Baigusi darbą 1919-ųjų gruodį, Lietuvos delegacija prie Taikos konferencijos Paryžiuje išsiskirstė, likę neišspręsti reikalai buvo patikėti nuo metų pradžios su ja redaktoriumi dirbusiam lietuvių kilmės rašytojui Oskarui Milašiui.

Skiriamąjį raštą pasirašė delegacijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Augustinas Valdemaras, per klaidą ar tikėdamasis paspartinti reikalus, Milašių skyręs Lietuvos diplomatinių ir konsulinių reikalų patikėtiniu Prancūzijoj. Po dviejų savaičių buvo gautas atsakymas – Milašius Prancūzijai priimtinas, patvirtinamas Milašių pažinojusio užsienio reikalų ministro Filipo Bertelo (Philippe Berthelot) ranka paraštėje įrašytu įrašu: „Milosz est très bien“ (Milašius yra labai gerai*)[1].

Tačiau būsimojo pasiuntinio rangas iš reikalų patikėtinio buvo pakeistas į laikinojo atstovo: tuo metu nei Prancūzija, nei jokia kita valstybė dar nebuvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybės. Vadinasi, baigiantis 1919-iesiems, poetas mistikas ir Paryžiaus salonų lankytojas, Paryžiuje gerai žinomas, bet Lietuvoje negirdėtas, nematytas, lietuviškai nemokėjęs kalbėti rašytojas, Rusijos pilietis – Oskaras Milašius – tapo pirmuoju (laikinu) Vasario 16-osios Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Žiūrint iš šiandieninių perspektyvų, tai stebinantis pasirinimas, tačiau anuo metu, Lietuvos delegacijai skubiai išsiskirstant, Milašiaus kandidatūra atrodė vienintelė reali galimybė. Geresnio žmogaus kaip Milašius nebuvo, manė jo kandidatūrą entuziastingai palaikęs Petras Klimas[2].

Milašius gimė 1877 m. metais Čerėjoje, istorinėje Lietuvoje (dabartinėje Baltarusijoje), kur jo prosenelis turėjo kelis iš Sapiegų įsigytus dvarus, vienas jų – vaikystėj pamilta ir prarasta, vėliau vaizduotėj daugel kartų atkurta poeto gimtinė. Milašius augo lenkiškoj terpėj, šeimoje kalbėjo lenkiškai, kartais vokiškai, bet save laikė lietuviu asmeninio, istorinio ir geografinio paveldėjimo prasme, ne rusu, nors turėjo Rusijos pilietybę, ir ne visai lenku, tiksliau sakant – lenku savo kalbos, kultūros ir draugysčių, o ne giliai išgyventos, poezija subrandintos ir jį įpareigojančios tapatybės prasme.

Rusijos Milašius nemėgo, spėju, kad ji jam tebuvo blogai veikianti administracinė struktūra, o Čerėja – Lietuvos žemė, tėviškė, poetui egzistuojanti tame pačiame ilgumos ir platumos taške kaip Vilnius ar Kaunas (matyt, dėl geografijos Milašius nesismulkino!), Šiaurės kraštas, vizualiai ir emociškai išgyventas kitaip nei Lenkija, nors ir ši vienur kitur poeto tituluojama „tėvyne“. Su šaltoka motina ir sunkaus būdo tėvu Milašius nesugyveno, tačiau būtent iš jo sužinojo, kad Milašiai kilę iš senos lietuvių bajorų šeimos, valdžiusios dvarus etninėje Lietuvoje netoli Kauno. Savo lietuviška kilme Milašius didžiavosi, ypač 1831 m. sukilime dalyvavusiu seneliu, Lietuvos ir Lenkijos karininku Artūru Milašium. Tėvai vienuolikmetį Oskarą 1889-aisiais išvežė mokytis į Paryžių. Baigęs licėjų, jis studijavo orientalinę epigrafiją, asirų bei hebrajų Kas ir kada suvedė Milašių ir Lietuvos delegaciją, atvykusią į Taikos konferenciją Paryžiuje? Iš esmės – atsitiktinumai.

Su Ernestu Galvanausku Milašius susipažino dar 1917 m., tačiau artimi ryšiai tarp jų tuo metu neužsimezgė. Antroji Milašiaus lietuviška pažintis – kun. Adomas Vilimas, 1918 m. gruodžio pabaigoje atskubėjęs į Paryžių tvarkyti parengiamųjų  Taikos konferencijos reikalų. Jųdviejų susitikimą kiek vėliau aprašys pats Milašius, išryškindamas sparčią įvykių eigą, tarsi jo kun. Vilimui tartas „sutinku“ būtų buvęs savaime suprantamas dalykas: „Vieną gražią dieną pamačiau pasirodant mano kabinete lietuvį, atėjusį mane pakviesti tiesiogiai padirbėti [mano] kraštui. Priėmiau redaktoriaus vietą Lietuvos delegacijoj prie Taikos konferencijos: praėjus metams, aš buvau paskirtas Lietuvos ministru Paryžiuje.“[3] Ką jautė svečio užkalbintas Milašius, tiksliai nežinome, lygiai kaip nežinome, kaip sureagavo Vilimas supratęs, kad Milašius nekalba lietuviškai, o jis – prancūziškai. Jie kalbėjosi lenkiškai, sutarė, kad reikalas svarbus, o jųdviejų susitikimas, Milašiaus požiūriu, atrodė kaip Apvaizdos skirtas.

