Dalia SAVICKAITĖ, Didžiasalis, www.voruta.lt

Yra toks Lietuvos rytiniame pakraštyje ir vadinamas visiems toliau nuo jo esantiems grėsmę keliančiu – Didžiasalio pavadinimu. Jis – ne tik negrėsmingas, bet ir labai patrauklus savo susitelkusia bendruomene. Ypač mokyklos, kuri turi ne tik puikią krašto istorijos ekspoziciją, bet ir intelektualų, patyrusį, kultūrine veikla garsėjantį pedagogų kolektyvą. Kai apie jį pasakoja muzikos mokytoja Valentina Sinkevič, atrodo, kad jame nieks net neįsivaizduoja, kad pasibaigus pamokoms, pasibaigia ir mokytojo darbas. Ir, greičiausiai, tai tiesa, nes vargu, bau, tikėtina, kad tiek įvairiausių pasiekimų, diplomų už kraštotyrinę veiklą, tarmės puoselėjimą, modernų istorijos ir krašto kultūros pateikimą vaikai parvežtų iš respublikinių konkursų jei mokytojai gyventų tik asmeniniais rūpesčiais. Jau vien mokytojos Nijolės Keraitės pasiekimai! Ne tik prusinant mokinius, bet ir visą pedagogų, bibliotekininkų ir visų to pageidaujančių bendruomenes. Mokyklos pedagogai šiandien net taip vadinamame užsienyje – Baltarusijoje – žinomi. V.Sinkevič, A.Misiūnienė – buvo pirmosios, kurios vyko į Baltarusijos Pelekų ir Vainiūncų lietuvių bendruomenes padėti ten gyvenantiems etniniams lietuviams išlaikyti tapatumą. Dabar šiuos darbus tęsia ir E.Sekonienė bei S.Pauliukėnienė. Valentina ten vykdavo pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Tuomet gerus norus įrodyti buvo sunkiausia, nes „užsieniečius“ baugino neįprastas jiems Lietuvos himnas, pasieniečiai uoliai tikrindavo ar neveža kontrabandos, o visa veikla buvo stebima lyg pro padidinamąjį stiklą. Vietos lietuviai, kurių vaikaičiai jau nebekalbėjo lietuviškai atvesdavo juos, kartu dalyvaudavo. Nei metodikų, nei patirties veikti naujomis politinėmis sąlygomis nebuvo. Matyt, tai ką nuveikė pirmosios misionierės, pasiteisino, nes iki šiolei pamokėlės Baltarusijos lietuvių bendruomenėse vyksta.

V.Sinkevič su nuoskauda kalba apie tai, kad muzikos mokytojo darbo prasmė – nuvertinama. Jos manymu – svarbiausia dirbti su informacijai imliausiais pradinukais. Jei pavyksta vaike „atkapstyti“ jo galias, užauga žmogus, kuris turi puikų muzikinį skonį ir nepaliauja jo tobulinti. Tokio žmogaus gyvenamoji aplinka visad bus estetiška ir tobulėti kvies kitus. Ar mokyklos vadovai skiria deramą dėmesį pradinukų muzikinio skonio ugdymui atskirti labai paprasta: jei vaikas dainuoja aukštai, mokytoja – sopranas, jei žemai, mokytoja – altas, o jei balsas lankom vaikšto, tai reiškia, kad mokytojas per muzikos pamoką vertė uždavinius spręsti… Pati ir mokytojauja, ir ansamblį turi, ir kankliuoti moko, ir gitarą su vaikais virkdo, ir vargonininkauja Ceikinių bei Mielagėnų bažnyčiose, ir vadovauja suaugusiųjų vokaliniam instrumentiniam ansambliui „Bekaras“, ir Didžiasalio kapeloje sukasi, ir zosiauja. Bet apie viską iš eilės.

