Raimundas M. Lapas: ,,Man pavojinga sėdėti prie kompiuterio. Su kiekvienu klavišo paspaudimu vis atrandu naują, iki šiol nežinomą lietuvį”. Darbo aplinkoje savo namuose. 2016 m. (Jono Kuprio nuotr.)

Vaida LOWELL, draugas.org

„Draugo” puslapiuose dažnai matoma Raimundo Mariaus Lapo pavardė. Informatyvūs, detalūs tiriamieji straipsniai apie lietuvybę, išeiviją ir lietuvius – Raimundo sritis. Neįkainojamą jo indėlį tiriamosios žurnalistikos srityje šiemet įvertino Lietuvių rašytojų draugija. Už Raimundo Lapo straipsnius lietuvių istorijos, literatūros ir kultūros temomis draugija šių metų pradžioje paskyrė literatūrinę premiją. Deja, šis svarbus faktas liko spaudos nepastebėtas. Šios draugijos premiją šiemet gavo ir rašytoja Rūta Šepetys. Simoboliška, kad sveikinimo raštą Raimundas Lapas rado savo pašto dėželėje Vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną!

Žurnalistinės temos – gilios

Mano žurnalistinė pažintis su Raimundu prasidėjo prieš daugiau nei ketverius metus. Tuomet su kolege Gerda Butkuviene buvome ką tik išleidę knygą „Titaniko lietuviai”. Knygos tematika apie lietuvius, atsidūrusius garsios pasaulio katastrofos įvykių sūkuryje, sudomino Raimundą, su šia tema jis supažindino ir „Draugo” skaitytojus.

Mūsų profesinė draugystė tebesitęsia iki šiol. Nekantriai laukiu  naujų Raimundo straipsnių, kurie nėra paviršutiniški faktų kratiniai. Raimundas detaliai įsigilina į rašomą temą, pateikia įvykių priešistorę, supažindina su faktais, paklausia taiklių ir šmaikščių klausimų, iliustruoja temas retomis archyvinėmis fotografijomis. Tam įtakos turi ir tai, jog Raimundas – buvęs muziejininkas ir bibliotekininkas arba kaip jis save pavadina –„krapštukas dokumentalistas”. Bendraujant su Raimundu laikas ištirpsta – pasakojimai įtraukia.

Įdomu, kad Raimundas gimė ir užaugo Čikagoje, bet neaugo lietuviškose Čikagos apylinkėse, kaip daugelis jo kartos draugų, užaugusių Marquette Parke, Gage Parke ar Brighton Parke. Jis augo Melrose Parke, vakariniame Čikagos priemiestyje. Čia taip pat buvo lietuvių bendruomenė, veikė šeštadieninė „vargo” mokyklėlė, kurioje, susispietę į ankštas patalpas, rinkosi įvairaus amžiaus vaikai, mokėsi lietuviško žodžio. Raimundo tėvai buvo užsiėmę, dirbo šešias dienas per savaitę ir neturėjo laiko eiti į teatrą, operas ar meno parodas. Save jis vadina savamoksliu lietuviu, tačiau jo lietuvių kalbos stiliaus galėtų pavydėti ne vienas Lietuvoje gimęs ir užaugęs tautietis.

Šaukia naujos pavardės

Raimundo žurnalistinių pėdsakų aptikti galima dar jo vaikystėje. Jau būdamas vaikas jis siųsdavo straipsnelius į „Draugo” vaikų skyrių „Tėviškės žiburėlis”. Tapęs paaugliu įsidarbino savanoriu muzikologo Juozo Žilevičiaus įkurtame muzikologijos archyve jėzuitų vienuolyno patalpose, Gage Parke, Čikagoje. Čia besidarbuodamas Raimundas aktyviai ėmė bendradarbiauti su du kartus per savaitę Clevelande leidžiamu laikraščiu „Dirva”. 1977 m. Vilniaus universitete Raimundas studijavo užsienio lietuviams skirtuose kursuose. Visa tai formavo vis tampresnį ryšį su lietuvybe ir Lietuva.

