1926 metų gruodžio 17 d. Lietuvoje buvo įvykdytas karinis perversmas, kurio metu Lietuvos prezidentu tapo Antanas Smetona. Suimta daug Lietuvos komunistų partijos narių, tarp kurių ir LKP centro komiteto sekretorius Karolis Požėla, CK narys Juozas Greifenbergeris, raudonosios pagalbos centro komiteto narys Kazys Giedrys, komjaunimo centro komiteto narys Rapolas Čarnas, kiti.
1926 m. gruodžio 24 d. karo lauko teismas Kaune, 2-jo pėstininkų pulko kareivinėse, nagrinėjo K.Požėlos, J.Greifenbergerio, F.Abramavičiaus, K.Giedrio ir R.Čarno bylą. K.Požėla, J.Greifenbergeris, K.Giedrys ir R.Čarnas buvo pasmerkti mirti, o F.Abramavičius nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
1926 metų gruodžio 27-osios ankstyvą rytą (5 val.) mirties nuosprendis buvo įvykdytas: K.Požėla, J.Greifenbergeris, K.Giedrys ir R.Čarnas buvo sušaudyti netoli VI forto.
Skaitant V.Kapsuko raštus, Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraižą bei J.Žiugždos redaguotą Lietuvos TSR istoriją krinta į akis tai, kad gruodžio 17 dieną kartu su K.Požėla bei kitais minėtais asmenimis tą dieną buvo suimti ir teisti dar du komunistai – Pijus Glovackas ir Ipolitas Šeluga. Kodėl šie komunistai neminimi nei populiariuose straipsniuose, nei komunistinėje spaudoje?
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į Ipolitą Šelugą. 1965 m. J.Žiugždos "Lietuvos TSR istorijos" III tomo 187 p. paminėta, kad buvo sušaudyti keturi komunistai, o F.Abramavičius nuteistas kalėti iki gyvos galvos. O štai 186 p., matyt, Glavlitas (spaudos cenzūra) neapsižiūrėjo, yra įdėta Amerikos lietuvių organizacijų priešfašistinio susivienijimo biuletenis "Šalin fašizmas!" faksimilė, kuriame parašyta, kad tarp kitų teismas nuteisė ir Šelugą 8 metams kalėjimo. V.Kapsuko raštų II tomo asmenvardžių rodyklėje nurodoma, kad I.Šeluga (g. 1893) yra revoliucinio judėjimo dalyvis, nuo 1929 m.–renegatas. Viename iš straipsnių V.Kapsukas pažymi, kad byloje Šeluga buvo susijęs su žvalgyba (Lietuvos,–aut.), su kuria dėl kažko buvo susipykęs. Todėl teismas nuteisė I.Šelugą 8 metams, kad būtų įrodytas teismo nešališkumas. To meto krikščionių demokratų laikraštis "Rytas" teigia, kad nuteistasis Šeluga "mažai susipratęs darbininkas, pildžiusis visa, kas jam sakoma". Taigi visi atsisakė I.Šelugos ir stengėsi, kad jis nebūtų niekur minimas.
Daug įdomesnė ir spalvingesnė asmenybė – komunistas Pijus Glovackas, kuris 1925 m. pab.-1926 m. pr. buvo LKJS CK sekretorius. 1926 m. pr. dalyvavo Komunistų Internacionalo vykd. k-to VI plenume ir t.t.
1926 m. gruodžio 17-osios 7 val. ryto, pirmą karinio perversmo dieną, P.Glovackas suimamas ir kalinamas kartu su minėtais komunistais. 1927 m. vasario 5 d. karo lauko teismas nuteisė jį mirties bausme, kuri pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos, o 1928 m. bendros amnestijos tvarka–15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. Beveik 13 metų P.Glovackas išsėdėjo Kauno ir Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimuose ir 1939 m. buvo amnestuotas. Kodėl jis tiek daug metų buvo pamirštas ir neminimas komunistinėje spaudoje? Kuo jis nusikalto savo partijai?
Pasirodo, teismo nuteistas mirti, priešingai partijos nuostatai nemaldauti budelių pasigailėjimo, P.Glovackas padavė malonės prašymą. Už partinės drausmės sulaužymą LKP CK 1927 m. rugpjūtį malonės prašymo davėjus nubaudė įvairiomis bausmėmis – P.Glovackas buvo pašalintas iš LKP CK, E.Vicas – iš LKJS CK, F.Abramavičius taip pat buvo pašalintas iš LKP CK narių už drausmės pažeidėjų gynimą. (Eugenijus Vicas 1924 m. išrinktas LKJS CK nariu. 1927 metais nuteistas sušaudyti, mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.)
Kokį malonės prašymą padavė Pijus Glovackas, kuris taip supykdė partijos vadovybę?
