Krikščionių bažnyčių Lietuvoje vadovai, pasirašę memorandumą

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Protestantai. Krikščionys būna katalikai, protestantai, pravoslavai. Tai trys pagrindinės krikščioniškosios Bažnyčios. Paskutinės dvi dar turi įvairių atšakų. Visos šios bažnyčios sutaria dėl Krikšto Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, dėl Trejybės. Bėgant amžiams tarp krikščionių vyko skilimas. 1054 m. vyko skilimas tarp Rytų ir Vakarų Krikščionių. Vakarų krikščionys vadinami Katalikais. Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių mokymas tikėjimo ir moralės klausimais yra daug kur sutampantis, tik Rytų krikščioniškos Bažnyčios neturi vienybės su Romos popiežiumi.
1517 m. spalio 31 d., Martynui Liuteriui paskelbus savo 95 tezes, įvyko skilimas Katalikų bažnyčioje ir taip atsirado protestantiškos krikščioniškos bažnyčios. Jų yra nemažai atšakų: liuteronai, reformatai, kalvinistai, anglikonai, baptistai, sekmininkai, adventistai ir t.t. Garbusis Romos popiežius 2016 m. spalio pabaigoje aplankė Skandinavijos šalių liuteronus tuo akcentuodamas ir bažnyčių susitaikymo penkiasdešimtmetį.

Mikalojus Radvila Juodasis

Aukštaitijoje reformuotą tikėjimą (bendrai vadinamą protestantizmu) įtvirtino didikai Mikalojus Radvila Juodasis ir Rudasis, Chodkevičiai, Žygimantas Augustas ir kt.. Mažojoje Lietuvoje jį pradėjo platinti buvę katalikų kunigai, pirmieji reformatoriai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. Prie to ypač prisidėjo Karaliaučiaus universitetas su savo Teologijos fakultetu. Jo studentas M. Mažvydas parašė liuteroniškojo tikėjimo santrauką – Katekizmą, taip pat pirmą liuteronišką liturgiją lietuvių kalba, išvertė giesmes. Kadangi Reformacijos tikslas buvo šviesti liaudį, kad toji pati galėtų skaityti Šventąjį Raštą, tai Karaliaučiaus universiteto absolventas kunigas Jonas Bretkūnas 1589 m. išvertė Bibliją į lietuvių kalbą. Tilžės kunigas Danielius Kleinas 1653 m. parašė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. O praėjus dar šimtui metų Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmąją lietuvišką poemą „Metai“. V. Biržiškos bibliografiniais ir biografiniais duomenimis, iš XVI–XVII a. raštiją kūrusių 102 asmenų net 88 buvo protestantai. Visa tai yra nenuginčijamas protestantų įnašas į Lietuvos kultūrą.

Mikalojus Radvila Rudasis

Lietuvoje labiausiai išplito ne liuteronų, bet evangelikų reformatų tikėjimas (Ulricho Cvinglio ir Jono Kalvino mokymo sekėjai), kuruojamas Radvilų. Tačiau Marijos žemė netapo protestantiška šalimi, kaip tai atsitiko su daugeliu Vakarų Europos šalių, nes čia Reformaciją sustabdė Jėzuitų ordinas. Taigi protestantai (evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai) čia visad sudarė mažumą. Protestantų parapijos įsikūrė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir palei sieną su protestantiška Rytų Prūsija bei Latvija. Liuteronų Bažnyčios narių skaičius išaugo po Klaipėdos krašto, kurio absoliučią gyventojų daugumą sudarė evangelikai liuteronai, prijungimo prie Lietuvos. Iki II pasaulinio karo evangelikų liuteronų buvo apie 200 tūkstančių, dabar skaičiuojama per 20 000, pasaulyje per 70 milijonų. Kraupiausias religinės mažumos neigimo palikimas – ant senųjų liuteronų kapinių pastatyti Vilniaus santuokų rūmai… Lietuvoje yra 54 parapijos, jas aptarnauja 4 diakonai ir 24 kunigai. Aukščiausia institucija – sinodas (visuotinis susirinkimas), kuris renka vykdomąją instituciją – Konsistoriją ir tvirtina pagrindinį dokumentą – Statutą. Pamaldose dalyvauti kviečiami Bažnyčioje krikštyti ir konfirmuoti (analogas katalikų bažnyčios pirmai komunijai) žmonės. Kunigai ir diakonai įšventinami (ordinuojami), vyskupai – konsekruojami (Lietuvoje tik vyrai), nėra privalomo kunigų celibato, santuoka palaiminama ir sutvirtinama Dievo žodžiu ir malda, nėra ausinės (sakomos kunigui) išpažinties, pamaldose gausu muzikos. Tai – du sakramentus (krikšto ir Viešpaties Vakarienės) švenčianti, „giedanti bažnyčia“, besididžiuojanti genialiuoju kompozitoriumi liuteronu J.S.Bachu. Tai – viena iš tradicine pripažintų Lietuvos religinių bendruomenių.

