Prof. dr. Antanas TYLA, www.voruta.lt

Pranešimas, 2017 09 16 skaitytas Anykščiuose vykusiame Lietuvių konferencijos 100-mečio minėjime)

Greitai minėsime atkurtosios Lietuvos Nepriklausomos demokratinės valstybės 100-metį. Paprastai Nepriklausomybės paskelbimą Lietuva švenčia Vasario 16-ją. Ir 100-metis bus švenčiamas Vasario 16-ąją. Tai svarbiausia Lietuvos valstybės atkūrimo data ir šventė. Dėl to nediskutuotina. Tačiau Lietuvos valstybės atkūrimas dar iki Vasario 16-osios praėjo keletą reikšmingų neužmirštamų sėkmės istorijos etapų, kurie rodo, kaip mūsų tauta uoliai ir išmoningai siekė ir ėjo prie savo politinio tikslo. Tokiais etapais buvo:

1) Lietuvos delegatų Lozanos pavergtųjų tautų konferencijoje viešas paskelbimas siekti savo nepriklausomos valstybės.

2). Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimas ir sušaukimas Lietuvos visuomenei sutelkti ir Lietuvos Tarybai sudaryti;

3) Lietuvos Tarybos sudarymas ir jai duotas mandatas paskelbti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą;

4) Lietuvos Tarybos 1918 m. Vasario 16-osios Akto paskelbimas dėl Lietuvos valstybės atkūrimo;

Visi šie etapai buvo įtemptas Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpis. Tą darbą darė konkretūs žmonės – Lietuvos piliečiai, lietuviai. Tas reikšmingas darbas vyko esant okupacinei karinei Oberosto administracijai, neturint savos administracijos ir valstybinio pobūdžio institucijų, savų materialinių išteklių, reikalingų subrandintiems politiniams ir patriotiniams tikslams paremti.

Vienas iš paminėtų etapų buvo Lietuvių konferencijos organizavimas, sušaukimas ir Lietuvos politinių strateginių sprendimų suformulavimas bei paskelbimas. Šios Lietuvių konferencijos 100-mečiui paminėti ir skirtas šis rašinys.

Dar netolimoje praeityje pasigirsdavo tvirtinimų dėl socialinio susitelkimo Lietuvos suvereniai valstybei kurti ribotumo, pripažįstant tai tik kaip grupinį siekį, neturintį ryšio su tauta, su Lietuvos visuomene. Istorinėje literatūroje kai kada abejojama Lietuvių konferencijos demokratiškumu. Pati Lietuvių konferencija kartais tepripažįstama kaip Oberosto siekis sudaryti patarėjų tarybą iš vietinių gyventojų. Tuo pačiu abejojama, kad Konferencija buvo lietuvių vienas iš išsilaisvinimo etapų. Todėl iškyla Lietuvių konferencijos sąsajų su lietuvių tauta ir Lietuvos visuomene klausimas, t.y. jos demokratinio pobūdžio klausimas. Tai savo laiku principingai ir dalykiškai atskleidė teisininkas Mykolas Romeris. Bet jo teiginiai pamirštami. Kai ką tenka kartoti.

Šiame pranešime sieksiu išryškinti Lietuvių konferencijos sąsajas su visa Lietuva,  jos demokratinį pobūdį, atskirai supažindinsiu su Vilniaus ir pačių anykštėnų indėliu Lietuvių konferencijai. Apie tai jau iš dalies skelbiau Vorutos mėnraštyje.

Lietuvių konferencijos demokratinei analizei reikalinga atsakyti į kelis svarbius klausimus:

1. Kokiu principu buvo organizuota Lietuvių Konferencija?

2. Kokiu būdu buvo sukviesti Lietuvių konferencijos dalyviai?

3. Kokią teritoriją jie atstovavo?

4. Kokiems visuomenės sluoksniams jie priklausė?

5. Pagal kokį principą buvo sudaryta Lietuvos Taryba?

6. Kokį politinį sprendimą dėl politinės Lietuvos ateities priėmė Lietuvių konferencija ir kokią užduotį davė Lietuvos Tarybai?

Lietuvių konferencijos principines nuostatas parengė Vilniaus lietuvių kuopos sudarytas Organizacinis komitetas. Jis parengė Konferencijos politinę valstybei atkurti programą, paruošė Lietuvių Konferencijos dalyvių kvalifikacinius, moralinius, politinius, tautinius reikalavimus. Organizacinio komiteto nariai važinėjo po apskritis ir ieškojo tinkamų žmonių, sudarė dalyvių sąrašą ir pakvietė juos į Vilnių.

Taigi, Lietuvių konferencijos Organizaciniam komitetui teko ypatingas vaidmuo Sėkmės istorijoje atkuriant Lietuvos valstybę. Jis buvo Valstybės atkūrimo istorijos varomoji ir atskirų etapų jungiamoji transmisija.

Todėl svarbu buvo kaip pats Organizacinis komitetas atspindėjo Lietuvos teritorines ir gyventojų socialinių sluoksnių atstovavimo reikšmes.

