Julius NORKEVIČIUS, www.voruta.lt

Pastaruoju metu diskutuojama: reikalingas popierinis laikraštis, ar jis būtinas, kai vis labiau įsigali įvairiapusiška internetinė informacija. Ir kol kas neprieinama prie vieningo atsakymo. Savotiškai spausdintą žodį palaiko Jūratės Bagurskienės sudaryta Jono Laurinavičiaus knyga „Kaišiadorių aidams – 70“. Ji skirta paminėto rajono laikraščio 1946–2016 metų veiklai.

            Septyniasdešimtmečio jubiliejus pats savaime nieko per daug nestebina. Pastaraisiais metais tokią sukaktį pažymi daugelio rajonų laikraščiai. Išskirtinumas – „Kaišiadorių aidams“ dvidešimt penkerius metus vadovavo Jonas Laurinavičius. Jo publikacijas šio laikraščio skaitytojai skaitė keturiasdešimt vienerius metus nuo 1964 metų. Tiesa, žurnalisto darbas šiame leidinyje šoktelėtų į antrąjį šimtmetį, jei ne priverstinė pertrauka: aštuonerius metus jam lėmė padirbėti Mažeikių rajono laikraštyje. Toks ilgaamžiškumas viename spaudos leidinyje – retas atvejis rajono laikraščių istorijoje.

            Po tokios įžangos privalu pasakyti, kad ši Jono Laurinavičiaus knyga tai „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redakcijos veiklos dešimtmečio kronika.

            Kas padeda redakcijai išsilaikyti beveik nemažėjant prenumeratorių (praėjusių metų spalyje jis buvo spausdinamas 2950 egzempliorių tiražu)? Iš viso iki 70-ųjų metų jubiliejaus skaitytojus pasiekė 8581 „Kaišiadorių aidų“ laikraščio numeris. Į tai atsako ir gausus sveikintojų būrys, jie lyg susitarę, pabrėžė laikraščio reikalingumą ir labiausiai vertino, kad jis visada buvo ištikimas rajono žmonėms, jų rūpesčiams. Šiems siekiams, – prisipažįsta ilgametis redaktorius, gerai talkino artima bendrystė su skaitytojais bei ypač kryptingi santykiai su redakcijai siūlančiais savo rašinius autoriais.

            Laikraščio darbuotojų, redaktoriaus pasisakymai, sveikintojų mintys, surinktos į ledinį siūlo išvadą: „Kaišiadorių aidai“ sėkmingai išnaudojo „vietinės spaudos ypatybę, kurios neturi jokia kita žiniasklaida – ji arčiausiai skaitytojo. Ji čia pat. Į respublikinę žiniasklaidą patenka rezonansiniai įvykiai, kurie gali būti įdomūs visai šaliai, o iš rajono spaudos sužinoma ir apie kasdienius savo aplinkos reikalus. Čia pat ir redakcija, čia pat ir žurnalistai, su kuriais gali pasidalyti savo mintimis, savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir ne tik redakcijoje, bet ir susitikęs gatvėje, kavinėje, renginyje, parduotuvėje. Čia mes visi savi, kaišiadoriškiai, rajono gyventojai, bent iš matymo pažįstami, taip pat ir iš publikacijų laikraštyje“.