Religinė revoliucija europiniame kontekste. Kame krizės ištakos? XV a. europiečius kamavo didelis religinis nerimas, susijęs su badmečiais, karais ir epidemijomis. Žmones apsėdusios mintys apie mirtį ir nuodėmes sužadino religinio įkarščio bangą, kuri dažnai buvo kupina prietarų, misticizmo. Liaudis garbino Jėzų Kristų, šventuosius, relikvijas, o turtingieji pirkosi „indulgencijas“. Dosni auka bažnyčiai užtikrindavo nuodėmių atleidimą. Prie pasitikėjimo bažnyčia krizės prisidėjo ir pyktis, matant prabangų ir dažnai skandalingą popiežiaus dvaro gyvenimą, formalus ir pasenęs tikėjimo mokymas, vykdomas liaudžiai nesuprantamomis kalbomis. Humanistai pradėjo reikalauti permainų. Jie siekė religinio akto uždarumo, suvokdami jį, kaip nuoširdų dialogą tarp žmogaus ir Dievo, gynė pakantumą ir gyvųjų kalbų vartojimą pamaldose, kuris leistų krikščionybę priartinti prie paprasto žmogaus. Liuterio reforma prasidėjo Vokietijoje, kur egzistuojanti bažnytinė tvarka trukdė aukštuomenei, erzino miestiečius ir valstiečius. Jis sakė: „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o Bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje“. Viduramžiais buvo populiarus relikvijų garbinimas, pvz. degančio Mozės krūmo gabalai; Jono Krikštytojo pirštas, kuriuo jis rodė į Dievo Avinėlį ir pan. Vien tik pažvelgęs į šias relikvijas galėjai gauti 100 metų atgailos. Liuteris pastebėjo, kad tai ne tik iškraipo atgailą, bet ir augina siekį per darbus patekti į dangų.

Paminklas Martynui Liuteriui

Martynas Liuteris (1483-1546), kilęs iš smulkių miestiečių, studijavo teisę Erfurto universitete, buvo Augustinų vienuolis. Kaip teologijos daktaras tapo profesoriumi Vitenbergo universitete. 1517 m. spalio 31 d. Liuteris Vitenbergo universitete iškabino 95 tezes, kuriose indulgencijų pardavinėjimą pavadino skandalu. Jo pusėn stojo vokiečių bajorija ir humanistai. Pagrindinės M.Liuterio mintys, neįtikusios sustabarėjusiai ir godžiai tuometinei bažnyčiai buvo: žmogus išteisinamas vien per tikėjimą; Šventasis raštas – vienintelis tikėjimo šaltinis; kiekvienas tikintysis gali jį laisvai aiškintis; vieninteliai sakramentai, kuriuos verta išlaikyti, yra krikštas ir eucharistija; Švč. Mergelės ir šventųjų kultas turi būti panaikintas; kunigams neprivalu laikytis celibato; vienuolių ordinai neturi prasmės. Kadangi žmogus išteisinamas vien per tikėjimą, tai nebetenka prasmės Mišios už mirusiuosius. Išganymas vyksta šiame gyvenime, o ne pomirtiniame. Taigi sudrebėjo ir skaistyklos koncepcija ir su tuo susijusi praktika. „Atgailos kanonai turi būti paskirti tik gyviesiems, o mirusiesiems nieko pagal juos neturi būti paskirta“ (8 tezė).

