Sveikiname Trakų monsinjorą, kleboną Vytautą Rūką gegužės 7 dieną sulaukusį 90 metų jubiliejaus. Savaitę prieš sukaktuves „Trakų žemė” netikėtai išdygo prie monsinjoro durų, o straipsnio autorė gali pasidžiaugti akis į akį pasikalbėjusi su kunigu prieš beveik keturis dešimtmečius sutuokusį jos tėvus Kazimierą ir Almą Suchodolskius, mokykloje dėsčiusį tikybą…… Monsinjorui Vytautui Rūkui teko klebonauti ne tik Trakų (bei Senųjų Trakų) parapijoje, bet ir Švenčionyse, Ignalinoje, Šumske. Jo gimtasis kraštas – Kauno apskritis, Garliavos valsčius, Pagirių kaimas. Tėvelius ketinta ištremti į Sibirą, nes buvo stambūs ūkininkai, turėjo beveik 30 ha žemės. Į Trakus atvyko kunigauti 1966 metais, pats nemanė, kad čia ilgai jį paliksią, taip pat niekada netikėjo sulauksiantis 90 metų. Trakams bei Lietuvai be ištikimybės pašaukimui ir lietuvybei nusipelnė dar ir tuo, kad išsaugojo Trakų bažnyčios aukso lobius – Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios dvi auksines Švč. Mergelės Marijos ir dvi kūdikėlio Jėzaus karūnas, dalį XV a. kryžiaus, brangakmeniais puoštą monstranciją, auksinius votus, taurę ir daugelį kitų Bažnyčios meno vertybių. Juos saugojo ir slėpė 25 metus, todėl kalbėtis su monsinjoru apie jo gimtinę, mokslus, tarnystę sovietmečiu, „Katalikų bažnyčios kronikas”, išsaugotus bažnyčios lobius, tikybos mokytojo darbą, buvo nepaprastai įdomu ir jaudinančiai.

– Iš kur esate kilęs, kaip susiklostė Jūsų šeimos likimas?

Mano tėvelis turėjo 30 hektarų žemės Garliavos valsčiuje, gražioje ir naudingoje vietoje, prie miesto. Ūkį iš jo atėmė. Buvo užrašytas į tremtinių sąrašus, bet kartu su mama pabėgo. Mūsų jaunesnis brolis  Alfonsas irgi pabėgo, o aš buvau išvažiavęs į vienuolyną pas jėzuitus, į Pagryžuvius netoli Tytuvėnų. Vyresnysis brolis Antanas pasitraukė su vokiečiais, paskui nuvyko į Kanadą. Jaunesnysis liko Vilniuje, jam pasisekė, po kiek laiko  „užsitušavo”, dirbo Finansų ministerijoje pas Romualdą Sikorskį. Matyt Sikorskis jį apgynė kaip gerą darbininką ir jis ten išdirbo dvidešimt metų. Mirė staiga, nuo infarkto, bet jau Nepriklausomybės metais.

 – O kaip Jūs kunigo keliu pasukote? Pradžioje, kiek žinome, studijavote dainavimą ir chorvedybą muzikos mokykloje…

Į seminariją įstojau 1946 metais, bet nebuvo kaip mokytis, sumažino seminaristų skaičių, mane iš seminarijos išvijo, todėl aš neturėdamas ką daryti po metų įstojau į muzikos mokyklą. Įstojau į dainavimą, bet dainavimas labai „trapi” specialybė – apsirgsi ir po balso. Tuomet perėjau į chorvedybą, norėjau studijuoti ir dainavimą, ir chorvedybą, bet negalima buvo, reikėjo rinktis vieną specialybę.

– Kaip paskui keliai nuvedė į Trakus?

Kadangi esu kilęs iš Vilkaviškio vyskupijos, prie Kauno, turėjau Vilkaviškio vyskupijoje kunigauti, bet buvęs kapelionas ir kiti ragino važiuoti į Vilniaus kraštą. Kadangi iš Vilniaus klierikų nebuvo, tai paskirdavo. Tuos, kurie mokėsi seminarijoje padalindavo tarp vyskupijų. Tad mane ragino „važiuok į Vilniaus vyskupiją, čia reikia kunigų, lietuvių reikia”. Na tai aš ir susigundžiau.

