Rosita GARŠKAITĖ

Didysis karas Oskarą Milašių, poetą, išleidusį jau ne vieną knygą savo lėšomis, užklupo Prancūzijos sostinėje, kur imtos niokoti vokiečių parduotuvės, prie Invalidų rūmų nusidriekė virtinės vyrų, norinčių tapti savanoriais. Kur kas žinomesnis Rusijoje eiliuotojas, simbolistas Jurgis Baltrušaitis tuo metu su šeima vasarojo Petrovkoje, o Maskvoje vokiečių parduotuvės taip pat neišvengė nusiaubimo. Abiem vyrams svarbiausiu darbu buvo literatūra, tačiau netrukus jie tapo atkurtos Lietuvos diplomatinio korpuso dalimi ir tarnavo savo šaliai porą dešimtmečių.

Antrojo pasaulinio karo O. Milašius nepatyrė, tačiau dar 1914 metų lapkričio 25-ąją rašė Ch. Gaussui: „Dabartis yra baisingai brutali. Bet ateitis ruošia mums kitus netikėtumus. Aš manau, jog jau po dešimties-penkiolikos metų kiti debesys užtemdys šio, tokio protiškai riboto, šalto ir nebylaus pasaulio horizontą“. J. Baltrušaitis mirė 1944 metais, taip ir nesulaukęs karo pabaigos. Laidotuvių dieną netoli Paryžiaus Montrouge‘o kapinių tvoros krito bombos.

Iš pirmo žvilgsnio jie labai panašūs – ir poetai, ir diplomatai. Du lietuviai – didieji europiečiai, kaip 1954 m. savo straipsnį pavadino literatūros kritikas Jonas Grinius. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus smalsu nauju žvilgsniu dar sykį patyrinėti šių asmenybių gyvenimo, diplomatinio darbo bei kūrybos paraleles, ieškant tiek panašumų, tiek skirtumų.

I vis dėlto lietuviai

Į Maskvą dvidešimtmetis Jurgis Baltrušaitis, ūkininko iš Paantvardžio kaimo (Jurbarko raj.) sūnus, atvažiavo studijuoti kartu su šimtais kitų tėvynainių, tačiau baigęs universitetą į Lietuvą negrįžo, lietuvių susibūrimuose Rusijos sostinėje nesilankė, vedė rusę. Net eiles rašė rusiškai ir sulaukė pripažinimo – tapo vienu simbolistų sąjūdžio atstovu kartu su tokiais poetais kaip Konstantinas Balmontas, Andrejus Belas, Aleksandras Blokas, Valerijus Briusovas. Jie priklausė „sidabro amžiui“, tad ir rusų režisieriaus Jevgenijaus Cimbalo 2012 metų filme Baltrušaitis įvardijamas kaip paskutinis sidabro amžiaus riteris. Su kolegomis buvo įkūręs leidyklą, leido kūrybos almanachą, vėliau ir literatūrinį žurnalą. Ne tik lankėsi pas žymius menininkus, bet ir jo paties salonas buvo tapęs pamėgta Rusijos inteligentų susirinkimo vieta.

Aristokratiškos kilmės O. Milašius iš Čerėjos dvaro dabartinėje Baltarusijos teritorijoje į Paryžių atvyko vienuolikos. Bajorų šeimoje šnekėta lenkiškai, tad lietuvių kalbos jis niekada nemokėjo. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo lenkai išvertė jo kūrinių ir laikė savo poetu, tačiau pats Milašius manė esąs lietuvis. Kaip rašo disertaciją apie jo kūrybą dar tarpukariu parengęs ir su juo bendravęs literatūros kritikas Jonas Grinius, Milašius iš šeimos paveldėjo pagarbą senosios Lietuvos tradicijai ir valstybinę sąmonę. Prosenelis Juozapas Milašius buvo valstybės pareigūnas, valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui, senelis Arturas, gyvenęs Gudijoje, kovojo 1830-1831 m. sukilime. Jam, kitaip nei valstietiškos kilmės Baltrušaičiui, nereikėjo stengtis prasimušti į aukščiausius visuomenės sluoksnius: lankytis crème de la crème salonuose buvo natūralu, tačiau jis nebuvo populiarus poetas.

