Kapinių kalnelyje, prie 1989 – ųjų – Atgimimo metų atminčiai jaunimo sumūryto aukuro. Iš kairės: Lendrina Meškauskaitė, Gytė ir Austėja Pupelytės, Greta Grygalytė, Raimondas Guobis,  Auksė Vilutienė, Regina Baronaitė, Dania Pupelienė. Autoriaus nuotr.

Raimondas GUOBIS, Svėdasai

Sekmadienį, Butėnuose prie Svėdasų, pirmą kartą vyko “ Butėnų istorijos diena „. Butėnų kaimo jauniausieji – kaime ir tolėliau gyvenantys bei vyresnieji buvo pakvieti į pažintinį žygi senąja “ ulyčia “ bei Pašvenčiais. Susirinko beveik dvi dešimtys, daugiausiai Vilučių giminės atstovų,  jaunimo vietinio ir išeivijoje gyvenančio, net tik iš Lietuvos miestų, bet ir iš Bostono bei Dortmundo.

Kaip ir skelbta, devintą valandą susirinkę prie istorinio, 1990 – iais, Lietuvos nepriklausomybės metais butėniečių pastatyto kryžiaus, prisiminę Magazino pievos legendas, patraukėme istorine “ ulyčia “ vakaruosna.  Valdovo Žygimanto Augusto laikais, po valakų reformos susiformavusios kilometrinės kaimo gatvės pradžioje atsiminėm Jurgio Galą, Motiejūčias, daugiausiai vieną jų – Liudą Žvirblytę – Tauragės gimnazijos istorijos mokytoją, šaulę, 1941 m. birželio Sibiro tremtinę. Keliaudami tolyn minėjome garbingą Pakštų giminę, ir jų garsiausiąjį – tėvynės reikalais degusį geopolitiką, profesorių Kazimierą Pakštą. Egzotiškomis tarpukario numeracijos ir draudimo kompanijos “ Lietuva “  lentutėmis papuošta Juškų troba, Navikų trobos langinių baltumas, gausus naujųjų savininkų, čia vasarojančių, mažų mažų vaikų būrelis, kadaise bandai ginti naudota “ ulytėlė „, mokytojo Antano Pliupelio sodybos įdomybės, didžiausias ir gražiausias sodžiaus medis – šimtametė vinkšna. Namai kur gyvena “ Gagarinas „, dviem beržais pažymėtas takas ir nuotykis leidžiantis į begriūvančią Apaliutės gryčią – senojo pečiaus pažiūrėti. Istoriškiausias kampelis – turtingiausiojo kaimo gyventojo Augustino Žvirblio, kuris buvo ir Juozo Tumo – Vaižganto krikštatėviu, dar iš XIX amžiaus užsilikęs puošnaus mūro tvartas, rusiškos, caro laikų mokyklos atmintis, egzotiška Damijono gryčia, kurioje tarpukariu veikė pradžios mokykla, sovietmečio mokyklėlės namai – mano tėviškėlė. Vienintelio šių laikų Žvirblio sodyba, čia kadaise Juzėnų gyventa, čia Juozo Baltušio tėvelio gimtinės būta. Tvirtas kryžius net iš 1892 m. Žemaičių  „kolionijoje “ tiesus tebestūkso, išlikęs Svėdasų bendrovės “ Laimė “ grietinės nugriebimo punkto namas, apirę laiptai, puošniai puošnių formų kaminas, senas senas, menkai žaliuojančia viršūne gyvas žilvitis, Bieliūnų kalnas, diemedžio atmintis, Jagasiaus namai, Rimkų naujakurystės puikybė, lentutėje įrašytas kvietimas pirkti medaus. Juškos Albino, Vilučių – Rapukų, Kanivolų, Tatuliuko giminių atmintis. Ilga ilga, dviejų galų Prūso Galo troba –  su atsikišusiu rūsio angos nameliu. Tarpukariu čia šeimininkavęs Povilas Prūsas buvo pats tikriausias “ bankininkas “ už sutartus nuošimčius teikęs ilgalaikes ir trumpalaike paskolas.

Istoriškai suskilinėjusiu „ulyčios“ asfaltu, tarp mažų ir didelių žengia Butėnų bendruomenės pirmininkė Lendrina Meškauskaitė

Taip ir praeiname visą kaimą, o iš  Kėkštagalio keliutė leidžiaisi į daug džiaugsmo vaikams dovanojusia bala patvinusį slėnį, kyla aukštyn, veriasi platus ir erdvus Kūdrių laukas, leidžiamės žemyn, į Pamargavonį, įeinam į Juzėnų kiemą, gėrimės dar 1939 m. statytu ir tuo metu Žemės ūkio rūmų premija pažymėtu betoniniu tvartu. Leidžiamės smiltėtu keliuku žemyn, pamenam, kad čia ir Tamošiūnų gyventa, sumėluoja upė, anapus augančios “ indusų “ kolonijos pastatų siluetai, Linkių laukas, tolumose raitytomis viršūnėmis kupuojantis Jononių dvaro parkas. Žengiame didžiojo Bobakalnio pašlaite, prisimename dvarą, kalno viduje gyvenantį dievaitį Perkūną, surandame Pirmojo pasaulinio karo apkasų likučius, prie visiems mylimo žilvičio stabtelim… Žvalgomės į Mačeikos sietuvą – ar nesužaibuos iš jos išneriantis medžioklėn lydys? Viena po kitos sekmadienio šventume leidžiasi pasroviui pramogaujančių baidarės. Kapinėse, kaimo panteone prisimename čia besiilsinčius, legendomis tapusius, nuvalom smėlį nuo jubiliejinių 1901 m. jaunimo kryžiaus pamatinio akmens, susimąstom prie 1989 m. su viltimi sumūryto aukuro.

Po trijų valandų žygio ir beveik valandos atokvėpio visi – nors pulkelis gerokai apmažėjęs, vėl susirenkame bendruomenės namuose. Geriame arbatą, gardžiai valgome suneštas gėrybes, o po to smagiai pasitikriname – ką istorinės atminties keliu eidami girdėjome, ką sužinojome, ką pamąstėme. Didžiausios simpatijos?  Žinoma mažiausioms – Gytei ir Austėjai Pupelytėms. Smagu, kad dalyvavo ir Eglė, ir jos vaikučiai iš Bostono, kad Klimų anūkai – Gabrielė ir Dovydas iš Dortmundo, visur suspėjantis Jokubonių Nojus, Reda Kirdeikienė iš Kauno ir jos motina Regina Zelskienė iš Utenos, Regina Baronaitė, Auksė Vilutienė, daugybe įdomių prisiminimų mūsų žinojimą turtinusi Dania Zelskytė – Pupelienė ir mūsų bendruomenės pirmininkė Lendrina Meškauskaitė. Smagus pažinimo sekmadienis su palinkėjimu ir įsitikinimu, kad tokių istorijos pažinimo dienų bus ateityje ir gal net ne po vieną kasmet.Greitai ir išmaniai klausinėdamas pradėjau piešti mūsų kelionės schemą – paveikslėlį, ką pradėjęs namuose užbaigiau ir išėjo puikiausias triptikas, kurio fragmentais kaip ir nuotraukomis dalinuosi.