wikipedia.org. nuotr.

Linas V. Medelis, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, 2013 m. Nr. 3/5, www.alkas.lt

Šiemet (2013 m. – Alkas.lt) sukanka ketvirtis amžiaus nuo „Atgimimo“ savaitraščio pirmojo numerio pasirodymo. „Atgimimas“ buvo vienas iš daugelio laisvės aušroje atsiradusių leidinių su panašiu ir visiškai skirtingu likimu.

Dokumentinės medžiagos apie Sąjūdžio spaudos kūrimąsi beveik nėra. Vienas kitas dokumentas gal ir užsilikęs Sąjūdžio spaudos darbuotojų stalčiuose. Mano aplankuose liko keletas raštelių, laiškų ir „Atgimimo“ bendrovės valdybos posėdžių protokolų kopijų.

2009 m. išleistas prisiminimų rinkinys „Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“ [1].Jame – keliolikos „Atgimimo“ redakcijosžurnalistų, to paties pavadinimo leidybos bendrovės vadovų, pagalbininkų prisiminimai.

Vaidos Jankauskaitės straipsnis, pernai paskelbtas „Knygotyroje“, jos pačios vertinimu yra pirmasis Sąjūdžio spaudos paveldo tyrimas, kuris Sąjūdžio istorijos ir spaudos paveldo aiškintojams galėtų būti atskaitos taškas išsamiems to laikotarpio tyrimams. Pasak V. Jankauskaitės, Sąjūdžio spaudos paveldas sukauptas trijuose Lietuvos archyvuose, vienuolikoje bibliotekų, devyniuose muziejuose ir dviejų privačių asmenų rinkiniuose [2]. 1989 m. pabaigoje per „Atgimimo“ savaitraštį Lietuvos knygų rūmai kreipėsi į visus spaudos leidėjus prašydami siųsti leidinius išsaugojimui. Tuo metu Rūmai jau buvo suregistravę 172 leidinius ir leidinukus. Dar apie 23 leidiniai Knygų rūmams buvo žinomi, tik jų jie neturėjo [3].

Taigi laikraščiai išliko. Neišliko redakcijų vidaus gyvenimo archyvų.

„Sąjūdžio žinos“ buvo pradėtos leisti anksčiausiai – 1988 m. birželį, „Kauno Aidas“ – rugpjūtį, „Atgimimo“ pirmas numeris pažymėtas rugsėjo 16 d. data („Mažoji Lietuva“ – 1989 m. vasarį). Didelio tiražo Sąjūdžio leidinių pasirinktu laikotarpiu nėra daug. „Atgimimas“ lieka kokybiškai solidžiausias, didžiausio tiražo ir ganėtinai pastovaus periodiškumo leidinys, tuo metu nesunkiai konkuravęs su oficialia partine spauda.

O 1990-ieji jau buvo Sąjūdžio spaudos lūžio ir kritimo pradžios metai. Jau 1989 m. viduryje kaip blogas ženklas buvo tai, kad Sąjūdžio Kauno Taryba iš pareigų pašalino nuo pirmojo numerio „Kauno aidui“ vadovavusį Vidmantą Valiušaitį dėl Tarybos nurodymų ignoravimo. 1990 m. rugsėjo viduryje šalia savaitraščio „Mažoji Lietuva“ pradėtas leisti dienraštis „Vakarų ekspresas“ suskaldė kolektyvą ir tapo faktišku „Mažosios Lietuvos“ konkurentu, globojamu „Respublikos“ dienraščio. Vėliau jis ir pereina broliams Tomkams. „Respublika“, pradėtas leisti kaip Sąjūdžio dienraštis, pradeda skelbtis nuo jo nepriklausomu ir net jam opozicišku, o neilgai trukus ironiškai prisistato „TTL koncernu“ (Tomkus, Taraila, Lingys); „Atgimimas“ taip pat jau nebe Sąjūdžio, o Sąjūdį remiąs savaitraštis, tačiau „Atgimimo“ bendrovės direktorių ir šio savaitraščio redaktorių metų viduryje iš visų pareigų išmeta ne , o vienu balsu nubalsavęs kolektyvas. Gegužės pradžioje pasirodęs „valstybės laikraštis“ „Lietuvos aidas“ oficialiai remiamas Seimo ir finansuojamas Vyriausybės – tai rodo, kad iš esmės Sąjūdžio spaudos, kaip nepriklausomo judėjimo spaudos, era baigėsi. (Vytautas Landsbergis apie „Lietuvos aidą“, tarsi atsiribodamas nuo kitų, yra kalbėjęs maždaug taip: jau turime savo laikraštį).

Kopijuojamoji ir spaustuvinė spauda: technika ir technologijos

Nelegalios kopijuojamosios spaudos centras kūrėsi Vilniuje, Fizikos institute. Petras Vaitiekūnas, vienas šios spaudos organizavimo virtuozų ir vadovų, teigia, kad Vilniuje (t. y. ne tik institute) 1988–1990 metais 54 TSRS miestams, 63 demokratiniams judėjimams, partijoms ir organizacijoms buvo spausdinami 158 laikraščiai, žurnalai kiti leidiniai. Bendras rinkiminių kampanijų medžiagos tiražas Rusijai, Baltarusijai, Ukrainai jo skaičiavimais siekė keletą milijonų. Steigiamajam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimui „Sąjūdžio žinios“ išspausdintos 70 tūkst. tiražu [4].

P. Vaitiekūnas yra samprotavęs, kodėl KGB nenutraukė masinio antisovietinių leidinių spausdinimo, nors puikiai žinojo, kad tai vyksta Vilniaus centre. Praktiškai būtų pakakę pakeisti kopijavimo patalpų durų spynas. Cituoju jo žodžius: „Manau, kad labai dideli pinigai buvo viena tų objektyvių priežasčių, kodėl saugumas ir sovietinė valdžia užmerkdavo akis. Suveikė visiškai logiškas ir paaiškinamas žmogiškasis siekio pasipelnyti faktorius“ [5]. Tie dideli pinigai ėjo per platinimą ir užsakymus. Nėra reikalo kalbėti apie bendravimą su KGB kaip organizacija. Iš kovos už Nepriklausomybę pelnėsi paskiri asmenys.

Buvęs vienas „Mažosios Lietuvos“ įkūrėjų ir kurį laiką laikraščiui vadovavęs Rytas Staselis, rašė „Vakarų eksprese“: „Ryšiais su KGB jau lygiai taip pat sėkmingai dabar galima apkaltinti visus, kurie yra bent kiek prisidėję prie Sąjūdžio laikais leistos neformalios spaudos: „Sąjūdžio žinių“, „Kauno aido“ ar „Mažosios Lietuvos“. Mat praktiškai visus pusiau legalius kserokopinius leidinius tuo metu Vilniuje daugino ir leido į pasaulį vėliau nužudytas verslininkas Rimantas Grainys bei keli jo partneriai – KGB darbuotojai, vėliau tapę verslininkais ir dabar tvirtinantys, jog pirmuosius savo milijonus užsidirbo iš Sąjūdžio spaudos… Tai tikri faktai“. Jis retoriškai klausia: „Ar šiandien, po septyniolikos metų (straipsnis skelbtas 2008 metų pavasarį – LVM), atsiras šventuolių, norinčių Sąjūdžio spaudos leidėjams dėl tokios „nuodėmės“ pateikti sąskaitas?“ [6].

Kopijuojamoji spauda turėjo spartos pranašumą, tačiau tik mažos apimties ir palyginti nedidelio tiražo leidiniams (tai, ką kalba P. Vaitiekūnas, veikiau yra išimtys nei taisyklė). Didesnis tiražas arba keliolikos puslapių leidinys negalėjo būti greitai išspausdintas vienu dauginimo aparatu. Tipografinio laikraščio kelias buvo ilgesnis ir reikalavo didesnio profesinio pasirengimo. Teoriškai, o tai buvo visų spaustuvėse spausdinamų laikraščių siekiamybė, informacijos kelias nuo stalo redakcijoje iki spaustuvės tuo metu atrodė taip: žurnalisto rašinys ranka > mašininkė > žurnalistas > stilistas kalbos redaktorius > mašininkė (jeigu klaidų būdavo randama daug) > laikraščio redaktorius > atsakingasis sekretorius > laikraščio redaktorius > išleidėjas > spaustuvė.