Bohemiškas periodas jaunystėje greitai pasibaigė, didžiąją dalį laiko Milašius žmonių vengė, o žodis „vienatvė“ kaip raktinis daugelio jo gyvenimo ar kūrybos tyrinėtojų poetui priskiriamas lengva ranka. Į mistiką linkusiam kūrėjui būties ir visatos paslaptys rūpėjo kur kas labiau nei tikrovės peripetijos, bent jau iki Didžiojo karo. Politika iki tol nesidomėjo ir Baltrušaitis, tačiau jo bendravimo polinkiai – visiškai priešingi. Jis turėjo daugybę draugų ir pažinojo savo laiko garsenybes – ne tik vietinius, bet ir, pavyzdžiui, skandinavus Augustą Strindbergą ar Henriką Ibseną, kurių kūrybą vertė į rusų kalbą, italų literatą Giovannį Papinį ar anglų teatrologą Gordoną Craigą. Dar svarbesni buvo Rusijos inteligentai – nuo garsaus poeto Boriso Pasternako ar socrealizmo žvaigždės Maksimo Gorkio iki muzikos virtuozų Aleksandro Skriabino, Sergejaus Prokofjevo ar fenomenologo Gustavo Špeto. Kartu su pastaruoju Baltrušaitis nuėjo pažiūrėti ir pomirtinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodos 1911-aisiais. Vėliau jo darbai ne vienerius metus puošė poeto buto sienas, siekiant juos išsaugoti ir sulaukus ramesnių laikų grąžinti į Lietuvą.

Dar iki prasidedant karui Baltrušaitis ėmė lankytis Maskvos lietuvių studentų šalpos draugijoje, prie žinomo rašytojo ypač lipo pradedantys literatai, pavyzdžiui, Ignas Šeinius. Karui įsiliepsnojus jis tapo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karto šelpti vicepirmininku. Ten susidurta su žmonėmis, kurie paskui suvaidins svarbų vaidmenį atkuriant valstybę – tarp jų ir būsimuoju diplomatu Vaclovu Sidzikausku, Vasario 16-osios akto signataru Petru Klimu. Ypač susidraugavo su rašytojais Baliu Sruoga, Vincu Krėve-Mickevičiumi. Į Rusiją atvykus daugybei lietuvių pabėgėlių, Baltrušaičių šeima ėmėsi padėti vaikams – pasiturintiems žmonos tėvams priklausančiame name įkurtas bendrabutis lietuviukams, kur suteikta nemokama nakvynė, maistas, mokykliniai reikmenys. Daugiausiai jais rūpinosi ponia Baltrušaitienė iki pat 1918-ųjų, kai sovietų valdžia pastatą nacionalizavo. Revoliucijų metais su būreliu lietuvių iš komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įkūrė Santaros partiją, kurios nariai vėliau dirbs Lietuvos Seime, Vyriausybėje ar diplomatiniame korpuse. Taigi nieko keisto, kad gerai pažįstamam, patikimam Baltrušaičiui, be to dar ir turėjusiam poeto autoritetą bei plačias pažintis Maskvos aukštuomenėje, 1920 m. atvykusi Lietuvos delegacija pasiūlė kurti Rusijoje diplomatinę atstovybę. Liepos 12-ąją pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Taikos sutartis, kuri numatė ir pasikeitimą pasiuntiniais.

Iki tol spaudos namuose prie Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos dirbęs O. Milašius, 1919-aisiais tapo Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje diplomatiniu redaktoriumi, o 1920-aisiais ir oficialiai paskirtas Lietuvos reikalų patikėtiniu – charge d’affaires. Kaip lietuviai jį surado? Iš spaudos puslapių. Skaitydamas tarptautinę spaudą Milašius sužinojo apie atkuriamą Lietuvos valstybę ir ėmė domėtis jos kultūra, istorija, kalba ir pažįstamų leidžiamuose žurnaluose „Affranchi“ bei „Revue Baltique“ spausdinti straipsnius šiomis temomis. Nors pastarieji ir nebuvo populiarūs, pakliuvo į rankas Vakaruose rezidavusiems lietuvių veikėjams. Milašių dirbti Lietuvai pakvietė į Paryžių vyriausybės įpareigojimu atvykęs kunigas Adomas Vilimas, netrukus prie jų prisijungė Ernestas Galvanauskas ir trys vyrai ėmė ruoštis Taikos konferencijai.