Maždaug tuo pačiu metu Milašius gavo lietuvių Informacijos biure Šveicarijoj dirbusio kun. Vinco Bartuškos laišką, kviečiantį jį talkinti Taikos derybų metu. Bartuškos laiškas yra dingęs, tačiau išliko Milašiaus atsakymo faksimilė, liudijanti poeto meilę Lietuvai ir jo norą padėti mylimajai tėvynei. Ir kun. Vilimas, ir kun. Bartuška, tikriausiai ir E. Galvanauskas apie Milašių sužinojo sekdami prancūzų spaudą, pavyzdžiui, 1917–1920 m. ėjusius žurnalus „L`Affranchi“ ir „La Revue baltique“, kur galėjo pastebėti Milašiaus politinės tematikos straipsnių ar jo patriotinę poemą „Patrie“ („Tėvynė“), pasirašytus autoriaus kilmę išduodančiais slapyvardžiais – De Labunowo, Lithuanien ar L. de Labunowo-Lithuanien. Slapyvardis De Labunowo, naudotas 1916–1918 m., – pasikeitusios Milašiaus etninės savimonės signalas, nurodantis jo protėvių Lietuvoje gyventą vietą: žinoma, kad 1578 m. Milašiai įsigijo nuosavybę vardu Labūnava arba Anusevičiai ir Serbinai. Atsakydamas kun. Bartuškai ir kun. Vilimui, Milašius nesiteiravo, kokie lietuvių siekiai ir kaip jis, prancūzų poetas, galėtų padėti tėvynei. Peršasi išvada, kad Vasario 16-osios Lietuvą jis atrado pats ir kad šis jo atradimas galėjo būti panašus į religinio politinio pobūdžio apreiškimą, „une illumination“, šmaikštauja Milašių nepriekaištingai tyrinėjęs istorikas Žiuljenas Gelenas (Julien Gueslin)[4]. 1917 m. pavasarį Milašius su lengva ironija rašė, kad jis gimęs tolimoj Lietuvos paribio zonoj ir Lietuvą apibūdino kaip vis dar atpažįstamą, nesenai atrastą geologinį sluoksnį. Praėjus metams, Milašius jau buvo apsisprendęs viešai remti tautinę ir savarankišką Lietuvą. Kaip suprasti šitokį staigų jo pokytį?

Įsibėgėjus Pirmajam pasauliniam karui, Milašius buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Galimai per protekciją arba dėl savo lingvistinių gabumų jis buvo paskirtas į Bertelo įsteigtą Spaudos biurą prie Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, kur išbuvo dvejus metus iki prisijungimo prie Lietuvos delegacijos 1919-ųjų žiemą. Kokios buvo jo pareigos, nežinoma, tačiau jis dirbo redaktoriumi, todėl tikėtina, kad susidurdavo su gausia informacine medžiaga, laikraščiais, brošiūromis, atsišaukimais, manifestais, diplomatinėmis notomis, pranešimais, kurie suplaukdavo į ministeriją iš įvairių informacijos biurų ir Prancūzijos atstovybių užsienyje. Tą medžiagą jis peržiūrėdavo, atrinkdavo, kas svarbu, analizuodavo. Iš smulkių išlikusių archyvinių fragmentų, istorikui Gelenui iš dalies pavyko atkurti Milašiaus darbo aplinką ir įvardyti vieną kitą jam patikėtą uždavinį, pavyzdžiui, Bertelo prašymu parengtą raportą apie politinių aljansų tarp Baltijos kraštų galimybę. Jis neabejoja, kad Spaudos biure atsirasdavo ir tokių leidinių, kaip Šveicarijoje leistas žurnalas

„Pro Lithuania“, kuriame Milašius galėjo rasti nemažai informacijos apie Lietuvą. Maždaug iki 1916 m. Milašius nieko nebuvo girdėjęs apie tautinį separatistinį lietuvių judėjimą; jis į jo akiratį pirmąkart pateko Milašiui dirbant Spaudos biure, teigė pats poetas. Dveji metai, praleisti Spaudos biure, buvo svarbūs ir kita prasme – kaip neįkainojama diplomatinio darbo mokykla, jam padėjusi pasisavinti diplomatinę kalbą, susipažinti su prancūzų diplomatais ir jų darbo stiliumi, susidraugauti su dviem latvių kilmės patriotais – Ana Kenin (Anne Kenine) ir Arturu Tupinu (Arthur Toupine), su kuriais jis netrukus įsteigs žurnalą „La Revue baltique“. 1917–1918 m., dirbdamas Spaudos biure, Milašius pradėjo rašyti publicistinius straipsnius apie Lietuvą – siekė sudominti skaitytojus ir juos palenkti Lietuvos pusėn.