Raimundas juokauja, kad kiekviename į rankas paimtame žurnale jis ieško lietuviškų pavardžių, niekada nepalieka kino salės po paskutinio akordo, o atidžiai peržiūri kūrėjų ir aktorių pavardes ir ieško lietuviškų sąsajų. „Man yra pavojinga atsisėsti prie kompiuterio, nes tiesiog šaukte šaukia kiekvieną mielą dieną naujos pavardės iš įvairiausių sričių, ypatingai tokiose vietose kaip New Yorke, Čikagoje, Los Angeles – visur. Naujai atvykę emigrantai: juvelyrai, madų dizaineriai, fotografai, profesionalūs menininkai, kaip sakoma, sąrašas – begalinis. Atskleisti būtent jų gyvenimo istorijas yra pats įdomiausias dalykas”.

Horizonte – knygų leidybos idėjos

Dabar – spaudos žurnalistas, bet 33 savo karjeros metus jis yra atidavęs radijo žurnalistikai. Radijo laidų skaičiai įspūdingi: prie mikrofono praleista beveik 5 000 valandų, parengta per 2 500 laidų.

Būdamas vos 16 metų amžiaus 1971 m. Raimundas sudarė ir išleido pirmajį Lietuvos valstybinių mokesčių ženklų katalogą (500 egz. tiražu). Pirmas blynas neprisvilo. Tuomet filatelistai savo rankose dar nebuvo turėję specializuoto Lietuvos pašto ženklų katalogo.

Kita knyga – „Ten, ekrane sužibus: Amerikos lietuvių kinematografija 1909–1979” (lietuvių ir anglų k., 1983 m.) dienos šviesą išvydo, kai kompiuteriai neegzistavo ir viską tekdavo rinkti po kruopelę. Detalus, kaip pats Raimundas sako, alinantis, medžiagos rinkimas ir tyrimas užtruko apie septynerius metus. Kol draugai su merginomis į pasimatymus eidavo ar baruose laiką leisdavo, Raimundas rausėsi po archyvus ir rašė, rašė, rašė.

Laikai pasikeitė, internetas atvėrė naujas tyrimų galimybes ir Raimundas kunkuliuoja naujomis leidybos idėjomis, kurioms suskaičiuoti kažin ar abiejų rankų pirštų užtektų. Žurnalistas atvirauja, kad norint įgyvendinti šias idėjas, tetrūksta finansinės paramos tyrimo ir knygų rašymo laikotarpiui bei leidybos išlaidoms padengti. Juk rašymas už „ačiū” – tai ne sviestas, ant duonos jo neužtepsi.

„Born in Lithuania”

Pasaulio litvakų biografijų žinynas – viena Raimundo prioritetinių idėjų. Ne vieną straipsnį apie litvakus parašęs žurnalistas nori iškelti litvakų nuopelnus į dienos šviesą globaliu mastu. Pavyzdžiui, visi savo piniginėse nešiojamės litvako nuopelną – JAV vieno cento monetą, kurios dizainą, skirtą JAV prezidento Abraham Lincoln 100-osioms gimimo metinėms paminėti, 1909 metais sukūrė žymus skulptorius, kilęs iš Šiaulių, vėliau persikėlęs gyventi į New Yorką, Victor David Brenner.

Prieš porą metų Raimundas turėjo garbę kalbėtis su lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatu profesoriumi Robert Shiller, kurio asmenybė  ir istorija tokia įdomi, kad apie jo šeimos medį galima būtų ir atskirą knygą išleisti.

Tuomet jam ir dingtelėjo mintis – turime R. Shiller, turimą kitą lietuvį – Nobelio premijos laureatą – Czeslaw Miłosz, bet kodėl nepasidomėjus litvakais? „Drauge” jis paskelbė pradinę apžvalginę studiją („Lietuvos indėlis į Nobelio premijų aruodą”, 2013 m. gruodžio 10 d.). Šiame prieš trejus metus atliktame tyrime iš maždaug 840 Nobelio premijos laureatų jis atrado apie 30 litvakų. „Maža kaip musytė Lietuva, nors kadaise ir buvo nuo jūros iki jūros didžiausia šalis Europoje, davė pasauliui daug žymių litvakų iš įvairiausių sričių: ir ekonomikos, ir pramogų verslo, ir meno”, – sako Raimundas Lapas.