Šis mokymas galbūt nebūtų išvydęs dienos šviesos, jei ne paties Liuterio išgyvenimai. Jam nuo pat jaunystės nedavė ramybės klausimas, kaip nusidėjėlis gali užmegzti teisingus santykius su Dievu? Skaitydamas apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams jis staiga suvokė, kad žmogus yra išteisinamas ne dėl savo darbų ir nuopelnų, bet tik dėl Kristaus išganomojo darbo. „Mes laikomės nuomonės, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“. Tikintysis išgelbstimas dėl to, kad Kristus Dievo akyse jo nuodėmes uždengia savo teisumu. „Aš nesu geras ir teisus, – sakė Liuteris, – bet toks yra Kristus.“ Liuteris suvokė, kad ne darbai, ne pradinė išteisinimo būsena – nuolankumas ir net ne atgaila, bet vien tik tikėjimas daro nusidėjėlį teisų ir atveria jam rojaus vartus. Išteisinimo doktrina iš esmės buvo grįžimas prie Augustino mokymo.

Kadangi Liuteris skelbė bažnytinės valdžios priklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, daugeliui kunigaikščių tai buvo priimtina ir jie atsivertė į naują tikėjimą. Liuteronų vardas liudija, kad Bažnyčia atsirado per Reformaciją ir krikščionybę išpažįsta pagal didžiojo reformatoriaus Liuterio mokymą. Tačiau pats Liuteris priešindavosi tokiam pavadinimui sakydamas: „Tu neturi teisės savęs vadinti liuteronu. Kas yra Liuteris? Juk tai ne mano mokslas. Todėl prašau nutylėti mano vardą ir vadinti ne liuteronu, bet krikščioniu.“

1518 m. šis tikėjimas rado atgarsį Šveicarijoje, XVI a. viduryje protestantiškajai reformai Prancūzijoje savo formą suteikė kalvinizmas, pagrįsdamas ją griežtesne logika. Iš Prancūzijos šios idėjos sklido į Angliją, Italiją, Nyderlandus, Škotiją, Airiją, Vengriją, Lenkiją, Bohemiją. Jį palaikė visi gyventojų luomai.

Jausdama protestantizmo grėsmę, Katalikų bažnyčia ne tik kovojo su protestuotojų – reformatų tezėmis, bet ir ėmėsi iš pagrindų ieškoti naujo savo dogmų apibrėžimo. Kad pastotų kelią protestantizmui, buvo kuriami nauji religiniai ordinai, kaip pvz. Ispanijoje Ignaco Lojolos įsteigta Jėzaus draugija. Kas norėjo būti priimtas į draugiją, turėjo pereiti sunkų noviciatą ir baigti nuodugnias studijas. Dėl tokio intelektualinio pasiruošimo, jėzuitai tapo pagrindiniu katalikiškos kontrreformacijos įrankiu. Jų pagalba pavyko sustabdyti protestantizmo proveržį ir atgauti didelę dalį teritorijos, kurią buvo praradusi katalikų bažnyčia. Katalikai atsikovojo Lenkiją, grįžimo prie katalikybės procesus išjudino Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje ir Bohemijoje. Protestantiškos idėjos gajos liko šiaurės ir vakarų Vokietijoje, Skandinavijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Škotijoje ir Anglijoje.

Protestantizmas Lietuvoje. XVI a. krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna: buvo gajos gamtameldiškos idėjos. Bažnyčių buvo nedaug, kunigai dažniausiai buvo lenkai, negalėję susikalbėti su vietiniais gyventojais. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Lietuvoje nebuvo mokyklų, kuriose būtų ruošiami kunigai. Paprastai klebonus skirdavo tas, kas statydavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus – didysis kunigaikštis. Lenkijoje gyvenęs didysis kunigaikštis daugumą bažnytinių vietų atiduodavo lenkams. Lietuviai buvo skiriami vyskupais, nes taip įpareigojo įstatymai. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima, kaip į pelningą pragyvenimo šaltinį, o kad ją gauti, reikėjo nusipelnyti didžiajam kunigaikščiui. Taip kunigų tarpe atsirado daug žmonių, neturėjusių nieko bendro su tikėjimo dalykais. Šitaip organizuota bažnyčia nebuvo pajėgi didinti visuomenės religingumo: dvasininkai buvo ne teologinio mokslo skelbėjai, o tik socialinis sluoksnis, turįs išskirtinių teisių. Paprasti žmonės ir toliau rinkosi alkuose, išpažino pagoniškas tiesas, o turtingieji, turėdami gana tamprius ryšius su užsienio šalimis, matydami netobulą bažnyčios organizaciją perėjo į protestantų pusę.

