Šv. Brunonas pamokslauja pagonių karaliui. Freska Pažaislyje. 

Prof. dr. Alvydas BUTKUS, Kaunas, www.voruta.lt

Dėl Lietuvos krikšto datos iki šiol nėra vienos nuomonės. Dalis lietuvių, tarp jų ir replikos autorius, Lietuvos krikštu laiko mindauginį krikštą 1251 m., kiti gi teigia, jog Lietuva krikštyta 1387 m., vykdant Jogailos įsipareigojimą Lenkijai mainais į jos sostą. Dar kiti prie Lietuvos krikšto pritempia pirmąjį jos vardo paminėjimą per nesėkmingą vyskupo Brunono misiją 1009 m., pasibaigusią misionieriaus žūtimi. Ir misija, ir žūtis yra hiperbolizuota, sureikšminta, akcentuojant misijos pagrįstumą ir kriminalizuojant vietinių reakciją bei elgesį.

Kvedlinburgo analuose aprašytąją  Brunono Bonifacijaus misiją kai kurie Lietuvos istorikai lokalizuoja Lietuvoje, analuose minimą Netimerą, kuris Brunono triukų paveiktas sutikęs apsikrikštyti, vadina Lietuvos „karaliumi“, o patį įvykį vadina ne Lietuvos krikštu, bet krikštu Lietuvoje (Bumblauskas 2005, 18). Brunoną su 18 jo palydovų esą nužudęs kitas lietuvis – Netimero brolis Zebedenas. Ši kriminalinė interpretacija, deja, pateikiama ir užsieniečiams išverstoje Lietuvos istorijos santraukoje (LI 2012, 26), platinamoje per mūsų ambasadas.

Brunono misijos lokalizavimas Lietuvoje motyvuojamas tuo, jog tų laikų metraštininkai esą neskyrę Prūsijos nuo Lietuvos, o vėlesni metraščiai, pvz., XII a. Magdeburgo analai, aprašę Brunono misiją, mini ją Lietuvoje, ne Prūsijoje (Bumblauskas 2005, 16), nors kiekvienam istorikui aišku, kad juo šaltinis vėlesnis, juo jis nepatikimesnis. Iš tikrųjų Kvedlinburgo analuose minima vieta „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ nereiškia, jog Brunonas buvo Lietuvą pasiekęs. Pagaliau ir paties misionieriaus tikslas buvo pamėginti dar sykį tai, kas nepavyko jo pirmtakui Adalbertui – pakrikštyti Lenkijai gretimus prūsus. Netimero ir Zebedeno vardus kalbininkai laiko jotvingių, ne lietuvių kilmės, nes vardų dėmenys artimi vakarų baltų (prūsų) leksikai ir jų asmenvardynui[1] (Zinkevičius 2000, 14; 2009, 124-125).

Žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės, kurios vardas gretinamas su Aitra (slavų Jatra), Molčadės dešiniuoju intaku Nemuno aukštupyje (Zinkevičius 2009, 124). Vadinasi, įvykiai turėję vykti jotvingių žemėje, Dainavoje, į pietus nuo Lietuvos, o Netimeras galėjęs būti vienas iš jotvingių sritinių valdovų. Netgi pagal anų laikų praktiką nebūdavo keliaujama per nekrikštytų pagonių žemes (jotvingiai tebebuvo pagonys) krikštyti už jų esančių kitų pagonių (šiuo atveju – lietuvių). Prūsai irgi pradėti krikštyti nuo Kulmo ir Pamedės, t.y. nuo arčiausiai krikščioniškų žemių esančių sričių – vyskupas Adalbertas žuvęs ne kur nors Prūsijos gilumoje, o jos pakraštyje, netoli Drusens uosto Vyslos deltos rytinėje pusėje. Rytų Baltijoje ties Dauguvos žiotimis ir jos žemupiu krikštą XII a. gale vokiečiai pradėjo nuo ten gyvenusių lyvių – net šalies pavadinimui Livland, Livonia pasirinktas lyvių etnonimas, nes su jais krikštytojai susidūrė pirmiausia.

Tad Brunono komanda – jis pats ir 18 galimai ginkluotų palydovų – tikrai neturėjo nei skraidyklių, nei oro balionų, kad desantininkų stiliumi peršoktų per „netikėlių“ jotvingių žemes ir atsidurtų kitų „netikėlių“ krašte, Lietuvoje, kur griebtųsi svečiams netinkamo elgesio ir imtų aiškinti, kad šeimininkų dievai niekam tikę tik todėl, jog jis, atvykėlis, tikįs kitą dievą.

