Linas V. Medelis, www.alkas.lt

Galimas daiktas, tai tik dar viena sąmokslo teorija, liečianti  Lenkijos-Lietuvos santykius. Galima piktintis ir netikėti niekuo, kas toliau bus rašoma, deja, sutapimų pernelyg daug.

Iš pradžių keletas faktų apie subruzdimą tomaševskininkų stovykloje. Tai nėra chaotiškas Brauno dalelių judėjimas. Žvelgiant akyliau,  Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (toks yra tikslus šios partijos pavadinimas lietuviškai, toliau – akcininkų) ultimatyvių reikalavimų, šantažo ir  antivalstybinės veiklos atsitiktinumai tampa  modeliuojami. Pradėkime nuo informacijos,  skelbtos lietuviškoje ir lenkiškoje žiniasklaidoje (Lietuvoje  – daugiausia portalas L24.lt)  per tris mėnesius:

2016 m. sausio 14 dieną  Lenkijos Seimo pirmininkas Marekas Kučcinskis (Kuchciński) raštu atsiliepė į Lenkų Lietuvoje  rinkimų akcijos prašymą apginti  Vilniaus miesto lenkų mokyklas. Jis užtikrino, kad: „Lenkijos Seimui ypač rūpi ir jį domina lenkų tautinės mažumos Lietuvoje padėtis, ypač teisės mokytis gimtąja kalba įgyvendinimas /…/. Kartu norėčiau  Jus informuoti, kad netrukus Lenkijos Senatui bus grąžintas už Lenkijos gyvenančių lenkų globėjo tradicinis vaidmuo“. Kartu patikino, kad Lietuvoje veikiančios lenkų švietimo įstaigos gali  tikėtis paramos iš Lenkijos biudžeto.

Sausio 26 dieną Varšuvoje Lenkijos Senato vadovybė aukščiausiu lygiu priėmė Lietuvos lenkų organizacijų atstovus: akcininkų pirmininką V. Tomaševskį, jų frakcijos Lietuvos Seime pirmininkę Ritą Tamašūnienę, Lietuvos lenkų sąjungos (tai „dukterinė“ tomaševskininkų organizacija) vadovus, kitus akcininkus – Seimo narį Leonardą Talmontą ir Vilniaus rajono merę  Mariją Rekst.

Vasario 12 dieną  portalas L24.lt pranešė: „Šiandien 14 val. Tautinių mažumų departamente prie LR Vyriausybės rengiamas susitikimas, kuriame planuojama aptarti su tautinių mažumų švietimu susijusius klausimus.13.30 prie Tautinių mažumų departamento (Raugyklos g. 25) tautinių mažumų mokyklų bendruomenės rengia protesto akciją. Tautinės bendruomenės protestuos prieš tautinių mažumų švietimo diskriminavimą, tautinių mažumų mokyklų neakreditavimą ir uždarymą“.

Kovo 10 dieną, Nepriklausomybės dienos išvakarėse, Vilniuje vyko Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidos vadovų susitikimas. LRT žinios paskelbė, jog pirmą kartą rengiamą susitikimą inicijavo svarbiausių – net keturių – Lietuvos žiniasklaidos priemonių vadovai  ir septynių Lenkijos žiniasklaidos redakcijų atstovai.

Kovo 16 d., trečiadienį, Seime įvyko Seimo Pirmininko pavaduotojo Jaroslavo Narkevičiaus iniciatyva surengta konferencija apie tautinių mažumų švietimą.

Kovo 17 d. Kovo 17 d. apie 1 000 žmonių (sakoma) atvyko į mitingą prie Vilniaus miesto savivaldybės, skirtą apginti tautinių mažumų mokyklas, „kurioms gresia reorganizacija arba uždarymas“.

Kovo 18 d. paskelbta, kad  ypatingame Lenkijos Seimo Užsienio reikalų, Ryšių su užsienio lenkais bei Švietimo ir mokslo komitetų  posėdyje parlamentarai vienbalsiai priėmė kreipimąsi, kuriame išreiškia „gilų susirūpinimą Vilniaus miesto valdžios veiksmais mokyklų su lenkų dėstomąja kalba atžvilgiu“.  Jie paprašė  reaguoti Lenkijos vyriausybę.