Lietuvių didikų vaikai važiuodavo mokytis į Vokietijos universitetus, susipažindavo su protestantizmo idėjomis, įtikėdavo jomis ir parsiveždavo jas į Lietuvą. Kol buvo gyvas Žygimantas II Senasis, atvirai ji nebuvo pripažįstama. Pradėjus valdyti Žygimantui Augustui religinė aplinka tapo labai palanki protestantizmo idėjoms plisti ir dauguma didikų šeimų tapo protestantizmo išpažinėjais. Šie procesai buvo aktyvūs tiek mieste, tiek kaime, visi „slaptieji“ protestantai nustojo slėptis. Uoliausias šios religinės krypties šalininkas buvo Žygimanto Augusto patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis. Tam tikslui jis naudojo visą savo valdžią ir turtą. Tuometiniame Vilniaus priemiestyje Lukiškėse jis pastatė kalvinistų bažnyčią, įkūrė parapiją. Savo dvaruose, kurių buvo pilna Lietuva, jis pašalino katalikų kunigus. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M.Radvila Rudasis ir gausybė kitų didikų.

Svarbiausi protestantizmo skleidėjai Aukštaitijoje buvo didikai, nes jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija, kur tuo metu protestantizmas buvo labai paplitęs. Mažojoje Lietuvoje protestantizmas taip pat buvo uoliai platinamas, bet jis čia išlaikė vieną iš pagrindinių Liuterio idėjų: apeigas vesti žmonėms suprantama kalba, šviesti ir mokyti juos. To pasėkoje buvo leidžiamos knygos, kuriamos mokyklos. „Didžiosios“ Lietuvos didikai neužmezgė ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais, ėjo išvien su lenkais. Jie kvietėsi iš Lenkijos protestantų pamokslininkus, pradžioje visos pamaldos vykdavo lenkų kalba. M.Radvila Juodasis Brastoje įkūrė spaustuvę, kurioje buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos. Lietuviškąjį Mažosios Lietuvos protestantizmą greit nustelbė lenkiškoji protestantų atšaka. Lietuviškai sakyti pamokslus ir leisti leidinius „Didžiosios“ Lietuvos protestantai pradėjo tik tuomet, kai pradėjo atsigauti katalikiškasis tikėjimas. Nors Aukštaitijos žmonės mažai kalba apie protestantiškąjį savo istorijos etapą, bet visos teritorijos, kurios priklausė Radviloms, Žygimantui Augustui, Chodkevičiams bei kitiems tą tikėjimą išpažinusiems didikams, buvo protestantiškos. Įvairūs šaltiniai mini, kad šiemet sudegusi Ceikinių bažnyčia tais amžiais taip pat buvo reformatų, o Daugėliškio dvaras priklausė Žygimantui Augustui… Tose teritorijose gyvenę valstiečiai, baudžiauninkai meldėsi taip, kaip liepė ponai…

Evangelikų reformatų bažnyčios liekanos Dubingiuose

Protestantizmui Lietuvoje labai kenkė jo „atšakų“ nesutarimai. Lietuvos didikai daugiausiai buvo kalvinistai, o miestelėnai ir vidutinė bajorija – liuteronai. Tokiu pat keliu, kaip atėjo protestantizmas, sugrįžo ir katalikybė: užsienyje keičiantis jėgų santykiui katalikų bažnyčios naudai vakaruose studijavę didikų vaikai parsiveždavo katalikiškas idėjas. M. Radvilos Juodojo (Nesvyžius ir Voluinė) sūnūs, studijavę užsienio katalikiškose mokyklose atsivertė į katalikybę ir tėvo sukurtas bažnyčias vertė į katalikiškas, degino protestantiškas knygas. Didžiausias protestantizmo rėmėjas liko M.Radvila Rudasis (Biržai, Kėdainiai), o vėliau jo sūnūs- Biržų Radvilos.