Sunku, o kartais ir neįmanoma būdavo nedelsiant atsiliepti į nuolat besikeičiančius įvykius. Štai „Atgimimo“ vyriausiojo redaktoriaus Romualdo Ozolo nuomone, laikraštis turėjo nuolat ne tik reaguoti ir atspindėti, bet ir tarytum metraštis registruoti visus į laisvę vedančius įvykius ir reiškinius. Tokios idealistiškos užduoties savaitraštis įvykdyti negalėjo. Štai nuo penkto numerio pradedama spausdinti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo medžiaga. Pirmame puslapyje R. Ozolas žada: artimiausi „Atgimimo“ numeriai bus skirti suvažiavimui ištisai. Bet jau septintame numeryje į pirmą puslapį iškyla LPS Seimo sesijos medžiaga, toliau spausdinamos sesijoje priimtos rezoliucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos projektas, kurio 7 straipsnis vadinasi „Lietuvos TSR – suvereni valstybė TSR Sąjungoje“. Suvažiavimui skiriama du puslapiai iš aštuonių. Aštuntame ir devintame numeryje dar spausdinamos suvažiavime sakytos kalbos. Dešimtas numeris iš LKP CK spaustuvės vėl grąžinamas į M. Šumausko spaustuvę (o taip būdavo, kai tik Sąjūdis susipykdavo su kompartija) ir gyvos medžiagos yra tiek, kad Sąjūdžio kalbų dėstymui vyr. redaktoriaus pavaduotojų sprendimu nebelieka vietos. Vėliau suvažiavimo medžiagos spausdinimas nebuvo atnaujintas. Istorija savo įamžinimą visada palieka tolesnei ateičiai. 

Redakcijos formavimas. Žurnalistai ir žurnalistika

Apie laikraščius galima spręsti iš jų vadovų biografijų taip pat, kaip apie teatrą iš jo režisieriaus. Trumpai pristatysiu Sąjūdžio tipografinės spaudos vadovus (1988–1990 m., šaltinis – Vikipedija).

„Atgimimas“: Romualdas Ozolas (amžius 1988-aisiais, 56 m.) – filosofas, „Atgimimo“ įkūrėjas, ankstesnė patirtis spaudoje – redakcija „Kultūros barai“, leidykla „Mintis“; Linas V. Medelis (37 m.) – vyr. redaktoriaus pavaduotojas, žurnalistas, ankstesnė patirtis spaudoje – skyriaus vedėjas žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“, „Jaunimo gretos“; Audronė Urbonaitė (34 m.) – vyr. redaktoriaus pavaduotoja, lituanistė, ankstesnė patirtis spaudoje – skyriaus vedėja savaitraštyje „Kalba Vilnius“; Rimvydas Valatka (32 m.) – vyr. redaktorius, istorikas pedagogas, ankstesnė patirtis spaudoje – laikraščio „Tarybinis pedagogas“ redaktorius, „Valstiečių laikraščio“ korespondentas, laikraščio „Tiesa“ darbuotojas Informacijos skyriuje, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

„Kauno aidas“: Vidmantas Valiušaitis (32 m.) – filologas, laikraščio įkūrėjas ir pirmas jo redaktorius (apie metus), ankstesnė patirtis žurnalistikoje – Lietuvos radijo korespondentas Kaune, žurnalo „Nemunas“ meno skyriaus redaktorius; Rolandas Paulauskas (34 m.) – redaktorius, žurnalistinė patirtis – nėra.

„Mažoji Lietuva“: Gintaras Tomkus (28 m.) – redaktorius, nebaigtos žurnalistikos studijos, ankstesnė žurnalistinė patirtis – dienraščio „Tarybinė Klaipėda“ atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas; Kęstutis Oginskas (29 m.) – redaktorius, žurnalistas, to paties dienraščio korespondentas.

„Respublika“: Vitas Tomkus, žurnalistas (32 m.), patirtis – satyrinio žurnalo „Šluota“ skyriaus redaktorius; Vitas Lingys, žurnalistas (28 m.), patirtis – „Komjaunimo tiesos“, „Vakarinių naujienų“ korespondentas; Rytis Taraila (36 m.), nebaigtos žurnalistikos studijos, patirtis – laikraščių „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“ korespondentas – visi trys dienraščio steigėjai ir redaktoriai lygiomis teisėmis.

Šie žmonės buvo visų minėtų leidinių pradininkai, o dažniausiai ir pirmieji vieninteliai darbuotojai, statę ir lipdę savo Sąjūdžio leidinius. Žodis „savo“ čia nėra klaida: daugelis šių žmonių, pasiaukojamai dirbę Sąjūdžio ir Lietuvos labui, į tuos leidinius žvelgė būtent kaip į savo ir nuo savęs neatsiejamus.

Redakcijos kūrėsi iš noro paremti Sąjūdį, dėl galimybės pasireikšti laisva/laisvesne mintimi, taip pat ir dėl saugumo. Šalia Sąjūdžio buvo saugiau, ypač jam sutvirtėjus, nes KGB grėsmė vis dėlto egzistavo (tačiau KGB laikraščiams atvirai netrukdė, galima spėti, jog vienas kitas redakcijos bendradarbių buvo infiltruotas). Greičiau įsibėgėjo leidiniai, kūręsi arba išaugę iš valstybinių redakcijų – galima sakyti, jog „Tarybinė Klaipėda“ „pagimdė“ „Mažąją Lietuvą“, o „Minties“ leidykla – „Atgimimą“. „Mažosios Lietuvos“ jaunimas leido laikraštį ir glaudėsi prie Klaipėdos oficiozo, kol redaktoriaus nebuvo išprašyti. Vienas savaitraščio kūrėjų ir bene paskutinysis redaktorius R. Staselis prisimena: „Susibūrėme iš esmės atsitiktinai. Mes su Arvydu Jockumi „Tarybinės Klaipėdos“ dienraštyje atlikome gamybinę praktiką. Čia mus pasivijo Sąjūdis. Redakcijoje dirbo jaunų žurnalistų, kurie susibūrė į branduolį: Gintaras Tomkus, Kęstutis Oginskas, Raminta Cesiulienė, Alvydas Ziabkus, Gintaras Šikšnius, Vytautas Kudarauskas, Jūratė Ašmontaitė, etc“. Iniciatorius buvo Gintaras Tomkus: „Jis po pirmųjų Sąjūdžio grupės Klaipėdoje susibūrimų pradėjo maketuoti laikraštuką, kurį kažkodėl banaliai pavadino „Persitvarkymo naujienos“ [7].

Pirmąjį „Atgimimo“ numerį rengė aštuoni „Minties“ leidyklos darbuotojai, paprašyti pagelbėti leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojo R. Ozolo. Filosofijos redakcijos redaktorius Antanas Rybelis prisimena, jog leidykla kaip leidėja ėmėsi atsakomybės tik už du pirmuosius numerius. Nuo trečiojo numerio leidyba, pasak jo, buvo perduota Sąjūdžiui [8]. Sąjūdis teisiškai dar neegzistavo, todėl manytina, kad trečiajam numeriui spausdinti LKP CK leidyklos spaustuvėje pakako telefono skambučio iš LKP CK propagandos skyriaus. Kita vertus, kiek pamenu, „Minties“ leidykla ir toliau teikdavo formalius užsakymus spausdinti laikraštį spaustuvėje ir niekada nesikišo į laikraščio leidybą). R.Ozolas prisimena, kad vyriausiasis leidyklos redaktorius Edmundas Juškys neprieštaravo, kad „Atgimimas“ būtų leidžiamas „Minties“ bazėje, o direktoriaus pavaduotojas gamybos reikalams Julius Niedvaras su šiuo leidiniu siejo planų viršijimo, taigi ir atlyginimų didinimo, viltis“. „Mintis“ tapo „Atgimimo“ gimtaviete [9]. Be to, „Atgimimo“ vyr. redaktorius buvo oficialiai patvirtintas Vilniaus miesto partijos komiteto biure (1988 m. rugpjūčio 22 d.). Tačiau masinės spaudos leidimo liudijimą Nr. 028 „Atgimimo“ leidybos bendrovei  leisti savaitraštį „Atgimimas“ (kitiems bendrovės leidiniams tokie leidimai buvo išduoti kiekvienam atskirai) Spaudos kontrolės valdyba išdavė tik 1990 m. kovo pabaigoje su tokiu reglamentavimu: periodiškumas – vieną kartą per savaitę, kalba – lietuvių, apimtis – 4 sp. lankai, platinimo vieta – Lietuva ir užsienio valstybės. Iki tol tokio leidimo nereikėjo, o pati valdyba 1996 metais buvo panaikinta kaip sovietinis rudimentas.

