Dr. Juozas ČAPLIKAS, www.voruta.lt

Dar 1940 m. rugsėjo 27 d. buvo nacionalizuota „Spaudos“ fondo kooperacinė bendrovė, „Sakalo“ bendrovė, Šv. Kazimiero draugijos knygų leidykla, „Šviesos“ knygynas ir leidykla, A. Ptašeko knygynas ir leidykla, „Mokslo knygynas“ ir leidykla, „Pribačio“ knygynas ir leidykla, D. Gurmano knygynas ir leidykla su „Šviesos“, „Varpo“ spaustuvėmis bei cinkografija.

Lietuvoje nukentėjo daug bažnyčių, istorinių paminklų, piliakalnių, skulptūrų, kapinynų, varpinių, įvairių etnografinių dirbinių. Nusiaubtos Raudonės ir Gelgaudų pilys, Seredžiaus piliakalnis. Barbariškai buvo nusiaubtos Vilniaus, Kauno ir Kėdainių evangelikų bažnyčios, didelę meninę vertę turintys architektūriniai paminklai.1

Pokario metų meno ir mokslo darbuotojams teko dirbti labai sunkiomis sąlygomis – stalinizmo diktuojamomis sąlygomis. Tai buvo laikai, kai net žiauriausia prievarta buvo tapusi visuomeninio gyvenimo norma, kai racionali iniciatyva, joks politinis savarankiškumas nebuvo toleruojami.

Ypatingai svarbus vaidmuo diegiant Lietuvoje stalinizmą teko 1944 m. lapkrityje sudarytam VKP (b) CK biurui Lietuvai, kuriam iš pradžių vadovavo M. Ščerbakovas. Beveik trejus metus veikęs šis biuras su vadovais labai daug pasidarbavo įgyvendindami Stalino bei jo aplinkos vadovavimo stilių ir metodus, paliko skaudžius pėdsakus Lietuvos žemėje. Su bolševikiniu užmoju buvo puolami meno ir mokslo darbuotojai, griaunami kultūros paminklai.

Žymūs veikėjai ir jų paminklai

1946 m. spalio 17 d. LKP (b) Kauno miesto komiteto sekretorius K. Gabdankas išsiuntė LKP (b) CK sekretoriui raštą dėl Kauno istorinio muziejaus paminklų ir skulptūrų. Jame nurodoma, jog Kauno karinio istorinio muziejaus sode pastatyta nemažai paminklų, skulptūrų ir kryžių: Vileišis – inžinierius, buvęs susisiekimo ministras, rašytojas ir publicistas, buržuazinės demokratinės krypties veikėjas. Ant paminklo užrašyta: „Jis jau „Aušros“ metais gerai suprato vienybės idėją ir nuosekliai įgyvendino šią idėją“. Paminklą pastatė susisiekimo ministerijos darbuotojai 1939 metais.

J. Basanavičius – medicinos mokslų daktaras, rašytojas nacionalistas. Vadovavo nacionalistiniam išsivaduojamajam judėjimui carizmo metais. Ant paminklo užrašyta „Lietuvos atgimimo tėvas. Paminklas nulietas iš gilzių šovinių, paleistų į Lietuvos priešus“. Paminklas pastatytas 1929 m.

Maironis – lietuvių tautos poetas. Ant paminklo užrašyta: „Be aukų ir be kovos nebūtų buvę Lietuvos išvadavimo ir amžiais nebus“.

S. Daukantas – lietuvių literatūros pradininkas. Ant paminklo užrašyti poeto žodžiai: „Aš rašiau lietuvių kalba“. Ant akmens plokštės kitoje pusėje užrašyta: „Čia palaidotas kūnas rašytojo – darbo pelės (taip save vadino rašytojas). Gimęs 1793 m., miręs 1864 m.“

V. Kudirka – poetas ir kompozitorius – buržuazinės Lietuvos himno autorius. Žymus lietuvių buržuazijos kairiosios krypties kultūros veikėjas. Ant paminklo užrašyta: „Lietuva tėvynė mūsų“.

Šie žmonės buvo kovotojai dėl Lietuvos buržuazinio savarankiškumo, carizmo režimo ir prūsų reakcijos sąlygomis tai buvo dėsningas ir pažangus reiškinys.