Tikėjimo dalykai Stepono Batoro laikais. Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro (1533-1586) tėvynėje Vengrijoje buvo paplitęs protestantizmas, bet jis pats tikėjimo kovų metu buvo auklėtas katalikiškai. Jis buvo tolerantiškas žmogus, todėl renkant karaliumi  jį palaikė ir protestantai. Jis sakydavo: „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“, skelbė leidžiąs kiekvienam savo tikėjimą skleisti pamokymais ir geru pavyzdžiu, bet ne smurtu, ne ugnimi ir kardu. Tuo metu buvo įsigalėjęs protestantizmas, buvo mažai katalikų bažnyčių ir dar mažiau lietuviškai kalbančių kunigų. Nors jis pripažino tikėjimo laisvę ir 1573 m. Varšuvos konfederacijos akto nuostatus, valdydamas rėmė katalikų bažnyčią ir ypač už katalikiškas tiesas kovojusį Jėzuitų ordiną. Jėzuitus į Vilnių pasikvietė vyskupas Protasevičius, siekdamas paruošti kunigų iš savų žmonių tarpo. Buvo įkurta pirmoji aukštesnioji mokykla Lietuvoje. Siekiant Lietuvos didikų vaikus apsaugoti nuo protestantizmo įtakos, 1579 m. Vilniuje buvo įkurta Vilniaus akademija ir jaunimas galėjo studijuoti gimtinėje. Paraleliai jėzuitai organizuodavo viešus teologinius disputus su protestantais. Jėzuitų veikla, akademijos, ruošiančios lietuviškai kalbančius kunigus, įkūrimas buvo lemtingas posūkis katalikybei į Lietuvą sugrįžti. Jėzuitai pristeigė kolegijų, beveik visą Lietuvos švietimą suėmė į savo rankas. Švietimo įstaigose jie stengėsi pirmiausia užauginti gerus katalikus, mokė to, kas reikalinga to meto Bažnyčios mokslui įgyti.

Kito šalies valdytojo – Zigmanto Vazos (1566-1632) – patarėjai buvo jėzuitai arba aršūs katalikai.  Didžiūnams kovojant su užsispyrėliu karaliumi ir tarpusavyje, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė“ – kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip nori. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų kaskart vis labiau augo nesantaika kelianti netvarką. Miestuose, kur mišriai gyveno protestantai ir katalikai dažnai kildavo muštynės ginant savo tiesas. Protestantų Vaza neprisileido, todėl dalis jų, stengdamiesi sutvarkyti savo gyvenimą, vėl atsivertė į katalikybę. Protestantizmo židiniai liko Mažojoje Lietuvoje ir Kėdainių-Biržų teritorijose, kurios priklausė Radvilos Rudojo sūnums. Jie buvo labai turtingi, todėl karalius negalėjo jų sunaikinti. Vienas iš Radvilų šeimos visad vadovavo protestantams. Protestantizmas klestėjo tik jų žemėse. Vazų valdymo laikais tapo aišku, kad protestantizmas Lietuvoje nebeteks turėtos galios. Katalikų dauguma jautėsi galinti savo teises apginti ir be įstatymų, nes jų dauguma buvo seimuose, tribunoluose, kituose valdžios organuose. XVIII a. buvo išleistas įstatymas, kuriuo į senatą ir seimą patekti galėjo tik katalikai.

M.Sabutis su evangelikų liuteronų kunigais

Biržų Radvilos. Pirmasis Biržų savininkas buvo Jurgis Radvila, gimęs 1480 m. – Biržų Radvilų šakos tėvas, Kijevo vaivada; Trakų, Vilniaus kaštelionas; didysis hetmonas, mirė 1541 m. Jo žmona buvo Barbora Volskaitė, sūnus Mykolas Rudasis (1512 – 1584), Vilniaus vaivada, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio hetmonas, gavęs iš Karolio V Biržų ir Dubingių kunigaikščio vardą. Žmona Katerina Tomickaitė, sūnus Kristupas I Radvila – Perkūnas. Liudvika Karolina (1667 – 1695) buvo Kristupo Radvilos anūkė.

Seniausias šiose teritorijose esantis protestantiškasis palikimas – Žeimelyje. 1540 m. Žeimelyje (tuo metu priklausė Livonijai) Diunamindo seniūnas Kasparas fon Tyzenhauzas pastatė pirmą evangelikų liuteronų bažnyčią. 1653, 1742  m. bažnyčia buvo perstatyta. Įdomus dar ir tas faktas, kad iš  Škotijos į Livoniją pasitraukusios šeimos vaikas – būsimasis feldmaršalas Barklajus de Tolis – buvo krikštytas joje. 1812 m. karo su Prancūzija metu jis buvo Rusijos kariuomenės Pirmosios Vakarų armijos vadas ir savo veiklos pėdsakų paliko visoje Aukštaitijoje.