„Nuėjus į muziejų prie meno kūrinių dažnai galima pamatyti prierašą ‘Born in Lithuania’, išgirsti šį pristatymą per radiją. Aš pagalvojau, kad yra labai svarbu tuos visus žmones pateikti pasauliui. Mano sąrašuose tokių žmonių yra 400–500. Broliai Shubert – teatrą mylintis žmogus iš karto juos atpažins. Jie – trys broliai emigrantai iš Kudirkos Naumiesčio. Arba Jack Benny – žymusis komediantas smuikininkas, komikų ansamblis „Three Stooges” (Red. – litvakų iš Kauno Jeanie ir Salomon Gorovitz sūnūs Moe, Shemp ir Curly Howard gimė New Yorke). Kur nepasisuksi – ank kiekvieno kampo pamatysi litvaką, tad kodėl jų neįamžinus?” – retoriškai klausia Raimundas Lapas ir  pridūrė: „Savo rankose turime diplomatinį kozirį – suartinti dviejų šalių santykius”.

Lietuviai – ne vien krepšiniu gali didžiuotis

Kita Raimundo idėja – žinynas apie lietuvių kilmės amerikiečių sporto veikėjus. Jis juokauja, kad lietuviai galvoja, jog esame krepšininkų tauta. Ir tuoj pat priduria: „Iš tikrųjų – ne tik. Esame imtynininkų, boksininkų ir kitų sporto sričių tauta.” Raimundas yra rašęs apie plaukikę Albiną Osipavičiūtę iš Worchester, Massachusetts valstijos, kuri 1928 m. tapo 100 m. plaukimo laisvuoju stiliumi JAV čempione ir pagerino tris nacionalinius rekordus, o tais pačiais metais vykusiose olimpinėse žaidynėse Amsterdame pasiekė naujų olimpinių ir pasaulio rekordų. Iš 1936 m. Berlyno olimpiados turime kitą sportininką Amerikos lietuvį vyrą, laimėjusį bronzos medalį. Raimundas priduria, kad yra ir žymių biliardo bei golfo žaidėjų.

Šis žinynas būtų „coffee table” formato, skirtas pavartyti ir susipažinti. R. Lapas įsitikinęs, jog svarbiausias rinkodaros elementas jo knygų leidyboje – anglų kalba. Leidiniai būtų prieinami visiems Amerikos lietuviams, trečios ar ketvirtos kartos, kuriems jau sunku suprasti lietuvių kalbą, bei amerikiečiams, besidomintiems sporto istorija.

„Dainiaus Zubraus ar Jono Valančiūno pavardes visas pasaulis žino, bet jei pasakysi Jean Balukas, tai daugelis ir Jean Balukas atsimins”, –  postringauja Raimundas. Išties, Jean Balukas (57 m.) gyvena Brooklyne, yra žymi pasaulio biliardo čempionė. 1966 m., būdama šešerių metukų amžiaus, ji pasirodė telelaidoje „I’ve Got a Secret” su vedėju Steve Allen. Laidoje reikėdavo atspėti žmogaus profesiją, užduodant klausimus. Niekas negalėjo atspėti, kad maža mergaitė Jean buvo pasaulio biliardo čempionė!

Jean parašytų biliardo vadovėlių galima rasti interneto knygų parduotuvėse. Šie vadovėliai, įvertinti kelių šimtų dolerių sumomis, anot Raimundo, laikomi biliardo mėgėjų „šventuoju raštu”. „Bandydamas šiuo projektu sudominti Lietuvoje esančias organizacijas, leidyklas, kreipiausi į savo pažįstamą, kuris, kai lankydavosi Čikagoje, visuomet dalyvaudavo mūsų radijo laidose, – Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) vadovą Artūrą Poviliūną. Jis patarė kreiptis į spaudos atstovą, buvusį sportininką, Valentiną Alekną. Pamaniau, LOA leidžia knygas, galbūt būtų įdomu. Valentinas mandagiai išklausė, bet paaiškino, kad Lietuvoje knygai anglų kalba būtų per maža rinka. Argumentas, kad Amerika būtų raktas į plačią rinkodarą, jo neįtikino. Po kelių mėnesių pasirodo leidinys „Невидимая сторона олимпийской медали. Артурас Повилюнас, Алоизас Урбонас. Vilnius: Gairės, 2016. – 272 p. (Red. – liet. „Nematyta olimpinio medalio pusė”. Artūras Poviliūnas ir Aloyzas Urbonas.) Olimpiečiai bijo anglų kalbos, tačiau ‘gimtosios’ kalbos negali užmiršti. Yra labai skaudu”. Galbūt Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjunga (ŠALFASS) susidomėtų… Mano amžiną atilsį tėveliai ir brolis Tomas aktyviai dalyvavo ŠALFASS veikloje. Tėveliai buvo vieni iš pirmųjų Čikagos golfo klubo steigėjų”, –  mintimimis dalijasi Raimundas.