Juose įdomiai atsispindi Milašiaus vaizduojamos Lietuvos metamorfozė iš supoetinto legendinio krašto į sąmoningą, laisvės siekiančią ir jos nusipelniusią šalį. Pavyzdžiui, 1918 m. kovą žurnalui „L`Affranchi“ (liet. laisvas, išlaisvintas) jis rašo straipsnį „Lenkija ir Lietuva“, įvardija dvi didžiąsias istorijos nuskriaustąsias – Lenkiją ir Lietuvą, paberia žinių apie jų abiejų kultūras, daugiau apie Lenkijos, nes apie ją Milašius buvo geriau informuotas, iškelia jų tragišką istorinę patirtį – padalijimus, prarastą vietą žmonių atmintyje ir žemėlapiuose – jas suartindamas teisės į laisvę pagrindu, jas išskirdamas todėl, kad jų kalba ir etninė kilmė nėra identiškos, Lietuvą, ne Lenkiją, vaizduodamas kaip nuostabiai gražią poetų mąstytojų šalį ir kaip didžiąją nuskriaustąją: gyvųjų pamiršta, Lenkija figūravo istorijos knygose, o Lietuva, be vardo ir be karūnos, liko tiek knygų, tiek laiko, tiek žmonių atminties užmarštyje.

Akivaizdus Milašiaus noras apeliuoti į skaitytojų empatiją, įtikinti, kad save gerbiančios valstybės negali likti abejingos šių nuskriaustųjų atžvilgiu. Antrasis rašinys – „Tautų teisė iš Lenkijos ir Lietuvos perspektyvos“ – rašytas 1918-ųjų balandį. Autoriaus dėmesio centre – moralinė Lenkijos ir Lietuvos teisė į laisvę kaip pagrindą jų valstybingumui, autoriaus siejamam su V. Vilsono paskelbtais tautų apsisprendimo principais ir su jam brangiomis Didžiosios prancūzų revoliucijos vertybėmis. Žvelgdamas į ateitį, Milašius teigia, kad abi valstybės vertos ne abstrakčių, kad ir kaip kilnių, svarstymų, o neatidėliotinų – realių – sprendimų.

Trečiasis rašinys, „Lietuva“, pasirodęs gegužę, pats įdomiausias, nes jis veda į aiškiai artikuliuotą Lietuvos ir Lenkijos atskyrimą. Straipsnio pradžioje minimos abi valstybės, toliau autorius prašo vakariečių pripažinti Lenkijos svarbą, o pabaigoje, kreipdamasis į Lenkiją, taria: nevaržyk Lietuvos laisvės, neprimesk jai savų tradicijų, nebandyk plėstis kito – tavo kaimyno – žemėje. Milašiaus žodžiai – staigus emocijų proveržis, išprovokuotas lenkiškoje spaudoje pasirodžiusių Lietuvai nepalankių komentarų, ir tuo pačiu signalas, kad 1918 m. pavasarį Milašius nebematė galimybių suderinti Lietuvos ir Lenkijos interesus ir todėl sparčiai orientavosi į dviejų savarankiškų valstybių modelį. Priminsime, kad „Lietuva“ buvo rašyta praėjus dviem trims mėnesiams po Vasario 16-osios, kuri atvėrė galimybę (ir, Milašiaus atveju, būtinybę) rinktis ne istorinės LDK, o kitokios, kaip kiek vėliau Milašius pakartotinai sakys – ateičiai atviros modernios valstybės modelį, grindžiamą tautų teise apsispręsti.

Susieti save su Lietuva Milašiui nebuvo lengva. Tikėtina, kad šį sprendimą jis priėmė su niekuo nepasitaręs ir tik vėliau jį aiškino artimiesiems draugams, iš jų lietuvių kilmės aristokratui Morisui Prozorui (Maurice Prozor), kuris gerai suprato, ką Milašiui, tremtiniui vietos, socialinės kilmės ir istorijos prasme, reiškė tarti „taip“ savam kraštui ir ką jam reiškė atsiskirti nuo ilgai sava laikytos lenkų bendruomenės. Išskyrus Joną Grinių, pirmieji Milašiaus tyrinėtojai nesidomėjo jo tapatybe, laikė jį Lietuvoje gimusiu lietuviu, tačiau nekėlė klausimo, kur tiksliai ta Milašiaus gimtinė ir kodėl jis apsisprendė už Lietuvą, ne už Lenkiją. Iki maždaug 1995 m. diplomatinė Milašiaus veikla nebuvo tyrinėjama.

Būdama Paryžiuje, pakalbinau Milašių gerai pažinojusį rašytoją: pasakykite, ką Milašiui reiškė Lietuva? O jis atsakė: „La Lituanie! Mais il l‘avait inventée.“ (Lietuva! Bet jis ją sukūrė vaizduotėje.) Padėtis pasikeitė atsivėrus Lietuvos archyvams po 1990 m. Šiandien dauguma Milašiaus tyrinėtojų žino, kad Lietuva jam buvo realiai egzistuojanti valstybė, ne vienas svarsto, kodėl jis pasirinko Lietuvą, Geleno žodžiais tariant, kaip atsitiko, kad Milašius (dar kartą) tapo lietuviu? Šia prasme įdomūs Česlovo Milošo komentarai. Pastarasis teigia, kad jų abiejų šeimos etninę tapatybę suprato vienodai, ir vieni, ir kiti Milašiai save laikė lenkais, bet ne visai, nes drauge ir lietuviais. Šią mintį jis tikslina: „Aš irgi [kaip O. Milašius] visada stengiausi išlaikyti lietuviškąją savo tapatybę, nors aiškių aiškiausiai supratau, kad tai neįmanoma, nes čia reikalas sukasi apie negrįžtamo laiko liekaną.“[5] Milašiaus santykis su praeitimi, ne tik Lietuvos, bet apskritai su praeitimi, buvo kitoks ir todėl jam nereikėjo stengtis istorijos laikrodžio atsukti atgal.