„Laisvės“ statula – vaizduoja moterį su sparnais, laikančią rankose sutraukytą grandinę: statulos viršuje – kryžius. Pastatyta 1935 m., Lietuvos atsiskyrimo į savarankišką buržuazinę nacionalistinę respubliką garbei. Vakarinėje statulos pusėje užrašas: „Didvyriams“, iš pietų pusės užrašas: „Panevėžys, Dauguva, Radviliškis“ (kovų su Raudonąja armija 1918-1919 m. vietos….).

Muziejaus direktorius drg. Tarasenka stengiasi išlaikyti muziejaus buržuazinę kryptį. Pavyzdžiui, seniai suplanuotas paminklas V. Kapsukui-Mickevičiui – pirmam Lietuvos Centro vykdomojo komiteto, bet nieko nedaroma.² Koks paminklų likimas mums visiems gerai žinoma.

Rašytojų „auklėjimas“

Dar nepasibaigus karui, 1944 m. gruodžio 27 d. LKP (b) CK plenume A. Sniečkaus pranešime rašytojai jau buvo „auklėjami“ leninizmo-stalinizmo dvasia. Plenume buvo akcentuojama, jog Rašytojų sąjunga taikstosi su kai kurių rašytojų nacionalistinėmis nuotaikomis. Mes per silpnai dirbome su mūsų rašytojais bei per mažai padėjome jiems atsikratyti nacionalistinio balasto ir buržuazinių nuotaikų, kurios juos slegia. Mūsų uždavinys, sakė Sniečkus, apvalyti lietuvių tautos istoriją nuo nacionalizmo ir šovinizmo, parašyti naują teisingą lietuvių tautos istoriją.³

1945 metais priimtuose LKP (b) CK ir LTSR LKT nutarimuose vėl raudona gija iš esmės eina kaltinimai nacionalizmu, šovinizmu, beidėjiškumu. Akcentuojama, jog nepakankamai aukštas operos ir baleto, filharmonijos kūrinių lygis, silpnai vykdomas meninės inteligentijos politinis auklėjimas. Kauno aukštosiose dailės mokyklose visai nedėstomi visuomeniniai politiniai dalykai, tapyboje ir vaizduojamajame mene ryškėja formalizmo tendencijos. Buvo nutarta prašyti TSRS LKT Meno reikalų komitetą atsiųsti į Vilnių ir Kauną grupę specialistų, kurie surengtų seminarus ir paskaitas marksistinės-lenininės etikos klausimais, organizuoti Vilniuje Rusų dramos teatrą.

Labai „reikšmingas“ buvo 1945 m. gruodžio 14 dienos LKP (b) CK biuro ir LTSR LKT bendras nutarimas dėl kino panaudojimo bolševikinei propagandai. Jau pats nutarimo pavadinimas sako kokių tikslų siekė partiniai funkcionieriai. Buvo pasiūlyta visiems LKP (b) apskričių ir miestų komitetams apsvarstyti šį nutarimą savo posėdžiuose ir imtis būtinų priemonių, kad kino paslaugos miesto ir ypač kaimo darbo žmonėms būtų iš esmės pagerintos.4

1946 m. rugpjūčio 14 d. Visasąjunginės komunistų partijos bolševikų centro komitetas priėmė nutarimą apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“, kuris turi, kaip sakoma jame, gilios principinės reikšmės visam mūsų didžiosios šalies literatūriniame gyvenime. Gana operatyviai į šį „svarbų“ nutarimą atsiliepė LKP (b) CK . 1946 m. spalio 1-2 dienomis vykęs Vilniuje Lietuvos rašytojų visuotinis susirinkimas išklausė LKP (b) CK sekretoriaus K. Preikšo prokurorinį pranešimą, kuriame atsiskleidė kai kurių rašytojų, Rašytojų sąjungos valdybos, „Pergalės“ žurnalo, „Literatūros ir meno“ bei Valstybinės grožinės literatūros, Leidyklos darbo spragas, trūkumus ir klaidas.

K. Preikšo prokurorinis pranešimas ir B. Sruogos „Dievų miškas“

Tarybų Lietuva pergyvena aštrios klasių kovos metą, pranešime akcentavo Preikšas, išstumti iš savo pozicijų buržuaziniai elementai ir jų klasinių interesų reiškėjai. Toji kova vyksta ir mūsų literatūriniame gyvenime. Juk faktas, kad kai kurie Lietuvos rašytojai, būdami priešingi socialistinės santvarkos mūsų krašto kūrimuisi, užėmė tylėjimo ir kūrybinio neveiklumo poziciją, o kiti nuėjo susijungimo su antiliaudiško nacionalistinio pogrindžio elementais.

