Kaip Klaipėda vėl virto Memeliu

Praėjo septyniasdešimt šeši metai, kai Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos. Kodėl taip lengvai, be ypatingų pastangų jis buvo atiduotas Vokietijai? Ir kodėl dauguma krašto gyventojų 1939 metais vėl panorėjo sugrįžti į Reichą?

Kapituliacija

Kaune, Ministrų tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Antanas Smetona, išklausius užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pranešimo, buvo nutarta kraštą perleisti Vokietijai ir apie tai informuoti Klaipėdos konvencijos garantų – Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos – atstovus Kaune. Tačiau jokių papildomų vilčių suteikta nebuvo.Dar nepasirašius jokių oficialių krašto perleidimo dokumentų, buvo duoti pirmieji įsakymai įvesti sustiprintą apsaugos parengtį Lietuvoje (išskyrus Klaipėdos kraštą) ir pradėti slaptą karinę evakuaciją Klaipėdos krašte. Įdomiausia, jog ginklų išvežimas į Kretingą buvo pradėtas kovo 20-osios rytą, kai J. Urbšys dar tik kalbėjosi su J. Ribentroppu Berlyne, ir tęsiamas visą kitą dieną. Be to, dar 1939 metų kovo 3 dieną kariuomenės štabas skubiai nurodė vieną 6-ojo pėstininkų pulko batalioną perkelti į Kretingą, kur turėjo vykti pulko mobilizacija karo atveju, o vieną batalioną palikti Klaipėdoje ir atleisti nuo mobilizacijos. Klaipėdos krašto rezervistų nurodė nemobilizuoti. Kovo 17 dieną 6-ojo pėstininkų pulko vadas gen. št. pulk. A. Breimelis gavo įsakymą evakuoti dalį pulko turto į Kretingą, kadangi ten buvo perkeltas pulko mobilizacijos centras. Evakuacija prasidėjo.Kovo 21-osios vakarą prie 6-ojo pėstininkų pulko kareivinių pradėjo rinktis nedraugiškai nusiteikusi minia. Trečiosios pėstininkų divizijos vadas divizijos generolas M. Rėklaitis, iš kariuomenės vado gavęs įsakymą trauktis iš Klaipėdos krašto, grįžo į Šiaulius ir apie 22.30 val. telefonu informavo 6-ojo ir 7-ojo pėstininkų pulkų Klaipėdoje vadus pulkininkus A. Breimelį bei P. Genį, kad yra gautas Lietuvos Vyriausybės įsakymas nedelsiant trauktis iš Klaipėdos krašto. Budint kareivių kuopai su sunkiuoju kulkosvaidžiu, 6-ojo kunigaikščio Margirio pėstininkų pulko kariai krovė karinį turtą į sunkvežimius.

Pasitraukimas

Klaipėdoje išaušo saulėtas kovo 22-osios, trečiadienio, rytas. J. Urbšys dar tik sėdo skristi vokiečių atsiųstu lėktuvu į Berlyną, o virš Klaipėdos jau pralėkė keli vokiečių lėktuvai su svastikomis. Tai buvo pirmasis Reicho pasisveikinimas, sukėlęs paniką tarp lietuvių. Uosto darbininkai – lietuviai ir vokiečiai – susirinkę į darbą aptarinėjo įvykius ir gandus. Staiga apie 9 valandą pradėjo kaukti galinga Smeltės celiuliozės fabriko sirena, kuriai pritarė kitų fabrikų sirenos. Uoste stovintys vokiečių laivai taip pat įjungė sirenas. Ėmė skambinti visų miesto bažnyčių varpai. Tą rytą Klaipėdos vaizdas per akimirką pasikeitė. Pradėjo dygti trispalvės Klaipėdos krašto vėliavos, Reicho vėliavos su svastika ir Hitlerio portretai. Vėliau liko vien nacių vėliavos. Nurodymas dėl vėliavų su svastika iškabinimo buvo gautas iš Vokietijos Vyriausybės, tad jos Klaipėdos krašto susijungimo su Reichu proga kabėjo visą dieną, nors formaliai autonominis Klaipėdos kraštas dar tebebuvo Lietuvos dalis.Lietuviams krašte trūko informacijos. Atsisukus Kauno radijo stotį, buvo girdėti tik lengva pramoginė muzika – jokių patarimų, jokios informacijos. Tuo metu vokiškos radijo stotys transliavo skambius maršus, pertraukiamus iškilmingų pranešimų apie „išvaduotą“ Klaipėdą. Gyventojams buvo patariama niekur nebėgti iš krašto, nes Vokietijos Reichas visiems garantuosiąs darbą ir pragyvenimą.Nors „Lietuvos aide“ tą dieną buvo išspausdintas komunikatas, kad Lietuva perduos Klaipėdos kraštą, nebuvo pasiruošta tai techniškai padaryti taip greitai, tad nebuvo ir jokios galimybės išvežti gubernatūros bei Lietuvos įstaigų turto, archyvų, dokumentų. Nuo 9 valandos į 6-ojo pėstininkų pulko vadą A. Breimelį kreipėsi Klaipėdos vyriausybinių įstaigų vadovai, klausdami nurodymų dėl evakuacijos, nes niekas neturėjo informacijos, kaip reikia elgtis. Dėl skambučių gausos sutriko automatinės Klaipėdos telefonų stoties darbas.

