Artūras Matusas, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt, 1941 į Lietuvą įžengė Vokietijos kariuomenė („Lietuvos žinių“ nuotr.)

Birželio 23-ioji – Birželio sukilimo diena. 1941 m. vokiečių įsiveržimu į Rusijos teritoriją suskubo pasinaudoti ir tuo metu Sovietų Sąjungos okupuota Lietuva. Jau pirmąją karo dieną, birželio 22-ąją, Lietuvos aktyvistų frontas pradėjo savaitę trunkantį sukilimą, kuriuo siekė atkurti nepriklausomybę. Sukilėlių pajėgos labiausiai buvo koncentruotos Kaune. Užėmę radijo ir telefono stotis, aktyvistai sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugančius dalinius ir vykdė kovas su besitraukiančia armija, pasakojama LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“.

Kitą dieną, birželio 23-iąją, Lietuvos aktyvistų frontas paskelbė apie šalies nepriklausomybę ir laikinosios vyriausybės sudarymą. Tačiau naciai net negalvojo apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, todėl jau birželio 28-ąją buvo paleisti lietuvių ginkluoti daliniai, o dar po savaitės – laikinoji vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą.

Vienas sukilimo Kaune  karinių vadovų buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas Juozas Vėbra – Lietuvos savanoris, išradėjas, chemikas. 1923 m. eksternu baigęs Kauno „Aušros“ gimnaziją, J. Vėbra studijavo Lietuvos universitete, vėliau mokėsi Fontenblo artilerijos mokykloje ir Tulūzos universitete, kur įgijo chemijos mokslų daktaro laipsnį.

Išskirtinis pulkininko nuopelnas – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Kaune kūrimas. Amžininkų liudijimu, laboratorija buvo viena moderniausių tyrimų institucijų to meto Lietuvoje. J. Vėbra darbavosi sprogstamųjų medžiagų gamybos ir bendrosios organinės sintezės srityse: paskelbė 18 darbų, užpatentavo 13 naujų organinių junginių, parašė šešias knygas.

Apie tikruosius nacių planus sukilėliai nežinojo

Kaip pasakojo J. Vėbra, 1941 m. birželio  pabaigoje ir liepą sukilėliai dar nežinojo, kad Vokietijos valstybės pareigūnams apskritai buvo uždrausta duoti bet kokius pažadus apie Baltijos valstybių valstybinį teisinį statusą po vokiečių užėmimo, o Lietuvos nepriklausomybė niekaip nepateko į nacių strateginius ir politinius planus. Norėdami iš pačių nacių administracijos sužinoti jų ketinimus ir lietuvių perspektyvas, J. Vėbra su pora Lietuvos karininkų pasiprašė priimami generalinio komisaro Lietuvai Adriano von Rentelno.

Štai taip susitikimą su aukščiausiu nacių pareigūnu Lietuvoje prisimena pulkininkas J. Vėbra.

„Iš vokiečių lietuviams nieko nebuvo galima tikėtis. Atėjo pas mane pulkininkas Jankauskas ir sako: „Juozai, nueikim pas Rentelną pasišnekėti. Jeigu jis ir meluos, pajusime teisybę. Lietuvių tauta laukė vokiečių valdžioje.“ Aš sakau, kad mes, du pulkininkai, – per maža delegacija, gali nepriimti, todėl pasikvieskim generolą Pundzevičių. […] Taip užsisakėme vizitą pas Rentelną.

Kai atėjome, be eilės mus priėmė, su tokia plačia šypsena, toks laimingas – manė, kad tokie trys tūzai ateina, tai gal pasisiūlys SS dalinius organizuoti. Įėjome pas jį, ir Pundzevičius pradeda šnekėti. Ponas komisare, sako, mes susisieloję ir susidomėję, kas laukia lietuvių tautos, kai jūs jau nugalėsite Rusiją. Apsiniaukė veidas Rentelno, supyko labai – jis ne to laukė iš mūsų. Sako, lietuviai nebus bedarbiai, prie Uralo mums reikės daug sumanių ir ištikimų policininkų – jūs ten būsite.