Paaiškinti tokį Lietuvoje niekada nesilankiusio ir lietuviškai nekalbėjusio, daugiau ryšių su prancūzų bei lenkų kultūra turinčio asmens pasirinkimą galima jo paties žodžiais iš laiško bičiuliui, Princetono universiteto profesoriui Christianui Gaussui: „Aš neabejojau nė minutės, nepaisydamas pavojų ir paskalų, kurias toks mano apsisprendimas turėjo pagimdyti, nedelsiant imtis viešai ginti savo tėvynės interesus“. Kas tai – entuziazmas dėl atkurtos tėvynės, jaunos valstybės, žengiančios pirmuosius žingsnius, vilionės, pagalba skriaudžiamam, o gal savosios misijos suvokimas ar naivus poeto idealizmas? Kaip ten bebūtų, esmingiausias yra sąmoningas pasirinkimo būti Lietuvos diplomatu ir „lietuvių poetu, rašančiu prancūziškai“ momentas.

II diplomatiniai vargai

Abiejų diplomatų darbą iš esmės galima pavadinti nesėkmingu, mat nei vienas, nei kitas nepasiekė to, kam paskyrė savo tarnybą. Baltrušaitis beveik du dešimtmečius stengėsi normalizuoti lietuvių santykius su sovietais idant apsaugotų tėvynę nuo pražūties, tačiau 1940-aisiais pasirodė, kad veltui. Vienas iš svarbiausių Milašiaus siekinių – Vilniaus pripažinimas Lietuvai – taip pat nebuvo įgyvendintas. Visgi reikia pripažinti, jog nedidelės bei jaunos valstybės užsienio politika buvo it minų laukas, iš kurio kažin, ar buvo įmanoma ištrūkti sveikam. Verta atidžiau pažvelgti, ką diplomatai nuveikė: Baltrušaitis daugiausiai dirbo su sovietų pareigūnais, o Milašius – su Prancūzijos visuomene.

Iš pradžių patarėju paskirtas J. Baltrušaitis iš karto pradėjo lankytis pas sovietų pareigūnus ir pranešinėti apie vizitus Kaunui. Be to, reikėjo padėti norintiems grįžti į Lietuvą pabėgėliams, derėtis su sovietais dėl politinių bylų, kai lietuvių kilmės asmenys būdavo įgrūdami į kalėjimą už kontrrevoliucinę veiklą ar net pasmerkiami mirties bausmei, informuoti Kauną apie padėtį Rusijoje apskritai. Neretai jam tekdavo dirbti naktimis, mat bolševikų institucijos, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija, veikdavo tik tamsiuoju paros metu. Galų gale Baltrušaitis paskirtas eiti nuolatinio Lietuvos atstovo pareigas, o vėliau tapo ir nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Jam gerai sekėsi iš savų šaltinių sužinoti apie bolševikų planus, gauti slaptų dokumentų. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje NKVD atsisakė minties užverbuoti Baltrušaitį. Kurį laiką jį pasekus padaryta išvada, jog nors jaunystėje gyventas siautulingas gyvenimas Maskvos kabaretuose ir smuklėse, šiandien jo įpročiai santūrūs, žmogus labai išsilavinęs, moka daug kalbų.

