Paminklas mirusiems ir žuvusiems Lietuvos politiniams kaliniams

Algimantas ZOLUBAS, www.voruta.lt,

Istoriniai šaltiniai byloja, kad vergovinės santvarkos svarbiausiais objektais tapo kilmingieji visuomenės sluoksniai, užėmę išskirtinę padėtį ir valdę valstybę bei žemiausiasis ir beteisis sluoksnis – vergai. Ekspansiniai valstybių planai tarp jų gimdė karus. Pralaimėjusios šalies gyventojai arba būdavo išvaromi į vergiją ar kitaip represuojami, arba gaudavo siauresnių nei šalies laimėtojos gyventojų politinių teisių.

Aukso Orda ir jos sukurta Maskolija – vienintelės dvi pasaulio šalys, kur visi žmonės buvo skelbiami vergais. Vėliau Aukso Orda iširo, o ir Maskolijoje vergovinė santvarka sušvelnėjo, pavirsdama į baudžiavinę, tačiau baudžiava realiai tenai išliko iki pat XIX a. pabaigos, o paskui, susikūrus SSRS, vėl buvo atkurta – tik jau kaip bolševikinė Gulago vergijos ir kolchozų baudžiavinė sistemos.

Po 1917 perversmo, paskelbusi proletariato diktatūrą, sovietų Rusija, smerkdama ankstesnes vergovines ir baudžiavines santvarkas, jas atkūrė savaip – su dar didesniu išnaudojimu ir represijomis, pareikalavusiomis dešimčių milijonų gyvybių.

Sovietiniuose istorijos vadovėliuose mokykloms rasime vergų sukilimų, valstiečių maištų aprašymus bei tvirtinimą, kad vergovinė ir baudžiavinė santvarkos atgyveno dėl vergų ir baudžiauninkų žemo darbo našumo. Apie sovietinės sistemos vergų ir baudžiauninkų sukilimus net neužsimenama. Iš tikrųjų sistemos vergų ir baudžiauninkų streikai, maištai, sukilimai buvo, jų dalyviai, kadangi ginklų negalėjo turėti, pasinaudojo tuo pačiu darbo našumo smukdymo ginklu, sistemos ekonomikos žlugdymu. Plačiajam sovietijos Gulage paskleistas trumpas atsišaukimas: „Jūsų kiekvienas iškastas anglies ar geležies rūdos kastuvas yra panaudojamas jūsų grandinėms nukaldinti“ pažadino prievarta užmigdytą kalinių sąmonę, paskatino sabotuoti, streikuoti, sukilti.

Šeši dešimtmečiai praėjo nuo minimų įvykių, o žinant kad jų dalyviai nebuvo mažamečiai, beveik visi liudininkai baigia žemišką kelionę. Su jais į užmarštį eina Gulago ir pačios sovietinės imperijos sukaustytųjų vergijos grandinėmis žlugdymo reiškinys. Daug parašyta ir paskelbta prisiminimų, straipsnių, knygų apie kalinių kankinimą alinančiu darbu, badu, šalčiu, apie milijonus tose kančiose žuvusių, tačiau nėra pakankamai nagrinėta ir parašyta ar pasakyta apie reiškinį, kuris esmingai prisidėjo prie blogio imperijos griūties. Todėl, kilus naujoms blogio imperijos gaivinimo grėsmėms, būtina gilintis į prieinamus archyvinius dokumentus, reiškinį tyrinėti, duomenis viešai skelbti, įvairiomis progomis atitinkamais renginiais streikus bei sukilimus minėti.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos rūpesčiu 2015 m. liepos 21 d. Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje paminėtas Vorkutos lagerių sukilimo 60-metis. Į renginį buvo pakviesti buvę politiniai kaliniai, patriotinių visuomeninių organizacijų nariai, Seimo atstovai, istorikai, politologai. Buvo nerimauta, kad atostogų metas nebus palankus gausesniam renginio dalyvių susirinkimui, tačiau Ramovėje paruoštos vietos buvo užpildytos. Minėjimui vadovavo LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius ir LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas.