Inžinierius Krukas aiškino, kad iš Lietuvos reikia išvežti (likviduoti) 20 tūkst. inteligentų, o likę visi jam bus ištikimi. Tai va toks planas. Bet vis tiek pas Rentelną mes šypsojomės, neparodėme piktų minų, padėkojome už naudingą informaciją ir išėjome. Tik, kai atėjome pas jį, jis pats prie durų atsistojęs mus priėmė, o išeinant jau nebepajudėjo.“

Kalėjime lietuviams, kitaip nei vokiečiams, kelnės buvo nenumaunamos

Toliau įvykiai klostėsi gana greitai. Birželio 28 d. vokiečiai įsakė paleisti lietuvių ginkluotus dalinius, o dar po savaitės laikinoji vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą. Tragiško likimo neišvengė ir pats J. Vėbra. 1944 m. balandžio pabaigoje jis drauge su 27 lietuvių rezistentais buvo suimtas. Visi buvo apkaltinti valstybės išdavimu, juos turėjo teisti aukščiausias politinis nacistinės Vokietijos teismas, už tokią veiklą numatantis mirties bausmę. Artėjant frontui, kalinius ir jų bylos medžiagą naciai perkėlė į Rytprūsius.

„Išvežė naciai gegužės pradžioje. Paėmė į saugumo kalėjimą ir paskui, po kelių savaičių, išvežė surakintom kojom ir rankom ir dar retežiais tarp kojų ir rankų. Taigi man nereikėjo tuo rūpintis – jie pasirūpino. 11 mėnesių išlaikė kalėjime su kaukole ant durų, reiškia – mirties bausmė man reikalaujama. Visi kaliniai, kai praeidavo, pagarbą man atiduodavo. Manė, kad rimtas kalinys, jeigu jau mirties bausmės reikalauja, – tai jau nužudęs keletą žmonių, tai jau pagerbtas kalėjime.

Bet taip vokiečių teismas nepriėjo iki manęs. Žinoma, nedaug trūko. Jei dvi savaitės, būčiau… Nuo fronto vis vežė tolyn. Mane pasodino pirmiausia į Įsruties kalėjimą, kurio viršininkas buvo lietuvis. Ten buvo tokia mada, kad vakare, prieš einant gulti, liepia visiems kelnes nusimauti, tas kelnes surenka ir užrakina tokioje spintoje, kad nepabėgtų naktį kaliniai be kelnių. Mat, jei išbėgs į gatvę, tai labai jau matosi. Be to, kaliniai ten iš marškinių pasidarydavo nosines – likdavo iki bambos. Tai, kai išrikiuodavo vakare visus, labai komiškas vaizdas – visi stovim apsirengę kaip nudistai.

Praėjo dvi dienos, kalėjimo viršininkas išrikiavo ir pareiškė, kad nuo šios dienos lietuviams kelnės nenumaunamos. Vokiečiai baisiausiai užsiuto: čia, mano jie, – Vokietija, vokiečiai – to krašto žmonės, ir dabar lietuviams kelnės nenumanomos, o jiems numaunamos. Tada labai pasipiktinę jie pas kalėjimo viršininką nusiuntė delegaciją, o tas jiems paaiškino, kad lietuviams nėr, kur bėgti, jų nereikia saugoti, tai jiems ir kelnių numauti nereikia. Taigi neblogas kalėjimas buvo. Maisto žinoma, maža, trūko, bet sriubą atnešdavo tikrą, skanią.

Įsruties kalėjime buvo dar gerai. Paskui mus pervežė į Alenšteino kalėjimą buvusioje Lenkijoje. Ten jau buvo blogiau. Ten mes išbuvome apie mėnesį – neatsimenu, kiek laiko. O paskui pervežė į Karaliaučiaus kalėjimą, čia buvo brudas. Į vieną kamerą suvarydavo apie 80 žmonių. Iš ryto vieną ar du išvilkdavo negyvus – nebuvo kuo alsuoti, nebuvo oro. Kartais žemės pasiekti kojomis nebuvo galima – taip susispaudę visi. Bet ten neilgai teko būti, apie savaitę.