Kaip žmogus ir poetas jis gyveno praeityje, ne toje praeityje, kuri įkalina vienoje buvusio laiko atkarpoje, o praeityje, kuri vaizduote projektuojama į būsimą laiką: „valanda bus nauja toje taip senoje ateityje,“ – teigia viena Milašiaus eilutė. Nuo šeimoje nugirstos Lietuvos jis niekada nebuvo nutolęs, ji jam visada buvo brangi, atvira tolimai praeičiai ir ateities perspektyvoms. Todėl Vasario 16-osios Lietuvą jis sutiko kaip seną ir naują, kaip dabartimi tampančią praeitį ir drauge kaip nuostabų liudijimą, kad visa, kas buvo, persikūnija į kitas formas. Milašių gerai supratęs Klimas, jį prilygina „iš praeities ūkanų“ atgimstančiam patriotui, kuriam Lietuva buvo „amžių aureole apklėsta rinktinė visų lietuvių sąvoka“.

Panašus „buvo ir vėl yra“ santykis randamas Milašiaus 1919 m. kovo 29 d. paskaitoje. Pradžioje jis teigia, kad Lietuva – senoji indoeuropiečių tėvynė, civilizacijos (bendrąja prasme) išeities taškas, o pabaigoje skelbia ateinant naują erą: „Dar nebaigti griovimo darbai, o jau iš griuvėsių kyla tas, kuris teigia amžinai pasikartojantį prisikėlimą – šalis, pasiruošusi atstatymo darbui, pati seniausia Europoj – arijų protėvis.“

Čia labai gražiai viena su kita persidengia praeitis ir ateitis, matomas žmogaus ir istorijos tęstinumas, kurį netrukus tyrinės Milašiaus metafizinė poezija, orientuota į erdvės ir laiko, būties ir nebūties, medžiagos ir dvasios santykius. Milašius buvo poetas mistikas ir metafizikas, drauge – žmogus, sugebantis mąstyti istoriškai; jis suvokė, kad karo pabaiga į Europą atneša esminius pokyčius ir todėl džiūgavo, kad Vasario 16-osios Lietuva pirmoji žengė reikšmingą žingsnį į priekį. Taigi jo lietuviškasis apsisprendimas buvo sudėtingas, sietinas su jo kaip egzilio vietos (geografine ir metafizine prasme) nostalgija, su jo anksti pajusta, bet neįvardyta tuštuma, atsivėrusia praradus gimtinę, su jo laiko sąmone, linkusia sugretinti pradžios ir pabaigos, būties ir nebūties patirtis, ir nemažiau su tais dvasiniais bei moraliniais įsipareigojimais, kuriuos jis sau kėlė po 1914 m.

1914 m. gruodį Milašius išgyveno stiprų dvasinį lūžį. Kito jo vertybių skalė, atsirado religinės misijos nuostata. Po metų pasirodė poema „Paguodos žodžiai“, aukštinanti jo naująsias vertybes, iš kurių svarbiausios – meilė ir siekis vienatvę derinti su veikimu pasaulyje. Netrukus jis įsijungė būrelį, suburtą siekiant paruošti dirvą pokario visuomenės atsinaujinimui. 1918-aisiais jis tampa vienas Apaštališkojo centro steigėjų, užsibrėžiamas tikslas – puoselėti dvasinį gyvenimą ir keisti visuomenę dėmesį sutelkiant į žmogaus moraline verte pagrįstą hierarchiją, socialinį teisingumą ir humaniškus tarpusavio santykius kaip pagrindą naujajai Europai.

1919 m. vasarį Milašius skaito viešą paskaitą apie poeto vaidmenį, jis atmeta tezę menas menui ir skelbia, kad poezija gali būti kelias į tobulesnį pasaulį. Tokia jo veiklos raida – žingsnis tarnystės Lietuvai linkui, ir tai patvirtina jo minėtoji kovo 29-osios paskaita: ją baigdamas, jis kreipiasi į Apaštališkojo centro draugus, dėkoja už pagalbą, leidusią jam suvokti ryšį tarp dvasios ir medžiaginio pasaulio ir tuo pačiu atpažinti, ką – pačia giliausia prasme, kaip jėga ir paguoda, – reiškia jaunoji lietuvių demokratija.

Peršasi išvada: Lietuvą Milašius atrado pats, tačiau jo ryšiai su dvasinį ir politinį socialinį atsinaujinimą skelbusiomis prancūzų grupėmis stiprino jo ryžtą tarnauti Lietuvai ir šiai tarnystei davė sąmoningai priimtos misijos aspektą, nutylėtą viešuose kontekstuose, draugams pasakytą puse lūpų „Juos myliu, kad Jam [Dievui] patikčiau“, išreikštą dviem metaforomis, turinčiomis misijos, luomo ir dviejų valstybių kontrasto užuominų: „Ir aš būčiau galėjęs vykti karūnuotis rožėmis į Varšuvą, /…/ bet tikėjaus būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku liaudies kryžiumi“ (iš esė „Du politiniai mesianizmai“).

