmatine apaštaline misija buvo išsiųstas į Kijevą. Ten pagonims aiškino Kristaus mokslo tiesas ir bandė juos atvesti į tikrąjį kelią. Kijevą perėmus valdyti kunigaikščiui Vladimirui, šis Brunoną su bendražygiais pradžioje suėmė, o vėliau atidavė Kijevą padėjusiems užimti variagams (vikingams). Vikingai Brunoną su bendražygiais nulydėjo į Lietuvą, kur jis buvo gražiai priimtas. Kaip žinome ten pakrikštijo karalių Netimerą ir gausų jo dvariškių būrį. Tačiau, kaip rašoma J. Kurczewski Vilniaus vyskupijos istorijoje, vyskupo ir jo bendražygių veikla nepatikusi pagonių šventikams ir jie susimokę, 1009 m. vasario 14 d. prie Širvintos upės ??( Širvintų ar Vilkaviškio/ Šakių apylinkese? ) žiuriai nužudė vyskupą Brunoną ir beveik visus jo palydovus vienuolius. Kankinio kūną išpirko ir palaidojo Boleslovas Narsusis, tikėdamas savo namams iš Dievo išmelsti nuolankumo.
Atskiri šaltinai nurodo, vyskupas Bonifacijus Kverfurtietis 1024 m. buvo paskelbtas šventuoju. Nors vyskupo ir jo bendražygių palaidojimo vieta nežinoma, tačiau anot kai kurių kitų šaltinių, vėlesniais laikais virš šv. kankinių kapų iškilęs vienuolynas.Yra žinoma, kad Vilniaus katedros klebonas J. Kurczewski pateikdamas Brunono žūties vietą prie Širvintos upės, lyg tai rėmėsi istoriko T. Narbuto žiniomis ar surinkta medžiaga. Mūsų dienų istorikai T. Narbuto šaltinių nelaiko patikimais, tačiau vis labiau linkstama prie to, kad Narbutas naudojo patikimus šaltinius. Labai konkrečios vietos nurodymas, rašant Vilniaus vyskupijos istoriją, kelia minčių, kad ir pats klebonas galėjo naudotis kitais katedros archyve saugotais šaltiniais ar turimais paliudijimais.
Kad XI a. pr. Lietuva nebuvo Europai mažai žinomu kraštu liudija ir kai kurie archeologų radiniai, taip pat ir monetų lobiai. Tai patvirtina 19 a. Vilniaus raj. rastos 5 to laikotarpio Vakarų Europos monetos, vėliau patekusios į Meno ir Pramonės muziejų Hamburge. Vilniaus apylinkėse surastame lobyje yra X a. pabaigos ir XI a. pradžios Vakarų Europos monetos: 1– Anglijos Etelredo II denaras, 2 – Vokietijos ir Šv. Romos imperatoriaus Otono III ir jo žmonos Adelheidės denarai, 2– Magdeburgo saksiniai pfenigiai, kurie byloja apie tai, kad Brunono laikų Lietuvą jau buvo aplankę vokiečių keliautojai, tikriausiai ir tolimesnių kraštų pirkliai, o su jais gal ir pamoklslautojai. ……
Priminsime, kad šv. Brunonas Kverfurtietis yra paskelbtas antruoju Vilniaus vyskupijos globėju.
Mums čia aprašytos Lietuvą lankiusių pirmųjų šventųjų istorijos, turėtų liūdyti, kad Lietuva nuo seniausių laikų buvo pažįstama pasauliui, nebuvo uždaras, neįžengiamomis pelkėmis apaugęs, nuo visų Europoje vykusių civilizacijos procecų atitolęs ir pamirštas kraštas. Netiesa, kad mūsų proteviai, gyvenusieji prie Baltijos, krikščionybės procesą pasitiko kur kas vėliau nei kaimyninės šalys, netiesa ir tai , kad iš visų Europos tautų baltai krikštijosi patys paskutiniai, tai – tik eilinis istorikų sukurtas mitas.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
1. Lietuvos istorija. S. Daukantas. Plymouth, PA., USA. 1893.
2. Biskupstwo wileńskie od jego załoźenia aź do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wakaz kościołów, klasztorów, szkó i zakładów dobroczynnych i społecznych . J. Kurczewski. Wilno , 1912.
3. The mystery of Romuald and the five brothers. T. Matus. California, USA. 1994.
4. Kovų istorijos I knyga. R. Batūra, D. Karvelis. Vilnius, 2009.
5. J. Puzinas. Rytų Lietuva. Vilniaus 650 metų sukaktis – miesto ar Gedimino sostinės. Čikaga. 1980. p. 24.
6. A. Ragauskas. Ar istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) buvo istorijos šaltinių falsifikuotojas? .Vilniaus pedagoginis universitetas. Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 9 (2009). 324−335.ISSN 1822-7309
7. L. Klimka. Apie garsingą kuršių gentį. http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/apie-garsinga-kursiu-genti-644557#ixzz3C7qlIVj0
8. http://www.straipsniai.lt/archeologija/puslapis/9120
9. Šv. Ansgaras, vyskupas, misijonierius (801 – 865). http://angelorum.lt/kategorijos/pirmieji-vakaru-misionieriai-baltu-krastuose/
Violeta Rutkauskienė