Toliau leisti „Atgimimo“ neatėjo nė vienas pirmą numerį rengusių „Minties“ darbuotojų. Mano paties pareiškimą priimti į darbą „Atgimimo“ redakcijoje R. Ozolas vizavo sučiuptas už skverno jau skirstantis delegatų į TSKP konferenciją Maskvoje palydų mitingui. Jis pasirašė padėjęs pareiškimo lapą ant Literatų kavinės palangės, nors toks dalykas kaip „Atgimimas“ juridiškai neegzistavo, taigi juridiškai neegzistavo ir Ozolas – vyriausiasis redaktorius. Kita darbuotoja, Audronė Urbonaitė, buvo priimta panašiai ir kiek anksčiau. Visi techniniai, tiekimo, apskritai redakcijos formavimo darbai atiteko „vieninteliam redakcijos vyrui“ (jei neskaitytume R. Ozolo).

Taip prasidėjo redakcija – ne nuo eilinių, o nuo „generolų“, dviejų pavaduotojų: L. V. Medelio ir A. Urbonaitės. Savaitraščio redkolegija buvo paskelbta jau pirmajame numeryje. Manau, ji turėjo atlikti ne tik garbės, bet ir saugiklio nuo galimų sankcijų vaidmenį (joje žinomos Lietuvai pavardės: Antanas Buračas, Virgilijus Čepaitis, Bronislovass Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Zigmas Vaišvila ir, suprantama, R. Ozolas). Mano žiniomis, redkolegija nebuvo susirinkusi nė karto.

Kviečiami patyrę žurnalistai į redakciją nėjo. Priežasčių galėjo būti keletas: 1) žurnalistika buvo viena labiausiai ideologizuotų profesijų visame sovietiniame lageryje, Lietuvos žurnalistikoje vadinamoji pertvarka smarkiai vėlavo, nepalyginamai atsilikdama nuo Rusijos centrų publicistikos; to ženklas yra ir tai, kad Lietuvos TSR žurnalistų sąjunga viena paskutiniųjų atsiskyrė nuo Maskvos; 2) „Atgimimas“ negalėjo suteikti jokių socialinių garantijų, jo paties egzistavimas nebuvo garantuotas; 3) žurnalistai palaipsniui vis laisviau galėjo reikštis ir savuose leidiniuose.

R. Staselis prisimena: „Vos vienas kitas „ML“ bendradarbis turėjo AM (aukštosios mokyklos – L. V. M.) baigimo diplomą. G. Tomkus tuo metu tikrai ne, A. Ziabkus – ne, mes du studentai – savaime suprantama – ne. Iš aktyviausių gal tik K. Oginskas buvo formaliai išsimokslinęs ir tą faktą galėjo paliudyti popierium“ [10].

„Atgimimo“ darbuotojų kvalifikacija nebuvo geresnė, tad redakciją užpildė ką tik baigęs arba dar tebestudijuojantis (daugiausia filologiją ir žurnalistiką), greitai praktinės žurnalistikos pradmenis perpratęs jaunimas.

Apie tai galima spręsti iš įvairėjančios tematikos, aktualėjančių temų, dažnėjančių komandiruočių į Lietuvos regionus, TSRS centrus, Maskvą, Leningradą, Užkaukazės respublikas. Pirmųjų redakcijos darbuotojų pavardės (R. Ozolo, A. Urbonaitės) „Atgimime“ pradėtos skelbti penktajame numeryje, o nuo 26-ojo – skelbiami visi kūrybiniai darbuotojai.

„Atgimimo“ struktūra: redakcijos, leidybos bendrovė

Pirmųjų „Atgimimo“ numerių tiražai (2 numeriai po 30 tūkst. egz.) buvo išgraibstomi taip greitai, kad didesnės sandėliavimo patalpos arba platinimo tarnyba nebuvo reikalinga. Tačiau nuo trečiojo numerio trigubai – iki 100 tūkstančių – išaugęs tiražas sukėlė problemų: sandėliavimo, paskirstymo, pinigų surinkimo ir saugojimo, atlyginimo už darbą. Juk „Atgimimas“ buvo pradėtas leisti visuomeniniais pagrindais, niekas jokio atlyginimo negavo ir nereikalavo. Pagalbininkai dirbo savo darbovietėse ir naudojosi tuo, kad jų vadovai žiūri pro pirštus, kaip Sąjūdžio ir Lietuvos labui dirbantys žmonės nebeatlieka savo tiesioginių pareigų. Du pavaduotojai, nutraukę ryšius su ankstesnėmis darbovietėmis, porą mėnesių, galima sakyti, gyveno pusbadžiu.

A. Mickevičiaus bibliotekos darbuotojas Vitalijus Zaikauskas registravo besikuriančias Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupes visoje Lietuvoje. Kažkaip savaime ėmėsi ir visų LPS laikraščių platinimu. Todėl biblioteka natūraliai tapo spaudos „sandėliu“ ir paskirstymo punktu tol, kol tas netrukdė bibliotekos darbui. V. Zaikauskui teko atidaryti ir sąskaitą taupomojoje kasoje (dabar sakytume – banke). Platinimo grupės perėmimas „Atgimimo“ žinion buvo natūralus: redakcijos darbuotojai skurdo, platintojai taip pat, nes nedrįso imti pinigų savo reikmėms ir gyveno skolon, giminaičių bei draugų sąskaita. Laikraščio išleidimui taip pat reikėjo pinigų (tik keletui numerių turėjome finansines „Minties“ garantijas). Teko imtis atsakomybės, ir Medelio Lino Virginijaus, Petro s. vardu išrašytoje banko sąskaitoje pinigų įplaukos atrodė taip: 1988 m. gruodžio 5 d. – 5 rubliai, gruodžio 7 d. – 1000 ir tą pačią dieną – 100 tūkst. rublių. Ta suma reiškė, kad platinimo tarnyba visiškai perėjo „Atgimimo“ žinion, sąskaita nuolat buvo papildoma mažesnėmis sumomis.

Laikraščio finansinė nepriklausomybė leido savarankiškai spręsti daugelį veiklos problemų, mokėti savo darbuotojams atlyginimus, po savo sparnu priglausti kitus leidinius, tapti organizacija, ne pavaldžia Sąjūdžiui, o veikti šalia jo kaip laisvam partneriui, palaikančiam jo idėjas.

Palyginimui iš R. Staselio prisiminimų: „Mažosios Lietuvos“ buhalterija ir savaitraščio priklausomybė buvo Sąjūdžio Klaipėdos Tarybos kompetencija. Laikraštis buvo leidžiamas, platinamas, tačiau pinigai sugrįždavo į Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus iždą. Taip buvo finansuojama Klaipėdos Sąjūdžio veikla [11], nes kitų piniginių šaltinių, išskyrus aukas, matyt, nebuvo.

1989 m. vasario 14 d. mano sąskaitoje jau buvo maksimumas – 281 tūkstantis 30 rublių ir 92 kapeikos. Po poros mėnesių, balandžio 21 d., kortelėje pažymėtos išlaidos – 250 tūkst. rublių. Tai reiškia, kad pinigai buvo pervesti į „Atgimimo“ leidybos bendrovės sąskaitą, po kelių dienų asmeninė sąskaita uždaryta. Bendrovė buvo įsteigta remiantis kooperacijos įstatymu, nes kito juridinio pagrindo leidybinei veiklai nebuvo.

Leidybos bendrovė buvo sudaryta iš savaitraščių „Atgimimas“, „Vozroždenije“ („Atgimimo“ vertimas į rusų kalbą) ir „Soglasije“ (nutraukus „Atgimimo“ rusų kalba leidybą; redagavo Liubovė Čiornaja), žurnalo jaunimui „Aušrinė“ (redagavo Zita Čepaitė). Pirmieji kooperatyvo nariai buvo R. Ozolas, L. V. Medelis (išrinktas bendrovės direktoriumi), A. Urbonaitė-Paškūnienė, L. Čiornaja, L. Ragauskas. Po kurio laiko „kooperatyvo“ atsiradimas pradėjo kelti tam tikros įtampos su LPS būstine, ir Sąjūdžio Tarybos narys R. Ozolas iš jo pasitraukė. 1990 metų pradžioje bendrovė jau turėjo 24 narius, jai priklausė visi darbuotojai.