Praėjus keleriems metams, Milašius dar kartą aiškina, kodėl jis pasirinko Lietuvą, pabrėždamas moralinę pareigą ir apjungdamas kone visus argumentus: „Kadangi Lietuva nuo XIII amž. buvo mano senelių tiesioginė tėvynė, kadangi mano tėvų tėvai gyveno iš lietuvių, o ne lenkų, kaimiečių darbo, kadangi Lietuva buvo silpnesnė ir pagaliau – sprendžiamoji priežastis – kadangi tik nepriklausoma Lietuva, įsikūrusi Vilniuje, tegali visu platumu apginti tų reikalus – tų, kuriuos, rodosi, istoriškas fatališkumas jungia su Lenkija, – aš nutariau ginti lietuvių reikalus.“[6]  Šis Jonui Griniui duotas atsakymas bus pats išsamiausias, apjungiantis praeitį ir dabartį, tautinę tapatybę, socialinę kilmę, pareigą Lietuvos žmonėms, asimetrinį Lietuvos ir Lenkijos galių santykį ir diplomato žvilgsniu matuojamą progreso Lietuvoje galimybę.

Milašius mielai sutiko būti Lietuvos atstovu Prancūzijoje, pradžioje galbūt manė galėsiąs derinti poeziją ir diplomatiją (Prancūzijoj šis modelis žinomas), tačiau netruko suvokti, kad Lietuvos diplomato darbams Paryžiuje teks skirti kone visą laiką, tuo labiau, kad jis neturėjo stiprios komandos ir pats nešė didžiąją diplomatinių bei konsulinių darbų naštą. Atsirado smulkių, tačiau neatidėliotinų reikalų, pavyzdžiui, banko sąskaitos, darbuotojų vizos, protokoliniai vizitai, ryšys su Lietuvos vyriausybe, kuris kartais strigo, ypač Milašių jaudinę lenkų spaudoje pasirodę priešiški komentarai. Vienas pirmųjų Milašiaus demaršų – bandymas aiškintis Lietuvos statusą, pirmieji gauti atsakymai – nuviliantys: Lietuva pripažįstama laikinai ir tik de facto. Pirmųjų jo darbo mėnesių korespondencija įspūdinga tiek savo kiekiu, tiek adresatų ir reikalų įvairove: Milašius informuoja Antantę, kad lenkų kariuomenė pažeidė demarkacijos liniją; Užsienio reikalų ministerijai aiškina, kad Vilnius nemato galimybės tuo pačiu metu spręsti visų su Rusija susijusių klausimų; įspėja Tautų Sąjungą dėl pavojingos padėties Klaipėdoje vokiečiams neskubant pasitraukti; perduoda Ambasadorių konferencijai Rytų Prūsijos tarybos laišką, prašydamas atkreipti dėmesį į mažlietuvių siekius sujungti abi Lietuvas ir t. t. Milašiaus poeto šioje korespondencijoje nerasime. Jis mintis reiškia dalykiškai, jaučia adresato rangą ir atitinkamai kalibruoja stilių, moka suregzti sakinį teiraujantis ir fiksuojant išvadas; nevengia etiketo ribose pamalonint adresatą (Prancūzija – „teisingumo švyturys“); pašantažuoti (tai „gresia Europos saugumui“); švelniai pagąsdinti („lietuviai sukils“); apeliuoti į didžiųjų sąžinę (Lietuva „daug nukentėjo“). Milašiaus diplomatinė kalba – nepriekaištinga ir buvo tuoj pat pastebėta ministerijoje. Į ją įsiskaičius, akivaizdu, kad jis gerai informuotas, puikiai valdo argumentacinį diskursą, padėtį analizuoja pasiremdamas istorine medžiaga ir juridiniais Antantės ar Tautų Sąjungos nuosprendžiais.

Įdomi ir proginė, smulkioji Milašiaus korespondencija: jis išnaudoja kiekvieną progą oriai priminti Lietuvą, ją pakylėti, sukurti modernios valstybės įvaizdį, ją matyti santykyje su kaimynėmis ir taip įkomponuoti į Europos valstybių visumą. Štai Milašius sveikina Prancūziją su 50-uoju gimtadieniu, aukština jos senąsias demokratines tradicijas, atnaujintas 1870 m. lapkričio 11 d. (šią dieną Prancūzija tapo Trečiąja Respublika); prisiminęs bendrąsias vertybes, jis sugretina Lietuvą ir Prancūziją, aiškina, kad Lietuva, viena seniausių tautų, kaip ir Prancūzija, siekia būti laisva, demokratiška ir tautine valstybe. Šitokie jubiliejiniai sveikinimai – ne poza ir ne tuščias diplomato etiketas. Milašius gerbė prancūziškąsias vertybes, jomis tikėjo, lygiai kaip jis tikėjo sena, bet modernėjančia Lietuva, kylančia iš valstiečių luomo ir todėl sugebančia spręsti socialinio teisingumo klausimus, savita, bet ne izoliuota, pasirengusia bendru sutarimu ateityje jungtis į didesnius vienetus. Balansas Milašiui būdingas, šiuo atveju, tarp nedidelės valstybės ir jos saugumą garantuojančių aljansų su kaimynėmis.

