Kiekviena karta ieško praeities laikotarpių, į kuriuos gali atsiremti. Aš manau, kad tokie laikotarpiai gali būti tie, kuriuose buvo aktualizuota laisvės idėja: tai ir LDK laikai, ir XIX amžiaus sukilimai, savanorių kovos, pokario partizanai ir, be abejo, Sąjūdis bei Sausio 13-oji.
Gaila, kad mūsų istorikai nelabai kreipia dėmesio į šį laikotarpį. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kas anuomet vyko.
Rusijoje jau ilgą laiką bandoma įtvirtinti sąmokslo teoriją. Detaliausiai ją išdėstė Sergėjus Kara-Murza savo knygoje „Sąmonės manipuliacijos“.
Anot jo, Sausio įvykiai – tai tik manipuliavimas. Pasak jo, tuo metu Lietuvoje „Landsbergio režimas“ turėjo žlugti, nes vis daugėjo nepatenkintų žmonių jo politika – tai ne tik rusakalbiai, bet ir kolūkiečiai, kurie nenorėjo, kad žemė būtų privatizuota. Ir kaip tik tokiu metu įvyksta kruvinieji Sausio įvykiai.
Anot S. Kara-Murzos, sausio 13-ąją KGB elgėsi nelogiškai: lyg ir užėmė Vilniaus televizijos bokštą, bet paliko ramybėje Kauną. Visa tai suteikė Vytautui Landsbergiui „totalinę valdžią“, o radikaliai nusiteikę demokratai pradėjo puolimą Maskvoje. „Tokiu būdu „perestroikininkų“ padėtis vėl buvo atstatyta dėka „mini–pučo“ Vilniuje, kurio metu buvo atlikti demonstratyviai grubūs veiksmai ir buvo lietuvius suvienijančios ritualinės aukos“.
Jei kariuomenė iš tikrųjų būtų norėjusi sutriuškinti Lietuvos valdžią, tai būtų padariusi per kelias minutes. Iš tiesų reikėjo tuometiniams vadovams surasti kelią, kaip sugriauti Sovietų Sąjungą, kad tai atrodytų įtikinama. Kitaip tariant, reikėjo įvykdyti Sovietų Sąjungos likvidacijos operaciją. Todėl ir buvo sugalvoti tokie įvykiai – iš pradžių Vilniuje, paskui rugpjūčio pučas Maskvoje.
Beje, tokią įvykių versiją atsargiai palaiko ir Michailas Gorbačiovas. Savo knygoje „Suprasti persitvarkymą“ jis leidžia suprasti, kad prie Sausio įvykių prisidėjo būtent B. Jelcino aplinka: „Rusijos separatistai – daugiareikšmiška ar ne! – visaip kurstė baltus atsiskirti, išnaudojo Vilniaus ir Rygos incidentus puolant sąjunginį Centrą“. Pagal M. Gorbačiovą „yra pagrindo teigti, kad ginkluotas susidūrimas Rygoje buvo išprovokuotas“.
M. Gorbačiovas leidžia suprasti, kad po Sausio aukų žmonių sąmonėje įvyko lūžis, Baltijos šalių išstojimas jau buvo pradėtas suvokti kaip realybė.
M. Gorbačiovas nekaltina tiesiogiai V. Landsbergio pučo Vilniuje organizavimu, tačiau kaltina nenoru susikalbėti. Iš jo, M. Gorbačiovo, pusės buvo ieškoma kompromisų, o „bet koks kompromisas buvo žudantis Landsbergiui. Veikdamas pagal principą „kuo blogiau, tuo geriau“, jis išprovokavo Burokevičiaus ir Co Nacionalinio išgelbėjimo komitetą sausio 11-ąją.“ Taip M. Gorbačiovas pateikia tuometinę situaciją.
Nereikia daug aiškinti, kad tuometiniai siūlomi kompromisai visų pirma buvo „žudantys“ Lietuvą, o ne V. Landsbergį. M. Burokevičius būtų veikęs net jei ir V. Landsbergio nebūtų buvę.
Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad Sausio 13-osios įvykiai nebuvo šėtoniškas sąmokslas. Tai greičiau buvo KGB planas, kaip sunaikinti Lietuvos valdžią.
Gerai informuotas Rusijos žurnalistas Leonidas Mlečinas aiškina, kad tuo metu Pabaltijyje pirmu smuiku griežė KGB ir kariuomenė. Beje, jis pateikia faktus, jog 1991 metų sausio 8 dieną, pas KPSS CK bendrojo skyriaus viršininką bei SSSR prezidento aparato vadovą Valerijų Boldiną atvyko ne tik Mykolas Burokevičius, bet ir Borisas Pugo, Dmitrijus Jazovas, Olegas Šeninas, Kriučkovas. Šie asmenys vėliau nuvers Michailą Gorbačiovą ir pabandys išlaikyti sovietinę imperiją. Ir jie visi tris valandas apie kažką kalbėjo. Po to yra fiksuota, kad šie asmenys susitikinėjo ir intensyviai vienas kitam skambino. Kokius reikalus tvarkė? Ar ne tik derino planą, kaip paimti valdžią Lietuvoje?
Šiuos faktus patvirtina Gedimino Vagnoriaus išsakyti prisiminimai interviu Lietuvos radijo laidai „Forumas“. Jis teigia, kad perversmas buvo organizuotas dar 1990-ųjų metų gruodžio mėnesį. Šis pučas apėmė dvi dalis: pirma, buvo sukurtas projektas, kaip perversmą organizuoti iš vidaus pakeičiant tuometinę Lietuvos valdžią, netgi numatyti būsimieji vyriausybės vadovai, Aukščiausios Tarybos pirmininkas. Apie šį planą buvo sužinota gruodžio 22 dieną, kai tuometinis Amerikos konsulas Leningrade apsilankė Lietuvoje ir G. Vagnorių privačiai informavo apie tą planą. Būtinai paprašė susilaikyti nuo bet kokių nepopuliarių sprendimų, kainų didinimo. Taip pat paminėjo kai kuriuos veikėjus, kurie šiame plane dalyvauja.
Tad Sausio 13-osios įvykiai slepia daug paslapčių, kurias turi išsiaiškinti istorikai. O mums lieka moralinis imperatyvas: nepamiršti Sausio 13-osios aukų ir tų idealų, už kuriuos jie žuvo. Pirmiausiai to neturi pamiršti politikai.
Tekstas publikuotas portale tinklink.lt
Nuotraukoje: V. Savukynas
