Paliesius dabar. D. Savickaitės nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Pats Paliesiaus kaimas įsikūrė po 1557 m. kuomet LDK vyko feodalinė žemės reforma, buvo paskelbtas valakų reformos įstatymas. Reforma vyko apie 20 metų, tuo laiku  gyventojai kėlėsi iš vienkiemių ir kūrė gatvinį kaimą. Taip nutiko, kad Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių-Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Šaltiniai nurodo kaimą buvus jau XVII a. viduryje. Žemės reformų uždaviniai, priklausomai nuo laikmečių, buvo skirtingi: pradžioje orientuoti į gatvinio kaimo kūrimą, apie 1930 m. – atvirkščiai – skatino gyventojus keltis į vienkiemius. 1830 m. kaime buvo 12 sodybų. Kaimo likimu besirūpinanti bendruomenė sako, kad dabar jame 9 namuose gyvena 27 paliesiniai, dar 74, kilę iš kaimo, klajoja po pasaulį… Čia gimė 1794 ir 1831 metų sukilimų dalyvis Vincentas Bortkevičius (1776-1838). Įdomu ir tai, kad I-ojo pasaulinio karo metais iš Mielagėnų buvo nutiesti du geležinkeliai: vienas į Bernotus, antras – link Gilūtų ir kirto Paliesiaus dvaro teritoriją.

Ignalinos rajone dvarų išliko nedaug: Dūkšto, Meikštų, Paliesiaus, Vidiškių. Keletas buvusių dvarų liekanų, įsteigus Visagino savivaldybę, atiteko jai. Kublickių dvaras Paliesiuje, tapo Ignalinos apylinkių muzikos gurmanų kelio pabaiga, ligoniams vieta, kurioje grįžta gera savijauta, o turistaujantiems – puikia galimybe susipažinti su naujam gyvenimui atgimusiu dvaru, jo istorija. Išsukę iš kelio Vilnius – Ignalina ties nuoroda į Ceikinius ir visą laiką važiuodami pagrindiniu keliu pasieksite Mielagėnus. Mielagėnus nuo Paliesiaus skiria vos trys kilometrai. Senais laikais dvarininkai iš savo namų norėjo matyti jų funduotą bažnyčią, todėl tas kelias buvo plynas. Važiuojant dabar galima pagalvoti, kad iš civilizuoto miestuko – Mielagėnų – papuolėte į žabakštynais norinčius apželti tyrus. Ne tik tyrus, bet ir griuvėsiais virstančius senos statybos pastatus pravažiuojantieji čia matė prieš dešimtmetį. Būtent Paliesiaus dvaro pastatų griuvėsius prieš dešimtmetį ir matydavo pravažiuojantieji. Kolūkinė tvarka buvo beveik visiškai nustekenusi buvusį grožį.

Lietuvoje dvarus pirko lenkai, nes Lenkija buvo per tankiai gyvenama ir jiems trūko erdvės, kurios užteko Lietuvoje. Daug informacijos apie dvarą suteikė paskutinio Paliesiaus dvarininko R.Bžezinskio sūnus, kuris dabar gyvena Krokuvoje. Jis atvažiuodavo į Mielagėnus ir Paliesių, vienos viešnagės metu jo pasakojimą į diktofoną yra įrašiusi mielagėniškė D. Bajorūnienė. Dvare savo vestuves šokusi Laima Jusienė-Kurpytė taip pat daug atmena. Dabartinis dvaro savininkas, gydytojas, mokslų daktaras Julius Ptašekas sakė, kad Paliesių atrado atsitiktinai. Maždaug prieš dešimt metų važinėjo po apylinkes, ieškojo savo medicininiams planams įgyvendinti tinkamos vietos. Buvo žiema. Apsilankė ir Paliesiuje. Iš po sniego nelabai kas matėsi, nebuvo aišku, kam tas dvaras priklauso. Po pusantrų metų jam paskambino jį toje kelionėje lydėjęs asmuo (taip buvo sutarę, jei kas paaiškės) ir pasakė, kad dokumentai yra. Taip prasidėjo juridiniai reikalai, projektavimas, statybos.

Paliesiaus dvaras ir arklidės apie 1960 m.