Atstovo pareigas Prancūzijoje Milašius ėjo neilgai, iki 1925 m. Jo prioritetai šiuo laikotarpiu nesikeitė: tarptautinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas, narystė Tautų Sąjungoje, susitarimas su Lenkija dėl sienų, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos ir draugiški santykiai su Prancūzija. Visi jie – gyvybiškai svarbūs, visi jie – be galo sunkiai išrišami. Pripažinimas de facto išsisprendė lengviausiai, 1920-ųjų pavasarį Milašius tapo Lietuvos reikalų patikėtiniu, po pusmečio buvo įgaliotas atstovauti Lietuvai Tautų Sąjungos posėdžiuose. Tai reiškė, kad jis išskiriamas iš kitų Lietuvos pasiuntinių. De jure klausimas, atvirkščiai, patikėtas Ambasadorių konferencijai, stipriai strigo, nežiūrint atkaklių Milašaus bandymų judinti Prancūziją aiškinant, kad pripažinimas de jure yra tas pirmasis žingsnis, kuris leis Lietuvai nedelsiant imtis spręsti kitus reikalus. Derybos dėl de jure statuso nusitęsė iki 1922 m. ir iki pat pabaigos buvo neįtikėtinai sunkios. Prancūzijoje Lietuva nebuvo nežinoma, bet iki 1918-ųjų ji reiškė ne valstybę, o tautą, todėl naująja Lietuva nepasitikėta, kildavo įtarimų dėl jos stabilumo ir tariamai provokiškos orientacijos. Visgi didžiausia kliūtis buvo nedraugiška (Milašius sako – „pasibaisėtina“) Lenkijos laikysena ir atviru žodžiu išreikšta Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pozicija: mes nerizikuosim prarasti įtaką Varšuvoj, kad Jums padėtume, – tarė Milašių kaip poetą gerbęs Baltijos šalių politikos biuro direktorius. Iš esmės dėl de jure statuso buvo sutarta 1922 m. pavasarį, tačiau derybos strigo iki rudens nesutariant dėl teksto, susijusio su Nemuno internacionalizacija. Milašiui vėl teko tarpininkauti ieškant naujų sutarties formuluočių. Narystė Tautų Sąjungoj buvo išspręsta lengviau – 1921 m. rugsėjį plenariniame Asamblėjos posėdyje Ženevoje delegatų dauguma balsavo už Lietuvos narystę. Milašius džiūgavo ir liūdėjo, Lietuvos delegacijos įgaliotas tarė didelėje įtampoje rengtą oficialiąją Lietuvos padėkos kalbą, o liūdėjo todėl, kad, solidarizuodamasi su Lenkija, Prancūzija susilaikė: Vilniaus klausimas dar nebuvo išspręstas.

Dėkodamas Tautų Sąjungai, Milašius mandagiai reikalavo, kad Želigovskio armija būtų tuoj pat atitraukta iš Vilniaus krašto. Prancūzijos susilaikymą, kad ir numanytą, Milašius išgyveno kaip šaltą dušą. Nusivylęs, išsekęs nuo ilgai užsitęsusių derybų, nuogąstaudamas dėl Vilniaus, laiške N. Barne jis rašė, kad visa jo politika žlunga ir „baigiasi žodžiais neišreiškiamu liūdesiu“. Tą dieną jis apsisprendė atsistatydinti (garbės dalykas), išskubėjo į Kauną ir, atmetęs jam siūlomą užsienio reikalų viceministro postą, visgi sutiko likti reikalų patikėtiniu iki 1925 m., nors žinojo, kad prieš akis dar Klaipėdos ginčas ir artėjanti Pauliaus Hymanso (Paul Hymans) derybų baigties katastrofa.

„Katastrofa“ – Milašiaus žodis, jo žodyne atsiradęs dalyvaujant P. Hymanso vadovaujamose derybose dėl Vilniaus Briuselyje ir Ženevoje. Vilniaus klausimas Milašiui buvo pats skaudžiausias, asmeninis, pareikalavęs ištvermės atremti Lenkijos demaršus, drąsos spausti Prancūziją, geros orientacijos, kad suvaldytų kaskart spartėjantį įvykių srautą. Kaip žinia, Tautų Sąjunga (ir Prancūzija) nerado būdų taikiai išspręsti Vilniaus konflikto; ji 1923 05 13 rezoliucija priėmė Vilniaus Seimo rinkimų rezultatus ir taip iš esmės derybose padėjo tašką. Formaliai pasikalbėjimai ir toliau vyko, tačiau Milašiui buvo aišku, kad tai tik bergždžias diplomatinis žaidimas. Po gero pusmečio aprimęs, bet nesusitaikęs su padėtimi, Milašius rašė, kad jis – tarsi žmogus, stebintis „kaip byra visas jo darbu dėl draugų, – bet ir dėl priešų, – politinės ramybės statytas namas“.

Žlugo jo ilgai puoselėtos viltys, gal nerealios, bet jam kaip žmogui ir poetui nepaprastai brangios. Jo gilieji įsitikinimai, susiformavę 1918 m., nesikeitė, jie tik stiprėjo Milašiui pasitelkiant naujų argumentų, kurie ryškiausiai atsispindi žurnale „Le Monde slave“ išspausdintame esė „Vilnius ir Europos civilizacija“. Oponuodamas ten pat pasirodžiusiam „Vilnius ir lenkų civilizacija“, Milašius aiškina: Vilnius visada buvo Lietuvos sostinė, jos politinis ir dvasinis centras; Vilniaus krašte atsidūrę lenkai belaisviai integravosi į lietuvių tautą, o ne atvirkščiai; valdoma iš Vilniaus, Lietuvos valstybė išliko gaji iki pat padalijimų; tiesa, sukilimų dalyviai lietuviai jautė bendrumą su lenkais, bet jie anaiptol neatsisakė savo tautinės tapatybės; Vilniuje nuo seno gyveno ne vien lenkai, todėl jis negali būti laikomas lenkišku miestu.