 Istorikas, diplomatas Martynas Anysas pažymėjo, kad vokiečiai turėjo aiškų tikslą – forsuoti krašto užėmimą taikant ne kartą išbandytą scenarijų, pagal kurį galėtų į savo rankas perimti kuo daugiau archyvinės medžiagos, turto ir bankų indėlių. Iki vidurdienio visas Klaipėdos miesto vyriausybines įstaigas ir Jakų radijo stotį buvo užėmę SA būriai. Į lietuvišką „Ryto“ spaustuvę atėję SA vyrukai pareiškė, kad darbas nutraukiamas, ir ją užrakino. Išėjo paskutinieji „Lietuvos keleivio“ ir „Vakarų“ numeriai.Direktorijos paskolintas sunkvežimis, vežęs gubernatūros bylas, sugedo viduryje gatvės. Automobilis buvo partemptas į gubernatūros garažą ir ten išbuvo iki 1940 metų vasaros, kai Lietuvos generalinis konsulatas Klaipėdoje sovietų ir nacių susitarimu buvo uždarytas, o bylos, peržiūrėjus gestapo pareigūnams, atiduotos sovietams.Vėliau savo raportuose 6-ojo ir 7-ojo pėstininkų pulkų vadai bei Klaipėdos krašto komendantas konstatavo, kad evakuacija iš Klaipėdos vyko chaotiškai, niekas laiku negavo aiškios informacijos ir nurodymų, kariniam turtui išvežti trūko transporto, o pažadėtas neatvyko arba vėlavo. Kovo 22 dieną nei Klaipėdoje, nei Klaipėdos krašte Lietuvos Vyriausybė jau nebekontroliavo padėties.16 valandą iš Kretingos ir Telšių į Klaipėdą pagaliau atvyko sunkvežimiai kariniam turtui evakuoti. Klaipėdos komendantas pulkininkas Jonas Andrašūnas paliko komendantūrą ir atvyko į kareivines, į 6-ąjį pėstininkų pulką. Prie kareivinių buvo neramu – į pulko kareivines du kartus buvo įsiveržusi nacių minia ir kariškiams juos teko išstumti jėga. Pulke nuolat budėjo sustiprinta apsauga, kulkosvaidžiai buvo parengti kovai. Į Klaipėdos komendantūrą buvo atvykę SA vyrai, tarp jų – tarnavę Lietuvos kariuomenėje, ir reikalavo atiduoti ginklus bei bandė sutrukdyti išvežti bet kokį turtą.18 valandą Berlyno Tempelhofo oro uoste nusileido J. Urbšį atskraidinęs lėktuvas.Tuo metu Klaipėdoje organizuotą lietuvių pasitraukimą iš miesto trukdė vietiniai nacistai, gavę iš Reicho atvykusių pareigūnų nurodymus. Minia nervingai grūdosi geležinkelio stotyje, o Lietuvos geležinkelio darbuotojai stengėsi kaip įmanydami gabenti žmones ir turtą. Vakarop įtampa dar išaugo. 21 val. perpildytas paskutinis civilinis traukinys Klaipėdos stotyje laukė leidimo išvykti. M. Anysas vėliau rašė: „Traukiniui dar neišėjus, prieš pat 22 val., kilo kažkoks subruzdimas ir pasigirdo vokiškos komandos. Pažiūrėjęs pro langą, pamačiau į peroną įeinant keletą aukštų vokiečių policijos ir SS karininkų ir jų tarpe iš laikraščių nuotraukų pažįstamo SS vado ir gestapo viršininko Heinricho Himmlerio veidą. Sustojęs per savo storuosius akinių stiklus jis dairėsi stotyje ir žiūrėjo į vykstantį susigrūdimą prie išvažiavimui paruošto traukinio. Davė keletą įsakymų. Kai kurie vietiniai gyventojai ir geležinkelio tarnautojai, pro šalį praeidami, nesusilaikė jo nepasveikinę su „Heil Hitler!