            Šitai akivaizdžiai liudija leidinio skyrelis „Įvykiai, faktai, žmonės“. Čia atidžiai peržvelgti pastarojo dešimtmečio (2006–2016) laikraščio komplektai, priminti kai kurie svarbiausi redakcijos veiklos faktai, jos gyvenimo įvykiai. Kartu primenamos reikšmingiausios temos: verslo, naujų statybų, kaišiadoriškių kasdienos gyvenimo (socialinių reikalų, buities), kultūros barų ir kitos tematikos publikacijos. Šiame sąraše nemažai aktyviausių laikraščio talkininkų rašiniai. Bene dažniausiai aptinki miškininkų Vidmanto Zabarausko, Alberto Ivanausko, Stasio Truskausko, rašytojo Jono Kundroto, sporto trenerio Algimanto Žvirblio, eiliuotojo Jono Katkevičiaus ir kitų talkininkų pavardes. Visas išvardyti trumpame rašinyje neįmanoma. Žinant, kad redakcijai noriai talkina jaunimas. Nėra rajone gimnazijos, pagrindinės mokyklos, kurių auklėtiniai nerašytų apie savo mokyklos renginius, draugus, keliones. Jiems sektinas pavyzdys rašinius savam laikraščiui siūlantys mokytojai, kultūros ir švietimo darbuotojai.

            Paminėtą skyrelį parengęs Jonas Laurinavičius taikliai apibendrina, sakydamas, kad „kronika – „Kaišiadorių aidų“ nuoširdaus bendradarbiavimo su aktyviais talkininkais, visais skaitytojais atspindys“. Kartu leidžia pasidžiaugti kasdienos bendrais rūpesčiais, prasmingu visų buvimu ir primenantis, „kiek reikšmingų, gražių darbų praeina pro žurnalistų ir skaitytojų akis ir širdį. Kai įvykius, faktus sudėlioji į vieną virtinę, atmesdamas mažareikšmius, vienadienius, kurie savo laiku reikalingi, neišvengiami, – net nustembi: nejaugi taip turiningai gyvenome?!

            Vos ne kiekvienas knygos puslapis padeda suprasti, kad redaktorius kartu su bendradarbiais negailėjo laikraščio ploto apibendrinti, slogioms okupacijos dienoms, metamspriminti. Skaitytojai teigiamai vertino tremtinių, politinių kalinių prisiminimus, miško brolių kovų aidus, tautos pasipriešinimą okupantams, knygnešių vargus ir jų indėlį lietuvybeiišsaugoti. Atidžiai buvo skaitomi ir išsamūs krašto šviesuolių pristatymai. Kaip ir aplinkosaugos, aplinkotvarkos, miškininkystės tematikos rašiniai. Skaitytojai laukė rajono literatų klubo „Gija“ teminių puslapių. Išsamių publikacijų apie sporto įvykius. Žymių rašytojų Juozo Baltušio, Pauliaus Širvio, Algimanto Pabijūno, Vytauto Mačiuikos, Juditos Vaičiūnaitės kai kurių kūrinių pirmosios publikacijos pasirodė Kaišiadorių laikraščio puslapiuose.

            Taip, Kaišiadorių krašto žmonės įdomiai, turiningai gyvena. Ir jų laikraščio darbuotojai, vadovaujami kūrybingo, išradingo, be galo darbštaus, visus mylinčio redaktoriaus Jono Laurinavičiaus, atlapa širdimi pasakojo. Kartu ilgametis „Kaišiadorių aidų“ vadovas neslepia, kad per septyniasdešimt laikraščio gyvenimo metų netrūko ir įvairiausių sunkumų, nepriteklių, didesnių ar lengviau išsprendžiamų problemų. Įžangos žodyje šiam leidiniui, atsakydamas į gausius, net ir gerokai suktus kolegų iš kitų laikraščių, žurnalų klausimus, jis neslepia, kad žurnalistams niekada nebuvo lengva. Ir kaišiadoriškiai spaudos darbuotojai – ne išimtis. Rašymas – tai kūrybinis darbas. Bet kokia gali būti kūryba, kai turėjai vykdyti vienos ir vienintelės partijos nurodymus, kai reikėjo galvoti dėl kiekvieno žodžio, kad tik neužkliūtumei valdžiai“. Ne mažiau, bet kitokio pobūdžio sunkumus, problemas padiktavo vienpartinę sistemą pakeitusi rinkos ekonomika, su kuria per daug nepadiskutuosi. Aptariamo leidinio rašiniai įtikina, kad „Kaišiadorių aidų“ bendruomenė sukosi, kaip išmanydami ir palyginti sėkmingai gyveno, atsiliepė į visus nūdienos iššūkius, todėl skaitytojų gretos beveik neretėjo. O tai svarus laikraščio sėkmingo darbo rezultatas.

