Algimantas ZOLUBAS, www.voruta.lt

Medžioklė yra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas. Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių, patvirtintų valstybės ar senosiose kultūrose bendruomenės papročių. Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą. Yra ir kita, perkeltinė žodžio medžioklė reikšmė, kai medžiojami ne laukinės faunos atstovai, o gyvi ar net mirę žmonės. Tokią medžioklę regime įvairiose šalyse, o greta jos – ir brakonieriavimą.

Nusikaltėlių paieška, sekimas, areštas, nuteisimas, siekiant įgyvendinti teisingumą yra reglamentuotas valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais. Įvairūs kitokie nusikaltėlių persekiojimai, nubaudimai prilygintini nelegaliai medžioklei – brakonieriavimui. Deja, ypač pastaruoju metu, vyksta nuožmiausias jau pasitraukusių iš gyvųjų tarpo, todėl apsiginti nebegalinčių, Lietuvos neva žydšaudžių brakonieriavimas. Žiniasklaidoje paskleista daugybė informacijos, kuri inkriminuoja pasipriešinimo okupacijoms dalyviams žydšaudystę. Tokiam brakonieriavimui Valstybė, deja, leidžia vešėti.

Kodėl yra puolami konkretūs žmonės? Todėl, kad  mes šiandien ir praeityje turime tam tikrus pavyzdžius, vertus jais sekti. Ir, jeigu yra įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai ne didvyriai, žydšaudžiai ar dar kokie nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima toks jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra suteršta, jis pasijunta pakankamai silpnas. Šito žaidimo tikslas nėra nei žydai, nei žydšaudžiai. Tikslas yra – lietuvių tautos savigarbos menkinimas. Kodėl pasipriešinimo dalyvių tema tokia svarbi? Todėl, kad „gražiam“ 1940 metų įstojimo į Sovietų Sąjungą labiausiai trukdo Birželio sukilimas, dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuris rodė, kad tauta nesutiko, nenorėjo ten eiti, kad kovojo. Ir todėl reikia juos kokiu nors būdu diskredituoti, sumenkinti, nustumti, kad tas „įsiliejimas“ į Sovietų sąjungą atrodytų tikroviškesnis.

Antai „Veidui“ 2015 m. lapkričio 20 d. Belgijoje gyvenantis Lietuvos ir Izraelio pilietis Sergejaus Kanovičiaus duotame interviu („Veidas“, 2015-11-20) pavadinime „Reikia paprasčiausiai nustoti meluoti“ (taip pat paskelbė 2015-11-25 portalas Bernardinai.lt) pats meluoja, 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių-Brazaitį prilygindamas nacių bendradarbiams norvegui Vidkunui Kvislingui ir Filipui Petenui, nors žinoma, kad profesionalūs žydšaudžių medžiotojai kaltinimus Brazaičiui pripažino nepagrįstais. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas – JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas žydų tautybės Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d., nesant antižydiškos ar pronacinės veiklos įrodymų, oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Piliečiui S.Kanovičiui turėtų būti žinoma ir tai, kad Birželio sukilimo diena yra Lietuvoje įtraukta į minėtinų dienų sąrašą, iškilmingai minima, tačiau skatindamas kitus nustoti meluoti, pats meluoja.

Tariamų žydšaudžių brakonieriai nesibodi viešai skleisti akivaizdų absurdą, o tokios rūšies informaciją su pasigardžiavimu atkartoja mūsų Rytų kaimynė.

Antai rusakalbis portalas paskelbė tekstą, teigiantį, kad baigęs kadenciją Prezidentas Valdas Adamkus yra antisemitas ir gali slėpti savo dalyvavimą žydų naikinime. Kad masinių žudynių Lietuvoje metu 1941 m. Prezidentui buvo tik keturiolika metų, kas gi atkreips dėmesį, o paskalų šešėlis nusidrieks…

Kunigas Jonas Žvinys siejamas su žydų naikinimu. Gilinantis aiškėja, kad kunigas gelbėjo du žydų tautybės jaunuolius Abelį ir Chaimą, kuriuos, rizikuodamas gyvybe, slapstė 1941 m. Pasak J. Žvinio, „žmogaus širdis turi būti minkštesnė už priešo vokiečio įstatymą.“ Kun. J. Žvinys yra išgelbėjęs ir komunistus, ir sovietų aktyvistus, ne mažiau 7 asmenų, nuo mirties bausmės. Jo pastangų dėka šie buvo paleisti į laisvę.