“Pagaliau gerokai pavėlavęs traukinys pajudėjo Kretingos link. Keleiviai lengviau atsiduso.23.55 val. J. Urbšys pasirašė Klaipėdos krašto perleidimo sutartį.Iki 21 val. 6-ojo pėstininkų pulko kariai Klaipėdos geležinkelio stotyje pakrovė per 80 vagonų karinio turto, bet ilgai negaunant garvežio, kurį vokiečių geležinkelininkai užlaikė specialiai, sąstatas negalėjo išvykti. Tik iš Kretingos atsiuntus garvežį ir pulko vadui pagrasinus panaudoti karinę jėga, jau kovo 23-iosios 2.30 val. sąstatas su kariniu turtu pajudėjo iš Klaipėdos į Kretingą. 23 dienos 8 val. ryto likę du lietuvių karininkai Klaipėdos kareivines perdavė Klaipėdos krašto policijai…MemellandKovo 22-osios pavakarę Svinemiundėje sėdęs į šarvuotą karo laivą „Deutschland“ A. Hitleris pasuko Klaipėdos link. Šiame laive kovo 23-iosios naktį, 1.30 val., gavęs Ribentroppo telegramą, jis pasirašė Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos įstatymą. Pirmą kartą A. Hitleris plaukė į tokią ilgą kelionę jūra ir taip toli į šiaurės rytus.Kovo 23-iosios 5 val. ryto vokiečių pėstininkų pulko dalys Luizės tiltu, ant kurio lietuviški simboliai buvo pakeisti vokiečių vėliavomis, įžengė į Klaipėdos kraštą. Kavalerijos eskadrono dalys žygiavo Vilkiškės link, atvyko viena tankų kuopa.“Pamačius vokiečių būrius Priekulėje džiaugsmas buvo begalinis: mes vėl buvome vokiečiai – tik tai buvo svarbu! Gyventojus, pasijutusius vokiečiais, gaubė euforija“, – prisiminė priekuliškis Gerhardas Jankus.10 val. Vokietijos karo laivų eskadra pasiekė Klaipėdos uosto prieigas. „Deutschland“ dėl stipraus bangavimo ir didelės grimzlės negalėjo įplaukti į uostą, tad Hitlerį į krantą atgabeno torpedinis kateris „Leopard“. Jis priėmė laivyno garbės paradą. Po to atviru mersedesu nuvažiavo Malkų, Biržos ir Laukininkų gatvėmis į Teatro aikštę. Stabtelėjęs prie Lietuvos banko pastato, priėmė jau vokiečių karo komendanto raportą. Nuo teatro balkono A. Hitleris pasakė kalbą, kuria pasveikino krašto gyventojus sugrįžus į Reichą. Fiureris sunkai pakėlė kelionę jūra, tad kalba, anot stebėtojų, buvusi blanki. Baigęs kalbėti A. Hitleris dar kartą priėmė garbės dalinių paradą, dar kartą pervažiavo vėliavomis su svastikomis „išpuošto“ miesto gatvėmis ir grįžo į uostą.Kovo 24-osios pavakarę dvi sunkiosios artilerijos grupės, kavalerijos pulkas, 10 šarvuočių, motociklininkai ir dviratininkai, du batalionai pėstininkų grįžo į dislokacijos vietas Rytprūsiuose.Vokiečiai nebejautė pavojaus. Padėtis Klaipėdos krašte tapo normali. Vokiečių geležinkelininkai, pirmieji iš Rytprūsių atvykę į Klaipėdą, bėgiojo po parduotuves, pirkdami taukus, mėsą, sviestą, kavos pupeles, šokoladą ir „Lino“ audinius, tad kitą dieną buvo apribotas sviesto ir riebalų pardavimas. Nerimą tarp gyventojų sukėlė ir gandai apie karą bei galimą mobilizaciją ir netrukus prasidėjusios karinių įtvirtinimų prie uosto statybos. Markės įvedimas krašte sukėlė dar vieną maisto ir pramoninių prekių pirkimo bangą. Rytprūsių gyventojai vykdavo apsipirkti į Šilutę ar Klaipėdą. Prekystalių tuštėjimas ir gyvenimo lygio kritimas kėlė klaipėdiečių nepasitenkinimą, tad Rytprūsių gauleiteris E. Kochas įsakė kontroliuoti buvusią Klaipėdos krašto sieną.