Mūsų partijos, mūsų tarybinių rašytojų, mūsų literatūrinės kritikos uždavinys, toliau dėstė pranešėjas, yra demaskuoti socializmo priešus tarp rašytojų, prisidengusių kūrybinio animizmo skraiste ir pastatyti į dienotvarkę jau pribrendusį klausimą – ar beverti tokie žmonės garbingo tarybinio rašytojo vardo, ar verta juos laikyti tarybinių rašytojų sąjungos nariais?

Nesunku įsivaizduoti salėje sėdėjusių rašytojų būseną, žinant, jog iš jų bendraminčių ne vienas areštuotas, žinant, kad jau po karo vyko trėmimai…

Didelis Lietuvos rašytojų Sąjungos Valdybos veikimo trūkumas, tęsia pranešėjas, kad iki šiol neorganizavo idėjinio politinio rašytojų auklėjimo, nepadėjo jiems apsiginkluoti marksizmo-leninizmo teorijos principais. Ji užmiršo įsidėmėtinus draugo Stalino žodžius, kad yra viena mokslo sritis – tai marksizmo-leninizmo mokslas apie visuomenę, apie komunizmo pergalę. Neslampinėti praeities miglose, neskraidyti seno reakcinio tipo romantizmo padangėse, bet po kojomis jausti realią mūsų žemę, jausti naują jos pulsą, matyti jos rytdieną ir kalbėti apie tą rytdieną, padėti sukurti ją – štai mūsų rašytojų uždavinys, bet kai kurie rašytojai (A. Miškinis, J. Graičiūnas) pasirodė tik su „savikritika“, pasirodė ir E. Mieželaitis, nesugebėjęs griežtai pasmerkti savo dekadentizmo. Teigiamai Preikšas vertino S. Nerį, L. Girą, J. Dovydaitį, J. Baltušį, K. Korsaką, A. Venclovą, V. Mozūriūną, V. Reimerį, V. Valsiūnienę.

Kai kurie mūsų rašytojai blogai atvaizduoja įvykius net tada, kai jie patys juose dalyvavo, parodo rašytojo Sruogos knyga „Dievų miškas“. Autorius pats buvęs vokiečių išvežtas ir tik Raudonoji armija išgelbėjo jį nuo tikros mirties bei pražūties vokiečių gniaužtuose. Būdamas stovyklose, jis turėjo progos susipažinti su jų kaliniais. Ten apsčiai matė kovotojų prieš vokiškuosius grobikus. Bet Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas iš esmės tėra pasityčiojimas iš tų žmonių, ciniškas šaipymasis. Autorius nė žodžio nepasakė apie pasipriešinimo kovą, jis neparodė tų didvyrių. Ir ką pamatė Sruoga milžiniškoje tragedijoje, kuri vadinasi vokiečių koncentracinėmis stovyklomis? Jis ten pamatė tik smulkius žmogelius, kurie tesirūpino kai kuriomis fiziologinėmis funkcijomis. Jeigu ši knyga būtų pasirodžiusi, tai mūsų priešai turėtų pagrindą sakyti, jog vokiečiai teisingai padarė, kad tuos žmogpalaikius laikė koncentracijos stovyklose. Štai kodėl gerai, jog ši knyga neišėjo. Negalima nepamiršti Sruogos, anksčiau parašytos jo dviejų tomų knygos „Rusų literatūros istorijos“ šmeižiančios rusų tautą, tarybinę santvarką. Arba štai šių metų „Pergalės“ pirmame numeryje išspausdintas Miškinio eilėraštis ,,Ruduo“. Šis Smetonos ir jo režimo garbintojas bei tarybinės santvarkos šmeižikas pasinėrė į nirvaną, į sustingimą, pasyvumą. Jis dvasiškai nuginkluoja jaunimą, stumia į šalį nuo pažangos.