Kovo 21 dieną Tautinių mažumų departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės lankėsi Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai švietimo klausimams aptarti. Paskelbta, kad prie departamento durų bus ir  piketas.

Kovo 22 dieną prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje įvyko mitingas „engiamam tautinių mažumų švietimui Lietuvoje apginti“.

Paviršinės išvados.  Ir kas gi giliau?

Iš pateiktų pavyzdžių  nieko naujo nesužinome, bet nepaprastas  akcininkų  suaktyvėjimas šių metų pradžioje dar kartą patvirtina štai ką:

• Akcininkai veikia ir garsinasi visų tautinių mažumų vardu, nors visi reikalavimai iš esmės keliami tik lenkų bendrijos.
• Absoliuti dauguma akcininkų rengiamose akcijose dalyvaujančių tėvų, mokyklų forumų, sąjungų, draugijų ir t.t. yra glaudžiai susijusi su LLRA arba yra jų „dukterinės“ organizacijos.
• Lenkų kalbos ir lenkų jaunimo švietimo reikalais yra spekuliuojama vidaus ir tarptautiniu mastu, neatsižvelgiant į visoms tautoms bendrą švietimo padėtį valstybėje.
• Sprendžiant iš to, kokiais informacijos šaltiniais naudojamasi, Lenkija nėra suinteresuota priimti realią informaciją apie tikrąją lenkų bendrijos padėtį.
• Aukščiausieji Lietuvos valstybės pareigūnai, t.y. akcininkai Seime, ministerijose, savivaldybėse, veikia prieš Lietuvos Konstituciją ir, bendradarbiaudami su kitomis valstybėmis, toliau skatina nesantarvę tarp lietuvių ir kitų (ypač lenkų) tautų.
• Lietuvos žiniasklaidoje apie padėtį rajonuose, kur akcininkai yra valdžioje, informuojama paviršutiniškai, ekonominės, socialinės, valdymo, tautinės problemos juose nutylimos, neanalizuojamos arba apeinamos.

Pažvelkime atidžiau. Pernai, prieš pat Kalėdas,  Lenkijos vicepremjeras Mateušas Moravieckis (Mateusz Morawiecki), atvykęs  į Vilnių  energetikos reikalais, į ambasadą pasikvietė akcininkų vadovą, ES parlamentarą V. Tomaševskį ir mūsų signatarą Č. Okinčicą aptarti  lenkų tautinės mažumos padėties.  Norėtųsi parašyti: aptarti tragiškos padėties. Nes pasirinkus tokius pašnekovus prie kitokios išvados prieiti neįmanoma. Manykime, skandalistas ir   Lietuvos šmeižikas Europos tribūnose  Tomaševskis, gali būti geras vykdytojas. Matyt, kaip buvęs „Vilniaus brigados“ narys,  išmušinėjęs „duoklę“ iš  Gariūnų prekeivių dar nepriklausomybės pradžioje, šių gebėjimų nėra pamiršęs.  Okinčicas be abejo – strategas. Daug pasakyta: signataras, advokatas, radijo „Znad Wilii“ savininkas, beveik visų vyriausybių nepamainomas patarėjas tautinių mažumų (lenkų) klausimais ir net ambasadorius. Pridėkime – ir tikrasis Tomaševskio politinis krikštatėvis. Kai tomaševskininkai  buvo įleisti į Seimą (įtarimai, kad LLRA pakliuvo į seimą neperžengusi procentinio barjero, nepaneigti), tuo metu Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė maksimumą to, ką galėjo: „ Tai integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje („Tygodnik Wileńszczyzny“).

Tad apie kokias problemas (arba, apie  kokius planus) su šiais asmenimis galėjo kalbėtis ponas Marovieckis?