Ilgainiui leidybos bendrovę sudarė tokie padaliniais 1) trijų minėtų laikraščių redakcijos, joms vadovavo trys nepriklausomi redaktoriai; 2) platintojų grupė, tiekėjas, ūkininkas-vairuotojas pavaldūs komercijos direktoriui; 3) techninis centras – tiesiogiai pavaldus bendrovės direktoriaus pavaduotojai L. Čiornajai.

Derėtų atskirai pažymėti tuos pirmeivius, kurių pavardės neminimos laikraščių metrikose. Tai Laimūnas Rožukas, popieriaus tiekėjas, vykdavęs – neperdedant, rizikuodamas gyvybe – į popieriaus kombinatus Rusijoje su lagaminu pinigų ir atvarydavęs vagonus popieriaus į Vilnių, laikraščių platintojai Vidmantas Vinclovas ir Aldona Atkočiūnaitė, išleidėjas Stasys Ungulaitis ir kiti – mašininkės, maketuotojai, korektorės…

Didelis džiaugsmas buvo „redakcijos vaikai“. „Atgimimas“ sunkiai pakliūdavo į spaudos kioskus (o prenumerata buvo leista tik 1989 m. rudenį), daug laikraščių būdavo nurašoma, nors… tiražo trūko visada, laikraštis buvo platinamas ir kopijomis. Prisiminiau tarpukario Lietuvos pavyzdį, ir netrukus Vilniaus gatvėse pasirodė vaikai. Kartais jiems tekdavo kelias valandas laukti vėluojančio laikraščio numerio prie redakcijos televizoriaus. Gatvėje parduodamas „Atgimimas“ leisdavo greitai surinkti grynųjų pinigų, o ir vaikai šiek tiek užsidirbdavo. Po kelerių metų taip laikraščius platino „Respublika“, „Lietuvos rytas“ „Pirmadienis“ ir kiti.

Visa tai susistygavo maždaug per metus. Net kai Lietuvos TSR žurnalistų sąjunga, priėmusi „Atgimimą“ į vieną kambarėlį užleido bendrovei visas patalpas, jos tapo gana ankštos, nors techninis centras ir persikėlė į pusrūsį, o platintojai taip pat gavo šiokias tokias patalpas toje pat Pylimo gatvėje.

„Atgimimas“ savo puslapiuose palaikė kitų giminingų leidinių gyvastį. Ilgesniam ar trumpesniam laikui įsileisdavo „Tremtinį“, „Alytaus naujienas“, „Jaunąją Lietuvą“, „Caritas“ ir kt., jo techniniame centre buvo renkami, maketuojami, skenuojami ir spausdinami tekstai, iliustracijos dar ir tokiems leidiniams (1990 m. pradžia): „Lietuvos žinios“, „Znad Wilii“, „Katalikų pasaulis“, „Proskyna“, „Savanoriai“, „Žaltvykslė“, K. Girniaus knyga „Partizanai“, pavasarininkų leidinys ir net tokie, kaip „Kultūrizmas“, „Šiupinys“ arba buhalteriniai blankai, spaudos ruošiniai nelegaliems leidiniams iš TSRS (pavyzdžiui, Užkaukazės judėjimams). Tokių leidinių egzistavimas dažnai paaiškėdavo tik griežtai pareikalavus ataskaitos, kas vyksta techniniame centre. Tuo tarpu tokie nekomerciniai leidiniai kaip „Sietynas“, „Europos lietuvis“, „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo medžiaga“, deja, net turėdavo palaukti eilėje.

Taigi bendrovė ir „Atgimimas“ tapo formalizuota struktūra, tačiau hierarchiniai santykiai buvo gana silpni, vadyba veikiau pagrįsta abipusiu pasitikėjimu ir geranoriškumu, o ne aiškiais valdymo ryšiais. Gal neveltui Saulius Spurga, vienas paskutiniųjų tokios „Atgimimo“ struktūros redaktorių, ankstesnio direktoriaus/redaktoriaus vadovavimo stilių pavadino kiek chaotišku ir bohemišku, tačiau jo „oponentai“ atmosferą redakcijoje/bendrovėje prisimena kaip puikią, nuostabią ir nepakartojamą.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad pernelyg liberalus valdymas, kaip ir kituose Sąjūdžio leidiniuose, palaipsniui vedė į konsolidacijos silpnėjimą ir merkantilinių interesų įsigalėjimą. 

Ozolo fenomenas

Egzistavo ne tik „Atgimimo“, bet ir vyriausiojo redaktoriaus Romualdo Ozolo fenomenas. Jis sukūrė tą laikraštį. Tai buvo jo kūrinys. Jo pasirodymas redakcijoje visada būdavo įvykis, virsdavęs tam tikra vidaus ir užsienio politikos apžvalga. Jis visada matė toliau nei aplinkiniai, ir pastarieji yra patys kalti, kad ateities ūkanose neįžvelgė gėriu, taurumu ir garbe švytinčių objektų.

Štai prieš mane visas RO (tokį savo vardo ir pavardės trumpinį jis vartojo) ranka rašytas lapas. Viršuje brūkštelėta: Linui (šauktukas). Žemiau projektas (galima nuspėti – rašyta 1988 m. pabaigoje):

„LPS Seimo Tarybos nutarimas Nr. 1“
Toliau tekstas: „Šiuo nutarimu nuo š. m. gruodžio 1 d. įsteigiama „Atgimimo“ redakcija.
Vyr. redaktorius R. Ozolas (……….. rb).
Redaktoriaus pavaduotojai
Linas Medelis (350 rb)
Audronė Paškūnienė (350 rb).
Ats sekretorius (300 rb) ?
gali sėdėti red. nuo lapkr. 15 } Redaktoriai Ričardas Druktenis 280
Laima Žiūkienė (redaktorė – stilistė) 260
Ona Balčiūnienė 280
? ——————–260 /…/“

Taip pat numatyta redkolegija, tačiau kol kas joje tik du – R. Ozolas ir V. Landsbergis…

Medelis ir Paškūnienė jau dirbo, jau buvo renkamas redakcijos kolektyvas, mano užrašų knygelėje jau buvo L. Rožuko (numatomo popieriaus tiekėjo) ir S. Ungulaičio (numatomo išleidėjo) namų telefonai, į duris jau beldėsi būsimas korespondentas Audronis Ažubalis… R. Druktenis bei O. Balčiūnienė redakcijoje taip ir nepasirodė, o L. Žiūkienė (vėliau žinoma „Lietuvos ryto“ žurnalistė ) buvo viena iš nedaugelio, mano paprašytų išeiti iš „Atgimimo“.

Gal ir teisi buvo Urbonaitė, prisiminimuose rašydama, jog šis žmogus vaikščiojo 30 cm virš žemės: „Jo polinkis į filosofinę mintį buvo per gilus, kad toks redaktorius įstengtų aprėpti elementarią mintį: laikraščio leidyba susideda ne vien iš idėjų – jas akimirksniu ant žemės nuleidžia teksto rinkimas, maketavimas, parašų prie nuotraukų dėliojimas ir panašūs dalykai, jeigu laikraštyje nėra vadybininko“, – aiškino ji. Ir toliau: „R. Ozolas nebuvo pamišęs – tik klaikiai nepraktiškas, manantis, kad svarbiausias dalykas yra inspiruoti idėją, o techniniai dalykai pasidarys savaime“ [12].