Istorija. Nors dokumentų nėra išlikę, manoma, kad dvaro žemės mena XVII a. Įrašus apie savininkus Justiną ir Kazimierą Petrą Kublickius, atvykusius iš Kuršo, jau galima rasti 1736 m. Jie giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Dvarą valdant tai pačiai šeimai XIX a. pradžioje buvo pastatytas didelis akmeninis gyvenamasis namas ir arklidės (cokoliniame aukšte), kurį dabar vadina Prižiūrėtojo namu. Greta pastatytas ir to laiko statiniams nebūdingas pusapvalis tvartas, kuris uždaru kiemu jungėsi su Prižiūrėtojo namu. Dvarą įsimylėjęs inžinierius P.Kanevičius, dabar vedantis jame ekskursijas, sako, kad tvartas tokią pasagos formą turėjo todėl, kad visą dieną kurią nors jo sieną šildė saulė ir taip buvo palaikoma pliusinė temperatūra. Va jums ir energijos taupymo programos įgyvendinimo sprendimas! „Tikrasis“ plytinis gyvenamasis namas dvarininkams buvo pastatytas vėliau (šalia dabar jau restauruotos ledainės). Šiandien dar išlikusiame parke matome tik gabalėlį jo mūro sienos. Toks patogumų „neieškojimas“ gali nustebinti daugelį naujalietuvių, bet Kublickių žentas, gydytojas, dailininkas V.Smakauskas laiškuose žmonai Emilijai rašė, kad Kublickiai ūkininkauja moderniai, turi pačios naujausios technikos, jų ūkis didelis, tvarkingas, dvaro biblioteka turtinga. Prioritetus visada galima rinktis… Spėjama, kad kažkuriuo dvaro kūrimosi etapu buvo iškasta Kančioginos upelio šiaurinė atšaka-kanalas ir tvenkinys, tuomet centrinę dvaro sodybos dalį su statiniais iš visų pusių juosė vandens žiedas. (Dabar pietinė vingrioji Kančioginos upelio atšaka užpelkėjusi, beveik sunykusi). Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją, baigėsi „Kublickių dvaro“ laikotarpis.

XIX a. vykusių sukilimų metu, dvaras buvo vienu iš to krašto sukilėlių centrų. Nuslopinus sukilimus, XIX a. antroje pusėje Kublickiai Paliesiaus dvaro neteko. Dvaro „degradacija“ prasidėjo XIX a. viduryje. 1887 m. dvarą iš varžytinių nupirko P.Liubimovas, paskui – Povarova, generolas fon Eksė. Jo našlė Marija Dmitrijevna dvaro „atsikratė“ išparduodama ir bankui užstatydama žemes. Banko byloje yra išlikęs 1903 m. dvaro žemių planas. 1900 m. jo administratoriumi, o nuo 1921 m. ir savininku buvo Romualdas Bržezinskis (Brazinskas). Jam džiaugtis turtu teko  neilgai – prieš II pasaulinį karą dvaras pateko į Baltarusijos teritoriją, 1940 m. – nacionalizuotas. Karas naikina viską, dvaras nebeteko savo paskirties. 1956 m., vėl šioms žemėms „sugrįžus“ į Lietuvą, dvaro pastatų likučius perėmė „Naujojo kelio“ kolūkis. Po tarybinio „ūkiškumo“ pastatai buvo ant visiško sunykimo ribos. Kiek geriau išsilaikė Prižiūrėtojo namas, nes jame gyveno kelios šeimos. Pono Romualdo sūnus Raimondas yra Lenkijos pilietis ir atkurti Paliesiaus dvaro nuosavybės negalėjo. Buvęs „Naujo kelio“ kolūkio pirmininkas V. Matkėnas teigia, kad dar sovietmečiu Bržezinskis yra gavęs simbolinę kompensaciją už dvarą, kuri buvo išmokėta iš kolūkio sąskaitos…