Organizacinio komiteto asmeninė sudėtis yra paskelbta. Čia juos visus 23, kaip vienus iš Lietuvių konferencijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo pradininkų, trumpai išvardinsiu, tuo pačiu juos pagerbdamas:

1. Antanas Alekna;

2., Salemonas Banaitis

3. Tadas Daugirdas,

4. Boleslovas Dirmantas,

5. Povilas Dogelis,

6. Antanas Gineitis,

7. Kazimieras Jokantas

8. anykštėnas Steponas Kairys,

9. Juozas Katilius,

10. Petras Klimas,

11. Vladas Mironas,

12. anykštėnas Kazimieras Okuličius,

13. Stanislovas Narutavičius,

14. Antanas Povylius,

15. Motiejus Simonaitis,

16. Antanas Smetona,

17. Jonas Smilgevičius,

18. Juozapas Stakauskas,

19. Juozapas Stankevičius,

20. Justinas Staugaitis,

21. Jurgis Šaulys,

22. Adomas Šernas,

23. Pranas Turauskas.

(Pabraukti nariai, kurie tapo signatarais).

Iš 23 Organizacinio komiteto narių 10 arba 43% buvo kunigai, daugiausia kilę iš ūkininkų ir dirbę provincijos parapijose. Be to, buvo po kelis advokatus, agronomus, gydytojus, inžinierius, studentus, kultūros darbuotojus, vienas verslininkas. Iš visų Komiteto narių 78% priklausė inteligentijai.

Teritoriniu požiūriu jie taip pasidalino: iš Vilniaus – 6, iš Kauno – 3, iš Aukštaitijos – 6, iš Žemaitijos ir Suvalkijos –po 3, iš Dzūkijos –1. Anykštėnams pasididžiavimą žadina tai, kad tarp jų buvo bent 2 anykštėnai: kurklietis iš Užunvėžio Steponas Kairys ir troškūnietis iš Latavėnų dvaro Kazimieras Okuličius.

Dauguma Komiteto narių buvo virš 32 metų amžiaus, taigi, gerai suprantantys ir patriotinės veiklos reikšmę, ir atsakomybę tautai, savo šeimai, artimiesiems, visuomenei, istorijai.

Iš 23 narių net 10 tapo Vasario 16-osios Akto signatarais. Tai dar kartą patvirtina Organizacinio komiteto svarbą Valstybės atkūrime.

Organizacinis komitetas posėdžiuose priėmė principinį politinį sprendimą – siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės etnografinėse ribose atkūrimo. Taip pat, norėdami nutraukti bet kokius ryšius su Rusija ir Lenkija, bei ne vienodai suprasdami galimas pasekmes, pritarė konvenciniams ryšiams su Vokietija, kuri iš tikrųjų galiausiai daugiausia padėjo atkuriant valstybę, išsaugojo mums brangių valstybės atkūrimo dokumentų originalus…

Organizacinis komitetas patvirtino kvalifikacinius Lietuvių konferencijos dalyvių reikalavimus. Į Lietuvių konferenciją nuspręsta kviesti tokius, (įdėmiai paklausykite) kurie „būtų dori, susipratę, tvirti, inteligentiški lietuviai, visokių luomų ir srovių, ne jaunesni, kaip 25 metų. Išimties keliu gali būti pakviesti ir tie Lietuvos piliečiai, kurie dar nemoka lietuviškai, bet iš savo darbų yra žinomi kaipo aiškūs mūsų tautos ir mūsų krašto gerovės šalininkai.“

Oberosto karinė administracija neleido kviesti Konferencijos dalyvių rinkimų keliu. Tada Organizacinio komiteto nariai patys, važinėdami po Lietuvą, po pasiskirstytas apskritis, apklausos būdu bei lokaliniuose susirinkimuose sudarė delegatų iš apskričių sąrašą ir paskui pakvietė juos į rugsėjo 18–23 Vilniuje vyksiančią Lietuvių konferenciją.

Į Lietuvių konferenciją atvyko 222 dalyviai:

Iš Vilniaus –33,

Iš Kauno –6,

Iš Seinų – 6,

Iš Šiaulių – 6,

Iš Panevėžio – 1,

Iš Žemaitijos –50,

Iš Aukštaitijos be paminėtų miestų, – 68,

Iš Užnemunės su Seinais – 47.

Iš Anykščių krašto buvo 10 dalyvių.

Taigi, dalyvių buvo iš visos Lietuvos, išskyrus Suvalkų, Vėžaičių ir Tauragės apskritis.

Iš 222 dalyvių 136 arba 61% priklausė inteligentijai ir 86 arba 39% įvairiems verslams. Didžiausias grupes sudarė 69 dvasininkai, 67 ūkininkai ir 20 mokytojų. Be to, buvo gydytojų, farmacininkų, teisininkų, dailininkų, agronomų, žurnalistų, studentų, advokatų, pirklių, technikų, inžinierių, dvarininkų, finansininkų ir kt.