Ozolo „nepamišimas“ buvo man priimtinas. Kai kada su jo postūmiu pavykdavo atrodytų neįmanomi dalykai. Taip atsitiko, kai baigiantis darbo dienai išėjau tiesiog į gatvę ieškoti popieriaus (tai prilygtų „parnešk žibučių“ per Kalėdas), berods, trečiajam numeriui, kuris turėjo būti spausdinamas LKP CK spaustuvėje. Ir radau, nes „Atgimimas“ jau turėjo vardą, tereikėjo tikėti, kad rasti įmanoma. Vis dėlto „leidyba susideda ne vien tik iš idėjų“. Kai kada susikaupdavo visas pluoštas jo nurodymų ir pageidavimų, kurių buvo neįmanoma įvykdyti, nes naujas įvykis išstumdavo ankstesnįjį, laikraščio apimtis buvo per maža, neatsirasdavo pakankamai kvalifikuoto autoriaus arba parengti straipsnį užtruktų pernelyg ilgai, arba spaustuvė nukėlė spausdinimą kitai savaitei ir t. t.

Kai kada tai keldavo įtampą su laikraščio vadovais, tačiau R. Ozolas negalėdavo skųstis dėmesio redakcijoje stoka. Jis turėjo didžiulį autoritetą, teikė redakcijai informaciją apie Tarybos sprendimus ir veiklą, dalindavosi savo samprotavimais apie vidaus ir užsienio politikos įvykius. Nebūdamas nei bendrovės narys, nei redakcijos darbuotojas, nei galėjęs tiesiogiai veikti bendrovės direktoriaus ar valdybos sprendimus, neabejotinai buvo neformalus kolektyvo lyderis. Reikia pripažinti, kad vadybos prasme tai ne visada buvo gerai: atsirasdavo dviprasmybių santykiuose su pavaldiniais, nesusiderinimo vykdant numatytus darbus ir pan. Atlyginimas RO nebuvo mokamas, būdavo išrašomas honoraras už rašinius. Jis daug padėjo redakcijai gaunant Žurnalistų sąjungos patalpas (ji persikėlė į erdvesnes), kai kada jo dėka gaudavome popieriaus, tačiau jis privalėjo atsakyti ir už klaidas laikraštyje, net būdavo puolamas už bendrą leidinio politiką, kolektyvo pastangas išsaugoti nepriklausomybę nuo Sąjūdžio prižiūrėtojų. Vienu metu buvo pasklidęs gandas, kad Sąjūdžio Taryba gali jį atšaukti iš posto ir į jo vietą paskirti V. Čepaitį, tačiau Sąjūdis oficialiai nebuvo RO paskyręs (toks dokumentas man nežinomas), o redakcija juridiškai buvo nepriklausoma – leidybos bendrovė įsteigta 1989 m. sausio 25 d., tuo tarpu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis įregistruotas tik 1989 m. kovo 16 d., ir tai mums teikė tam tikrą moralinę persvarą. Manau, bendrovės kolektyvas tuo metu nebūtų sutikęs dirbti su kuo nors kitu.

Ilgainiui didėjant jo paties darbo krūviui Sąjūdyje, Aukščiausiojoje Taryboje, Vyriausybėje, RO tolo nuo redakcijos, lankytis joje turėjo vis mažiau galimybių, tačiau atidžiai stebėjo įvykius joje, informuojamas vieno ar kito darbuotojo. Apie tai, kad R. Ozolas, Vyriausybės vicepremjeras, sustabdė savo įgaliojimus laikraštyje, buvo pranešta 1990 m. gegužės 9 d. Tokio rango pagalbininko, patarėjo ir vyr. redaktoriaus neturėjo nė vienas Sąjūdžio leidinys.                     

Santykiai su LPS ir CK. Cenzūra

„Atgimimo“ bendrovės ir jos leidinių registravimas nederinant su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu neabejotinai buvo teisingas. Juolab kad Sąjūdžio kaip pilietinio judėjimo registravimas buvo sudėtingesnis, ilgesnis, o laukti buvo negalima. Praktiškai LPS Taryba buvo informuota post factum. „Mažoji Lietuva“ taip pat pabandė atsiskirti. R. Staselis prisimena: „Vėliau kilo mintis registruoti laikraštį atskirai nuo Sąjūdžio ir mokėti iš laikraščio pajamų nuolatinę rentą sąjūdiečiams. Radosi nepasitikėjimas (o jeigu jūs mus apgausite, nusuksite dalį pinigų, etc.). Kita vertus iškilo klausimas – politikai ruošėsi rinkimams ir sakė: jeigu jūs nuo mūsų atsiskirsite, mes neturėsime išėjimo į visuomenę. Redakcija tarsi supratingai nusileisdavo nekonfliktuodama“.

Centrinės Sąjūdžio būstinės finansinė padėtis buvo nepalyginti geresnė. LPS iždininkas Kęstutis Urba interviu „Atgimimui“ sakė: „/…/ nuo š. m. [1988] spalio 13 iki gruodžio 1 d. Sąjūdžio sąskaiton /…/ suplaukė 1 002 732 rubliai 44 kapeikos“. Į klausimą, ar bus „maitinama“ Sąjūdžio spauda, K. Urbos atsakymas buvo toks: „Ne. Spauda pati privalo save išsilaikyti. „Atgimimas“ dirba ūkiskaitos pagrindais – pinigų svetur neprašo.“[13]

Kita „Atgimime“ išspausdinta žinutė:  [Nuo] „1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui pervesta 596 000 rublių, nemokamai išdalinta leidinių daugiau kaip už 60 tūkst. rub., autoriams išmokėta honoraro – 30 tūkst. rub., gamybos išlaidos popieriui, spaustuvei ir pan. sudarė 511 tūkst. rub.“[14] Vienoje užrašų knygelėje aptikau nereikšmingą frazę: „Cirkonas“, 1,4 mln.“ – ji paaiškina, kodėl „Atgimimas“ neįsigijo savo spausdinimo mašinos.

Ant popieriaus skiautės Vytautas Landsbergis jam būdingu stiliumi rašė: „Ar „Atgimimas“ ištaisys savo klaidą (?) dėl labdaros vargšei Seimo Tarybai? Galima buvo išvengti ir žodžio „labdara“, kuris bus aiškinamas ne Bendrovės naudai.“

Aiškinimų ne bendrovės naudai ir taip būta nemaža. Vartant „Atgimimo“ komplektą galima atkreipti dėmesį, kaip buvo deklaruojama laikraščio priklausomybė: po pavadinimu nuo pirmojo numerio – „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio informacinis biuletenis“; nuo 1989 m. liepos – „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio savaitraštis“; nuo 1990 m. balandžio – tik „Sąjūdį remiantis savaitraštis“. Tai iš dalies atspindi mūsų santykių raidą. Visa savo prigimtimi „Atgimimas“ buvo tikras sąjūdietis, bet ne LPS „organas“. Visa iš būstinės gaunama informacija, pareiškimai, dokumentai visada būdavo spausdinami be išlygų, visada remiamos Sąjūdžio idėjos. Visą kitą informacijos srautą, įskaitant ir diskusinius straipsnius arba Sąjūdžio kritiką vėliau, redakcija skelbė savo atsakomybe ir savarankiškai rinkosi visuomenės diskusijų pobūdį.

Galima sakyti, kad ir cenzūros dvelksmą pajutome pirmiausia iš LPS būstinės. Dešimtajame numeryje prie estų „Kreipimosi į TSRS mokslo ir kūrybinę inteligentiją“14, kuriame buvo aiškinama apie Estijos suverenumo deklaraciją, įdėjome karikatūrą iš laikraščio „Sűddeutsche Zeitung“. Joje buvo pavaizduotas M. Gorbačiovas, stebintis, kaip iš būrio pagarbiai į jį nuo stalo žiūrinčių žaisliukų vienas su vėliavėle, ant kurios užrašyta „Estonia“, žygiuoja šalin. Vaikinukas, iš Sąjūdžio būstinės į spaustuvę atsiųstas nežinia ko, apie karikatūrą pranešė tuo metu budėjusiam Mečiui Laurinkui. Šis skambina man į spaustuvę ir prašo negadinti Lietuvos santykių su Gorbačiovu. Tada iš jau pagamintos klišės su spaustuvės darbininkais išskutam žaisliukus, bet paliekam „estuką“. Į būstinę perduodama papildoma informacija. Tada ištrinam ir Gorbačiovą – Estija išeina nežinia kur. Ir tas netenkina. Tada laikraštis išspausdinamas su tuščiu rėmeliu.

Tąkart buvo pademonstruotas visiškas lojalumas būstinės vadovams. Ironiška, bet kai po kokio mėnesio sovietiniams cenzoriams pagrasinome, kad jiems išbraukus teksto dalį, paliksime tuščias vietas ir viešai paskelbsime, jog laikraštis cenzūruojamas, apribojimai mums buvo pritaikyti gal tik viename numeryje ir viename straipsnyje.