Juolab, kad vicepremjeras turėjo savo nuomonę jau pakeliui į Vilnių. Išvykdamas informacijos agentūrai PAP vicepremjeras kalbėjo: „Lenkų švietimas Lietuvoje vis labiau diskriminuojamas/…/  Lenkiškų  pavadinimų [vardų] rašyba yra svarbi. Tikrai tai yra tik dalis visos sutarties nuo 1994 m. Dar svarbiau yra švietimo sistema. Šiaip tai bene svarbiausia, nes pavadinimų  rašyba yra simboliška, lengviau patraukia visuomenės dėmesį, nes žmonės kalba apie tai“. Tuo tarpu buvęs Seimo narys Rišardas Maceikianecas yra pasakęs  dar prieš penketą metų: tautinių problemų Vilnijoje nėra, yra tik korupcija, kuri neturi tautybės.

Jau minėtoje Seimo Pirmininko pavaduotojo Jaroslavo Narkevičiaus  iniciatyva surengtoje  konferencijoje Seime  apie tautinių mažumų  švietimą  pagrindinė svarstymų tezė buvo pagarsinta Šalčininkų rajono tėvų forumo pirmininkės Renatos  Cytackos lūpomis. Jos nuomone, valdžios sprendimai dėl tautinių mažumų švietimo yra ne kas kita, kaip lenkų mažumos sunaikinimo planas. Tačiau, jei tikėtume kitos akcininkų  intelektualės Vilniaus tėvų forumo pirmininkės Danutos Narbut samprotavimais iš tos pačios tribūnos, padėtis ne tokia jau bloga. Per keletą metų  Vilniaus apskrityje ji apklausė net 500 lietuvių, lenkų, ir rusų mokyklų abiturientų. Surinktų duomenų analizė leido autorei suformuluoti tokias išvadas: „Tautinių mažumų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientai yra išsilavinę žmonės, dažniausiai įgyja aukštojo mokslo išsilavinimą; dažniausiai neturi sunkumų stojant į aukštojo mokslo įstaigas, dažniausiai tęsia mokslus; moka mažiausiai dvi kalbas; yra labiausiai patenkinti savo darbu; jų profesinė karjera susiklosto sėkmingai, jie pasiekia aukštų rezultatų, dažnai tampa vadovais; apgalvotai, tikslingai ir sėkmingai pasirenka studijų kryptį“. Ši „analizė“ nepretenduoja į objektyvumą, bet puikiai paremia Narkevičiaus  vis kartojamą tezę, kad ankstesnieji lenkų švietimo principai yra nekeistini ir labai geri.

Ukrainiečių, latvių, gudų, žydų, totorių ir visų kitų tautinių bendrijų mokyklų atstovai  į konferenciją nebuvo  kviečiami.

Tai ne vienintelis  atvejis, kai mūsų žiniasklaida beveik nesidomi pačioje valstybės širdyje vykstančiais procesais. Valstybės saugumu  privalančios rūpintis institucijos pelių ieško visai ne ten, kur jos veisiasi. Ne mūsų spauda, o  „Kresy24.pl“  plačiau  cituoja V. Tomaševskio pasisakymą mitinge  prie Vilniaus savivaldybės „prieš tautinių  mažumų mokyklų „naikinimą“: „Mums, šios žemės senbuviams, nesuprantama, kaip gali atvykėliai tyčiotis iš mūsų vaikų. Ar galime įsivaizduoti situaciją, kai aš arba Renata Cytacka, išrinkti Tauragės, iš kur yra kilęs Šimašius, merais, pradėsime ten uždarinėti mokyklas? To niekada nebūtų, nes stengiamės dirbti sąžiningai“. (Beje, „Vilnijos“ draugijos konferencijoje pastebima:  „Kokioje valstybėje dar galite rasti kandidatą į Prezidentus ar Seimo vicepirmininką, kurie iki šiol taip nemokėtų valstybinės kalbos kaip V. Tomaševskis ar J. Narkevičius? Piketo peticijoje Vilniaus miesto savivaldybės merui yra 22 klaidos. Ar tai nerodo, kad seniai metas baigti su lengvatomis ir išmokyti rašyti visus, kurie privalo mokėti rašyti. Šį raštą, LLRA duomenimis, pasirašė „beveik 1000 žmonių“…)