Apie muzikinio ugdymo svarbą jai leidžia kalbėti labai netradicinė asmeninė patirtis. Kaip juokaudama sako, matyt todėl, kad gimė 1974 m. sausio 13 d., kuomet mirė šeimos telyčia: bobutė sakė, kad negera diena… Būdama dviejų prarijo varžtą. Apie Ignalinoje esantį gydytoją nebuvo ko ir galvoti, suaugusiųjų pirštai buvo per stambūs jį iškrapštyti. Išgelbėjo broliukas mažais piršteliais gerklėje pamakalavęs ir svetimkūnį pasiekęs. Bet vaikas – ne gydytojas, buvo pažeistos balso stygos. Metus laiko maža mergaitė galėjo tik šnibždėti… Daug kas nesitikėjo, kad balsas „grįš“, o dar su tokia jėga, kaip dabar… Penktoje klasėje mokiusi mokytoja Br. Gasparavičienė pabudino pomėgį muzikai, bet ji mokytojavo trumpai. Kaimo vaikui atokiuose Bernotuose apie muzikos mokyklą svajoti buvo tiesiog utopija, bet Valentina visur pradėjo dalyvauti, dainuoti. Kaip sako „balsas tempė“ per įdomiausius gyvenimo potyrius. Dainuojanti mergaitė niūniavo visur, bet reikėjo apsispręsti ir dėl tolesnių mokslų. Norėjosi muzikos, bet natų visai nepažįsta, nei muzikos teorijos, nei istorijos… bet noras didžiulis. Matyt buvo lemta, nes choro „Varpas“ vadovas Petras Pošiūnas atvažiuodavo pas uošvienę į Bernotus. Sužinojęs merginos norą pasikvietė pas save ir dvi savaites prieš stojamuosius į LMTA „kalė“ jai į galvą būtiniausius stojimui dalykus. Kažką „įkalė“, bet vėl gelbėjo gamtos dovanotas balsas. Priėmimo komisijos nariai kraipė galvas – ką daryti? Sakė galintys ją priimti, bet nuoširdžiai nesuvokiantys, kaip ji mokysis – visiškai nėra pradžiamokslio. Tokia buvo ne ji viena. Kurso draugas uteniškis Audrius Juodzevičius – likimo draugas. Taip ir „arė“ abu visus studijų metus ir kartu su visu kursu, ir už tai, ko nežinojo… Įveikė dėstytojų abejones ir sau eilinį kartą įrodė, kad kas turi būti, tas ir bus. Balsas „pavedęs“ buvo tik vieną kartą – po skyrybų pusmetį ir vėl tik šnibždėjo, buvo baisu prarasti gyvenimo prasmę… Gyvenimo svajonę – baigti muzikos mokslus galėjo ir lengviau, jei į muzikos pamokas mokykloje būtų pažiūrėta rimčiau…

Didžiausiu savo pasiekimu Didžiasalio mokykloje, į kurią dirbti pakvietė buvusi auklėtoja N. Berdikšlienė, laiko Laisvės kovų ir netekčių respublikiniame konkurse užimtą antrąją vietą. Kartu su ugdytiniais V.Garšanovu, K. Aduškina, R.Čepulyte buvo atlikti V. Guobienės žodžiams jos pačios parašyta daina „Svajonės kapas“. Mokinius ypatingai pakiliai nuteikė tai, kad galėjo koncertuoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje.  Taip užauga krašto patriotai. Prasmingiausiomis ir paveikiausiomis mokykloje laiko integruotas pamokas, kuriose muzika, dailė, gamtos mokslai, literatūra, o kartais ir matematika papildo viena kitą. Šiemet mokykloje vyks pamokos, skirtos garsiosios aklosios dainininkės Kristinos Skrebutėnienės atminimui. 1855 m. gimusi, jaunystėje apakusi, anksti mirus vyrui sugebėjusi užauginti vaikus, pateikė gausybę dainų. Įvairiausius krašto renginius remianti „Birvėtos tvenkinių“ vadovė E.Brukštuvienė ją vadina lietuviškąja Vanga. Jai skirtos pamokos pareikalaus didelės atidos, nes tokiuose renginiuose dalyvauja visa bendruomenė. Energingoji mokytoja nepaliauja stebėtis savo kolegėmis – asmenybėmis Nijole Keraitiene, Maryte ir Aldona Misiūnienėmis. Kaip ji sako – seno kirpimo mokytojos, kurios suvokia mokytojo atsakomybę, jo veiklą mato kaip visos bendruomenės vertybių kūrimą, kaip asmeninį pavyzdį. Jų per ilgus metus susikurtas autoritetas veda paskui save visus. Jei jos neorganizuotų renginių, neskatintų dalyvauti konkursuose bendruomenė prarastų didelę dalį savitumo.

Kita Valentinos veiklos erdvė – Didžiasalio kultūros namai. Veikla kapeloje kiek apmalšo, nes visų numylėtasis senasis smuikininkas GiliorasBerdikšlis pašlijus sveikatai išvažiavo pas vaikus į Kauną. Kiti taip pat ne jaunikliai – reikia ieškoti pamainos. Aktyviajai moteriai nesinori apleisti šios veiklos, tad laikinai į talką pasikviečia savo draugus iš vokalinio instrumentinio ansamblio „Bekaras“. Apie šį ansamblį, tokią muzikavimo formą mažuose kultūros įstaigose pristatančius kolektyvus, greičiausiai, jau taip pat galima pasakoti, kaip apie paveldą. Kuomet Didžiasalyje dirbo A.Jeleniauskas, tokia muzikavimo forma – estradiniai ansambliai – buvo labai populiari. Bet tai buvo taip senai…„Bekaro“ susikūrimo ištakas galima rasti 1996 m. tuometinėje rusiškojoje Didžiasalio mokykloje. Vėliau kolektyvas išsivažinėjo. Miestely likę prieš penketą metų vėl susibūrė. Dabar jau grupe besivadinančiame „Bekare“ – tikri fanatikai. Vyrai, vadovaujami Valentinos,  iš savo algų susipirko instrumentus, įrangą, įsirengė signalizaciją ir kitas patrauklumo ir saugos priemones.J.Prokopenkovas, dabar dirbantis Utenos elektros tinkluose, į repeticijas atvažiuoja net iš ten. Žmonės pasiilgo tokių gyvos muzikos kolektyvų. Kuomet teko koncertuoti Daugėliškyje, sužinojo, kad jau 20 metų nieko panašaus ten gyvenantys nebuvo girdėję ir dar ilgai nepaleido nuo scenos.