Prisikėlimas naujam gyvenimui. Dvaro atgimimas – kažkas mistiškai neįtikėtino, kaip ir to viso komplekso buvimas gana apleistame kraštovaizdyje. Tas disonansas sukuria atitinkamą nuotaiką, lyg pakylėja nuo kasdienybės. Restauracijos projekto autoriai Daina Ferguson ir Jamesas Normanas Fergusonas jį atkūrė ne saldžiai besilaikydami buvusios prabangos, bet atsargiai išsaugodami ir modernizuodami jo didybę liudijančias detales. Autorių deklaruojami tikslai – maksimaliai stabilizuoti griūvančias istorinių pastatų konstrukcijas, pagal paveldosaugos technologijas sutvarkyti pažeistą mūrą, išsaugoti autentišką patalpų planinę struktūrą, pritaikant jas naujai funkcijai, sunykusias dalis pakeičiant naujomis, neimituojant dvaro laikotarpio konstrukcijų, siekiant maksimaliai išryškinti vertingąsias pastatų dalis įgyvendinta šimtu procentų. Tokio sprendimo žavesį vertina ne vien neįgudusi lankytojo akis, bet ir autoritetinga komisija. Objektas apdovanotas Geriausių restauravimo darbų 2013–2014 m. konkurso laureato diplomu „Už naujų metodinių sprendinių įgyvendinimą tvarkybos darbuose, restauravimo kompleksiškumą ir novatoriškumą“. Šiandien Paliesiaus dvaras išdidžiai vadinamas nekilnojamojo kultūros paveldo kompleksu ir yra įtraukta į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Dvaro teritorija dabar lyg sudaryta iš kelių mažesnių, atitinkamas funkcijas turinčių kiemelių. Restauruotas Prižiūrėtojo namas. Pastate akį traukia įdomi lubų „puošyba“:  prieangyje, lubose eksponuojamas pagaliukų, apsuktų šiaudais, paklotas, naudotas luboms tinkuoti. Tokie ir kiti subtilūs elementai reprezentuoja projekto autorių pagarbą paveldui ir seniesiems meistrams. Didelė problema darbų vykdytojams buvo ir  riebus molingas gruntas ant kurio stovi pastatai, nes jo stabilumas neprognozuojamas. Konstruktoriui buvo tikras iššūkis – kaip išspręsti technines problemas kuomet aišku, kad pajudinus tvirtai sugulusį molį neįmanoma numatyti, kur susidarys naujos vandens gyslos… Kitus interjero elementus: santechninę įrangą, baldus ir šviestuvus, atitinkančius istorinę pastato dvasią, savininkui parinkti talkino jauna interjero architektė Sandra Sabaliauskaitė.

Labai nukentėjęs pasagos formos tvartas savo originalumą dabar demonstruoja „palindęs“ po įspūdingu, moderniu stikliniu gaubtu, o gaubto stogas, dailiai įsikomponuodamas į kraštovaizdį, padengtas tradicine augalija, leidžiasi į aplink plytinčias pievas nesudarkydamas kraštovaizdžio. Tokio dydžio „šiltnamio“, saugančio senąjį mūrą, nei apskrityje, nei Lietuvoje tikrai niekur nerasite. Autentiško akmens mūro restauravimo darbai vyko konsultuojant ir atidžiai prižiūrint inžinieriui ekspertui P. Kanevičiui. Ryškių senųjų mūrų ir naujų architektūrinių elementų ekspozicija vienoje erdvėje darniai papildė viena kitą, sukūrė naują architektūrinę kokybę, išskirtinę erdvę. P.Kanevičius su ypatinga meile joje lankytojams demonstruoja senųjų plytininkų darbuose išlikusias tuomet teritorijoje gyvenusių gyvūnėlių pėdas, bando įminti lauko akmenų paslaptis. Pasak jo, tokio akmenų mūro muziejaus neturi nė viena parapija, nes juos apžiūrinėti galima bet kokiu oru. Pastate šviesu ir visada šilta, nes grindys – šildomos.  Istorinių pastatų architektūra atspindi XIX a. I pusėje vyravusią akmens mūro architektūrą, būdingą klasicizmo bruožų turintiems ūkiniams pastatams. Prižiūrėtojo namą, pasagos formos tvartą ir terasą, pastatą, dabar vadinamą kepyklėle, jungia jaukus uždaras kiemas. Vyr. administratorė Birutė Jaškūnienė joje pristato senovinę duonos kepimo krosnį, įrangą, vaišina karštomis bandelėmis, o P.Kanevičius aiškina, kad krosniai ir visiems pastatams kūrenti reikia dvejus metus džiovintų malkų, nes tik tuomet jose gausu metano ir jos išskiria daugiausia šilumos…