Meno žmonės – „socializmo priešai“

Kam kam, o Mieželaičiui tikrai nėra dovanotina vilktis dekadentiškų tradicijų uodegoje, būti aklam ir kurčiam tarybinei tikrovei, jos darbo žmonių žygiams bei kovoms, štai kodėl koktu skaityti Mieželaitį, kuris karo metu, kada vyko didžiulės kovos, kai jo amžininkai gulėjo apkasuose ir kruvinose kovose kovojo prieš sužvėrėjusį priešą, gynė Mieželaitį nuo fašistų, jis, Mieželaitis, sugalvojo jiems atsimokėti niekuo kitu, kaip savo šlykštynėmis apie sartąją kumelę. Jau vien šis jo eilėraštis ryškiai rodo, kiek abejingas buvo Mieželaitis savo skaitytojams. Savo eilėraščių rinkiniu „Tėviškės vėjas“. Šis rinkinys dvelkia tuštybe ir beidėjiškumu. Mieželaitis pasirašė sau sunkų kaltinimo aktą. Jo kūryba yra svetima mūsų tarybinei liaudžiai ir tikrovei, jis ritasi į nacionalistinį šiukšlyną.

Yra ir daugiau tarp mūsų poetų bei rašytojų, kurie tarybinėje tikrovėje nieko gero nemato. Naudodamiesi nepakankamu kai kurių mūsų redaktorių budrumu, tie poetai ir rašytojai drįsta net šmeižti tarybinę tikrovę. Alfonsas Bieliauskas savo apysakoje „Naktis prieš mūšį“ šmeižia Raudonąją armiją. Preikšas karingai kritikuoja ir kitus kūrybinius darbuotojus. Jam užkliuvo ir Eugenijus Matuzevičius, kuris buvo nuolatinis „Naujosios Lietuvos“ bei kitų kubiliūniškų laikraščių bendradarbis. Užkliuvo ir A. Vengris, buvęs fašistinės spaudos bendradarbis, bei kiti.

Greta su tais rašytojais, kurie atvirai šmeižia tarybinę tikrovę, turime dar nemažą grupę rašytojų, kurie yra gudresni ir savo neapykantos viešai neparodo, slepia ją. Tai yra vadinamieji „tyleniai“. Tai Graičiūnas, Anglickas, Katilius, Mackevičius ir kiti. Jie tik dangstosi tarybinio rašytojo vardais.

Vilniuje gyvena jaunieji rašytojai, tarp kurių ne tik nacionalistinės nuotaikos klesti. Bet ir tarp „pradedančiųjų rašytojų“ yra tokių, kurie spėjo išsivolioti lietuviškųjų vokiškųjų nacionalistų spausdintojo šlamšto puslapiuose…

Baigdamas savo pranešimą, Preikšas aštriai kritikavo LTSR Rašytojų sąjungos valdybą, kuri užmiršo savo leidinius – „Pergalę“ bei „Literatūrą ir meną“, kurie daro rimtų klaidų.

Mūsų visų, mūsų tarybinių rašytojų ir literatūrinės kritikos, uždavinys – demaskuoti socializmo priešus tarp rašytojų, prisidengusius kūrybinio ateizmo skraiste, ir pastatyti į dienotvarkę jau pribrendusį klausimą – ar beverti tokie žmonės garbingo tarybinio rašytojo vardo, ar verta juos laikyti tarybinių rašytojų sąjungos nariais? Rašytojų valdyba turi padėti savo veikimo pagrindan draugo Stalino žodžiais, kad „yra viena mokslo sritis, kurios žinojimas turi būti privalomas visų mokslų šakų specialistams – tai marksizmo-leninizmo mokslas“.5

1946 m. lapkričio 23 d. LKP (b) CK II plenume tas pats Preikšas ir vėl su bolševikiniu įniršiu puola meno darbuotojus bei mokslininkus, vėl primena, kad VKP (b) CK nutarimuose dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, „Dėl dramos teatrų repertuaro ir priemonių jam pagerinti“, dėl kino filmo „Didysis gyvenimas“ buvo atskleisti didžiuliai trūkumai ideologinio darbo baruose. Šie nutarimai, anot Preikšo, turėjo sudrebinti ir Lietuvos partinę organizaciją. Tačiau taip neatsitiko. Mūsų partinės organizacijos pasirodė nejudrios, nesuprato kovos su buržuazinės ideologijos įtaka svarbos. Antai Sruoga prieš 10 metų parašė mūsų literatūros vadovėlį, kuriame šmeižė tarybinę ir rusų literatūrą. Jis parašė knygą apie vokiečių konclagerį. Mes turime poetą Miškinį, anksčiau šlovinusį Smetoną ir šmeižusį tarybinę santvarką, o dabar rašo apolitiškus bei dviprasmiškus eilėraščius. Poetas Mieželaitis įklimpo nacionalistinėje pelkėje ir stojo į antitarybinį kelią. Mieželaitis būdamas „Jaunimo gretų“ redaktoriumi priekaištavo Butkų Juzei, kad jo eilėraščiai per daug tarybiški ir juos išbrokavo.