Ką tai reiškia zosiauja? V.Sinkevič sukūrė personažą – Zosę, kuri yra laukiama ir pramoginėse, ir edukacinėse programose, ir net politikų benefisuose. Tai tarmiškai kalbanti moteriškaitė. Ne iš rašto kalbanti, o gyvai reaguojanti į konkrečią to momento aplinką, norinti išmokti ir tarptautinius žodžius, suprasti, ką jie reiškia ir kaip skamba tarmiškai. Unikalus, patrauklus, nevulgarus personažas. Tai lyg antra Valentinos oda. Išradingoji moteris sako, kad tapusi Zose, ji išsako visus savo skaudulius, kurių šiaip gal niekad nepasakytų – tiesiog neišdrįstų taip „traukti per dantį“ kasdienybės, politikų. Vis tik… mokytoja… vargonininkė… Juokingiausia, kai, regis, gerai pažįstamoje kultūros įstaigoje Kazitiškyje po renovacijos pasiklydo ir paklaidžiojusi po sanitarines patalpas, pavėlavusi į sceną ilgai žydruoju kazitiškiečių vandeniu stebėjosi. Smagiausia dalis buvo ta, kad paskui žiūrovai ėjo to vandens pažiūrėti…

Ir tai dar ne viskas. Kai mokiniams pasakojo apie žydų muziką, netikėtai suprato, kad gali vienu metu tą patį tekstą rašyti abiem rankom. 2009 m. kolegės paskatino dalyvauti konkurse „Rašom“. Jame konkuruojama dėl gražiausios rašysenos. O ji parašė ne tik gražiai, bet ir abiem rankom. Geriausią darbą rinko net 11 tūkst. žmonių. Ja nepatikėjusi vertinimo komisija pasikvietė ir paprašė savo netradicinį sugebėjimą pademonstruoti. Pelnė pirmą vietą ir kelionę į Stokholmą keturiems… Bandydama suprasti tą gebėjimą ji „perkratė“ šeimos istoriją ir prisiminė, kad bobutė buvo kairiarankė. Ją pačią, matyt, „sulaužė“ buvusi švietimo sistema, kurioje kairiarankystė nebuvo toleruojama.. Tai dabar kitoniškumas suprantamas kaip privalumas…

Kodėl ji tokia savita, tokia energinga? Valentina užaugo sentikio ir lietuvės katalikės šeimoje. Mamai teko priimti griežtai tradicijas saugančios sentikių bendruomenės papročius. Jie – keturi šeimoje augę vaikai – buvo krikštyti pagal tėvo, kurį labai gerbė, liniją. Šeimoje buvo švenčiamos visos šventės. Gal ilgai trunkančios sentikių apeigos, gal tiesiog žemės, kurios dovanomis maitinosi, vibracijos ar dar kas, bet jau nuo 13 mergaitė suvokė, kad tai – ne jos tikėjimas. Persikrikštyti pasiryžo tik sulaukusi 25. Bet slaviškas pradas, tikriausiai, paliko pėdsaką jos temperamente. Tai padeda ir gyvenime, nes, kuomet Didžiasalyje liko tik lietuvių mokykla, slavų tautų ir mišrių šeimų vaikai pradėjo mokytis joje. Jai tiesiog lengviau suprasti jų būsenas, pabūti tarpininku tarpkultūriniame kartų ir tautų bendravime. Šiose teritorijose kūrėsi pirmieji iš Rusijos ištremti sentikiai, šalia ėjusios šalies sienos nuolat „judėjo“. Apylinkės tautiškai margos. Nors miestelyje nėra ryškiai išreikštas poreikis baltarusiškos kultūros palaikymui (į Didžiasalio plytų gamyklą tarybmečiu važiavo rusakalbiai baltarusiai, osenoji baltarusių ir LDK kultūrų pažinimas tuomet buvo „ribojamas“), bet asimiliacija nėra pats geriausias būdas. Geriau, kad norėdami gerbti save, gerbtume ir kitus. Problema yra, mokykloje vos ne pusė moksleivių – slaviškomis pavardėmis. Todėl Valentina aktyviai prisidėjo prie Didžiasalio gimnazijos kreipimosi dėl Ignalinos rajono įtraukimo į Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo remiamą zoną. Ignalinos r. rytai visad buvo probleminiai kultūriniu požiūriu, nes netolimos Rimšės apylinkėse pavardės – lenkiškos, joje sodybas sparčiai superka visaginiečiai. Ignalinos r. visad buvo to fondo remiamas. Dabar kalbama tik apie paramą kitoms paribio savivaldybėms. Visi šie rūpesčiai – vienai Valentai, kurios namuose kasdien laukia ir 11 bei 13 metų sūnūs… Davė Dievulis ir drėbtelėjo.