Revoliucijos ir pilietinio karo nualintoje Rusijoje reikalingiausias buvo solidarumas ir Baltrušaitis tą suprato. Šalyje labai trūko maisto ir diplomatas, lankydamasis Kaune, nupirkdavo maisto visam pasiuntinybės personalui, vienas Baltrušaičių buto kambarių net buvo paverstas maisto sandėliu, nukrautu maišais miltų, cukraus, makaronų. Tačiau daugiausia Baltrušaitis padarė išrūpindamas vizas į užsienį ar lietuviškus pasus rusų inteligentams. Šitaip nuo bolševikų teroro jis išgelbėjo poetus Mariną Cvetajevą, Konstantiną Balmontą, dailininkus Mstislavą Dobužinskį, Marką Šagalą. Pastarajam ne tik gauta viza, bet ir visi jo paveikslai traukiniu nugabenti į Kauną, iš kur galėjo keliauti ir į kitas Europos šalis. Lietuviškus pasus Baltrušaitis siūlė ir Oisipui Mandelštamui ar Gustavui Špetui, bet šie atsisakė.

1938 metų Lenkijos ultimatumas jam buvo didžiulis smūgis, mat jis naktimis nemiegojo, siekdamas užsitikrinti sovietų paramą, jei Varšuva kėsintųsi atimti nepriklausomybę, tačiau nesėkmingai.

Kaip pastebi jo veiklos bei kūrybos bruožus nagrinėjęs Bronius Vaškelis, Baltrušaitis neturėjo iliuzijų, kad tarptautinėje politikoje vadovaujamasi lygybe ar tiesa. Jis suprato, jog mažųjų tautų saugumas – o tarpukariu net ir lemtis – priklausanti nuo didžiųjų kaimynių. „Todėl kiekvienai tautai svarbu atidžiai stebėti jų politinius ypatumus ir ingeidžius, nes nepaprastai svarbu, kad žuvelė gerai pažintų lydeką, viščiukas – vanagą“, – yra rašęs diplomatas.

Kol jam reikėjo gyventi ir dirbti bolševikų valdomoje valstybėje, kur nesibodėta naudoti prievartos tiek prieš savuosius, tiek prieš kitų šalių piliečius, Milašius tik teoriškai svarstė Rusijos, o taip pat ir Vokietijos bei Lenkijos niekšybes. Didžiajam karui pasibaigus, poetas išliko budrus ir savo politiniuose raštuose siūlė sudaryti trijų Baltijos valstybių sąjungą, šitaip sukuriant buferį tarp vokiečių ir rusų, be to, ir nuo lenkų lietuviams apsiginti būtų paprasčiau. Jis parengė brošiūrą „Šiuolaikiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai“, kurioje teigiama, kad Vilnius – senovinė Lietuvos sostinė, niekuomet nebuvusi lenkų, net unijiniais laikais. Nepaisant to, ir jis, ir kiti šiuo klausimu dirbę diplomatai ragino Lietuvos vyriausybę priimti vadinamąjį Hymanso projektą, kurį parengė Belgijos užsienio reikalų ministras, Tautų Sąjungos pirmininkas ir įgaliotinis Vilniaus problemai spręsti. Tačiau Lietuvos Seimas nubalsavo prieš jo priėmimą, o Milašius ir jo kolegos Kaune imti vadinti „lenkų pašlemėkais“. Paulio Hymanso siūlymas buvo perduoti Vilniaus kraštą Lietuvai, tačiau suteikti jam plačias autonomines teises ir suartinti dvi dėl jo besipešančias valstybes politiškai. Diplomatams atrodė, kad verčiau nusileisti lenkams ir atgauti Vilnių, tačiau jų darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Kur kas geriau sekėsi su Mėmelio byla – 1923 metais Lietuva perėmė Klaipėdos kraštą iš Tautų Sąjungos.