O seminariją baigiau 1958 metais ir tais pačiais metais buvau įšventintas. Prieš tai dar vienerius metus man buvo uždraudę mokytis. Tikriausiai saugumas sužinojo, kas toks, kad tėveliai vežami buvo, paskundė kas nors. Bet po Stalino mirties buvo kiek laisviau, tai mane vėl priėmė. Tada ir tėvelis grįžo. Pradžioje norėjo skirti į Vilnių, Aušros Vartus, bet netvirtino ir paskyrė į Švenčionis. Švenčionyse išbuvau keturis metus, paskui Ignalinoje beveik tris metus, Šumske pusantrų metų ir galiausiai Trakuose. Kai atkėlė 1966 metais, tai ir pasilikau. Klebonu buvau iki 2001 metų, kol man suėjo 75-eri. Pagal įstatymą sulaukęs 75 metų klebonas ar vyskupas turi parašyti atstatydinimo pareiškimą. Nuo 75 metų neskiria klebonais ar vyskupais, o kurie iki tų metų klebonauja, eina į pensiją.

– Jūs jau esate užtarnautoje pensijoje, bet vis tiek matome Jus bažnyčioje, taip pat vienuolyne teko matyti, atvykote klausytis išpažinčių per rekolekcijas…

Paskui tampi rezidentu, bet vis tiek esi kunigas iki grabo lentos. Bažnyčią kiekvienas turi, bet prie administracijos negali dirbti, pinigų jau neduoda rinkti. Kartais klebonas paprašo, tai pamokslą pasakau, yra tokių, kur labai užsispiria, kad pakrikštyčiau anūkus, nes tėvus krikštijau. Dar visokių prietelių turiu, tai paprašo patarnauti ar palaidoti. Kartais jei nespėja klebonas su vikaru, tai tenka pagelbėti, bet jau retai.

– Dabar jau turite daugiau laiko paskaityti arba kitiems dalykams…

Taip, dabar turiu laiko paskaityti, dar pasipoteriauti galiu ilgiau. Aš skubėjau, skubėjau visą laiką, nes buvo daug darbų. Tarybiniais laikais dar reikėjo aptarnauti Senuosius Trakus. Ten būdavo klebonas apserga ar yra jau senas, ar nebūna paskirtas. Aš ten buvau du kartus paskirtas. Turbūt dešimt metų išbuvau. Taigi buvo dvi parapijos, reikėdavo suktis, nors tada dar nereikėdavo kalėdoti, į mokyklą eiti, o čia kai atėjo nepriklausomybė, tai man dar užsimezgė draugystė su vokiečiais, užimdavo nemažai laiko. Su vaikais važiuodavome kiekvieną vasarą autobusu į Vokietiją. Dar kitas dalykas – statybos prasidėjo: vokiečiai finansavo Jaunimo namus, senelių namus suremontavo.

– Pamenu mokykloje dėstėte tikybą, mūsų klasei taip pat…

Dešimt metų dėsčiau tikybą – nuo pat pradžių, nuo 1990 metų iki 2001 metų. Tų darbų irgi buvo. Kartais dar į internatą ateidavau pas vaikus, nes internatas gyvavo. Man labai gaila, kad internatas išnyko.

Kai mokykloje mokiau, dirbau su aukštesnėmis klasėmis – su kai kuriomis klasėmis sutardavome dar neblogai. Direktorė manęs paprašė pasilikti dar vienerius metus. Sutikau, tada klebonauti nustojau, jau buvo kitas klebonas, bet aš beveik vikaro pareigas ėjau, buvau dar pririštas, viską darydavau: ir laidodavau, ir krikštydavau, ir tuokdavau. Darbo buvo. Bet pasilikau, maniau pasiimsiu gimnazijoje vaikus nuo pirmų klasių, gal ką nors daugiau padarysiu, daugiau išauklėsiu. Pasiėmiau penktų, šeštų klasių. Bet su jais nieko negali dar sutarti, labai jau vikrūs. Metus dar išbuvau, o paskui pasakiau jau tiek to, ką ten nervus gadinti.

Dabar ir vaikų auklėjimas visai pasikeitęs, nei nubausi vaiko, nei jam ką pasakysi.

Visi turi telefonus, nuolat skambina, jei 15 minučių pasėdi ramiai, tai labai gerai (juokiasi).

– Su kitais mokytojais nebendradarbiaudavote? Pamenu lietuvių kalbos mokytoja vesdavo šv. Rašto skaityti į bažnyčią, dabar diskutuojama parapijoje, ar vėl leisti vaikus skaityti į bažnyčią.

Klebonui reikėtų vesti būrelius, tvarkyti viską, bet aš kai vienas buvau, na tai man ir sunku būdavo. Bet tada dar vaikai visai kitokie buvo.

