Riomeriai – Lietuvos bajorų šeima, XVII a.pradžioje atskėlusi į Lietuvą iš Livonijos ir įsikūrusi Vilniaus ir Trakų apylinkėse. Pasak Lietuvių Enciklopedijos ( XXV tomas, 487 p.)Riomeriai pasižymėjo Lietuvos valstybės kariuomenėje, visuomeniniame ir kultūros gyvenime. Giminės pradininkas buvo Motiejus Riomeris, LDK artilerijos generolas, miręs 1699 m. Kedainiuose ir palaidotas Trakų bažnyčios Riomerių koplyčioje.
Severinas Riomeris (1814-1890) žinomas lietuvių visuomenės veikėjas, buvęs su tėvu Mykolu Remeriu tremtyje Voroneže ir Vologdoje, už dalyvavimą 1863 m. sukilime kalintas, o jo Granapolio dvaras prie Aukštadvario – sudegintas
Birželio tryliktą dieną Vilniaus dailės muziejuje – Radvilų rūmuose atidaryta tarptautinė dailės paroda „Dailininkai Riomeriai“, skirta Edvardo Jono Riomerio 200 -osioms gimimo metinėms. Iš viso pasaulio buvo suvažiavę Riomerių palikuonys. Su vienu iš jų – Andriumi Riomeriu, dailininkės Sofijos Romerienės (1885-1972) sūnumi, ta proga ir kalbėjomės.
Pone, Andriau, kalbėdami telefonu Jus pavadinome grafu Riomeriu. Gal pasakytumėt kiek Riomerių turėjo grafų titulą?
A. R. Visi žinojo, kad prieš karą Lietuvoje grafo titulą turėjo tik grafas Tiškevičius Palangoje ir Kretingoje ir Pšazdeckis – Rokiškyje, o kunigaikštis Radvila buvo Taujėnuose prie Ukmergės. Kitų žmonių, kurie turėjo grafų ir kunigaikščiu titulus lyg ir nesigirdėjo.
Šiais laikais atsirado daugiau grafų ir kunigaikščių… Pavyzdžiui, man teko susitikti su kunigaikščiu Mykolu Giedraičiu, žinau, kad yra kunigaikščiai Palubinskiai.
A. R. Prieš pirmą karą ir prieš antrąjį karą mažai kas naudojo tuos titulus, nors grafai Giedraičiai tai dar Vytauto laikais buvo.
Istorikai, kurie renka Lietuvos kilmingų žmonių genealogijas yra užversti darbais. Dabar genealogija ir kilmės pradžių paieškos tapo labai populiarios ir gerai mokamos.
A. R. Jūs žinote, kad pasaulyje geriausiai visas genealogijas žino mormonai Solt- Leik Sityje, Amerikoje. Jie visa turi kompiuteriuose. Jeigu norite savo genealogijas, tai nueikit pas mormonus į Solt – Leik Sitį.
Pone Andriau, kokiu tikslu jūs ir jūsų žmoną šį kartą apsilanko Lietuvoje?
A. R. Tai buvo puikios Riomerių parodos Vilniuje ir mes su žmona buvome pakviesti. Aš Lietuvos dailės muziejui ir jo direktoriui Romualdui Budriui paskolinau 12 paveikslų šiai parodai ir jie kataloge yra reprodukuoti. Aš labai norėjau atvažiuoti į šitą atidarymą.
Ar galima būtų paminėt kokie kiti Riomeriai dalyvavo parodoje ir ar galite atsiminti nors kelis?
A. R. Žinoma, buvo mano žmona Teresė Romer ir buvo mano brolio vyriausias sūnus Tadeušas Riomeris su savo žmona iš Monrealio, Kanados. Buvo mano giminaitė Ada Wysocka, buvusi Riomerytė, dabar ištekėjusi už Visockio ir ponia Jadvyga Vitkauskienė irgi rektoriaus Mykolo Riomerio duktė ir buvo jos sesuo Žermena, ir jos sesuo Kutunė – visos Riomerytės, visos rektoriaus dukterys, o kas ten daugiau, tai aš jau…nebe visiškai žinau.
Gal pasakytumėt kur toliau keliavot ?