Bolševikams, kartinusiems Baltrušaičio gyvenimą, Milašius savo raštuose taip pat paskyrė nemaža kritikos. Tiesa, jam ir pačiam teko nuo jų nukentėti – rekvizuoti jo dvarai, žemės, nusiaubta Čerėja. Tekstuose jis skatina Vakarus burti antibolševikines jėgas, jei norima apsisaugoti nuo „raudonojo anarchijos tvano“ ir išsaugoti taiką. Tačiau pagrindinis Milašiaus pastangų rašant ir kitaip šviečiant prancūzus tikslas buvo informuoti vakariečius apie Lietuvą, įtikinti, jog Lietuva ne vokiečių ir bolševikų suokalbio vaisius, kaip kartojo įtakingas laikraštis „Temp“. Tam, kad parodytų, jog lietuviai nėra slavai, Milašius leidosi į pasakojimus apie Lietuvos istoriją, baltiškas šaknis, seną indoeuropietišką kalbą. Dar daugiau – iškelta idėja, jog Lietuva būtina ateities Europai, mat Vakarai turį ko pasimokyti iš daug kančių prityrusios ir dėl to aukštąją kultūrą išlaikiusios valstybės. „Lietuva yra daugiau nei tėvynė, tai idėja, vienas iš kaitrių žmogiškosios evoliucijos židinių“, – sakė Milašius prancūzams 1919 m. Geografijos draugijos salėje. 1925-aisiais į Paryžių atvykus ir su Baltrušaičiu dirbusiam P. Klimui Milašius lietuvių pasiuntinybėje liko tik garbės patarėju.

III kūrėjai – pranašai

Poetas Faustas Kirša yra užfiksavęs prisiminimą apie tai, kaip Baltrušaitis apgailestavęs dėl tapimo diplomatu: jei ne šios pareigos – būtų gavęs Nobelio literatūros premiją. Iš Milašiaus tarnyba taip pat atėmė nemaža laiko, kurį būtų galėjęs paskirti kūrybai. Ar gailėjosi – neaišku taip pat, kaip ir dėl Kiršos atsiminimo svarbos, galbūt tai buvo tik akimirkos emocija. Literatūros kritikai pastebi, jog abu poetai savo tekstuose atsigręžia į lietuvių liaudies kūrybą, jog abiem būdingas mistiškumas, juos domina būties paslaptys. Kitaip tariant, kūryba – metafizinė, siekiama užčiuopti „nečionykščius dvelkimus“, kaip pasakytų Baltrušaitis. Toks pasaulėvaizdis jiems leido aiškinti Didžiojo karo priežastis kitaip nei tik didžiųjų valstybių apetitu naujoms teritorijoms.

Politinius konfliktus – karą ir revoliuciją – Baltrušaitis manė kylant „ne nuo išorinės, o veikiau nuo vidinės nedarnos bei daiktų ir likimų įtampos“. Pasak jo, išorinė katastrofa tik paspartino vidinį žmogaus kelią, kuriuo jis ėjo: „matome, kad iš tikro stovime ties ta pasaulio riba, ties kuria jau blaškėmės prieš žemės drebėjimą ir spėliojome prieš audrą“. Lygiai taip pat ir Milašius dėl politinio pakrikimo kaltino vyravusią metafiziką, kurią, anot jo, sudarė skepticizmas tikėjimo atžvilgiu bei materializmas. Abu konstatuoja, kad būtinas dvasinis atsinaujinimas: Milašius dar karui nesibaigus paskelbia, jog stovima ant „naujojo pasaulio slenksčio“. „Karo liepsnose ir Revoliucijos ugnyje iš dalies virto pelenais, iš dalies apanglėjo visas mūsų fizinis ir dorovinis turtas […] savo būsimąjį namą statysime ant aukos ir tvirtybės pamatų, negailėdami praeities – rašo Baltrušaitis 1918 m. straipsnyje „Aukojimo menas“.

„Ką Milašius yra davęs Vakarams, Baltrušaitis – Rytams, tame jų kūrybos įnaše jaučiame vieną bendrą bruožą, kuris atrodo lietuviškas. […] Būdingas yra problemų sprendimas be tragizmo, tik su graudumu, kuris kyla iš kančios ir vargo, neišvengiamai sutinkamo gyvenime, tik su nuosaikiu optimizmu, kuris išplaukia iš įsitikinimo, kad kančia yra sudėtinė ir esminė bendros harmonijos dalis“, – yra rašęs tarpukario literatūrologas Juozas Brazaitis. Anot jo, šie poetai kitas kultūras praturtino požiūriu į kančią kaip į neišvengiamą, būtiną. Nežinia, kiek tai išimtinai lietuviška, tačiau abu poetai tikrai domėjosi krikščionybe ir abu pabrėžė aukos svarbą, nors Katalikų Bažnyčios dogmų savo kūryboje tiesiogiai ir nelietė. Milašius nemažai rašo apie „išmintingą aukos idealą“: politiniuose raštuose apdainuoja Lietuvą kaip pilną pasiaukojimo, atsižadėjimo dvasios, galinčios naujam gyvenimui prikelti ir senąsias Europos tautas, metafizinėse poemose poetas apgailestauja, kad žmogus paskendęs egoizme, pamiršęs aukos svarbą.