Šį kartą Preikšas neaplenkė ir mokslininkų. Jis sakė, kad Dailės institute buvo profesorė menotyrininkė Kairiūkštytė, kuri skleidė hitlerinių rasių teoriją. Profesoriai Janulaitis ir Jonynas iškraipė lietuvių tautos istoriją, pasisakydami prieš rusų tautą, mėgina piršti buržuazinių nacionalistinių ideologiją. Mes turime tokį dailininką kaip J. Vienožinskis, kuris nutapė paveikslą „Raudonoji gurguolė“, o iš esmės tai buvo pasityčiojimas iš raudonosios gurguolės ir valstiečių. Šitas dailininkas tiek suįžūlėjo, kad barė dailininkus, sąžiningai bendradarbiavusius su tarybų valdžia, vadino juos išdavikais. Yra dar nemažai rašytojų, dailininkų, meno darbuotojų, profesorių, mokytojų, kurie mėgina piršti buržuazinę nacionalistinę ideologiją, stengiasi auklėti jaunimą nacionalistine dvasia.6

Literatūros partiškumas reikalauja, kad menininkai ir mokslininkai propaguotų komunistines idėjas, lenininę-stalininę politiką bei tautų draugystę, vaizduotų revoliucinę praeitį. Lietuvoje yra 12 teatrų. Jų repertuare apie 70 pastatymų. Tačiau geriausios tarybinės pjesės ir dainos neįtraukiamos į teatrų repertuarą, o neidėjiniai kūriniai pateikiami žiūrovui kaip meno penas.7

Tame pačiame plenume kalbėjęs VKP (b) CK biuro pirmininkas Lietuvai Ščerbakovas ypač akcentavo, jog respublikiniai ir apskričių laikraščiai nekovoja su lietuviškaisiais-vokiškaisiais nacionalistais, silpnai padeda išvalyti valstybinį aparatą nuo priešiškų elementų, o literatūros bei meno darbuotojai privalo liautis keliaklupsčiavę prieš Vakarų kapitalistinę kultūrą, išsivaduoti iš buržuazinės ideologijos įtakos.

Kova su antitarybiniais elementais

Didelį aktyvumą kovojant su antitarybiniais elementais rodo 1946 m. liepos 11 d. su grifu „Visiškai slaptai“ išsiųstas TSRS MVD-MGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos pranešimas LKP (b) CK pirmajam sekretoriui Sniečkui apie Kauno universiteto darbuotojų antitarybines nuotaikas. Jame rašoma, kad Kaune atliekant Vabalio bylos tyrimą nustatyta, kad Kauno universiteto istorijos-filologijos fakulteto dekanas, kuris yra ir istorijos katedros vedėjas bei bibliotekos direktorius, Augustinas Janulaitis, kilęs iš buožių, buržuazinės Lietuvos socialdemokratų partijos organizatorius ir CK narys, liaudininkas ir krikščionių demokratų vyriausybėse dirbo Aukščiausiojo tribunolo pirmininku, dabar aktyvus reakcionierius. Aktyviai vykdo antitarybinę veiklą… Janulaitis yra kelių antitarybinių knygų ir knygelių autorius, vokiečių okupacijos metais rengė spaudai knygą „Bolševikai imperialistai“. Janulaičio antitarybinė veikla vykdoma su universiteto rektoriaus Purėno žinia. Manyčiau, jog būtina kuo greičiausiai nušalinti Janulaitį nuo vadovavimo katedrai ir universiteto bibliotekai, pašalinti jį iš akademikų ir uždrausti užsiimti pedagogine veikla… Aš daviau nurodymus dokumentuoti Janulaičio antitarybinę veiklą, paskui bus prašoma Jūsų sankcijos jo areštui.8