Geranoriškos kritikos Sąjūdžio veiklai ir naujiesiems funkcionieriams atsirasdavo vis daugiau, ypač kai regionuose Sąjūdžio vadovai ėmėsi bandymų griežčiau kontroliuoti ar vadovauti naujajai Sąjūdžio pagimdytai spaudai. „Atgimime“ buvo inicijuota diskusija apie spaudos ir Sąjūdžio vadovų santykius, spaudos laisvę, atsakomybę. Išverčiau ir laikraštyje atspausdinom UNESCO patvirtintus „Žurnalistų profesinės etikos principus“, o to meto žurnalistams tai buvo nemaža naujiena, nes daugelį dešimtmečių „profesinė etika” tereiškė ištikimybę „partijos linijai“.

Artėjant rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą Įtampa didėjo. Laikraštis buvo atviras bandymams gilintis ir analizuoti priežastis. Apie tai galima spręsti, pavyzdžiui, iš tokių straipsnių pavadinimų: „Ar gali sąjūdininkas abejoti“,“ Sąjūdis ir demokratija“, „Sąjūdžiui darbo dar daug“, „Sąjūdžio ateitis: mano nuomonė“, „Sąjūdis ir Lietuvos ateitis: truputis futurologijos“…

Netiesiogiai mus palaikė ir Bronius Nainys (buvęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, tuo metu – „Pasaulio lietuvio“ redaktorius). Laiške redakcijai jis rašė: „Mano supratimu, laikraštis ar žurnalas turi būti visiškai laisvas ir nepriklausomas, jam neturi būti jokių viršininkų, ir tik skaitytojui jis turi būti redaguojamas. Tada leidinys augs, stiprės, tobulės, nes jam reikės rungtis su kitu varžovu, tokiu pačiu leidiniu“.

Tačiau nesiliovė priekaištai „kooperatininkams“, t. y. mums, kuriems pelnas, atseit, svarbiau nei idėja. Neliko nepastebėta, kad bendrovė teikia paramą savarankiškai. Pavyzdžiui, 1990 m. pradžioje Arkivyskupo J. Matulaičio bažnyčios statybai skirta 10 tūkstančių, Z. Šteinio animacinio filmo-legendos „Gedimino sapnas“ kūrėjų grupei – 5 tūkstančiai, Spaudos rūmų piketuotojų maitinimui – tūkstantis rublių. Kartkartėmis padėdavome regioninei Sąjūdžio spaudai.

Bendrovę aplankius V. Landsbergiui, Z. Juknevičiui ir Z. Vaišvilai, finansinių santykių apibrėžimas Zigmo Vaišvilos lūpomis mano kabinete akis į akį skambėjo taip: „Atiduokit mums viską, o mes jums duosime, kiek reikia“… RO taip pat reikalavo „atiduoti viską“. Iš esmės tai būtų reiškę visišką bendrovės nepriklausomybės praradimą ir laikraščio pavirtimą LPS būstinės oficiozu.

Ne itin maloniai nuteikdavo ir tai, kad LPS Taryba nelabai stengėsi viešinti savo išlaidas, lengva ranka suteikė kreditą „Sąjūdžio dienraščiui“ „Respublika“, kurio vadovai labai greitai net ne visada etiškais metodais ėmė pulti LPS bei konkurentą „Atgimimą“. Tuo tarpu „Atgimimas“ ne kartą spausdino skaitytojų paneigimus į informaciją „Respublikoje“.

„Atgimimui“ taip pat reikėjo paramos

Dėl daugelio aplinkybių „Atgimimui“ paramos reikėjo daugiau nei kitiems, daugiau jis jos ir gaudavo – kaip nacionalinis opozicijos laikraštis, kaip Sąjūdžio ar Sąjūdį palaikantis laikraštis, kaip laikraštis, labiausiai išgarsėjęs tarp Lietuvos laikraščių užsienyje. Kompiuteriu sumaketuotas laikraščio 27 (40) numeris pasirodė 1989 m. liepos pabaigoje. Tai buvo įvykis ne tik mūsų redakcijai ar kitiems bendrovės leidiniams, bet tikriausiai ir visai Lietuvos spaudai. Kompiuteris ir spausdintuvas buvo B. Nainio organizuota JAV lietuvių dovana, nepaprastai pagerinusi laikraščio kokybę, dizainą, išleidimo kultūrą apskritai (pirmuosius naujos kokybės numerius maketavo Gediminas Rūkas). B. Nainys pasirūpino, kad žmogus redakcijoje būtų ir apmokytas. Taip „Atgimimas“ iš karto peršoko kelias technologijos pakopas. 1989 m. gruodžio 17 d. laiške iš Lemonto Nainys rašė: „Alvydas Medalinskas man perdavė du „Atgimimo“ numerius: 43 ir 44. Savaitraštis geras ir įdomus. Niekas negalės mūsų pakaltinti arba bent priekaištauti, kad Jum padovanota kompiuterinė sistema naudojama neprasmingai. Nenustebkite dėl tokio pareiškimo, nes tokių priekaištų jau turime: ne ten jūs siuntėte techniką, kitur ji būtų buvusi prasmingesnė.“ Darbas nepaprastai paspartėjo, daug operacijų jau galėjome atlikti namie, t. y. redakcijoje. „Paragavus“ kompiuterio, kelio atgal nebebuvo, bendrovė sparčiai kūrė savo techninį centrą negailėdama lėšų.

Bronius Nainys ir toliau rūpinosi mūsų savaitraščiu, stengdamasis parūpinti reikiamų dalių ir medžiagų. Deja, ne viskas mus pasiekė. Jau atvykus jam į Lietuvą, ėjome į „Sąjūdžio dienraštį“ ieškoti dingusios papildomos įrangos. Dienraščio vadovai, žadėję patys ją pristatyti iš Maskvos kartu su sau reikalinga technika, pranešė, kad įranga tiesiog dingo, palydėdami tą informaciją kiek ironiškomis šypsenėlėmis. Bet koks tolesnis ieškojimas buvo apsunkintas, nes tada dar galiojo JAV draudimas į TSRS įvežti kompiuterinę įrangą. (Beje, labai simptomiška, kad Br. Nainys, anksčiau perduodamas „Atgimimui“ kompiuterinę techniką, iš manęs nereikalavo jokio raštiško pakvitavimo. Perdavimas buvo fiksuotas tiktai mano balso įrašu į diktofoną).

Lankantis Kanadoje šios šalies lietuviai – ypač reikia dėkoti Čiuplinskų šeimai, jos jaunimui – surinko kelis šimtus kilogramų sovietinės Lietuvos valdžiai nepriimtinų lietuviškų knygų „Atgimimo“ bibliotekai, tarp kurių buvo ir Bostono lietuviškoji enciklopedija, apmokėjo jų kelią iki Maskvos. Antanas Šileika apsiėmė būti „Atgimimo“ atstovu Kanadoje. Pamenu iš Kolumbijos atvykusį garbaus amžiaus Slotkų, įteikusį redakcijai dar prieškario laidos 50 USD banknotą.

Tokių didelių ir smulkių, visada jautrių dalykų galima minėti begales. Tekdavo paimti tris tonas popieriaus laikraščio spausdinimui vien davus garbės žodį, kad bus sumokėta. Lenktynininkas Stasys Brundza redakcijai išnuomojo apynaujus „Žigulius“ už simbolinę kainą, o buhalterės Onutės Sidikerskienės pažįstamų pažįstamų pažįstami vienas per kitą atvedė iki Jelgavos automobilių gamyklos RAF vartų, kur galėjome įsigyti mikroautobusą „Latvija“.

„Atgimimo“ autoritetas ir pagarba jam atverdavo visas duris.