Savo pranešime J. Burokas atkreipė dėmesį, kad šių metų liepą žymi Lietuvai skausmingos ir džiaugsmingos sukaktys. Prieš 75-erius metus, 1940 m. liepos 21 d. Tėvynės išdavikai išvyko į Maskvą Stalino saulės parvežti, tačiau ir prieš 75-erius metus susikūrė bei prieš 60 metų atsikūrė  LLKS, prieš 60 metų liepos 21 d. Norilsko, Kengyro, 1953 m Vorkutos  sukilimus vainikavo ypatingąjį lagerių režimą 1955 metais panaikinęs  Vorkutos sukilimas. Pranešėjas pamečiui nuo 1944 iki 1952 metų išvardino įkalintų lietuvių pagal BK 58 str: 1944 m. – 1338, 1945 m. – 32 tūkst., 1946 m. – 16 tūkst., 1947 m. – 19 tūkst., 1948 m. – 20 tūkst. 1949–52 m. – 14 – 12 tūkst. Lageriuose 1952 m. buvo kalinama 47 tūkst. lietuvių.  Po streikų ir sukilimų 1956 m. dar kalėjo 114 tūkst. įvairių tautybių politinių kalinių, didžioji jų dalis buvo paleista tik po Stalino kultą pasmerkusio SSKP XX suvažiavimo. Remdamasis sukilimo dalyvių žodiniais ir rašytiniais liudijimais, ypač  brolio Edvardo Buroko autentiškais dokumentais sudėtais į penkių knygų „Pūtėme prieš vėją“ seriją, pranešėjas plačiai nušvietė politinių kalinių priešinimosi sistemai būdus, pasirengimą sukilimui, pavardėmis vardijo organizatorius ir jų pagalbininkus, streiklaužių ir kriminalinių kalinių tramdymo būdus, išdavikų demaskavimą bei jų, politinių kalinių tribunolo organizuotus, teismus bei bausmes. Politinių kalinių kova su kriminalistais, lagerių administracijos talkininkais (stukačiais, bildukais), kurie sudarė 5–10 proc. nuo bendro kalinių skaičiaus, buvo nuožmi ir negailestinga, už išdavystę kalinių tribunolo sprendimu buvo taikomos net mirties bausmės.

Vorkutos sukilimo minėjimo dalyviams pranešėjas vaizdžiai atpasakojo sukilimo eigą.

 Prieš pat sukilimą, suėmus 1953 m. sukilimo vadovo pavaduotoją lakūną Stasį Ignatavičių, LLKS vadovybė sukilimui vadovauti paskyrė Igną Uogintą, karininką iš Šiaulių, susirinkęs sukilimo aktyvas pirmininku jį patvirtino. Buvo sutarta sukilimą pradėti raštišku, užšifruotu pranešimu „VORKUTOS VASARA 1955 m. liepos 21 d.“ Gavę tokį pranešimą per Stasį Laskauską ir Joną Navicką 19  lagerių komitetai turėjo skelbti streiko pradžią. Kitos dienos rytą apie 5–6 val. barakuose turėjo stoti į sargybą atrinkti, su kaukėmis, šaltais ginklais (peiliais, stripais) apsirūpinę tvirti vyrai, kurie turėjo įspėti kalinius, kad nei vienas nesikeltų ir neitų į darbą. Jiems  buvo suteikta teisė panaudoti jėgą. Budėjimas tęsėsi visą parą. Kiekviename lageryje buvo iki 100  ginkluotų vyrų. Kurį laiką tvyrojo tyla, nebuvo jokios žinios, buvo įtarta net išdavystė. Kai pradundėjo traukinys su „porožniakais“ (nepakrautais vagonais) iš 7-osios šachtos, po to pravažiavo tokie pat nepakrauti iš kitų šachtų traukiniai, tapo aišku, kad sukilimas įvyko, Vorkutos anglies baseinas paralyžuotas.   Neužilgo prie 62 baudžiamojo lagerio, LLKS sukilimo štabo pasirodė Jonas Navickas. Jis priėjo prie spygliuotos vielos užtvaro ir sušuko: „Vyrai, mes laimėjome!“ Išvardijo visas nebeveikiančias šachtas, abi kalinių moterų aptarnaujamas plytines, pranešė, kad 8-je šachtoje veikia komisija, kuri J.Navicką išleido į laisvę.Informavo, kad prie  šachtų pradėti naikinti sargybos bokšteliai. Kaliniai šaukė „valio“, „ura“ glebėsčiavosi, bučiavosi, verkė, dainavo, sprendė, ką daryti toliau. Pajutę susilpnintą režimą, nors surakintomis rankomis, bet dvasia išlaisvėję, vildamiesi netolimoj ateity visiškos laisvės, kaliniai, sudarę naują sukilimo komitetą įtraukiant ukrainiečius, nusprendė atnaujinti darbą. Sukilimas buvo atspindėtas pogrindiniame „Varpe“, kuris keliavo į visus lagerius.