Tikrųjų gyvų žydšaudžių brakonieriai neberanda, todėl ieško tarp garbingai gyvenusių ir garbingoj kovoj žuvusiųjų, net tarp mirusiųjų žydų gelbėtojų, o tokią medžioklės formą jau ir brakonieriavimu įvardinti – per švelnu.

Daugiau nei keista, kad brakonieriauja ar prie jos prisideda užsienio arba iš ten grįžę užsienio lietuviai Darius Udrys, Saulius Sužiedėlis, Andrius Kulikauskas, Tomas Venclova bei kai kurie žinomi Lietuvos žurnalistai, tarsi jie nežinotų, kad žurnalistiniai tyrimai bei jų pagrindu kaltinimai, kol jų neįvertina atitinkamos valstybės institucijos, yra niekiniai, prilygsta nelegaliai medžioklei – brakonieriavimui, žiniasklaidos taršai.

Ne tik S. Kanovičius ar R.Vanagaitė kurpia lietuvius žydšaudyste kaltinančius rašinius, bet ir kiti „mūsiškiai“ savo publikacijomis iš tikrųjų provokuoja antisemitizmą, ką regime publikacijų komentaruose, kuriomis tie autoriai minta naujiems išpuoliams. Štai Marius Ivaškevičius, kuris niekino partizanus savo romane „Žali“, rašinyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (DELFI, 2016-05-18) ragina molėtiškius dalyvauti Izraelio piliečio inicijuojamose eitynėse. Iš rašinio neigiamų komentarų matyti, kad juos provokuoja paties autoriaus asmuo, tačiau ir antisemitinių čia netrūksta. O jei nesijungs molėtiškiai prie eitynių, autoriui bus vėl proga išvanoti niekuo dėtus piliečius, vėl bus komentarų erzelynė.

Čia dera stabtelti ir žvilgterti į paminėtą romaną „Žali“, kuris atskleidžia autoriaus galimai bolševikišką dvasią, atsispindinčią ir jo straipsnyje.

Kaip peilis chirurgo ir žudiko rankose turi skirtingą paskirtį, taip ir plunksna tikro kūrėjo ir bolševikiškos dvasios rašeivos rankose turi – skirtingą. Romano leidimui pritarė Rašytojų sąjunga, leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Pagrindinė jo mintis – partizaninis karas, kad ir teisingas, buvo beprasmiškas, nes beviltiškas. Knyga mūsų „kultūros veikėjų“ iniciatyva buvo skubiai išversta į vokiečių kalbą ir pristatyta Frankfurto knygų mugėje. Ir nereikia stebėtis vis labiau plintančia nuomone, kad Rašytojų sąjungą yra okupavę buvusieji ar jų vaikai, kurie sprendžia, kokias knygas rašyti, kad gautum paramą, stipendiją.

Romane M. Ivaškevičius išniekino mirusiuosius partizaninio karo vadus ir jų bendražygius, be perstojo minėdamas pačių iškiliausių vadų pavardes. J. Žemaitis, J. Kasperavičius ir kiti partizanų vadai netrukdomi galėjo pasitraukti į Vakarus ir ten nugyventi ramų bei nerūpestingą sotaus buržua gyvenimą. Jie pasirinko Tėvynės gynėjų lemtį, suprasdami, kad tikimybė išgyventi ir sulaukti laisvės labai menka. Todėl net ne kiekvienas cinikas drįstų tyčiotis iš tokių žmonių. Pravartu prisiminti, kad J. Žemaitis okupantų teisės jį teisti nepripažino. Teisme jis kalbėjo: „Visus veiksmus pogrindyje, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikaltimais. (…) Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. Pranašiški žodžiai! Neabejotina, kad romano autoriui visa tai buvo žinoma, bet jo kurpinyje net užuominos apie tai nėra. Mąstydamas apie partizaninį karą, M. Ivaškevičius rašo: „Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“. Atgimimo metais Sąjūdį irgi buvo užvaldžiusi tokia pati „įkyri idėja“ – todėl ir turime savo valstybę. Labai panašu, kad romano autoriui tebekirba „idėja“ – „prie ruso buvo geriau“, ji veši ir paminėtose, panašius autorius globojančiose, institucijose.

Veši ir holokausto industrija, tariama žydšaudžių medžioklė ir brakonieriavimas, jai talkininkų savanorių netrūksta, nes  šalia tos industrijos, žinoma, klesti ir materiali, o gal ir kitokia nauda.

O tuo metu Izraelyje sodinami lietuviams nauji Pasaulio Tautų Teisuolių medžiai, jau per 890 Lietuvos piliečių apdovanoti Jad Vašem atminimo medaliais ir garbės raštais, tik tie medžiotojai ir brakonieriai jų nemato, nes akis tebedengia raudonas rūkas.