Iliustracijose – 2016 m. Samanynų dvaro rūmų liekanos. Nuotraukos iš V. Rotės rinkinio.

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.mazoji-lietuva.lt

Žinomas Rytprūsių tyrėjas Volfgangas Rote (W. Rothe), parengęs vertingų knygų apie Tolminkiemio apylinkes ir kitas vietoves, pranešė, kad šią vasarą sudegė jo gimtinė – Samanynų (Samonien) dvaro rūmai.

Prieš dešimtmetį teko lankytis greta garsiojo Tolminkiemio stovėjusioje to buvusio žymaus dvaro sodyboje. Per kelis sovietinės okupacijos dešimtmečiais tos sodybos statiniai buvo labai nugyventi, ten apsigyvenusiems kolonistams iš Rytų mažiausiai rūpėjo tvarka ir švara. Vis tik vaikščiodami po senuosius dvaro rūmus, stebėjomės, kad ten taip gerai viskas išlikę – po dulkių ir nešvarumų sluoksniais daug kur matėsi autentiškos detalės, buvusios puošmenos ir kita.

Deja, visa tai teliko prisiminimuose ir nuotraukose – po didžiojo gaisro dvarvietėje styro tik sudegusių rūmų mūrinių sienų likučiai. Nuo 1945 m. ten apsigyvendavę ateiviai niekad nepasirūpino tinkamesne aptiktų pastatų priežiūra, nesistengė pagalvoti apie tvirtų trobesių ateitį. Net ir nuo M. Gorbačiovo laikų sulaukiantys pašalpų iš savo tėviškes lankiusių krašto išeivių, kolonistai tų lėšų neinvestuodavo į kokias priešgaisrinės priemones ir pan.

Okupuotoje Mažojoje Lietuvoje gaisrai buvo pats įprasčiausias dalykas – vienur ateiviai numesdavo teberusenantį papirosą, kitur gaisras kildavo nuo netvarkingos krosnies, suskeldėjusio ir nevalyto dūmtraukio, varomos naminės degtinės, netvarkingai išvedžiotų ir nusenusių elektros laidų ir pan. Taip ištisos sodybos ir tvirti pastatai virsdavo dūmais, dėl to nesielvartaujant krašto okupantams. Keliaujant po Mažąją Lietuvą tekdavo matyti nemažai gaisraviečių, pokariu sudegusias Naujosios, Kaukėnų ir kitas bažnyčias.

Kaip suvokia ir pats V. Rotė, sudegusios Samanynų dvaro sodybos ateitis bus gana aiški – niekas ten neinvestuos didžiulių sumų senųjų trobesių restauravimui ir atstatymui. Pagal šiandieninį paprotį ten veikiausiai bus užsiimta „vietiniu bizniu“ – sudegusių rūmų sienas ardys, tvirtas senąsias plytas pusdykiai pardavinės dabartiniams turtuoliams, iš nelabai aiškių lėšų statantiems savo naująsias pretenzingas „pilaites“. Ligšioliniai Samanynų gyventojai veikiausiai glausis kokiame tvartelyje ar klajos po nugyventą kraštą, kur nors susirasdami kokį prieglobstį.

Paminėdami nelaimingąjį dvarą, trumpai prisiminkime jo savotišką praeitį, sulygindami du gretimus dvarus.

Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Samanynų, kaip ir kaimyninio Tolminkiemio, dvaras turėjo Prūsijoje aukščiausią riteriškojo dvaro statusą. Samanynai tada valdė 368 ha žemės (258 ha arimų ir daržų, 92 ha pievų, 9 ha medynų, 7 ha vandenų), Tolminkiemis – 386 ha (231 ha arimų ir daržų, 125 ha pievų, 13 ha ganyklų, 3 ha medynų, 2 ha vandenų ir kt.). Samanynai tada laikė 28 arklius, 100 galvijų (iš jų 28 melžiamas karves), 350 avių ir 20 kiaulių; Tolminkiemis – 99 arklius, 158 galvijus (iš jų 60 melžiamų karvių), 95 avis ir 42 avis; šiame dvare dar veikė bravoras – spirito varykla.

Tuomet Samanynai priklausė už 3,5 km buvusio Tolminkiemio evangelikų parapijai, valsčiui, registracijos apylinkei ir paštui. Samanynus tada valdė H. Sinhuberis, o Tolminkiemio dvarą – du šeimininkai: M. Šulcas ir dr. H. Carniko.

Tolminkiemio dvaro sodyba buvo suniokota jau pokariu. Prieš kelis dešimtmečius ten lankantis, dar teko matyti sugriautosios K. Donelaičio bažnyčios stūksančias mūrines sienas – tuomet tebelaukusias tyrėjų ir atstatytojų iš Lietuvos. Nuošalesni Samanynai tada buvo laimingesni – ten prisiglaudę pokariniai ateiviai neskubėjo griauti savo pastogės. Deja, okupantų pasmerktojo krašto dalia dabar prisivijo ir garsiojo Tolminkiemio kaimyną.

2016 m. spalio 3 d.