Stumiami politikuoti moksleiviai ir  yra pagrindinė akcininkų protestų ir mitingų masė – tai buvo akivaizdu ir  prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje. Vaikai, mokytojai suvežami į priešvalstybinius mitingus, turi laikyti melo plakatus ir  klausyti jų tėvynės niekinimo bei melo. Verta pakartoti Latvijos Seimo pirmininkės Inaros Murniecės  žodžius: „Integracija yra nacionalinio saugumo klausimas, tačiau ji neįmanoma visuomenėje, kur  susiskaldymas dirbtinai palaikomas nuo vaikystės“.

Pergalės su šantažo elementais

Tautinių mažumų departamento direktorei Vidai Montvydaitei vasario 12 dieną tautinių mažumų mokyklų tėvų ir globėjų (t.y. akcininkų)  vardu buvo įteikta peticija. Joje dominuoja  žodžiai ir frazės – vienareikšmiškai blogina, blogėjantys egzamino rezultatai, diskriminauoja, siaurina teises ir t.t. Kad departamentas būtų galutinai pritrenktas, peticijos pabaigoje pagrasintą: „Neužtikrinus mūsų, t.y. mokinių, besimokančių minėtose mokyklose, reikalavimo, kyla abejonės dėl Tautinių mažumų departamento tikslingumo ir reikalingumo, kurio pagrindinė misija yra tautinių mažumų, gyvenančių Lietuvoje, pagrindinių teisių ir teisėtų reikalavimų užtikrinimas”.“

Piketo išvakarėse buvo pranešta, kad tą pačią dieną 14 val. įvyks susitikimas su direktore, o prieš tai, pusvalandžiu anksčiau, prie departamento durų bus surengtas piketas.  Toliau kaip per sviestą. Nežinia, ar piketas įvyko, bet po kelių dienų Montvydaitė „Vadovaudamasi Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos respublikos vyriausybės posėdžio su Lietuvos lenkų bendruomene, įvykusio 2016 m.  vasario 12 d.,  protokolu Nr. 1“  pasirašo įsakymą, kuriuo patvirtinamas patariamasis komitetas aktualiems lenkų (tik lenkų) tautinės mažumos klausimams spręsti.  Iš 10 patarėjų  septyni yra daugiau ar mažiau protomaševskinių pozicijų

Galimas daiktas kad susitikime su „patarėjais“ aptarti ir piniginiai reikalai. V. Montvydaitės vasario 29 d. įsakymu tautinių mažumų projektams finansuoti šiemet skiriama 116 tūkst. eurų.

Lenkų bendrijoms, kurių didžiuma susijusi su akcininkais, skirta daugiau nei 29 tūkst. Eurų (įskaitant Č. Okinčico radijo stotį „Znad Wilii“). Tai – daugiau kaip ketvirtadalis visos sumos. Beje,  UAB  „Znad Wilii“ pernai iš Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondo gavo daugiau kaip 11 000 eurų. Gaus ir šiemet,  nes vos iškilus kokiam  su pavilnio gyventojų  reikalavimais susijusiems klausimams į šią radijo stotį bėga atsiskaityti ir smulkūs mūsų politikai, ir ministrai, ir  premjerai.

O štai rusų bendruomenei (nors ji už lenkų mažesnė 1 proc.) skirta apie 17 proc. minėtos sumos, visai latvių bendruomenei 3500  Eu, t.y.  vos pora šimtų eurų  daugiau nei Okinčico radijo stočiai.