Iš ten išvarė mus išvežė į Landsbergo kalėjimą Berlyno link. Ten ilgai man teko būti. […] Dirbau fabrike, pristatė mane tikrinti torpedų dugnų (torpedas gamino tame fabrike). Man parodė, kaip reikia juos tikrinti – tokį kraną atsukti (hidraulinis spaudimas). Jeigu jis atlaiko, tas dugnas geras, nuimi, numeti į šoną, kitą uždedi. Bet aš žiūriu – tas kranas labai paprastas, jį galima pamažu atsukti (tai – statinis spaudimas) ir galima staiga atsukti (tai – dinaminis spaudimas). Tada jau visai kitas reikalas. Pabandau šitaip vieną kartą – tik bum į lubas. Pagalvojau, jog mes nesuinteresuoti, kad vokiečiai karą laimėtų, todėl galima padaužyti tas lubas. Taip aš apie 30 proc. pradėjau į lubas paleisti tų dugnų.

Tada visi baisiausiai susirūpino, atlėkė komisija, vyriausiasis fabriko inžinierius. Pavyzdžius ėmė tų dugnų, analizavo, kas atsitiko, kad dugnai nebeatlaiko spaudimo. Tai truko gal tris savaites, galų gale nieko neišaiškino ir nutarė paskirti man kitą darbą. Tai dabar, pamaniau, jau mano paskutinė diena, dabar jau sušaudys – išsiaiškins, kad kaltas buvau dėl to.

Kai atėjo mano pavaduotojas, paklausiau, kokios jis tautybės. Sako – serbas. Ar, sakau, pažįsti generolą Pašič? Sako, taigi aš jo adjutantas. Bet, sakau, mes kaip broliai su generolu Pašič – buvom vienoje grupėje Fontenblo artilerijos mokykloje, mes vieno suolo draugai. Tas apsidžiaugė labai, kad draugą surado, o aš teisybę pasakiau, ką dariau. Ir jis pradėjo daugiau negu 30 proc. leisti į lubas. Padaužė padaužė šitaip, po savaitės vėl mane grąžino. Ir taip mes trankėme tuos torpedų dugnus“, – pasakojo J. Vėbra.

Bylos buvo sunaikintos per bombardavimą

Kalinių laimei, bylos medžiaga buvo sunaikinta vieno bombardavimo metu, tad vokiečiams teko bylas sudaryti iš naujo. Kalinius perkėlė į Berlyną.

„Galų gale priartėjo Raudonoji armija, reikėjo išvykti iš tos vietos į Berlyną. Berlyne buvo labai tvarkingas kalėjimas, bet kietas, dar mažiau valgyti duodavo, nekoks buvo.

O ten, fabrike, kalėjimo viršininkai žulikai buvo. Gal vokiečiai padavė skundą kokį, kad atsiuntė vieną aukštą partijos pareigūną tikrinti. Tik tas pareigūnas po poros dienų mirė. Aš įtariu, kad jį nunuodijo kalėjimo administracija. […] Fabrike buvo vienas vokietukas jūreivis – toks jaunas vaikinas, kokių gal 20 metų. Jis įrankius tekino, aštrino ir nusipjovė pirštą. Jam labai kraujavo, todėl jis atlėkė ir atsisėdo. Įėjęs sargas pamatė, kad kalinys sėdi, prišoko ir durtuvu nudūrė. Gana žiauru buvo.

Po kelių dienų atvedė naują kalinį. Pažiūriu į tą kalinį – toks šventas veidas, toks taurus, manau – kas čia dabar? Tokių kalinių nebuvo. Galų gale per mažą penkių minučių pertraukėlę prie jo prisėlinau ir sakau, atleiskit, ar galima paklausti, kokios jūs profesijos. Jis nusišypsojo ir sako – atspėkit. Aš dar kartą į jį pasižiūriu – toks šventas žmogus, sakau – vyskupas. Ne, sako, admirolas. Matai, kokius žmones areštuodavo vokiečiai. […]“, – pasakojo J. Vėbra.

Berlyne išvaduotas sąjungininkų, J. Vėbra iki 1949 m. gyveno Vokietijoje ir Prancūzijoje, vėliau įsikūrė JAV. Darbavosi chemijos srityje, laisvalaikį skyrė lietuvybei, dalyvavo įvairių tautinių organizacijų veikloje, lietuvių renginiuose skaitydavo pranešimus reikšmingų sukakčių progomis, ragino remti lietuvišką spaudą. Mirė 1994 m. JAV, perlaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.