„Atgimimo“ temos, rašytojai ir skaitytojai

Svarbiausi įvykiai, didžiausi mitingai, suvažiavimai patys diktavo savaitraščio, ypač pirmųjų numerių, tematiką. Ilgainiui sustiprėjus kolektyvui patys ėmėme ieškoti tematikos, plėsti aktualijų ratą ir savo atsakomybe rinktis diskusijų ir faktų atrankos pobūdį. Profesorius Vytautas Radžvilas savo prisiminimuose pabrėžia du savaitraščio veiklos aspektus. Pirma: pradėjus eiti laikraščiui dar palyginti silpnas Sąjūdžio judėjimas sustiprėjo aprėpdamas visą šalį; laikraštis tapo po Lietuvą klajojusių Sąjūdžio agitatorių ir propagandininkų pagalbininku, pagreitino jų sunkų triūsą mobilizuojant žmones, jo šviečiamasis ir mobilizuojantis poveikis buvo labai stiprus; derėtų pridurti: vertimas į rusų kalbą „Vozroždenije“ (vėliau savarankiškas „Soglasije“) labai pagelbėjo Rusijos ir kitų tautų žmonėms suprasti, kas ir kaip vyksta Lietuvoje, daugeliu atvejų nuėmė įtampą ir priešiškumą. Antras aspektas profesoriaus požiūriu – „Atgimimas“ buvo virtęs savotiškais Sąjūdžio smegenimis, centru, klubu, kur buvo sprendžiami svarbiausi Sąjūdžio strategijos ir taktikos klausimai, kur buvo aptariami aktų projektai, tokie kaip alternatyvi Konstitucija, Sąjūdžio rinkimų programa, brendo kiti dokumentai, buvo dedami partinės veiklos bei dar neregistruotų partijų tarpusavio susitarimų pamatai [15].

Kitas profesorius, Aleksandras Dobryninas, yra pasakęs: „Spausdintis „Atgimime“ buvo ir iššūkis ir garbė“ [16].  Laikraščio galimybėmis pasinaudojo daug protingų, išmintingų žmonių, kurie iki šiol yra mūsų visuomenės akiratyje.

O kas gi skaitė „Atgimimą“? Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto atliko apklausą (1989 m vidurys), kokie žmonės skaito „Atgimimą“ ir kaip jį vertina. Apklausa parodė, jog laikraštį skaito 60 proc. apklaustųjų lietuvių ir 31 proc. kitataučių. Tarp skaitančių lietuvių 64 proc. vyrų, jie laikraštį vertino 76 balais iš 100 galimų. Moterys skaitė laikraštį rečiau, bet vertino palankiau – 82 balais. Nors skirtumai nedideli, juo aukštesnis išsilavinimas, tuo aukštesniu balu laikraštį vertino skaitytojai. 89 proc. skaitytojų buvo su aukštuoju, 39 – su pradiniu išsilavinimu. Aktyviausi – brandaus amžiaus žmonės iki 50 metų. Dauguma skaitytojų – įvairūs specialistai ir tarnautojai; darbininkai ir valstiečiai laikraštį skaitė rečiau.

Tame pat 1989 m. 50-ajame numeryje pateikiama laiškų skyriaus informacija. Dar nesibaigus rugsėjui, buvo gauta 371 laiškas. Įdomu, kad didžiąją dalį gaunamų laiškų parašė vyrai (317); iš vilniečių ir kauniečių gauti 133 laiškai, vadinasi, didžiuma laiškų buvo parašyta iš mažesnių miestų ir rajonų. Tad galima daryti išvadas, kad „Atgimimą“ skaitė brandaus amžiaus, išsilavinę žmonės, daugiausia vyrai, t. y. geriausi, energingiausi ir įtakingiausi tautos atstovai.

Man teko palikti „Atgimimą“ jo pakilimo metu, bet jau tada ryškėjo ir būtinybė atsižvelgti į naujas gyvenimo realybes. 1990 m. gegužės 28 d. „Atgimimo“ valdybos posėdžio dalyviai filosofai Arvydas Šliogeris, Vytautas Radžvilas, „Gimtojo krašto“ redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka kiekvienas savaip ir visi kartu įsivaizdavo kitokią leidinio ateitį. Paklausykime:

A. ŠLIOGERIS. Politinė situacija: tos idėjos, kuriomis gyvenome, jau nebėra tas stimulas, kuriuo remiantis galima daryti laikraštį. Visa tai nublanko. Turi keistis politinė orientacija. Be jos gero laikraščio nepadarysi. Sąjūdis buvo patogi opozicija valdžiai. Antrasis Sąjūdis – lavonas. Jis prasmingas tiek, kiek skaidysis į partijas. Jeigu suvažiavime būtų išsikristalizavusi tautininkų partija, kuri taptų centru – su „Lietuvos aidu“. Kitas centras – antrasis Sąjūdžio sparnas, kuris yra nusiteikęs opoziciškai. Tikslas tas pats visų, skirtingos tik priemonės. Jaučiasi biurokratizacija. Iš Sąjūdžio išsikristalizuos opozicija esamai situacijai. Jos centras ir galėtų būti „Atgimimo“ bendrovė. Čia turėtų įsijungti daug naujų pajėgų – verslininkų, architektų, žodžiu, inteligentija plačiąja prasme. Trečias centras – „Respublika“, Tomkaus kompanija. Į tą situaciją reikia atsižvelgti, reikia daryti korektyvas. Vyr. redaktorius – tai šansas, kad ta trintis išnyktų. Tai akivaizdus dalykas. Toks žmogus buvo Ozolas. Reikia žmogaus, kuris užimtų jo vietą, orientuotųsi į tas idėjas, apie kurias kalbėjau. Formali pusė – vyr. redaktoriaus postas. Tai susiję vien su „Atgimimu“.

V. RADŽVILAS. Nieko neįmanoma padaryti be tikros motyvacijos, o jūsų laikraščiai kol kas rūpinasi tuo, kuo rūpinasi visi. Bet už viso šito slepiasi tikrojo motyvo nesupratimas. Tai natūralus dalykas ir jis išplaukia iš formalios nepriklausomybės deklaracijos. Neišspręstas pagrindinis klausimas – laisvės klausimas, bet jokių jos garantijų nėra. Turėtume prisiminti, kad negarantuota teisė žurnalistui dirbti kaip nori. Išsisėmimas aiškintinas tuo, kad šnekame ne apie esminius dalykus. Viena aišku – jums reikia užsiimti savo padėties analize. Kristalizuojasi keturi traukos centrai: „Lietuvos aidas“ ir Tautininkų partija; kitas centras – tai, kad tam tikromis sąlygomis kristalizuojasi kairysis centras – LSDP ir LKP likučiai; trečiasis – „Respublika“. Būtų naivu manyti, kad ten tik bulvarinė spauda – už „Respublikos“ slypi tam tikros jėgos, jos iškils tada, kai nepajėgs įsitvirtinti tautininkai. Kai bus sudaužyta LKP, iš jos išeis trečiosios jėgos. Mūsų vyriausybė rengia perversmą, ir piliečiai, kurie pasidarė didelius pinigus Sąjungos rinkoje; antra – centras – darbininkija ir valstietija. Trečioji jėga sujungs tuos, kurie liks atsikratę TSKP platformininkų. Tai bus /…/ režimas. Jis plačiai eksploatuos tamsiąją, žemąją žmogaus prigimtį. Sutinku, kad Sąjūdis mirė. Nesutinku, kad suvažiavime Sąjūdžiui nereikėjo virsti partija. Diferenciacija turi vykti politinių idėjų rinkoje, natūraliai. Būtume praradę visumą, socialinę bazę. Sąjūdžio seimas ir taps idėjų kovos arena.

Jūsų laikraštis buvo liberalus tik tuo, kad buvot pakantesni įvairioms nuomonėms. Bet dabar šito maža. Liberalizmo spektras pas jus per platus. Nėra politinės orientacijos. Objektyvus poreikis diferenciacijai yra, žmonės ieško orientyro, kuriame nori atpažinti save. Iš tos padėties reikia gelbėtis. Sąmoningai užėmiau tam tikrą poziciją. Be reformų toli nenuvažiuosit. O ypač pavojinga tai, kad per laikraštį turite išsiugdyti savo potencialius gynėjus. Ar gali šį klausimą išspręsti naujasis redaktorius? Žmogus, gebąs vairuoti tris laikraščius, nuims vidinius konfliktus. Tokio laikraščio redaktorius negali būti grynasis politikas. Žurnalistas privalo idėją realizuoti priimtina forma. Čia neina kalba apie politinę priklausomybę. Profesionalumo kriterijus įgyja didžiulę reikšmę. Priešingų idėjų pateikimas turi būti prasmingas. Dabar nėra vidinės [drausmės]. Tai egzistencijos klausimas. Bet jau nebėra laiko laukti.