Brunono žūtis Lietuvos spaudoje pateikiama kaip „nekalto žmogaus nužudymas“, „garsiausia Lietuvoje žmogžudystė“ ir pan. Nemokėjimas elgtis svečiuose nėra jokia privilegija ar nekaltumo ženklas. Be to, tai joks išskirtinis atvejis – iki tol tokio likimo sulaukdavo misionieriai Skandinavijoje, Prūsijoje, o jų žūtis brutalumu ir ciniškumu nė iš tolo neprilygsta vyskupo Stanislovo nukirsdinimui Krokuvoje 1079 m.

 Šiaip nesunku įsivaizduoti, kokią reakciją gali sukelti atvykėlis, atkakliai ir netaktiškai brukantis savo religines pažiūras, niekinantis vietinius papročius ir kt., šitaip provokuojantis smurtą su išankstiniu asmenišku tikslu „patekti į dangų“. Net šiais laikais turistinėse ar tarnybinėse instrukcijose vykstantiesiems į kitos religijos šalis primygtinai rekomenduojama nediskutuoti su vietiniais religinėmis temomis, nekritikuoti jų papročių, elgesio ar pačios šalies (Engelbert, Hain 2005). Turbūt ir dabartiniuose krikščioniškuose kraštuose koks nors aktyvus, tarkim, islamo misionierius bei jo palyda nebūtų sutikti su duona ir druska.

Krikštas Europos šalyse visada priklausė nuo valdovų apsisprendimo, ir tai būdavęs jų politinis žingsnis, bet ne susižavėjimas misionierių rodomais „stebuklais“ ar gražbylyste. Ir Mindaugas, ir Vytautas su Jogaila krikštytis nusprendė ne misionierių įkalbėti, o dėl visiems žinomų asmeninių motyvų. Kad nutrauktų kryžiuočių agresiją, buvo pasišovę krikštytis ir Vytenis, ir Gediminas (Jurginis 1987, 118), panašias krikšto sąlygas, tik su teritorinėmis pretenzijomis, 1358 m. kėlė ir Algirdas su Kęstučiu (HVK 90-91).

Dar viena tyrėjų praleista smulkmena: žūties vieta nurodoma „Rusios (Prūsos?) ir Lietuvos pasienyje“. Pirmiausia nurodyta Rusia, ne Lietuva. Vadinasi, Lietuva nurodyta Rusios atžvilgiu, kitaip sakant, viskas galėję vykti Rusios pasienyje su Lietuva, tad galima net sėkmingiau sukurti naratyvą, kad viskas įvyko Rusioje. Argumentai? P. Damianio (XI a.) pasakojime vietoje Zebedeno minimas Rusios karalius. Rusia krikštijosi 988 m., Brunono misija vyko 1009 m., o Rusios pakraščiai dar ilgai išliko pagoniški, nes valdovo krikštas dar nereiškia momentinio visos šalies sukrikščionėjimo. Lenkų krikšto data yra 966 m., bet 997 m. Prūsijoje žuvęs vyskupas Adalbertas pakeliui spėjo pakrikštyti „daugybę Gdansko pagonių“.

Netimero vardo sandą -mer, labai norint, galima susieti su slavų -mir (Vladimir, Liubomir ir pan.) – reikia tik tokių rusų TV šoumenų, kaip mūsų visokių „būtovių“ pasakoriai.

Tačiau gerokai tuo abejoju. Nors Rusijoje tokių irgi netrūksta, bet su komjaunuoliška bravūra paspjaudyti ant savo šalies praeities ir sukurpti pasakas apie protėvių „kriminalinius nusikaltimus“ būdinga tik Lietuvos ekskomjaunuoliams.

Literatūra

Bumblauskas 2005 – Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija: 1009-1795. Vilnius.

Engelbert, Hain 2005 – Engelbert, S., Hain, G. Kaip elgtis užsienyje. Vilnius.

HVK – Hermano Vartbergės kronika; latviškasis leidimas: Vartberges Hermaņa hronika. No latīņu valodas tulkojis, priekšvārdu un komentārus sarakstījis Ē. Mugurēvičs. Rīga, 2005.

Jurginis 1987 – Jurginis J. Lietuvos krikštas. Vilnius.

LI 2012 – Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius.

Zinkevičius 2000 – Zinkevičius, Z. Lietuvių poteriai: Kalbos mokslo studija. Vilnius.

Zinkevičius 2004 – Zinkevičius, Z. Lietuviški poteriai – raštijos pradžia // Rinktiniai straipsniai IV. Vilnius.

Zinkevičius 2009 – Zinkevičius, Z. Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis ir lietuvių kalbos mokslas // Lituanistica, t. 55, Nr. 3-4(79-80), p. 116-126.