Demografiniai argumentai už lenkišką Vilnių Milašiui buvo gerai žinomi, jis suvokė jų svarbą vakariečiams ir stengėsi apeiti siauras etnines pozicijas atverdamas duris geopolitiniams svarstymams dėl Lietuvos vaidmens Rytų Europoj ir apskritai dėl stabilumo pokario Europoje. Lietuva gali būti visavertė ir patikima valstybė tik su Vilnium, – teigė Milašius savo rašiniuose, savo notose, savo pokalbiuose su Prancūzijos užsienio reikalų ministerija. Jis ją matė didesnę negu šiandieninė, visų pirma kaip barjerą tarp agresyviųjų valstybių, tikriausiai ir kaip tiltą pagal Stasio Šalkauskio studiją „Ant dviejų pasaulių ribos“, kurią jis buvo skaitęs.

O. Milašius vengė būti pirmojo plano veikėju. Lietuvą stebėjęs iš tolo, jis buvo atsargus, stengėsi neviršyti įgaliojimų, ypač derybose, kai reikėjo interpretuoti Lietuvos nuotaikas, ir pirmenybę mielai atiduodavo diplomatams iš Kauno. Jis save suvokė tradiciškai, kaip tą pirmąją grandį, kuri užtikrina sklandžius santykius tarp valstybių, kaip vyriausybės sprendimų vykdytoją ir redaktorių, sugebantį gera prancūzų kalba perstilizuoti lietuvių diplomatų tekstus, kad jie būtų tikslūs ir veiksmingi. Iš Milašiaus rankų išėjo beveik visos tarptautinėms institucijoms įteiktos svarbiosios notos, deklaracijos, memorandumai. Ta prasme jis buvo užkulisinis veikėjas, antra vertus, prireikus jis mielai imdavosi iniciatyvos, taigi buvo matomas ir girdimas Paryžiuje bei tarptautinėse konferencijose.

Keli pavyzdžiai: Lietuvos delegacijai vėluojant į Tautų Sąjungos posėdį 1920 m. rudenį, jis rengė dokumentus dėl Lietuvos narystės; prasidėjus P. Hymanso deryboms Briuselyje 1920 m. pavasarį, jis tikslino Lietuvos poziciją, skaitė deklaraciją dėl Lietuvos teisės į Vilnių, dalyvavo debatuose dėl tariamai lenkiško Kauno. Klaipėdos ginčo laikotarpiu jis gesino Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pyktį jai sužinojus, kad sausio sukilimas nebuvo tik vietinio pobūdžio, tarpininkavo aiškinant Lietuvos poziciją ir galiausiai dėjo savo parašą šalia Eduardo Herio (Edouard Herriot), sutartį pasirašiusio už Tautų Sąjungą ir Prancūziją. Atsistatydinęs jis nenutraukė ryšių su Lietuva, tapo reziduojančiu ministru ir garbės patarėju, dirbo redaktorium, rašė Lietuvą garsinančius ir politinės tematikos straipsnius (brandžiausias – „Du politiniai mesianizmai“), vertė lietuvių pasakas ir dainas, rūpinosi lietuvių kultūros sklaida, taigi savanoriškai dirbo kultūros atašė darbus.

Su Milašiumi bendravę lietuviai diplomatai jį, rodos, be išimčių vertina tik šiltai ir tik jį pagirdami, pradedant nuo 1919 m. atstovybėj dirbusio kun. dr. Pijaus Bielskaus ir būsimojo prezidento Kazio Griniaus iki Milašių geriausiai pažinojusio ir jį ypač vertinusio P. Klimo ir paskutiniojo Lietuvos atstovo Paryžiuje Stasio Bačkio. Jie išskiria asmenines Milašiaus savybes (darbštumą, tikslumą, ištvermę), jo stilisto ir rašytojo talentą (genialus rašytojas, garsus visame Paryžiuje), gebėjimą apie Lietuvą mąstyti konceptualiai (S. Bačkio pastaba), humaniškumą ir ypač jo visišką atsidavimą Lietuvai. Milašių pažinusių žmonių atsiliepimuose jausti didžiulė pagarba, dėkingumas, netgi savotiškas kultas žmogui, kurio pagalba turėjo lemiamos svarbos Lietuvai kritišku pokario laikotarpiu. Jis buvo žinomas tarp prancūzų diplomatų ir todėl galėjo atverti duris kitiems lietuvių diplomatams; paryžietis, susipažinęs su prancūzų mentalitetu, jis lengviau rasdavo veiksmingas formuluotes tarp kietokos vyriausybės pozicijos ir nuolaidžiavimo.