AT posėdžiauja du mėn[esius], bet esminių sprendimų nepriima. Pvz., konstitucinių pataisų. Jūsų eilė ateis. Manau, kad toks supratimas leistų pakilti virš ambicijų. Šakalai susivienija labai lengvai.

R. VALATKA. Mes turėtume duoti visuomenei ir daliai parlamento subrandinta tai, kas dar ne visai matoma. Mes dabar it laivelis jūroje. Reikia ne tik fiksuoti praeities įvykius, bet ir įžvelgti, prognozuoti ateitį. Politika turėtų dominuoti, bet reikia ir tų dalykų, kuriuos aš jau aptariau. Lietuvos rinkai pakaktų ir 80 000 [egzempliorių tiražo], bet kad išeitume į tokius, vien liberalios minties protegavimas čia neišgelbės. Ir į sportą galima žiūrėti pro liberalizmo akinius. Daugybė žmonių ieško identifikacijos – savo minčių patvirtinimo. „Atgimimas“ galėtų padėti tai politinių idėjų kristalizacijai.[17]

Tuo metu „Atgimimo“ tiražas buvo 95 000 egzempliorių.

Sąjūdžio laikraščių pabaiga

Galima sakyti, jog su Nepriklausomybės paskelbimu prasidėjo Sąjūdžio spaudos saulėlydis. Tai lėmė socialinės, psichologinės, ekonominės aplinkybės, o vėliau ir spaudos vertybinių orientacijų kaita. Ar ne baiminantis artėjančių sunkumų imtasi tylomis keisti redakcijos vadovybę? Kaip prisimena R. Ozolas, „nuo 1990 m. 29-ojo numerio mano ilgai įkalbinėtas vyriausiojo redaktoriaus pareigas perėmė Rimvydas Valatka“ Savotiškas „Atgimimo“ fenomenas, kad redaktorius galėjo būti renkamas ir atleidžiamas balsavimu (beje, R. Valatka tokiu pat būdu buvo išmestas vos kiek daugiau nei po pusmečio). Buvo galima prognozuoti, kad „Respublika“ ir toliau liks pusiau bulvarinis laikraštis, bandantis populiarumą padidinti Sąjūdžio ir jau savo valstybės valdžios aštria, kai kada skandalinga kritika. Manau, mažai tikėtasi, kad Sauliaus Stomos vadovaujamas „Lietuvos aidas“, užuot tapęs konservatyvias ir konservatoriškas, tautines idėjas skleidžiančiu leidiniu, kurstys priešpriešą visuomenėje, kirs galvą kiekvienam, pabandžiusiam iškelti ją aukščiau megztų berečių minios. Filosofų apmąstymuose nebuvo vietos didžiausiam tarybų Lietuvos spaudos dienraščiui – „Komjaunimo tiesai“. Mažai kas tikėjosi, kad jis išgyvens. Tačiau jis išgyveno ir jo, pervardinto „Lietuvos rytu“, savininkais neaiškiomis aplinkybėmis tapo keturi aukšto rango komjaunuoliai. „Atgimimo“ fenomeną liudija ir greitas finansinis organizacinis virsmas, su tokiu nesusidūrė joks kitas nepriklausomas leidinys: 1990 m. viduryje bendrovės valdybos posėdyje buhalterė O. Sidikerskienė praneša, kad bankuose „Atgimimas“ turi 600 tūkst. rublių [18], 1991 m. kovą kooperatinė „Atgimimo“ bendrovė virsta UAB (keturi nariai – Z. Čepaitė (pirmininkė), A. Urbonaitė, R. Dobelienė, B. Neverauskaitė), iš vienuolikos žurnalistų lieka keturi, o net jau šešto redaktoriaus iš eilės atlyginimas tampa mažesnis už minimumą… Laikraštį tenka gelbėti nuo bankroto. Jį redaguoti ateina R. Ozolas.

Dar kaip vieną rimtą priežastį, pakenkusią visai naujajai spaudai, įvardyčiau jos kūrėjų idealizmą. Todėl fantastiškas „Atgimimo“ tiražo fenomenas tapo ir tiražo nuosmukio fenomenu: jis žaibiškai smuko jau ne pusantro, du, tris kartus kaip kitų Sąjūdžio laikraščių, o net 16 kartų (1992 m. sausis, 6 tūkst. egz.). Ir šiandien vis dar tebeleidžiamas „Atgimimas“, deja, bėra blyški senojo kopija ir, atrodo, sugeba išsilaikyti tik palaikomas Spaudos rėmimo fondo.

Vis dėlto savaitraštis atgimstančios Lietuvos istorijoje paliko gilių pėdsakų, ir šiandien kai kurie jo straipsniai, įžvalgos, dokumentų projektai yra neįtikėtinai aktualūs. Todėl užbaigčiau šį analizės bandymą tokiais V. Radžvilo žodžiais: „Laikraštis sutelkė į vieną kumštį tautos intelektinį potencialą, jos politinę ir pilietinę valią atgimti bei susigrąžinti savo valstybę ir laisvės – taip pat minties ir žodžio laisvės – troškimą ir viltį. Šių trijų veiksnių sąsaja ir dermė buvo išties unikali, būtent ji lėmė „Atgimimo“ moralinę ir intelektinę jėgą bei laikraščio didybę – jo niekada nedingsiančią istorinę vertę ir reikšmę“  [19] 

Straipsnis parengtas pranešimo konferencijoje, skirtoje Lietuvos Sąjūdžio spaudos 25 – mečiui, pagrindu: „Laisvas žodis: iškovojimas, atsakomybė, misija“ (Zaosė – Panevėžys, 2013 m. rugpjūčio 23 d.)

Šaltinis:
Medelis Linas V. „Atgimimo“, pirmo ir nepriklausomo, fenomenas (1988–1990).– „Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2013 m. Nr. 3 (5).

_____________________________

[1] „Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“. Vilnius, Diemedžio leidykla, 2009.
[2] Jankauskaitė V. Sąjūdžio spaudos paveldas Lietuvoje. Knygotyra, 2012, 59.
[3] Atgimimas, 1989 m. nr. 39 (59), lapkričio 01 –  03, p. 8.
[4] Vaitiekūnas P. Sąjūdžio spauda SSRS. // Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991. Kaunas, Šviesa, 2010, p.107–123.
[5] Vaitonis, Stasys. Kovo 11-osios išvakarėse Sąjūdį skaldė tarpusavio rietenos. – 15 min., 2012 kovo 10d.; 
[6] Staselis R. Sąjūdžio spaudą taip pat leido KGB. Vakarų ekspresas, 2005 m. kovo 26 d. 
[7] Staselis R. Atsakymai į L. V.  Medelio klausimus apie „Mažosios Lietuvos“ leidybą 1988–1990 metais. Autoriaus archyvas.
[8] Rybelis A. „Atgimimo“ užgimimas. //„Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“. Vilnius, Diemedžio leidykla, 2009, p. 24–27.
[9] Ozolas R. Pirmasis atgimstančios Lietuvos savaitraštis. // Ten pat, p. 11.
[10] Staselis R. Atsakymai į L. V.  Medelio klausimus apie „Mažosios Lietuvos“ leidybą 1988–1990 metais. Autoriaus archyvas.
[11] Ten pat.
[12] Urbonaitė A. Ozolas: 30 centimetrų iki realybės. //„Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“. Vilnius, Diemedžio leidykla, 2009, p.32–33.
[13] Atgimimas, 1988 m. gruodžio 12 d., nr. 10, p. 16.
[14] Ten pat, p. 9.
[15] Radžvilas V. Nepamirštamas atgimimo metas „Atgimime“. //„Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“. Vilnius, Diemedžio leidykla, 2009, 98–99.
[16] Dobryninas A. Atgimusio laisvo žodžio vieta. // Ten pat, p. 127.
[17] „Atgimimo“ bendrovės valdybos posėdžio, įvykusio 1990 05 02, protokolo kopija (posėdžio pirmininkas A. Ažubalis, sekretorė D. Lunskienė). Autoriaus archyvas.
[18] Ten pat.
[19] Radžvilas V. Nepamirštamas atgimimo metas „Atgimime“. //„Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“. Vilnius, Diemedžio leidykla, 2009, p.102.