LKP (b) CK 15 plenumas, įvykęs 1947 m. lapkritį, konstatavo, jog kai kurių aukštųjų mokyklų profesorių ir dėstytojų paskaitose vis dar „prasikiša“ priešiška ideologija. Plenumas įpareigojo šiose mokyklose dirbančius komunistus organizuoti negailestingą kovą su buržuazinės ideologijos įtaka, dėstymo apolitiškumu ir beidėjiškumu, keliaklupsčiavimu prieš reakcinę buržuazinę kultūrą. Plenumas paragino visas katedras ryžtingiau kovoti su ideologiniais nukrypimais, mokslo duomenų suvulgarinimu, pasirūpinti, kad tiksliai būtų laikomasi aukštosios mokyklos nuostatų.9

Šiame plenume Sniečkus piktai kritikavo Mokslų akademijos institutų veiklą, kurių darbuotojai neatsikratė buržuazinės nacionalistinės ideologijos, nesiima spręsti aktualių problemų, nėra išstudijavę marksizmo-leninizmo teorijos, todėl jų darbe pasitaiko apolitiškumo, beidėjiškumo, buržuazinės kultūros idealizmo apraiškų. Apolitiškumo moksle šalininkas yra akademikas Janulaitis. Jis, apolitiškas moksle ir visuomeniniame gyvenime, šiurkščiai iškraipydamas faktus, įrodinėjo, kad „komunistai neša reakciją, kad jie stumia visuomenę atgal, kad jie nori sugriauti Lietuvos valstybę“.10

Į tai labai operatyviai sureagavo Mokslų akademijos darbuotojas atsiuntęs Sniečkui išsamų, net kelių mašinraščio puslapių pranešimą, kuriame sakoma: „Buržuazinių nacionalistų įtaka pilnai dar neatskleista Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje ir ypač Biologijos institute. Negalima apeiti T. Ivanausko vaidmens, kuris ėjo ilgus metus Biologijos instituto direktoriaus pareigas, yra vienintelis tikrasis Akademijos narys, vadovas kelių mokslinių temų ir vadovauja dviems zoologijos katedroms Kaune ir Vilniuje. Tačiau T. Ivanauskas nepasišvenčia nei vienoje įstaigoje savo pareigoms, neužtarnautai gauna milžinišką atlyginimą ir priedo prie to nepatriotiškai auklėja studentiją, skleisdamas savo rašiniuose buržuazinę ideologiją. Vadovaujantį vaidmenį biologijos fronte T. Ivanauskas užėmė ir anksčiau: buržuaziniais laikais ir hitlerinės okupacijos metais“.11

Rašytojai ir mokslininkai ir toliau buvo „auklėjami“ suvažiavimų, plenumų, LKP (b) biuro posėdžiuose, kituose forumuose. Antai 1949 m. LKP (b) VI suvažiavime Sniečkaus pranešime buvo pažymėta, kad respublikos partinė organizacija išplėtojo aktyvią kovą su buržuazinės nacionalistinės ideologijos liekanomis, su keliaklupsčiavimu prieš Vakarų buržuazinę kultūrą su apolitiškumu ir kitomis apraiškomis. Vilniaus valstybiniame universitete dar žemas idėjinis-teorinis dalies dalykų paskaitų ir seminarų lygis. Dalis profesorių ir dėstytojų aktyviai nekovoja su buržuazinės ideologijos liekanomis. Panašių trūkumų yra ir kitose aukštosiose mokyklose. Šio suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje sakoma: „Suvažiavimas įpareigoja LKP (b) CK pagerinti vadovavimą tarybinių rašytojų, kompozitorių, dailininkų sąjungų darbui ir Meno reikalų valdybai, siekiant sukurti aukštai idėjiškus kūrinius, vaizduojančius lenininės-stalininės epochos didingumą, naujo tarybinio žmogaus – aktyvaus komunistinės visuomenės statytojo formavimąsi. Bolševikinis kritikos bei savikritikos pagrindu nukreipti literatūros ir meno darbuotojų veiklą į negailestingą kovą su buržuazine ideologija, apolitiškumu, formalizmu, keliaklupsčiavimu prieš pūvančią buržuazinę ideologiją ir kultūrą“.12

1949 m. lapkričio 4 d. LKP CK biuras priėmė nutarimą dėl grožinės literatūros grubių politinių klaidų. Rinkinyje „K. Binkis. Poezija“ įdėtas 1919 m. parašytas Binkio eilėraštis „Ei, kareivi!“, skirtas buržuazinės Lietuvos armijai, kuri tuo metu, padedama užsienio interventų, slopino tarybų valdžią Lietuvoje. Rinkinyje taip pat įdėtas „Internacionalo“ vertimas, kuris buvo paskelbtas 1926 m. socialdemokratiniame leidinyje kaip priešprieša oficialiam „Internacionalo“ tekstui. Marcinkevičiaus romane „Nemunas patvino“ kartu su Markso „Kapitalu“ paminėta liaudies priešo Bucharino rašliava.