Kišeninis gidas po lietuvišką Čikagą

Aukščiau paminėti du projektai – svarbiausieji Raimundo planuose, tačiau jis turi ir kitų idėjų. Pavyzdžiui – anglų kalba parengtas kišeninio formato gidas po senąją lietuvišką Čikagą. Pernai Raimundas buvo paruošęs išsamų straipsnį „Drauge” apie įdomias Čikagos miesto su lietuvybe susijusias vietas, kviečiantį į Dainų šventę susirinkusius dalyvius ir miesto svečius aplankyti ne tik maldos namus, bet ir „Ramovos” kino teatrą, kuris, nors daugelį metų stovi tuščias, yra pripažintas Čikagos architektūrinės komisijos kaip vienas įdomiausių savo architektūra kino teatrų Čikagoje, kitas vietas („Lietuviško kultūrinio paveldo gidas”, 2015 m. liepos 2–4 d.).

Tačiau Čikagoje yra daug daugiau įdomių vietovių, kurios patektų į šį gidą. Iš įdomesnių vietų Raimundas pamini žinomo gangsterio Alvin Karpio istoriją. Jo tėvai Karpavičiai gyveno Čikagos Humboldt Parko rajone. Dar – brolių Shubert teatras, ne kartą keitęs pavadinimą.

Pirmą kartą Čikagoje besilankantiems ir nedaug laiko turintiems keliauninkams Raimundas pataria aplankyti dvi seniausias bažnyčias. Viena – tai Dievo Apvaizdos – su nuostabiais vitražais, lietuviškai išgraviruotomis Kryžiaus kelio stotimis. Bažnyčios kertiniame akmenyje yra užrašas lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis, skelbiantis, kad 1978 m. čia lankėsi Popiežius Jonas Paulius II. Kita – tai Šv. Kryžiaus bažnyčia, neseniai atšventusi savo 100 metų jubiliejų. Keramikinės grindų plytelės buvo atgabentos iš Lietuvos, taip pat ten yra keturi milžiniški vitražisto Adolfo Valeškos tapybos darbai.

Dėmesio centre – Pasaulinė paroda New Yorke 1939 – 1940 m.

Lietuvos paviljono Pasaulinėje parodoje New Yorke 1939–1940 m. tema taip pat galėtų tapti atskiru leidiniu, kuri sudomintų kolekcininkus, istorikus, meno mėgėjus. Raimundas išeivijos spaudoje yra skelbęs nemažai straipsnių šia tema. Daugelis parodos eksponatų, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, negalėjo sugrįžti į Lietuvą.

„Iš tikrųjų paviljonas buvo mūsų garsaus skulptoriaus Vytauto Kašubos nuopelnas. Yra išlikęs net spalvotas brolių Kazio ir Mečio Matuzų kino filmas iš 1939 m. lietuvių dienos, kurioje dalyvavo per 3 000 lietuvių dainininkų”, – pasakoja Raimundas.

Projektas įamžinti karčiamas

Mūsų pokalbyje suskamba seniai girdėtas žodis „karčiama”. Pasirodo, Raimundas turi pakankamai medžiagos apie lietuvių užeigas – karčiamas Čikagoje ir Illinois valstijoje 1892– 1992 m., jog ši tema galėtų išsiplėsti į atskirą knygą. „Karčiama buvo viskas: ir bankas, ir finansinis patarėjas, ir psichiatras, ir gydytojas, ir vertėjas, ir piršlys, kur žmonės, ypač senieji emigrantai, rasdavo pagalbą ir prieglobstį”, – porina Raimundas.