Apie žurnalistus, kresus  ir didžiąsias mūsų nuodėmes

Apie lietuvių ir lenkų žurnalistų susitikimą „Naručio“ viešbutyje Kovo 11-osios išvakarėse buvo paskelbta tik po vidurdienio, t.y. susitikimui jau prasidėjus. Trumpa informacija šmėkštelėjo LRT tinklalapyje. Kaip gi kitaip, juk vienas susitikimo organizatorių buvo nacionalinio transliuotojo generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Kita žiniasklaida nepranešė nieko arba beveik nieko. Kas buvo nutarta – nežinia, tačiau bendros intencijos buvo apibrėžtos taip (A. Siaurusevičius):  atnaujinti ir užmegzti tiesioginius kontaktus su Lenkijos žiniasklaidos priemonių vadovais ir redaktoriais, aptarti galimybes projektų, kurių tikslas didinti Lenkijos matomumą Lietuvoje ir Lietuvos matomumą Lenkijoje. Be abejo, ir gintis nuo kitų šalių informacinės agresijos. „Matomumas“ pasak savaitraščio „Veidas“ vyriausiojo redaktoriaus Rimvydo Valatkos labai svarbus, nes Lenkija didelė valstybė, o Lietuva maža, ir bendradarbiavimas padėtų aktyviau kovoti su trečiųjų šalių agresyvėjančiu informaciniu turiniu. „Matome galimybes Lenkijos žiniasklaidai pasiekti lenkų bendruomenę Lietuvoje ir tapti atsvara dabar ypač populiariems Kremliaus kontroliuojamiems televizijos kanalams“, – kalbėjo ir Linas Linkevičius, kartais vadinamas ministru Bučiuoju rankeles. Jis nepamiršo pridurti, kad „vis dar turime nepadarytų namų darbų ir pernelyg dažnai įkaliname save stereotipuose“.

Tad savaime suprantama, kad „Gazeta Polska“ vyriausiasis redaktorius Tomas Sakievičius (Sakiewicz) interviu portalui „zw.lt“ patikslino:  „Rusai yra aktyvūs ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Kursto lenkus prieš lietuvius ir ukrainiečius. Galime kai ką daryti, bet lietuviai turi žinoti – yra tam tikra riba. Kai nieko nedaro arba mažai daro čia gyvenantiems lenkams, tai lietuviams labai sunku padėti“. Atrodo, lietuviai privalo padėti lenkams be išlygų. Pagal numanomą scenarijų šiame susitikime apie Lietuvių problemas Lenkijoje net užsiminti neketinta. Pavyzdžiui, apie lietuvių karių kapų niekinimą Berznyko kapinėse. Jei elgtumės analogiškai, Pilsudskio širdies kapo granitinė plokštė turėtų būti apsodinta eglutėmis, o virš jos iškiltų paminklas „lenkų nužudytiems lietuviams“.

Dviejų žinomų  Lietuvos mylėtojų pavardės nebuvo minimos žiniasklaidos pranešimuose. Kažkodėl ekrane, Lietuvos TV žiniose, žvelgiant į Valdo Adamkaus ir jo dešinėje užstalėje sėdinčio Č. Okinčico (kuris, berods, yra vienintelis lenkas savo baltarusiškoje giminėje) veidus prisimenama Lenkijos kresų politika, apie kurią nelabai drįstama garsiai kalbėti iki šiol. Trumpai tariant, tai kultūrinė ir ekonominė Lenkijos ekspansija į Rytus, kažkada jos valdytas kitų valstybių teritorijas. Pabrėžtina – tokia yra valstybės politika. Apie tai jau nevengiama kalbėti Ukrainoje ir Baltarusijoje. Į tos politikos akiratį įeina ir Lietuva – nepamirškime, Pilsudskio vadovaujamo Vilniaus ir pavilnio užgrobimo Lenkija nei pasmerkė, nei pripažino, nei įvertino, siūlydama tą klausimą palikti istorikams. Priminsiu, kad vienas valstybinės kresų politikos tikslų – švelniai stumti šalį vasalinėn priklausomybėn, patraukti savo pusėn inteligentiją, žinomus kultūros, politikos veikėjus. Jau dabar turime pakankamai istorikų, žurnalistų, filosofų,  kurie „draugystės vardan“ puikiai tinka ir atlieka kresų politikos vykdytojų vaidmenį.