Paliesiaus arklidės šiandien

Savita dviejų aukštų ledainė – tikrai dvarininkiškiems poreikiams tenkinti. Ji ir šiandien gali atlikti jai skirtas funkcijas – saugoti produktus. Apatiniame aukšte – autentiškas lauko akmenų grindinys su drenažiniu loveliu tirpstančiam ledo vandeniui. Tiek ledainėje, tiek kitur drėgmė ir nepageidaujami kvapai ištraukiami su ligninu ir druska. Tai senos, bet patikimos priemonės. Ledainės pastatas, ant esamų pamatų atkurtas dar vienas medinis pastatas, eksponuojamos buvusio kumetyno ir buvusių rūmų liekanos užbaigia dvaro sodybos struktūrą, išryškina buvusių ir dar laukiančių atkūrimo pastatų apimtis. Iš viso atlikti penkių dvaro pastatų rekonstravimo ir atkūrimo darbai, įrengti visi inžineriniai tinklai ir įrenginiai, reikalingi dvaro eksploatacijai, sutvarkyta teritorija, pritaikyta žmonėms, turintiems fizinę negalią.
Išsaugoti visi trys buvę įvažiavimo vartai, neabejotina parko puošmena – saugomas gamtos objektas – 25 m aukščio Paliesiaus ąžuolas, kiti dvaro laikotarpio medžiai: klevai, uosiai, ąžuolai, tuopos, liepos.

Modernios paskirtys. Visi restauruoti ir naujai pastatyti pastatai turi ir naują funkcinę paskirtį, kurios ieškojo dabartinis dvaro savininkas, gydytojas J.Ptašekas. Prižiūrėtojo name įrengti 9 viešbučio numeriai, kavinė ir SPA. Kiekviename kambaryje visi patogumai, paveikslai, tapyti profesoriaus Levino iš Izraelio. Jis čia rengia plenerus, o savo darbus po to palieka dvarui. Ties įvažiavimu į teritoriją stovi medinis dviejų aukštų su mansarda pastatas, skirtas administracijai ir Paliesiaus fizinio krūvio terapijos ir reabilitacijos klinikai. Jis iškilo ant buvusio namo pamatų. Į kliniką gydymui nuo kraujotakos sutrikimų, nutukimo žmonės nukreipiami iš Vilniaus biuro. Gydymo procedūros vyksta ir pastate, ir 10 km ėjimo (žiemą virstančiomis slidinėjimo) trasose. Pastate esančiame monitoriuje stebimi vaikščiojančiojo sveikatos rodiklių pakitimai: pulsas, kraujospūdis, kūno temperatūra ir kt.  Kam nors sutrikus iš karto suteikiama pagalba. Lankytojų patogumui yra baseinėlis, kita sportinė įranga, sudaromi specialūs valgiaraščiai, daromi masažai. Kiekvienam pacientui taikoma individuali reabilitacijos programa: sekama reakcija, savijauta ir pagal tai parengiamas kitos dienos krūvis, atliekami laboratoriniai ir funkciniai tyrimai, vaistų kontrolė, maisto derinimas.

Modernioje erdvėje – Pasagoje – vyksta koncertai, konferencijos, rengiamos edukacinės programos, čia ypač gera akustika. Muzikantai sako, kad patalpos tinkamos muzikos įrašams. Vyr. administratorė Birutė labai daug nuveikia kviesdama, atrinkdama atlikėjus, stengdamasi nors dalį koncertų padaryti nemokamais. Šiemet čia jau koncertavo V.Noreika, užsienio pianistai, šioje salėje lankysis ir Pažaislio festivalio atlikėjai. Kadangi valdiškos kultūros įstaigos vengia organizuoti rimtosios muzikos koncertus, nes „neapsimoka“, tai čia jau susiformavo muzikos gurmanų bendruomenė iš visų aplinkinių rajonų ir net Vilniaus. Labai įdomu žiūrėti, kaip tomis dienomis, kuomet vyksta koncertai, paprastai tuščiais vietiniais keliais viena po kitos rieda mašinos. Lyg didmiestyje… Ši salė jau turi nuolatinius lankytojus, kurie atvyksta čia atsigauti, paskanauti kvapiųjų naminių bandelių, kavos, arbatos, o po koncerto pasijusti dvarininkais, galinčiais užsisakyti dvarininkišką, bet nebrangią vakarienę dvaro salėje. Ponia Birutė stengiasi sukurti dvarams būdingą laisvą atmosferą, kurioje žmogus atsigautų nuo urbanizacijos sukurtų suvaržymų ir užkraunamų įpareigojimų.

Objektas turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę, pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Darnaus ir atsakingo savininko, tyrėjų, projektuotojų, statybininkų darbo rezultatas – išsaugotas ir kokybiškai sutvarkytas dar vienas Lietuvos dvaras, pristatantis aukštąją kultūrą. Atgimęs dvaras, turtinga meno kūriniais tų pačių savininkų Kublickių funduota Mielagėnų bažnyčia kuria šios vietovės unikalumą ir kviečia turistus apsilankyti. Dėl ekskursijų ir dvarininkiško maisto, nakvynės reiktų tartis iš anksto.

Reklama: Sodyba vestuvėms