Visi sukilėliai mokėjo ir dainavo „Draugystės maršą“:

Tu, mielas drauge, neliūdėki,

Kad reikia žengt sunkiu keliu.

Šituos žodžius širdin įdėki,

Nors atsiskirt būtų sunku.

Šiandien raudono maro laikas,

Rytoj mus laukia Vorkuta.

Šiandien Rytų plėšikai siaučia,

Ateis ir mūsų valanda.

Priedainis:

Drauguži, tikėk, greit nebereiks kentėti

Ir viltį turėk, dar laisvę teks regėti.

Ir vėl susitiksim po Vyčio vėliava,

Kada mūs šalelėj laisvės švies aušra.

J. Burokas, daug susirašinėjęs ir asmeniškai bendravęs su Vorkutos ir kitų lagerių sukilimų dalyviais, išvardijo juos gyvus,žuvusius ir mirusius, pakvietė pagerbti juos tylos minute .

Koks buvo atliktas sukilimo paruošiamasis darbas, stebint viską matančioms saugumiečių akims ir girdinčioms ausims, tarp kalinių-bildukų, kokia turėjo būti konspiracija, sunku net įsivaizduoti. Užmaršties dulkės nenusėdo ant pogrindžio atsišaukimų, archyvinių dokumentų, laiškų, tardymo protokolų faksimilių, kurias šiandien galime pamatyti šviesaus atminimo Edvardo Buroko knygose.

Šių eilučių autorius, būdamas artimoj kaimynystėj su E. Buroku, artimai susibičiuliavęs, prisidėjęs prie kai kurių jo knygų redagavimo, kaip „Varpo“ redaktorius jo knygas pristatęs, suteikus žodį, išsakiau apie tai, kad Lietuva su okupantu kariavo šiapus ir  anapus kalėjimo grotų, kariavo seni, jauni net vaikai, kad kariavo panaudodami bėgančio priešo paliktus ar iš jo atimtus ginklus, kad kovoje pasinaudojo ir priešo kovos būdais. Į minėjimą, dideliam minėjimo rengėjų džiaugsmui, buvo atvykę gyvi sukilimo  liudytojai bei organizatoriai ir dalyviai  – iš Panevėžio Petras Aleksiūnas, Povilas Kriščiūnas, Kazimieras Lašinskas, iš Ignalinos Mečislovas Petkevičius, iš Vilniaus Apolonija Liekytė Navickienė (Šaka, Lu-Lu) su šeimų nariais, pakviečiau pasisakyti pirmąja, tautiniais rūbais pasirėdžiusią, gerumu ir grožiu spindinčią Apoloniją.

