www.voruta.lt
LR Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranskiečiui
LR Kultūros Ministrei Lianai Ruokytei – Jonsson
Taip pat skaitykite
Pareiškimas
Dėl Vilniaus Pranciškonų vienuolyno lituanistinio kultūros paveldo
2017 03 20
Vilnius
Pranciškonų vienuolynas nuo 14 a. buvo puoselėjamas Lietuvos valstybės, jis tarnavo Lietuvai. 1864 m. okupacinė Rusijos valdžia jį uždarė. Vilnių 1920 m. okupavus Lenkijai, į Vilnių atvyko Lenkijos pranciškonai. Okupacinė Lenkijos valdžia tik 1938 m. vienuolyną pripažino „Pranciškonų Ordino Lenkijoje“ nuosavybe, tačiau tuometinės okupacinės valdžios sprendimas dabartinėje Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje yra niekinis. Vilnių okupavus ir prijungus prie Lenkijos minimas vienuolynas netapo Lenkijos valstybės turtu. Vienuolyno pastatai buvo ir liko Lietuvos valstybės nuosavybe ( žr. L.N. Rasimas Rasimavičius LDK architektūrinis paveldas perduodamas Lenkijai. Priedas Nr.3).
Iš Lenkijos atvykusiems Pranciškonų ordinų atstovams Vilniaus savivaldybė Vyriausybės nutarimu dar 2004 m. atidavė bažnyčią, skyrė žemės, patalpų, įrengė apie 500 m2 patalpas gyvenimui ir maldai prie bažnyčios (Trakų, Pranciškonų g.). Šis Lietuvos geranoriškas kompromisas nutylimas, siekiant dar didesnių patalpų plotų.
Aptariamas senasis vienuolynas turi svarbią mokslinę ir lituanistinę, paminklinę-memorialinę Lietuvos kultūros paveldo registrinę vertę.
Šio vienuolyno patalpose 20 a. pradžioje Pirmojo pasaulinio karo epochoje buvo pagrindinis atgimstančio lietuvių mokslo, kultūros, švietimo, svarbus tautinei lietuvių egzistencijai visuomeninės šalpos centras. Čia veikė Lietuvių mokslo draugija su biblioteka, lietuviška mokykla, dirbo ir gyveno Lietuvos atgimimo vadovas Jonas Basanavičius Čia buvo senosios, dar iki pirmosios spausdintos knygos raštijos lopšys.
Pabrėžtina, kad pagal LR teisę, patalpos, kadaise priklausę religinei bendrijai, jai negrąžinamos, jei jos susiję su mokslo, kultūros, švietimo įstaigomis („LR Religinių bendrijų teisės…“ 1995.03.21 str.4, paragrafas 3 ). Pagal šią formuluotę, vertinant praeities istoriją, neabejotinai turime suvokti, kad čia veikė įstaigų funkcijas vykdžiusios organizacijos.
Minėtų paminklinių patalpų reikšmės lituanistiniam mokslui ir paveldui reikiamai nesuvokė atitinkama Lietuvos civilinė ir bažnytinė administracija. Apgailestaujame, kad Lietuvos katalikų bažnyčios aukščiausias vadovas pasirodė nepakankamai lojalus lietuvių tautos kultūriniam paveldui. To pasėkoje atsirado 2017 03 13 Vyriausybės sprendimas (ELTA, 2017 03 14), kuris negali būti toleruotinas. Protestuojame prieš šias Vyriausybės vienpusiškas derybas ir sprendimą.
Lituanistinių paminklinių pranciškonų vienuolyno patalpų panaudojimo klausimas turi būti dalykiškai sprendžiamas, nesityčiojant iš Lietuvos valstybingumo ir mokslo. Paradoksalu, kad lituanistinį paveldą pavedama „globoti“ pašalinėms jėgoms.
Lietuvos mokslo ir kultūros atstovų, ginant lituanistinį paveldą 2013 -2017m.m., Lietuvos Sąjūdžio vardu
Istorikas, paveldosaugininkas, doc.dr. R.Batūra
Teisininkas, signataras, vienas iš dab. Lietuvos Konstitucijos autorių Rasimas Rasimavičius
Lituanistas hab. dr. K.Garšva
Istorikas, Akad. prof., hab. dr. A.Tyla
Nacionalinės premijos lauretas Lituanistas, Akad. Z.Zinkevičius
Nacionalinės premijos lauretas LKMA Akad.dr. N.Kitkauskas