            Leidinio Jonas Laurinavičius „Kaišiadorių aidams – 70“ istorinę vertę didina pateikiami statistiniai duomenys. Pirmasis numeris skaitytojus pasiekė 1946 m. spalio 6 d. Tada jis vadinosi „Bolševikiniu keliu“. Vėliau laikraštis tris kartus keitė pavadinimą: „Komunistiniu keliu“, „Į komunizmą“ ir nuo 1989 m. sausio 31 d. – Kaišiadorių aidai“. Laikraštis ėjo du– tris kartus per savaitę. Dabar skaitytojai jo sulaukia antradieniais ir penktadieniais. Pirmasis laikraščio numeris išspausdintas dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu. Mažiausias tiražas – 1950-1955 m – 1500 egz., didžiausias 1982 m.– 10705 egz.

            Per tuos septyniasdešimt metų laikraščiui vadovavo aštuoni redaktoriai. Ryškesnį pėdsaką paliko Vytautas Gutauskas, Pranas Grabijolas, Benjaminas Uždravis, Zenonas Lapinskas. Ir, suprantama, ilgiausiai laikraščio leidyba rūpinęsis Jonas Laurinavičius. Nuo 1916 m. spalio 31 d. prie redakcijos vairo stojo devintoji vadovė, iki šiol buvusi redaktoriaus pavaduotoja Angelė Rabačiauskienė. Jiems talkino daugiau kaip šimtas žurnalistų, techninių darbuotojų, tarnautojų. Laimai Kmieliauskienei, Alvydei Venckienei kol kas tai pirmoji ir vienintelė darbovietė. Redakcijoje dirbo pedagogas, būsimasis socialinių mokslų daktaras Vladas Voveris, kelias savaites poetas Paulius Širvys, šalyje žinomi ir gerai vertinami žurnalistai Ramunė Lazauskaitė, Stasė Šeštakauskaitė, Vacys Bukauskas, Jonas Raudeliūnas, Albinas Anužis ir kiti. Kaišiadoriško laikraščio puslapiuose kūrybinį kelią pradėjo, vėliau šalyje žinomais rašytojais tapę, Vaidotas Daunys, Nijolė Blaževičiūtė, Stanislovas Abromavičius, Viktoras Brazauskas, Emilija Liegutė–Balionienė, Jurgis Buitkus ir kiti.

            Kroniką, statistinius duomenis prasmingai papildo, leidinio vertę didina spausdinami ilgamečio redaktoriaus Jono Laurinavičiaus nuoširdūs, išsamūs atsakymai į kitų šalies leidinių žurnalistų klausimus. Išsakytos įžvalgos, prisiminimai gerokai praplečia, pagilina „Kaišiadorių aidų“ septyniasdešimtmečio istoriją. Ja besidomintiems, akiratį praplės, žinių bagažą gerokai praturtins to paties autoriaus parengtos ir išleistos knygos „Kaišiadorių aidams – 50“ (1996 m.) ir „Kaišiadorių aidams“ – 60“ (2006m.).

            Leidinio skaitytojus lyriškai nuteiks, įvairiapusius pamąstymus sukels laikraščio jubiliejui parašyti ir knygoje deramą vietą radę du Jono Laurinavičiaus eilėraščiai. Tai „Prisimenant praeitį“. Antrasis – be pavadinimo, bet tematika ta pati –šiandienos žvilgsnis į asmeninio gyvenimo ir laikraščio praeitį ir jos apmąstymas

            Knyga gausiai iliustruota redakcijos istorijos ir šiandienos nuotraukomis.