Kodėl minimi būtent 1992 metai? „Nes Čikagoje po 1992 m. išnyko visos lietuviškos karčiamos. Pavyzdžiui, Marquette Parke, vien 69-oje gatvėje, tarp California ir Western, buvo 15-ka lietuviškų karčiamų. Šiandien išliko vos viena. Bet yra dar svarbesnis – psichologinis reiškinys. Kažkada karčiamos buvo susitikimų, bendravimo vieta. Nežinau, ar yra atitikmuo lietuvių kalboje, bet mes praradome savo lietuviškus „neighbourhoods”: Marquette Park, Gage Park, Brighton Park, Bridgeport, Cicero. Jau negali išeiti į gatvę, kaip prieš 50 metų, ir susikalbėti lietuviškai. Užeigos klestėjo ne vien Čikagoje, bet ir visame Illinois. Net Springfielde, Illinois sostinėje, jau turiu užregistravęs 10 lietuviškų karčiamų”, – apibendrina Raimundas Lapas. Prikelti jų istoriją – tai papasakoti apie tuo metu gyvenusius žmones.

Marijampolės pašto istorija, dedikuota motinai

Marijampolės pašto istorija 1820 – 1955 m. – tema, kuri būtų šeimyninis paminklas Raimundo a. a. mamos, gimusios Marijampolėje, Vilhelminos Kubiliūtės atminimui. Anot Raimundo, Marijampolės geografija įdomi – tarsi langas iš rytų į vakarus – įdomus aspektas filatelistams, ne tik lietuviams, bet ir lenkams bei žydams. „Labai norėtųsi, kad mano motiną pažinę žmonės, jų draugai, kurių jau nedaug yra likusių tarp gyvųjų, padėtų man pastatyti paminklą mano motinos garbei – ne iš akmens, kuris jau daugelį metų stovi Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse”, – sako jis.

Leidinys „Vilniaus pašto istorija 1700–1953 m.” taip pat būtų skirtas filatelistams. Nors Raimundas gimęs Čikagoje, save jis laiko ir vilniečiu. Kai pirmą kartą 1976 m. jis lankėsi Lietuvoje, Vilnius jį sužavėjo savo dinamiškumu ir kosmopolitiškumu. Vien iš Vilniaus keliavusių laiškų Raimundo kolekcijoje yra apie 3–4 tūkstančius. Paminėtinas pirmasis Rusijos pašto ženklas, išleistas 1857 m., ant voko keliavęs iš Vilniaus. Leidinyje vietos rastų ir Napoleono kareivių laiškai, 1812 m. siųsti iš Vilniaus į Prancūziją. Čia būtų ir istorija apie retenybę, vieną iš trijų žinomų vokų pasaulyje, 1870 m. oro balionu iš Paryžiaus pristatytą į Vilnių. Vienas naujausių atradimų, net 40 metų užtrukusių paieškų rezultatas – vokas, Antrojo pasaulinio karo metais siųstas iš Vilniaus geto.

Domina Art déco ištakos tarpukario Vilniuje 

Art déco ištakos tarpukario Vilniuje – dar viena tema, kuri galėtų tapti knyga. Raimundas jau seniai domėjosi Art déco istorija Lietuvoje. „Mane visada labai intrigavo pramoninis Art déco: radijo imtuvai, namų apyvokos reikmenys, virduliai kavai virti, elektriniai prietaisai, įpakavimai, saldainių dėželės. Labai dramatiška – gladiatorius joja vežime, pakėlęs kardą – saldainių dėžutė.”

Žurnalistas yra sukaupęs daug originalių to meto knygų, žurnalų viršelių su tikrais Art déco pavyzdžiais. Prieš porą metų „Draugo” skaitytojai turėjo puikią progą susipažinti su tarpukario Vilniaus menu Raimundo straipsniuose: „Tarp gražių viliokių ir raumeningų atletų… Art déco ištakos Vilniuje iki 1940-jų (I) (2014 m. rugpjūčio 16 d.), „Stilius – prabangos ir tobulumo išraiška. Art déco ištakos Vilniuje iki 1940-ųjų (II)” (2014 m. rugpjūčio 23 d.) ir ,,Du kartus pasirodyti pokylyje su ta pačia suknele – šiukštu. Art déco ištakos Vilniuje iki 1940-ųjų (III)” (2014 m. rugpjūčio 30 d.).