Po anšliuso

Po anšliuso Klaipėdos kraštą paliko apie 18 tūkst. lietuvių. Klaipėdoje dar liko apie 6 tūkst. Lietuvos piliečių. Vokiečiai dėl darbo rankų trūkumo nebuvo suinteresuoti masiniu lietuvių darbininkų bėgimu. Lauko darbams jie verbavo darbininkus prie Lietuvos pasienio. Atvykę sunkvežimiai su garsiakalbiais kvietė lietuvius į ūkio darbus Klaipėdos krašte. Be jokių pasų ir vizų jie buvo nugabenami į darbo vietas, o šeštadienį, išmokėjus pinigus, tie patys sunkvežimiai gabendavo juos atgal. Pirmadienio rytą vėl viskas pasikartodavo. Lietuvos valdžia žinojo apie tokias akcijas ir jas toleravo, nes nedarbas pasienio rajonuose ir taip buvo didelis.Krašte likę lietuviai darbininkai gyveno vargingai, dirbdavo nekvalifikuotą darbą – kasdavo griovius ir padėdavo nuimti derlių. Uždirbtas markes Tauragėje ar Kretingoje keisdavosi į litus ir pirkdavo pigesnio maisto. Tik vynas, alus ir degtinė Klaipėdoje buvo gerokai pigesni nei Lietuvos laikais.Prieš pasilikusius lietuvius naujoji valdžia ėmėsi politinių ir kultūrinių represijų. Lietuvos laikraščių prenumeratoriams Klaipėdos krašte pradėtas taikyti užsienio pašto tarifas buvo beveik dvigubai didesnis nei vidaus prenumeratos tarifai. 1939 metais gegužės mėnesį į kraštą tebuvo siunčiama 12 „Lietuvos aido“ egzempliorių, 37 „Lietuvos žinių“ egzemplioriai, 47 „XX amžiaus“ egzemplioriai, 3 „Ūkininko patarėjo“ egzemplioriai, nors prieš užėmimą šie laikraščiai turėjo po keletą šimtų prenumeratorių.Atidavus Klaipėdą, tą pačią dieną atsistatydino Vlado Mirono Vyriausybė. Pasikartojo 1938 metų scenarijus po Lenkijos ultimatumo, tik tada V. Mironas tapo ministru pirmininku. Klaipėdos konvencijos garantai pripažino vokiečių ir lietuvių susitarimą. Kiti to meto įvykiai – Čekoslovakijos užgrobimas, Vokietijos siekiai užimti Dancigą ir kariuomenės koncentracija prie Lenkijos sienų – Klaipėdos klausimą pavertė nereikšmingu. 1939 metų kovo 22 dienos britų ministrų tarybos posėdyje apie tai nebuvo daug diskutuojama. Protokole užfiksuota tik viena sausa frazė: „Buvo beveik galima numatyti, kad Vokietija realizuos Klaipėdos anšliusą.“Kovo 30 dienos Lietuvos Seimo posėdyje užsienio reikalų ministras J. Urbšys paskelbė pranešimą, kuriame Vyriausybės prašė ratifikuoti sutartį. Stebina tai, kad atsirado vos vienas Seimo narys – Vladas Pūtvis, – norėjęs pasisakyti dėl susitarimo, bet jam nebuvo suteiktas žodis… Be diskusijų buvo nutarta: „Imdamas dėmesin p. užsienio reikalų ministro pareiškimą ir turėdamas galvoje susidariusią padėtį, Seimas duoda reikalingą sutikimą kovo mėn. 22 d. Lietuvos ir Vokietijos sutarčiai ratifikuoti.“ Visas Seimo posėdis užtruko vos penkias minutes. Įdomu, jog kovo 15 dieną Seime svarstytas projektas dėl gydytojų rūmų įstatymo priėmimo užtruko daugiau nei tris valandas ir susilaukė audringų diskusijų.Nors kapituliacija ir Klaipėdos atidavimas skaudžiai smogė lietuvių tautos išdidumui ir valdžios legitimumui, nuo kovo 24 iki 28 dienos, kai, atrodytų, turėjo virti didžiausios diskusijos dėl Klaipėdos praradimo ir atsakomybės, Ministrų tarybos posėdžiuose Klaipėdos likimas nebuvo svarstomas. Nė viename oficialiame dokumente nebuvo paminėtas ir A. Hitlerio atvykimas į Klaipėdą.