Istorikas Gelenas santūriau apie Milašių atsiliepia todėl, kad jis klausia, ar jam pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą ir atsako: iš dalies taip, nors strigo Lietuvos ir Prancūzijos draugystė, užsitrenkė durys taikiems santykiams su Lenkija, Lietuva stiprėjo lėtokai, todėl nebuvo galima realiai pamatuoti jos pažangos[7]. Tačiau Milašiaus istorikas nekritikuoja, greičiau primena be galo sunkią – beviltišką – Lietuvos ir Milašiaus padėtį: Lenkija, kuri geopolitine prasme turėjo būti Lietuvos sąjungininkė, tapo jos prieše, o Prancūzija, žvelgdama atgal, tesiūlė federalinį Lietuvos–Lenkijos modelį. Pasak Geleno, nesėkmę lėmė ne ministerijos koridoriuose ar Kaune nugirsti komentarai, kad Milašius nebejaučia Lietuvos pulso (tokių komentarų buvo, tačiau ne jų persvara), o tarptautinės svarbos ir politinių galių disproporcija tarp Lietuvos ir Lenkijos ir neperspektyvi, priekin nejudanti Prancūzijos ir Tautų Sąjungos politika. Gelenas Milašių apibūdina kaip svarų, kūrybingą pagalbininką, 1919–1925 metų įvykiuose suvaidinusį lemiamą vaidmenį.

Milašiaus atsistatydinimą Prancūzijos užsienio reikalų ministerija sutiko įprasta nota, konstatuodama, kad Milašius dėjo visas pastangas sutaikyti Lenkiją ir Lietuvą, tačiau jos nedavė rezultatų; kad lietuvių ir prancūzų draugystė atrodė svyruojanti ir todėl, padėčiai tapus nebepakeliama, jis palieka Lietuvos reikalų patikėtinio postą. Nota atspindi paties Milašiaus išsakytas atsistatydinimo priežastis. Tai nereiškia, kad Milašius būtų abejojęs savo pasirinkimu ar keitęs nuomonę dėl Lietuvos kaip savarankiškos, tautinės valstybės, turinčios realią galimybę ateityje tapti svariu Europos politikos žaidėju. Krizių momentais Milašius atsisukdavo į save, viduje ieškodamas ne užuovėjos, bet sąlyčio taškų tarp dvasios ir medžiagos, misijos ir politikos, jo žodžiais tariant, jis dvasinę įžvalgą įliedavo į politiką, kad ją praskaidrintų. Krizės jį sustiprino, sutvirtino giliąsias nuostatas. Jis liko toje pačioje Lietuvos paradigmoje, tik praturtintas diplomatine 1919–1925 m. patirtimi. 1926-ųjų pavasarį jis rašo laišką lenkų filosofui Vincentui Lutoslavskiui (Wincenty Lutoslawski) apgailestaudamas, kad derybų dėl Vilniaus metu neatsirado politikų, o tarp jų buvo ir išskirtinių, galėjusių suprasti tikruosius lietuvių siekius. Buvo pasirinktos senos politinės formulės, taika nebuvo pasiekta.

Prisiminęs konkretų Lietuvos atvejį, Milašius siūlo bendrą naujųjų laikų dvasią atitinkančią formulę, kuri pripažįsta absoliučią tautų teisę į laisvę, tinkamai atsižvelgia į istoriją ir į esamojo laiko moralinius bei ekonominius reikalavimus. Tradicijos ir modernumo simbiozė. Milašius – Europos žmogus, kosmopolitas, savąjį valstybės modelį kūręs teise į tautinę valstybę; jis žinojo, kad tautinės valstybės gali išsigimti, todėl perspėjo dėl galimų katastrofų ateities Europoje ir teigė, kad nė viena valstybė neturi pagrindo ar teisės manyti, kad ji viena verta būti tobulos politinės sistemos modeliu.

Ateities Lietuvos struktūrų ar mentaliteto jis nedetalizavo, tačiau neapsiriksime sakydami, kad jo mąstysenoj ateities Lietuva apjungė kai ką labai seno, dalelytę lingvistinio ar/ir mentalinio paveldo, kai ką vakarietiško, galimai ateinančio iš mokslinių porevoliucinės Prancūzijos tradicijų, kurios Lietuvoje nebuvo įgyvendintos, ir naujo, siejamo su stipria tautine ir demokratine savimone. Tapęs diplomatu, O. Milašius ūgtelėjo, legendinę Lietuvą iškeitė į svarų potencialą turinčią modernią valstybę, kuri, jo nuomone, galėtų atlikti tilto ar neutralizatoriaus vaidmenį ir, nežiūrint didžiųjų kaimynių, ilgam išsaugoti savo nepriklausomybę.

Viktorijos Skrupskelytės komentaras skelbtas 20-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose.

* Vertimai iš prancūzų kalbos – V. Skrupskelytės.

[1] Protokolo tarnybos dokumentas. 1919 11 21. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos archyvai, k. Z658-99CP- COM/54. Tyrinėjant diplomatinę Milašiaus veiklą, naudotasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Lietuvos centrinio valstybinio archyvo dokumentais, o Prancūzijoje – minėtais Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos archyvais.

[2] Klimas P. Iš mano atsiminimų. Vilnius, Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 211.

[3] Milašiaus laiškas Christian Gauss, 1922 09 22 // O. V. de L. Milosz, Lettres inédites à Christian Gauss, Paris, Éditions André Silvaire, 1976, p. 78.

[4] Gueslin J. Une „illumination“ politique? Ou comment Milosz est (re)devenu lituanien (1917–1918) // Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz (toliau – CA AM) ,t. 53, 2014, p. 19.

[5] Milosz Cz. L`Immora- lité de l`art. Paris, Fayard, p. 261.

[6] Grinius J. O. V. Milašius – poetas. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 1930, p. 40.

[7] Gueslin J. Entre deux mondes, Oscar Milosz, croisades politiques et dilemmes d‘un homme de lettres (1916–1924) // CA AM, t. 52, p. 71–91.