A. R. Tik tai nuvažiavom į Tytuvėnus.. Tytuvėnuose irgi buvo puikus minėjimas, daktarės Jolantos Širkaitės knygos („Dailininkė Sofija Romeriene „- išleista Kultūros, filosofijos ir meno instituto, o dr.Jolanta Širkaitė yra šio instituto direktoriaus pavaduotoja – red.pastaba) pristatymas. Buvo labai gražiai organizuota. Kelmės rajono kultūros skyriaus vedėjas Algis Krutkevičius ir kiti kartu buvo. Visi turėjom kalbėti, ir aš turėjau kalbėti, ir Tadas turėjo kalbėti, ir ponia Jolanta Širkaitė, ir ponas Henrikas …Paulauskas – visi. Labai gražiai priimti buvom.
Visi Trakų bažnyčios istorikai ir visi parapijiečiai žino Jūsų giminės koplyčią, Trakų bažnyčioje. Gal apie tai pasakytumėt kiek nors plačiau?
A. R. Aš žinau tik tai ką perskaičiau, kad Riomerių koplyčia buvo pastatyta maždaug 1700 metais, Mato Riomerio, Semeliškių seniūno ir kokius 3 metus ją statė ir buvo Vilniaus vyskupo Eustachijaus Kotovičiaus leidimas. Aš jums rašiau ( p. Andriaus laiškas redakcijai – red.pastaba) ir buvo tada iš Kėdainių atvežtas Lietuvos artilerijos generolo palaikai, o generolas dar buvo protestantas, o sūnus, kuris pastatė koplyčią buvo pirmas katalikas, nes kai iš Estijos ir Latvijos jie atėjo, švedų karų laikais, tai jie dar buvo protestantai.
Mums Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas aiškino, kad jūs rūpinotės tam tikrai savo giminės atminimo įamžinimais: yra pastatyta memorialinė lenta.
A. R. Žinoma, nes kitaip visi užmirštų, kad kadaise visos Trakų apylinkės buvo Riomerių karalystė, Trakų vaivadijoje Riomeriai buvo viršininkai, visi teisėjai ir t.t.( Pagal Jolantą Širkaitę Riomeriams priklausė dab.. Trakų rajone Dembinos, Daugirdiškių, Granapolio dvarai – red.pastaba) Vėliau jie išsikėlė į Aukštaitiją, į Žemaitiją ir t.t., bet daugiausiai jie turėjo viską parduoti po pirmo sukilimo 1831 metais, nes caras davė įsakymą, kad Riomeriai „neblaganadziožniki“ ir visą jų turtą reikėjo konfiskuoti.
Gal dabar galėtumėte žodį apie save?
A. R. Aš jau 20 metų pensininkas.
O kaip pristatyti jus?
A. R. Svarbiausia, kad aš esu paskutinis Riomeris gimęs Lietuvoje, Žemaitijoje, Tytuvėnuose. O daugiau, tai aš nežinau. Po mano išvažiavimo iš Lietuvos visi mano broliai ir seserys atsidūrė kas kur – viena sesuo Australijoj, viena sesuo Kanadoj, brolis Kanadoj, kita sesuo Anglijoj. Buvom visi išvežti po visą pasaulį. Aš buvau beveik 30 metų JAV, o paskui mane išsiuntė i Belgiją 6 savaitėms ir jau 40 metų aš vis ten gyvenu ir jau per senas persikelti.
Kaip jums atrodo, p. Andriau, kaip pasikeitė Lietuvos gyvenimas?
A. R. Aš buvau čia pirmą sykį dar prieš nepriklausomybę, 1989 metais. Profesorius Česlovas Kudaba mane pakvietė ir turėjau važiuoti per Rusija ir turėti vizą ir dar tada man oficialiai nebuvo leista išvažiuoti iš Vilniaus, bet aš buvau ir Tytuvėnuose, ir Trakuose…Palikau pasą Vilniuj ir nuvažiavau. Viskas pasisekė.Dabar Lietuva. labai atsinaujino. Labai gražiai. Ypatingai tokie miestai, kaip Vilnius, kuris buvo labai apsileidęs ir dabar labai gražiai atrodo, bet vis dar daug darbo paliko, visur matosi…
Pone Andriau, Trakų bendruomenės vardu linkime sveikatos, stiprybės Jums ir Jūsų žmonai, ištvermės ir geros kloties. Ačiū už apsilankymą.
A. R. Labai dėkui visiems ir tikiuosi, kad man dar kartą pasiseks į Trakus atvažiuot.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
2006 m.rugpjūtis
Voruta. – 2007, vas. 3, p. 4.
Voruta. – 2007, vas. 3, p. 7.