Baltrušaičiui atrodo, kad tik pasiaukojantis žmogus gali pakeisti savo gyvenimą ir pasaulį apskritai, ir tas žmogus – menininkas. L‘art pour l‘art laikais ne taip paprasta suprasti jo idėjas, tačiau poetas išskiria tris meno pavidalus – žaidimą, pažinimą ir auką, tik pastarasis yra „perkeičianti ir visuotinė stichija“. Jį kuriantis asmuo pasiaukoja „pasaulio paslapčiai, neišreiškiamai visuotinei valiai […] visiškai ir aklai atiduodant savo vienišą atskirumą Nepažįstamajam pasaulio architektui“. Kaip tokie menininkai įvardijami kūrėjai nuo Dantės ar Šekspyro iki bičiulio kompozitoriaus A. Skriabino.

Ne savo asmenį išaukštinti siekianti kūryba, kurią Baltrušaitis vadina povo plunksnomis ar vištų kudakavimu, o tikras menas tegalįs tarnauti „nuolatiniam gyvenimo perkeitimui“. O apie tuos žmonės, kurie pasiekia meno kaip aukojimo lygį galima sakyti: „Teisinga ir laisva jų pranašiška kalba/ artima dangaus valiai“. Menininkas suprantamas kaip prisiartinantis prie būties paslapčių: naiviu dainiumi laikomas poetas savo eilėmis gali perduoti slaptą žinojimą, kurį pavyko pasiekti dėl pasiaukojimo šiai misijai. Baltrušaičio suformuluotą koncepciją puikiai iliustruoja Milašius, kuris ne tik savo kūryboje užima pranašo poziciją, pavyzdžiui, paskelbdamas ateinančią Šv. Dvasios epochą, ar atvirai aprašydamas kitiems žmonėms vargiai suvokiamus gautus išskirtinius gabumus, išskirtinio pobūdžio žinojimą. Lietuvos atstovas Prancūzijoje regėjo dvi vizijas, kurias suvokė kaip Aukščiausiojo valią, jam skirtą ypatingą misiją – vieną 1914-aisiais, aprašytą „Laiške Storgei“, kitą 1922 m. Kolega P. Klimas užsirašinėjo Milašiaus pranašystes, kurios žinomos ir šiandien – kad Lietuva galų gale atsiims Vilnių iš Lenkijos ar kad Vokietija neteks savosios sostinės Berlyno.

Abiejų pranašų biografas Laimonas Tapinas rašo, kad Baltrušaitis Milašiaus poeziją vertino, o susitiko jie tuomet, kai Jurgį Baltrušaitį jaunesnįjį sužalojo lėktuvo propeleris ir Milašius stengėsi, kad kolegos sūnus gautų kuo geresnę pagalbą. Kai 1939 metais Baltrušaitis atvyko į Paryžių, užėmė pasiuntinybės patarėjo pareigas, kurias iki jo ėjo Milašius. „Šitaip tose pačiose pareigose Lietuvos diplomatinėje tarnyboje simboliškai susitiko istorinės Lietuvos tradicijų sūnus O. Milašius su etnografinės demokratiškos Lietuvos sūnumi J. Baltrušaičiu“, – rašo J. Grinius. Milašius lietuviškai taip ir neišmoko, o Baltrušaitis, gyvendamas Prancūzijoje parašė pirmą eilėraščių rinkinį lietuvių kalba.