Štai iliustracija iš to paties žurnalistų susitikimo.  LRT televizijos naujienų tarnybos direktoriaus Audrius Matonis minėtame TV reportaže kalbėjo: „Netikiu savo valstybės išgyvenimu, jei nesėdėsime vienoje valtyje su lenkais ir jie nebus laimingi dėl to, kad sėdime vienoje valtyje. Situacija paradoksali: jei anksčiau politinis elitas bandė įtikinti visuomenę, kad mums reikalingi geri santykiai su Lenkija, šiandieną visuomenėje yra įvykęs didesnis lūžis dėl santykių su Lenkija, nei jis yra įvykęs dabartiniame politiniame elite“.

Pasak jo, „ketvirtosios valdžios“ (šiuo atveju, matyt, ir nacionalinės LRT) užduotis yra įrodyti Lietuvos politiniam elitui, kad visuomenė jau subrendusi artimesniems santykiams su Lenkija ir politinio elito suartėjimas su Varšuva nesukels rinkėjų pasipiktinimo. Dėl to jie nerizikuoja prarasti rinkėjų paramos.

Matonis pasakė tai, ką reikėjo pasakyti: turime pasistengti, kad lenkai būtų su mumis laimingi, o mūsų elitas tenesibaimina visuomenės reakcijos, nes rinkėjai nesupyks.

Vėliau lenkų žurnalisto paklaustas, kodėl nesprendžiami su lenkų mažuma Lietuvoje susiję klausimai – dėl originalios pavardžių rašybos ar dvikalbių pavadinimų, nes Lenkija nesupranta, kokia tai  problema, kadangi Lenkijoje tai  įprastas dalykas, L. Linkevičius atsakė: „Man tai irgi sunku suprasti. Nors tai liečia ne tik lenkus. Tikiu, kad išspręsime šį klausimą. Parlamente jau yra keli įstatymų projektai dėl pavardžių. Dvikalbių pavadinimų klausimas yra tinkamai išspręstas. Tai jau nėra problema. Pavardžių klausimas turi būti išspręstas“. Į pastabą, kad jis tą patį kalbėjo prieš trejus metus, bet Lietuvos pozicija nepasikeitė, ministras atsakė: „Nes priešininkai buvo stiprūs. Tačiau aš jaučiu, kad  ši opozicija tirpsta. Matau tai aiškiai. Negalima atmesti, jog kažkas iš šono norėtų sutrukdyti šiam susitaikymui. Tai vienas iš veiksnių. Neturime ką nors kaltinti, privalome patys padaryti tai, ką privalome“. („Rzeczpospolita“, kovo 14 d., Linkevičiaus interviu: „ Lenkija ir Lietuva plaukia toje pačioje valtyje.“)

Štai kaip. Pasirodo mūsų šalių draugystės priešai sėdi Seime. Tik nemanykime, kad  kalbama apie akcininkų frakciją.  Seime ne jos balsas yra lemiamas.

Pirmyn, Lenkija

Strateginio prognozavimo firma, žinoma kaip  Stratfor (JAV, Strategic Forecasting Inc, ), prognozuoja, kad tebesitęsiantis ekonomikos kritimas ir politinė bei socialinė krizė smarkiai susilpnins  Vokietijos įtaką Europoje. Ekonominės įtakos centras persikels į Lenkiją, ir ši taps dominuojančia jėga Šiaurės Europos lygumoje.  Dar daugiau, Lenkija taps naujos antirusiškos koalicijos lydere. Po 2020 metų jos sąjunga su Rumunija bus lemianti peržiūrint Rusijos sienas ir leis susigrąžinti prarastas teritorijas  formaliu ar neformaliu būdu. Juo labiau silpnės Maskva, tuo stipriau ši sąjunga įsiviešpataus ne tik Baltarusijoje ir Ukrainoje, bet ir toliau į Rytus (akivaizdu, kad čia nutylima Lietuva ir kitos Baltijos šalys). JAV prisidės prie strateginio partnerio stiprinimo, kad Lenkijos  visuomenė būtų stabili, o armija galinga.