Vysk. M.Sabutis su žmona Vilma

Kunigaikštienė Liudvika Karolina 1687 m. atsisakė liuteronų bažnyčios patrono teisių ir pavedė bažnyčią Senjorų malonei. Senjorai, kurių buvo du bajorai ir du miestiečiai, susitarę su kunigu ir pilies komendantu – kunigaikščio vietininku, sudarė bažnyčios tarybą. Lenkiją valdant Karoliui XII, 1701 m. lenkų kariai užėmė Biržų pilį ir padegė miestą. Prie bažnyčios buvę namai sudegė ir kunigas turėjo ieškotis pastogės bažnyčios palivarke – Ruoliškiuose. Dar kartą Biržai degė 1704 m. Senjorai buvo klaidingai įsitikinę, kad drauge su patronato teise jiems perėjo ir parapijos valdymo teisė ir norėjo kunigą nušalinti. Tarp kunigo ir parapijos buvo kilę nesutarimai, kurie baigėsi tiktai 1732 m. 1723 – 1772 m. parapija buvo persekiojama Romos katalikų bažnyčios: buvo atimtas 100 metų bažnyčiai priklausęs Ruoliškių palivarkas. Parapija dėl to nesiskundė, nes nesitikėjo teisingo sprendimo. 1761 m. kunigas Vagenfeilas gatvėje buvo užpultas kataliko bajoro Michaelio Kirkilo iš Smilgių, primuštas, sužeistas ir dar priverstas jo atsiprašyti. Seniūnas fon Gorsky, kartu su Šveikovskiu, 1763 m. pro bažnyčios langą šovė į keletą statulėlių, kur kunigas Vagenfeilas vedė Šventą Vakarienę. Apie nusikaltėlio nubaudimą nebuvo jokios kalbos.

Nuo 1780 iki 1783 m., proteguojant carienei Kotrynai II, susijungus reformatams su liuteronais, bažnyčios gyvenimas atgijo. Buvo įsteigta bendra administracija ir sinodinė tvarka. 1908 m. buvo apie 4500 parapijiečių. 1907/8 m. konfirmuota 70 jaunuolių. Mūrinė bažnyčia Biržuose turėjo 250 sėdimų vietų. Biržų vardą išaukštino Lietuvos Evangelikų liuteronų senjoras – vyskupas Erikas Leijeris. Jis gimė 1906 m. Biržuose. 1929 m. Žeimelyje ordinuotas kunigu ir čia tarnavo iki suėmimo 1949 m. Gindamas bažnyčią parašė laišką Stalinui. Buvo ištremtas ir kankinio mirtimi žuvo Krasnojarsko lageryje sulaukęs 45 metų.

Šiandieninė reformatų bažnyčia. Darius Petkūnas, kunigas, baigęs Talino teologijos institutą, studijavęs Oksfordo institute, šiuo metu dėstantis Klaipėdos universiteto Evangeliškos teologijos katedroje sako, kad mažai kas Lietuvoje galėtų išsamiau papasakoti apie šią Bažnyčią. Daugumai ji asocijuojasi su tautinėmis grupėmis. Kretingoje liuteronai vadinami prūsais, Būtingėje – latviais, Klaipėdoje – vokiečiais. Taip ar panašiai jie identifikuojami ir Radvilų tėvonijoje Biržuose.  Apsilankę liuteronų pamaldose ne vienas nustemba patyręs, kad čia meldžiamasi lietuvių kalba, kad jose tarnaujama pagal Vakarų Bažnyčios istorinę liturgiją. Tai sinodinės struktūros vyskupinė Bažnyčia. Nuo 1968 m. Bažnyčia yra Pasaulinės liuteronų sąjungos narė. 1996 m. Bažnyčia pasirašė Porvoo deklaraciją, kurios pagrindu suėjo į komuniją su Didžiosios Britanijos bei Airijos anglikonų Bažnyčiomis. Dvasininkai ruošiami Klaipėdos universiteto Teologijos katedroje.