Kauno sunkiųjų darbų kalėjime rašytame dienoraštyje P.Glovackas aprašo ir įvykius, susijusius su jo suėmimu. Kaip jau minėta, jis buvo suimtas 1926 m. gruodžio 17-osios rytą (7 val.), pirmą gruodžio perversmo dieną, ir tuoj parašė Vyr. Tribunolui laišką, kuriame įrodinėjo, kad jis yra neteisingai suimtas.
P.Glovacko dienoraštyje (1928 m. birželio 27 d.) yra pateiktas laiško Vyr. Tribunolui tekstas. Jam pasisekė gauti bylą, kurioje buvo suformuotas toks kaltinimas: "Teisiamasis Glov… kaltas tuo, kad laikotarpyje rugpjūčio-gruodžio mėnesių iki 17 d. imtinai, jau karo stoviui esant  priklausė slaptai sąjungai ir kurstė visuomenę dėtis prie nurodytos sąjungos, kad ginkluotu sukilimu nuversti konstitucijos keliu įvestą tvarką ir įvesti naują tvarką, kur valdžia priklausytų išimtinai komunistų partijai".
Savo kaltinimus jis taip argumentavo: "tą rytą, dar, pirma, nebuvo paskelbtas karo stovis, o antra, neaišku, prieš kurią valdžią. Tik nuvertus III Seimo pastatytą valdžią buvo įvestas karo stovis ir todėl aš negalėjau būti teisiamas karo lauko teismo, bet apygardos teismo."
Iš tikrųjų tik gruodžio 17-osios rytą (valanda nežinoma) ant telefonų stulpų buvo išklijuoti raudonos spalvos lapeliai "Į visuomenę!", kuriuose pranešama, kad "…dabartinis Seimas ir vyriausybė parduoda tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė paimti laikinai šalies valdymą į savo rankas, kad greičiausiai atiduotų tą valdžią  į rankas tikrų Lietuvos sūnų. Visoje šalyje skelbiamas karo stovis, o Kauno mieste apgulos stovis…". Tik 9 val. ryto A.Smetona sutiko priimti Valstybės vado pareigas.
Taigi P.Glovackas tik norėjo, kad jo byla būtų peržiūrima ne karo lauko, o civilinio apygardos teismo. Jis jokios kitos malonės teismo neprašė. Tačiau šis argumentuotas jo gynimasis (laiškas Vyr. Tribunolui) komunistų buvo laikytas kaip malonės prašymas.
Kiek vėliau, 1927 m. Kauno kalėjime P.Glovackas, F.Abramavičius, E.Vicas ir kai kurie komunistai sudarė frakciją "Kolektyvo aktyvas", kur išsakė kai kuriuos nesutarimus su LKP CK pozicija. Už šią veiklą visi jie buvo pašalinti iš LKP. Todėl jų pavardės partinėje spaudoje daugelį metų buvo "tabu".
Sovietiniais laikais išleistose enciklopedijose nebuvo atstatyta tiesa. Antai Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (1966 m. I t. 580 p.), tik užuomina, kad "už frakcinę veiklą… pašalintas iš partijos", Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (1985 m. I t. 640 p.) –"už partinės drausmės pažeidimą… pašalino iš partijos". Tiesa, V.Kapsukas yra prisipažinęs, kad buvo padaryta klaida. 1940 m. ši klaida iš dalies buvo ištaisyta.
1940 m. birželį-rugpjūtį P.Glovackas dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos gen. sekretoriumi. Vėliau–Valstybinės plano komisijos prie LTSR LKT pirmininku. 1941 kovą priimtas kandidatu į VKP (b) narius. Taigi jam šis poelgis buvo atleistas, tačiau jo partinis stažas nebuvo atstatytas. P.Glovackas žuvo Antrojo pasaulinio karo pradžioje traukdamasis į SSRS gilumą. Teigiama, kad jį per klaidą nušovė savi.
Ar iš tikrųjų komunistai 1926 m. ruošė perversmą? Šią perversmininkų versiją paneigė beveik visi istorikai. Į šį klausimą labai aiškiai atsakė ir buvęs Lietuvos prezidentas Kazys Grinius. 1949 m. apie perversmą jis rašė: "Tuomet komunistinis pavojus iš vidaus Lietuvai negrėsė. Iš viso lietuvių komunistų buvo nedaug… Komunizmui plėstis Lietuvoje trukdė laimingai varoma žemės reforma, o vėliau besiplečianti krašto pramonė ir bekylanti žmonių gerovė".
Ir istorikams reikia prisiminti, kad kiekviena valdžia, kiekviena partija dažnai yra linkusi keisti ar nutylėti nepageidaujamus istorijos faktus. Tą darė ir savo partijoje komunistai, – jie slėpė, keitė savo pačių istoriją.
Amerikos lietuvių biuletenis "Šalin fašizmas" (atspaudas iš Lietuvos TSR istorijos" III tomo, 1965 m., 186 p.), kur paminėtas Šelūga
Antroji ištrauka iš "Lietuvos TSR istorijos" III tomo, 187 p., kur Šelūga jau nebeminimas