Pažintis su Piotr Rypson, dailės istoriku, vienu iš Lenkijos nacionalinio muziejaus vadovų, Čikagos konferencijoje prieš porą metų, įkvėpė Raimundą dar giliau pasidomėti Vilniaus Art déco menu. Konferencijoje istoriko pristatyta tema buvo lenkiškas požiūris į Art déco už Lenkijos ribų – apie krokuvietį dailininką Tadeusz Peiper, kuris nuo 1925 m. gyveno ir kūrė Ispanijoje, Madride.

Kvietimai su aukso ir sidabro papuošimais, pluoštas Vilniaus kabareto naktinių klubų šokėjų nuotraukų pavyzdžių iš Raimundo kolekcijos sužavėjo dailės istoriką, ir jis, vos grižęs į Varšuvą, Raimundui atsiuntė savo parašytą knygą anglų kalba „Against All Odds” apie Lenkijos grafikos dizainą 1919–1945 m. Joje daug informacijos ir apie Vilnių. Istorikas patarė Raimundui kreiptis į tą pačią nedidukę leidyklą su trijų žmonių komanda, leidžiančią įvairią meninę literatūrą. Raimundas turi idėjų išleisti keletą straipsnių Lenkijos ir Lietuvos spaudoje, kurie būtų tarsi jo tarptautinė vizitinė kortelė, ieškant leidybos rėmėjų.

Žvilgsnis į Lietuvos kavinių kultūrą iki Antrojo pasaulinio karo

Su Raimundu kalbėjomės ir apie dar vieną knygos idėją – apie restoranų ir kavinių kultūrą Lietuvos didmiesčiuose nuo seniausių laikų iki Antrojo pasaulinio karo. Tokią knygą (dalinai jau paruoštą) Raimundas skelbtų lietuviškai. Į šį projektą galbūt įtrauktų ir Lietuvoje studijuojančius doktorantus.

„Puikiai visi žinome apie ‘Metropolio’ restoraną Kaune, kur vyko daug skandalų, kur ponia prezidentienė Sofija Smetonienė turėjo atskirą kambarėlį su bridžo stalu, kur su ‘grietinėle’ ir kitom diplomatų žmonom po pietų lošdavo kortomis. Yra daug pikantiškų istorijų”, – sako pašnekovas.

Knygą papuoštų ikonografinė medžiaga – seni meniu, nuotraukos, plakatai. Visa tai apjungus pikantiškais tekstais ir anekdotais, būtų galima išleisti knygą, kuri Lietuvoje sulauktų susidomėjimo.

Idėjoms įgyvendinti trūksta finansinės paramos

Raimundas sako, kad Lietuvių rašytojų draugijos įteikta premija – tai paskatinimas nenustoti rašyti. Ir priduria: „Lietuvybė – šykštus darbdavys, nemokantis algų. Iš lietuvybės negali pragyventi, bet be jos – tu niekas. Man nesupratamas Lietuvių Fondo žvilgsnis į išeivijos lietuvius. Didžiulis dėmesys stipendijoms studentams ir Lietuvoje, ir čia. Ir kur yra tie lietuvaičiai šiandien? Juk tikrai yra vertingų projektų, kurie nuskambėtų už mūsų lietuviško kaimelio ribų ir atneštų rezultatų”.

„Už nepilnų dvejų metų mes minėsime Lietuvos 100 metų Nepriklausomybės jubiliejų – būtų puiki proga paskelbti ar litvakų žinyną, ar lietuvių kilmės sportininkų istoriją. Išties, norint šias idėjas įgyvendinti, tetrūksta lėšų”, – prisipažįsta žurnalistas Raimundas Lapas.

http://www.draugas.org/lietuvybe-sykstus-darbdavys-bet-be-jos-negali/