Dar vienas dalykas yra svarbus – kokia visų nuotaika, ir direktorės, ir mokytojų tikybos atžvilgiu. O mokytojų irgi visokių yra, yra ir nelabai praktikuojančių. Dėl tų atsiskyrimų, nutolimo nuo Bažnyčios, vaikai visai kitokios dvasios. Trakuose nuotaikos neblogos būtų, turint omenyje tikėjimą, bažnyčią, bet visokių yra.

– Dar norėjau paklausti, kaip jaučiatės sulaukęs 90-mečio?

Pats netikėjau, kad sulauksiu tokio amžiaus, nemaniau, kad tiek išbūsiu Trakuose. Buvo pasakyta, įspėta, kad čia gali būti paslėpti Bažnyčios turtai. Pasisekė, kad niekas iki manęs jų neiškasė, neišvežė. 25 metus juos saugojau po suradimo. Buvo ant širdies toks „akmenėlis”, vis spaudė.

Radau bažnyčios aukso dirbinius 1975 metais, saugojau iki 2000 m. Kai buvo minima Mindaugo krikšto bei karūnavimo 750 metų sukaktis,  tuomet šie kūriniai išvydo dienos šviesą. Atidaviau muziejui, surengė parodą atskiroje vietoje, garbingai prie Katedros eksponavo. Ten prabuvo apie penkerius metus, paskui paėmė į Bažnytinio paveldo muziejų šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, ten ir pasiliko.

O mes dar su tuometiniu meru Kęstučiu Vaitukaičiu galvojome gal čia paliksime, kaip tik atgavom Dominikonų koplyčią pusiasalyje. Žadėjo, kad įrengs gerą signalizaciją, nes kitaip baisu. Bažnyčia juk kartą buvo apiplėšta – pavogti sidabriniai Švč. Mergelės Marijos paveikslo rūbai. Bet vagis sugavo. Apie 2003 metus pradėjo labai vogti iš bažnyčių, buvo tokia grupuotė susibūrusi.

Tai va man Trakuose taip ir pasisekė. Kai radau vainikus, tai nenorėjo klebono keisti sako, vienas jau pradėjai, tai ir baik.

– Prieš atvažiuodami į Trakus, dirbote Ignalinoje, Švenčionyse, Šumske. Kokius išvydote Trakus čia atvykęs, kokia tikinčiųjų situacija buvo, gal galite palyginti su kitomis parapijomis?

Ignalinoje prieš karą nieko nebuvo – tik geležinkelio stotelė ir kelios tarnautojų trobos. Kai sovietai užėjo, padarė rajoną, iškilo pastatai: mokykla, ligoninė, kultūros namai, bet bažnyčiai atidavė labai menką pastatėlį.

Švenčionyse išmokau lenkų kalbos, nes ten lenkiškai klebonas viską pravesdavo. Ir Šumske pamaldos vykdavo lenkų kalba, bet namuose vietiniai kalbėdavo „po prostemu”. Bet Šumske labai nuoširdūs žmonės. Sakė, kad ir „litvinas”, vis tiek mums tinki. Šumske nebuvo jokios valdžios, tik valdžios punktas, dar „sovchozas“. Žmonės – paprasti, dauguma darbuodavosi Vilniuje, visi sekmadieniais sueidavo į bažnyčią, nebijodami prarasti darbų dėl lankymosi šv. Mišiose.

O kai atvažiavau į Trakus, buvo liūdna. Daug tarnautojų. Mišios vykdavo tik sekmadieniais, 11 valandą. Susirinkdavo tiktai moterytės –  ligoninės darbuotojai negalėdavo eiti, mokykla irgi ne, tarnautojai tuo labiau, likdavo tik keli žmonės. Bet paskui pradėjo eiti vaikai, jau prie pirmos Komunijos moterytės pradėjo leisti. Kuo tolyn, tuo daugyn. Vėliau pradėjo važinėti tų tarnautojų mamos, močiutės pradėjo vesti vaikus į bažnyčią.

– Rizikinga būdavo praktikuoti tikėjimą sovietmečiu. Papasakokite, ar skaitydavote pogrindinį leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos”, ką jose tuo metu rašė, tikriausiai visada klausydavote Vatikano radiją?

Kai tarnavau Ignalinoje, tai man buvo labiau prieinamos, o čia kai atvažiavau, neradau „Kronikos”. Nebent koks mano pažįstamas duodavo. Paskui jau  pasirodydavo.

Ten buvo rašoma, kas kliudė, teisybę visą. Apie kunigus, kurių pamokslus sekė, kuriuos tardė. Kad negalima laidotuvėse kunigui dalyvauti viešai, bažnyčioje tiktai. Kad negalima kitų kunigų prašyti į atlaidus. Tai visą šią teisybę, persekiojimą ir aprašydavo. Arba apie mokytojus, kurie labai dideli ateistai, kurie sekdavo mokinius mokyklose. Visą tą persekiojimą.