Štai kokia perspektyva. Ar kas Lietuvoje įžvelgia šiandienines grėsmes? Ar tokie klausimai kyla Lietuvos žvalgybai? Ar tokius klausimus sau gali kelti Nacionalinis saugumo ir  gynybos komitetas (kurio pirmininkas yra Artūras Paulauskas, o pavaduotojas – akcininkas Michalas Mackėvičius)?

Politologas Laurynas Kasčiūnas, kalbėdamas LRT   laidoje „Dėmesio centre“ patvirtina Stratfor versiją: „Šita Lenkija grįžta prie Jogailaitiškos vizijos. Mums yra palanku kalbėtis su Lenkija strateginiais klausimais: Rusijos sulaikymas, NATO stiprinimas regione. Varšuva siekia padaryti viską, kad šiame regione atsirastų tokia NATO gynybinė jėga, kuri realiai atgrasintų Rusiją ir visas mūsų regionas iš tiesų būtų tinkamai apsaugotas. Tai yra šios Lenkijos valdžios uždavinys ir siekis, tad mums reikia tiktai remti šią Lenkijos viziją“.  Remti? Kaip ir kokia kaina?

Toje pat laidoje dalyvavęs R. Valatka primena, ką reikėtų daryti: „…lenkų mažuma ir jų nesprendžiamos problemos vis tiek bus akmuo po kaklu. Man teko kalbėtis su artimais J. Kačynskiui žmonėmis, bendravome draugiškoje atmosferoje. Buvo kalbama apie tam tikrus žingsnius bandant suartinti Lietuvą ir Lenkiją, tai buvo pasakyta taip: jeigu prie derybų stalo nedalyvaus Valdemaro Tomaševskio rinkimų akcija, toks pokalbis negali vykti“.

Dabar galime suprasti, kodėl prieš penketą metų Romualdas Ozolas rašė taip tiesiai: didžiausias pavojus Lietuvai yra Lenkija. „Esame tiesiog rengiami perėmimui. Visi politikai, kurie šiandien tam nesipriešina, vadintini potencialiais valstybės išdavikais. Atsakingi pirmiausia yra tie pirmieji valstybės asmenys, kurie tebevykdo Lietuvos žmonių nuginklavimą. Tiek dvasiškai, nerengdami jų pasipriešinimui, tiek militariškai, nesuteikdami techninių galimybių gintis“.

R. Ozolas turėjo galvoje scenarijų, kai užpultą Lietuvą puolasi ginti artimiausia NATO narė. Suprantama, kyla klausimas, kada gynėjai susipras išeiti. Kaip parodė Krymo aneksija, šiais laikais, kai egzistuoja „žalieji žmogeliukai“,  tiesioginė okupacija nėra reikalinga.  Jau dabar pikti liežuviai šneka, kad mūsų vyriausybė su Šalčininkais kalba tik per Varšuvą… Visa Lenkijos vidaus vartojimui ir užsieniui skirta propaganda net valstybiniais kanalais spėriai pratinama prie minties, kaip svarbu  ginti lenkus Lietuvoje nuo lietuvių-smaugikų.

***

Nuostabiai šviesi Velykų  šventė jau praėjo. Šiemet ji man siejasi ir su nuotrauka prezidentūros tinklalapyje „Prezidentė su Vilniaus krašto vaikais dažė margučius“. „Kaip svarbu veiklios, darbščios ir pilietiškos bendruomenės, kuriančios naujas ir puoselėjančios senąsias Lietuvos etnografines tradicijas“, – sakė ji. Ypač mieli nuotraukose Nemenčinės krašto vaikai. „Autochtonai“, pasakytų Tomaševskis. Tokiais spalvingais vietos lenkų tautiniais drabužiais. Tik be kirvukų rankose, tokio būdingo etnografinio elemento mūsų kalnų vietovėms.

2016 04 04

http://alkas.lt/2016/04/04/l-v-medelis-puolimas-pries-lietuva-klaustukas-dar-reikalingas/