Kalbėtoja prisiminė savo tėviškę, laimingą vaikystę ir pačiame jaunystės žydėjime užplūdusį raudonąjį tvaną. Ji 1945 m. pradžioj įstojo į LLA organizaciją, davusi priesaiką, tapo Tauragės apskr. Batakių LLA būrio ryšininke, priklausė pogrindinei  „Atžalyno“ organizacijai.  Tačiau čekistai susekė ir suėmė visus organizacijos narius mokytojus. 1949 m. kovo mėnesį Apolonijos tėvą Jokimą Liekį su žmona ištrėmė Sibiran. Jai su broliu Vladu pavyko išlikti Lietuvoj, tačiau jie buvo įtraukti į pasitraukusių nuo tremties sąrašus ir tapo čekistų paieškomi. Išvengti suėmimo pavyko iki 1950 m. kovo mėn.  Po suėmimo Jurbarko saugume buvo žiauriai tardoma. Tardymai tęsėsi Kauno saugume, kur buvo baigta byla. Maskvos NKVD trijulė nusprendė, kad jai dera kalėli 10 metų griežto režimo konclageriuose. Per Vilniaus Lukiškių kalėjimą bei kitus persiuntimo kalėjimus buvo išgabenta į garsiuosius Vorkutos Ypatingojo režimo konclagerius, kur pratęsė pasipriešinimo veiklą prieš bolševikinę santvarką. Daugino ir platino gaunamą iš pirmos šachtos, vadinamos Kapitalka, pogrindinį laikraštį „Varpas“, kurį leido Edvardas Laugalys ir Vytas Svilas, kitus atsišaukimus ir dokumentus Vorkutos katorgininkų streikų ir sukilimų metu. Ji papasakojo apie alinantį darbą prie plytų degimo krosnių, apie savo išsekimą iki sąmonės netekimo. Tačiau ji vis tiek 1955 m. atvirai stojo vadovauti streikuojančioms moterims. Jos šūkis: „Gana to jungo. Leiskit į Tėvynę!“ Šachtininkų ir plytinės moterų  kova blogio imperijos, Gulago pamatus sudrebino. Nuo jų ryžtingų veiksmų tie pamatai pradėjo aižėti. Kaip vienai iš streiko organizatorių, jai teko daug parų praleisti karceryje. Tačiau režimas atlėgo, jos bylą peržiūrėjo ir išleido į Lietuvą. Susirinkimo dalyviai kalbėtojai audringai plojo.

Plojimais salė pasitiko Vorkutos sukilimo dalyvį Petrą Aleksiūną. Sukilėlis daug vargo patyręs, okupantą smerkiančią rūstį išsaugojęs, kalbėjo trumpai, bet sodriai. Svariuose žodžiuose girdėjosi tikro kovotojo balsas. Sveikintina, kad Petrą iš Panevėžio atlydėjo jaunieji šeimos nariai.

Taurią asmenybę, buvusią politinę kalinę, eruditę Nataliją Gudonytę – Taišeto lagerių politinių kalinių suvažiavimų įkvėpėją ir organizatorę politiniai kaliniai pažįsta ir labai gerbia už išleistą albumą „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias“, tokiu pat pavadinimu prisiminimų knygą ir knygą „Gyvenimas prie Kačergų kalno“, už jos išvykas į Sibirą parvežti tremtinių vaikus-našlaičius. Jinai gražiai pasveikino minėjimo dalyvius, palinkėdama geros kloties .

Laisvės kovotojams ir renginio dalyviams emocingą ir prasmingą žodį tarė profesorė Ona Voverienė, kalbėjo ir dalyvius sveikino Seimo narys Rytas Kupčinskas, istorikas Romas Batūra, Laisvės kovų dalyvis, buvęs politinis kalinys Petras Girdzijauskas.

Labai įdomiai, demonstruodami vaizdinę medžiagą, neseniai aplankę Vorkutos kraštą,  pasakojo Seimo narys Paulius Saudargas, politologai Vytautas Keršanskas ir Laurynas Kasčiūnas.

Dalyvių susirinkimas minėjimu nesibaigė, jis tęsėsi šiltu  bendravimu prie kavos ir arbatos stalų. Renginio organizatoriai išreiškė dalyviams padėką, patikino juos, kad Vorkutos sukilimo prasmė ir reikšmė dar nėra pakankamai atskleista, kad istorikų, ypač jaunimo, priedermė ją toliau tirti, vertinti, iškelti atminčiai kitų lagerių pasipriešinimą pavergėjui.