Aštrios kritikos susilaukė ir dailininkai, kurių darbuose nėra ryškaus socializmo statybos atspindėjimo. Tarybinė tikrovė ir žmonės vaizduojami karikatūriškai, formalistiškai.

Kritikos negailėjo

1949 m. gegužės 14 d. LKP (b) CK sekretorius V. Niunka rašytojų sąjungos valdybos plenume aštriai kritikavo Grožinės literatūros leidyklos redaktorių Drazdauską. Ypatingai ryškiai savo nihilistinius nusistatymus lietuvių tautos kultūrinio palikimo klausimu Drazdauskas išdėstė straipsnyje „Kultūrinis palikimas“, sakė pranešėjas, kuris buvo paskelbtas „Lietuvos aide“ netrukus po fašistinės diktatūros nuvertimo. Drazdauskas formaliai pripažino savo straipsnį klaidingu. Vėliau jis dėjosi esąs tarybinis žmogus, bet faktiškai leidykloje dirbo juodą kenkėjišką darbą. Drazdauskas sutelkė apie save įvairius nacionalistinius elementus, kuriuos statė į atsakingus postus leidykloje. Leidykloje redaktoriumi dirbo buvęs fašistinio žurnalo ,,Vairas“ bendradarbis Kalnius. Hitlerinės okupacijos metais jis garbino kruviną hitlerinį režimą, skelbė, kad turi būti sukurtas naujas lietuvio tipas pagal vokiečių kultūros pavyzdį.

Niunka su įniršiu žėrė vis naujus ir naujus faktus rašytojų gretose. Drazdausko globojami, sakė jis, Grožinės literatūros leidykloje dirbo tokie asmenys, kaip buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius, žvalgybininkas Navakas, kaip tėvynės išdavikas L. Švedas, kaip buvęs juodašimtiškos darbo federacijos lyderis K. Ambrozaitis, kaip Graičiūnas ir kiti. Ši antitarybinė, nacionalistinė grupė niekino ir dergė Tilvyčio, Valsiūnienės ir kitų tarybinių rašytojų kūrinius bei sabotavo jų išleidimą. LKP (b) CK demaskavo šią kenkėjišką grupę. Dabar padarytas galas jos žalingam veikimui.

Vienas iš aktyviausių nacionalistinių provokacijų skleidėjas tarp meno darbuotojų buvo A. Usas, buvęs Vilniaus Dailės instituto docentas, demaskuotas tarybų Baltarusijoje, kaip antipartinis kritikas, niekinęs baltarusių tarybinį meną. Usas įsikūrė Vilniaus dailės institute, vaidindamas tarybinio kritiko vaidmenį. Kai „Pravda“ paskelbė redakcinį straipsnį apie antipatriotinių kritikų grupę, Usas, prisidengdamas kovotojo prieš kosmopolitizmą skraiste, pradėjo skleisti provokacinius šmeižtus, kaltindamas kosmopolitizmu tuos draugus, kurie vedė aktyvią, principinę veiklą.

Buvo dar trečioji grupė menininkų, kuri, kaip yra pasakęs V. Mykolaitis-Putinas, stovėjo „tarp dviejų aušrų“, tikriau tarp buržuazinės tamsos ir socialistinės aušros. Tačiau šis posūkis nėra visuotinas.