Vėliau susitvėrė Katalikų komitetas, kuris buvo priešingas visiems tiems dalykams.

„Kronika” sovietų skelbiamą taip vadinamą religijos laisvę aprašė – kad čia yra tik žodžiai, o darbai, įsakymai kitokie. Juk mus susišaukdavo pas įgaliotinius kartą per metus ir sakydavo, kad jūs pamokslus sakote priešingus, prieš valstybę.

– Vadinasi, kažkas stovėdavo bažnyčioje ir klausydavo tų pamokslų…

Klausydavo, siųsdavo per šventes specialiai žmones paklausyti, ką klebonas sako, kokius pamokslus, pažiūrėti, kas eina į bažnyčią, kiek ten žmonių susirenka. Tyčia būdavo siunčiami kokie komjaunuoliai.

Kartą atėjo pas mane viena graži poniutė, pasakė dirbanti teisėja ir prisipažino „aš esu tikinti, bet mane siunčia į Vievį, kad pažiūrėčiau, kiek yra žmonių, kad paklausyčiau pamokslų, juk aš kleboną pažįstanti. Pažįstu, juk mano draugas”. Tai man sako „aš ten nevyksiu, kadangi visi pažįsta, pamatys, kad teisėja bažnyčioje, pagalvos, kad tikinti”. Tai ji nevyko, tik manęs klausė. Tai aš atsakiau “argi gali klebonas valdžią nuversti, kokį žodį kad ir pasako, čia tik juokas.” Labai buvo baiminamasi, kad klebonas gali valdžią nuversti. Paskui pasiuntė kažką kitą, jos pažįstamą, tai tas viską ir išsiteiravo. Net nežinau, ar ta teisėja buvo partinė.

O „Kronikos” leidėjus ir platintojus vėliau labai persekiodavo, gaudydavo. Sugavo tik kas redaguoja, vyskupą Tamkevičių, nors nieko neįrodė, tik įtarė, bet pasodino į kalėjimą. Prirašė visokių rezistencijos įvykių, gerai mokėjo sufabrikuoti bylas. Bet “Kronikos” leidimas nesustojo. Tikslas buvo pasiekti užsienį. O kada jau turėjo ryšius su užsieniu, tai tada Amerikos arba Vatikano balsas visuomet skaitydavo “Kronikas” per radiją. Tuomet visam pasauliui buvo skelbiama tiesa. Dabar visi “Kronikos” numeriai išleisti atskira knyga.

– O radijo bangas galima buvo pagauti? Juk veikdavo trukdžių stotys, kur trukdydavo bangas…

Žinoma, kad trukdydavo, Amerikos balsą ir Vatikaną trukdydavo, bet paskui atsirado radijas, kurių labai trumpos bangos būdavo, tai pačių trumpiausių bangų jie negalėdavo sutrukdyti. Žinoma, visi klausydavosi radijo slapčia, kad niekas negirdėtų. Aš savo brolio vaikams sakiau, kai dar buvo studentai: „jums visokių magnetofonų reikia, aparatų, o pas mus netgi nebuvo galima turėti spausdinimo mašinėlės”. Jau prieš sovietmečio galą mano pažįstamas klebonas nuvyko į Maskvą, žiūri, kad rašymo mašinėlių yra (jos vadinosi „Erika”, dar turiu tą „Eriką”), bet tik su rusišku šriftu. Bet jis susitarė su vienu meistru dirbtuvėse, kad pakeistų. Nusipirko kelias mašinėles, pažįstamiems pardavė.

Tie, kas turėjo spausdinimo mašinėles, turėjo užregistruoti milicijoje. Ten pasidarydavo šrifto pavyzdį, kad žinotų, jei kas yra atspausdinta, kur ieškoti. Tai kai jis man atvežė, tai sakau, ką dabar reikės į miliciją. O jis atsakė, kad jau milicijos viskas čia paimta iš dirbtuvių. Jau tie meistrai negalėjo padaryti slapta.

– Pergyvenote daug pasikeitimų, sulaukėte garbaus amžiaus… Palinkėsime sulaukti ir šimto metų.

Vienam mano prieteliui irgi to paties palinkėjo, o tas padėkojo už gražų palinkėjimą, bet pasakė, kad neprižada. Tiktai prižadėjo, kad kol nenumirs, tai gyvens. Šitą ir aš prižadu.

Dėkojame už humorą ir pokalbį

Kalbėjosi Rūta Suchodolskytė

Liudo Masio nuotr.