Reformatų bažnyčios ir kapinės daug kuklesnės, kartą per metus vyksta kapinių šventės, kur susirenka artimieji, mirus žmogui kunigas atvyksta į namus, lydi į kapus. Pamaldose įeinančius ir išeinančius kunigas pasitinka ir palydi rankos paspaudimu. Bažnyčia pasaulietiškesnė, asmeniškesnė, joje daug muzikos, vyksta Evangeliškų giesmių šventės, susiburia jungtinis visų Lietuvos parapijų choras. Šventės prasideda malda. Biržuose vykusioje šventėje iš Psalmių knygos kun. Reinholdas Moras lietuviškai ir kun. diak. Erikas Laiconas latviškai paskaitė žodžius: „Viešpatie, kaip gera šlovinti Tave, giedoti šlovės giesmes Tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą Tavo ištikimąją meilę, kas naktį Tavo ištikimybę, palydint dešimtstygei arfai, su giesme ir lyra. Juk Tu, Viešpatie, pradžiuginai mane savo veikla tad su džiaugsmu apgiedu Tavo rankų darbus. Kokie didingi Tavo darbai, Viešpatie, kokios gilios Tavo mintys!”. Liuteronų jaunimas keliauja į parapijas, fotografuoja išlikusius statinius, ruošiasi išleisti foto albumą.

Dabar Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas – klebonas, Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas, LELB Konsistorijos pirmininkas yra Mindaugas Sabutis, gim. 1975 m. Tauragėje. Jį krikštijo vyskupas J.V.Kalvanas. Baigė KU Evangeliškosios teologijos katedrą, tęsė mokslus VU Religijų studijų ir tyrimų centro magistrantūros studijomis, 2005 m. įstojo į KU doktorantūros studijas, dirba KU teologijos katedros dėstytoju, 2009 m. Misūrio Konkordijos teologinėje seminarijoje suteiktas garbės daktaro vardas. Jau 1996 m. Jurbarke įvestas į diakonus, tais pat metais ordinuotas kunigu diakonu. Dirbo 4 parapijose: Jurbarko, Skirsnemunės, Smalininkų, Vilkyškių. 1998 m. Skirsnemunėje ordinuotas kunigu ir tais pat metais pakviestas dirbti Vilniaus parapijos klebonu. Nuo 2000 m. liuteronų bažnyčios konsistorijos narys, 2004 m. konsekruotas  LELB vyskupu. Nuo 2011 m. yra Savarankiškosios ev. Liuteronų bažnyčios Baltarusijoje dvasinis vadovas, Pasaulio liuteronų Sąjungos Rytų ir Centrinės Europos Bratislavos biuro koordinatorius bei laikinosios PLS Santuokos ir lytiškumo klausimų komisijos narys. 1999 m. vedė, augina vaikus Joną, Elzę, Paulių. Žmona Vilma Vilniaus ev. Liuteronų parapijos sekmadieninės mokyklėlės mokytoja. Gražu, kad valstybei reikšmingų švenčių metu visų tradicinių Lietuvos religijų vyskupai aukoja mišias kartu. Šis aktyvus vyskupas nesididžiuoja, lengvai randa žodį jo laukiančiam, daug bendrauja su jaunimu, skleisdamas meilę lankosi net atokiuose Kaltanėnuose vykstančiose moksleivių stovyklose.

Lietuvos tradicinių religijų bažnyčių vadovai

Liuteris nesiekė sukurti naujos Bažnyčios – jis siekė reformuoti esamą Romos katalikų Bažnyčią, už ką jis, kaip ir daugelis jo sekėjų, buvo ekskomunikuoti ir pasmerkti. Dėl to liuteronų Bažnyčia pagrįstai save vadina ne nauja, bet reformuota Romos katalikų Bažnyčia. Istorijoje yra tik keletas atvejų, kai per kelerius metus viena doktrina padarė tokią milžinišką įtaką socialiniam kontekstui. Ši doktrina yra pagrindinis skirtumas tarp liuteronų ir katalikų Bažnyčių. Šias Bažnyčias skiria ne celibatas, ne ausinė išpažintis kunigui ar Marijos garbinimo kultas, kaip mėgstama pastebėti liaudyje, bet mokymas, kad žmogus išteisinamas ne per darbus, o vien tik per tikėjimą. Geri darbai yra gyvo tikėjimo vaisius, tai ženklas, kad žmogus yra apdovanotas Kristaus teisumu.

Pagal A.Šapokos „Lietuvos istoriją“, „Europos istoriją“ ir D.Petkūno straipsnius paruošė Dalia SAVICKAITĖ