Buržuazinės atrūgos, sakė pranešėjas, buržuazinės ideologijos, buržuazinio nacionalizmo atrūgos žymios ne vien Putino poezijoje. Putinas kultūrinio palikimo vertinimo srityje tebėra vienas iš skleidėjų melagingosios buržuazinės-nacionalistinės „vieningosios srovės teorijos“, kuri, kaip žinoma, smarkiai kritikuota ir demaskuota LKP (b) CK 15 plenume ir LKP (b) šeštame suvažiavime.13

Aukščiau pateikti dokumentiniai faktai rodo, kad meno darbuotojai ir mokslininkai buvo nuolat prižiūrimi įvairių kontrolės institucijų: NKGB, NKVD, Glavlito ir partinio aparato. Per visą pokarinį laikotarpį buvo kovojama su buržuazinės ideologijos apraiškomis istorijoje, literatūroje, mene ir mokslo srityje. Demaskuojami socializmo priešai, tarybinės santvarkos šmeižikai, apolitiški žmonės. O TSRS MVD-MGB generolas įgaliotinis Lietuvai Tkačenko praneša Sniečkui, jog jis jau davęs nurodymą dokumentuoti Janulaičio antitarybinę veiklą, o vėliau bus prašoma sankcijos jį areštuoti. Būtent taip ne vienas rašytojas, menininkas, mokslininkas buvo areštuojamas, teisiamas bei tremiamas į Sibirą.

Tik po Stalino mirties prasidėjusi „asmenybės kulto“ kritika sušvelnėjo kultūrinės veiklos srityje. 1989 m. balandžio 4 dieną Lietuvos rašytojų forume buvo pasakyta: „Anais pirmojo atodrėkio metais daugeliui mūsų atrodė, kad visuomenės gyvenime prasideda iš esmės naujas etapas. Mes tada džiaugėmės kiekvienu, kad ir menkiausiu laisvės, demokratijos daigeliu. Deja, kaip parodė tolimesni įvykiai tos viltys buvo dar per ankstyvos. Ir pats Mieželaitis tai puikiai suprato. Knygoje „Iliuzijos bokštas“ atsiranda ištisas eilėraščių ciklas „Antipodo eskizas“, kuriame pabrėžtinai rodomas „realusis“, iš padangių į žemę nukeldintas žmogus. Pakimba ore ir kitas ,,baisus“ kaltinimas Mieželaičiui dėl žmogaus ,,nutautinimo“. Po „Žmogaus“ poetas parašo knygą „Čia Lietuva“, kurios tautinėmis aspiracijomis ir šiandien, tautos Atgimimo metais, negalime abejoti.14 Tai ta pati asmenybė, kurią negailestingai pliekė Preikšas ir Niunka, tai Žmogus išlaikęs ne tik tvirtą stuburą, bet ir aktyviai įsijungęs į Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį.

Labai didelę žąlą padarė ilgai užsitęsusi kovos prieš dirbtinai sukurtos ,,vieningosios srovės“ teorijos šalininkus kampanija. Tai buvo LKP vardu vykdytos pastangos suskaldyti lietuvių tautos dvasinę kultūrą pagal klasinį požymį. Jos ne tik stabdė daugiašalį literatūros, meno ir istorijos mokslą, bet ir dezorientavo visuomenę. Stalinizmo politikos vykdytojai iškreipė ir sulėtino lietuvių kultūros bei meninės kūrybos raidą. Šie literatūros ir meno veikėjų „auklėtojai“, žinoma, nebuvo originalūs: jie labai stropiai kartojo atitinkamus VKP (b) CK nutarimų štampus.

Šaltiniai:

Lietuvių archyvas, K. 1942, p. 93-95

Lietuvos ypatingasis archyvas – toliau LYA, F. 1771, Ap. 9, B. 247, L. 67-68

LYA, F. 1771, Ap. 1771, B. 53, L. 43

LYA, F. 1771, Ap. 8, B. 131, L. 7-8

LYA, F. 1771, Ap. I, B. 298, L. 1-8, Literatūra ir menas, 1946 m. spalio 13 d.

LYA, F. 1771, Ap. 9, B. 19, L. 165-167

Ten pat, L. 246-248

Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990 m. V. 2005, p. 63-64

LYA, F. 1771, Ap. 9, B. 19, L. 165

LYA, F. 1771, Ap. 1771, B. 351, L. 12-14

LYA, F. 16895, Ap. 2, B. 328, L. 5-6

LKP šešto suvažiavimo rezoliucija, V., 1949, p. 25-26

LYA, F. 16895, Ap. 2, B. 225, L. 55-58, 128, 130

LYA, F. 4628, Ap. 5, L. 28

Voruta. – 2009, birž. 6, nr. 11 (677), p. 7.

Voruta. – 2009, bir. 20, nr. 12 (678), p. 6.