Konferencijoje dalyvavo ryškiausios karo metais iš Lietuvos nepasitraukusios asmenybės: Jonas Mačiulis Maironis, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Mykolas Biržiška, Tadas Daugirdas, Faustas Kirša, Adomas Jakštas Dambrauskas, Mečislovas Reinys, Antanas ir Jonas Vileišiai, Jonas Kymantas, Antanas Žmuidzinavičius, apie 10 mano Anykščių krašto dalyvių: ūkininkas Juozas Baleišis, studentas Vytautas Didžiulis, inžinierius Steponas Kairys, ūkininku užsirašęs Juozas Mikuckis, inžinierius Kazimieras Okuličius, prekybininkas Jonas Pavilonis, Juozas Sabalys, ūkininkas  Kazimieras Steikūnas, klebonas Jonas Šurna, ūkininkas Juozas Žvirblis.

Konferencija susirinko dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje buvusiame Miesto , dabartiniame Rusų dramos teatre. Konferenciją atidarė Antanas Smetona, garbės pirmininku išrinktas Jonas Basanavičius pasveikino konferenciją. Sekretoriumi išrinktas anykštėnas Steponas Kairys pirmininkavo beveik visiems per 5 dienas buvusiems posėdžiams.

Buvo patvirtinta tokia Lietuvių konferencijos dienotvarkė:

1. Tvarkos komisijos pranešimas;

2. Organizacijos komiteto pranešimas;

3. Lietuvos politinis klausimas;

4. Lietuvių Tarybos klausimas;

a) jos tikslas, uždaviniai ir teisės

b) jos darbo sąlygos;

c) jos nariai

5. Sumanymai šių dienų Lietuvos stoviui pagerinti;

6. Lietuvos žemių (teritorijos) klausimas;

7. Konferencijos uždarymas.

Visi dienotvarkės klausimai svarbūs, bet, žiūrint iš mūsų dienų, reikšmingiausias buvo Lietuvos politinis apsisprendimas bei Lietuvos Tarybos sudarymas, nes būtent ji atliko tą svarbų Lietuvos politinio apsisprendimo ir pradinį valstybingumo kūrybos darbą, padėjo pamatus, kurie funkcionuoja ir šiandien.

Reikia pripažinti Lietuvių konferencijos dalyvių aukštą asmeninę, pilietinę, patriotinę ir politinę kultūrą, atsakomybę. Visi buvo susitelkę pasiekti kuo geresnių rezultatų Lietuvai, o ne kuriai nors partijai ar srovei. Nebuvo užgauliojimų, piktžodžiavimo.

Konferencija apsvarstė Lietuvos politinę ateitį, Lietuvos teritorijos klausimą, išrinko Lietuvos Tarybą ir davė jai svarbiausią politinę užduotį.

Skaitant Lietuvių konferencijos posėdžių protokolus, stebina dalyvių orientacija, sąmoningumas, patriotiškumas, pilietiškumas, valstybinė savimonė ir geranoriškumas. Nors posėdžiuose tebevyko diskusija dėl principinės alternatyvos: ar skelbti Lietuvos nepriklausomybę, ar dėtis prie Rusijos, ar Vokietijos, ar Lenkijos, ar Latvijos. Visiems norintiems pasisakius ir savo siekius išdėsčius, Lietuvių Konferencija priėmė tokią rezoliuciją. Joje skelbiama:

„Lietuvių konferencija, remdamasi Lietuvos reikalais ir vadovaudamasi visuotiniu lietuvių siekimu, nutarė: 1). Liuosam Lietuvos plėtojimuisi reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė su etnografinėmis ribomis, su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis.

Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos jų kultūros reikalams sąlygos.

Galutinai nustatyti Nepriklausamos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu išrinktas.“

Toliau Konferencija pažymėjo kokiomis sąlygomis būsima Lietuvos valstybė galėtų sueiti „į tam tikrus dar numatytinus  santykius su Vokietija.

Svarbiausias Lietuvių konferencijos uždavinys buvo sudaryti Lietuvos atstovybę – Lietuvos Tarybą. Konferencijos dalyviai ją rinko iš savo tarpo. Buvo pasirinktas partinis principas, kaipo geriausiai atspindintis tautos įvairovę. Nutarta į Lietuvos Tarybą rinkti 20 narių iš pasiūlytų 38. Pradžioje buvo pasiūlyti net  3 anykštėnai: Steponas Kairys, Vytautas Didžiulis ir Kazimieras Okuličius. Pagal pažiūras Lietuvos Tarybos nariai rinkti: – 8 centro, 6 dešiniuosius ir 6 kairiuosius delegatus. Konferencija daugiau vertino kandidatų nuopelnus Lietuvai, negu partiškumą. Prireikė susitelkimo, valstybės kūrimą kaip prioritetą vertinančių dviejų kunigų pasiaukojimo, užleidžiant savo vietas Taryboje per balsavimą į ją nepatekusiems kairiesiems Jonui Vileišiui ir Stanislovui Narutavičiui. Taip buvo išspręstas kylantis nepasitenkinimas. Į Lietuvos Tarybą iš trijų anykštėnų reitinguojant pateko tik Steponas Kairys,.

Į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti:

1. Spaustuvininkas Salemonas Banaitis

2. Gydytojas, mokslininkas Jonas Basanavičius,

3. Pedagogas, mokslininkas Mykolas Biržiška,

4. Teisininkas, pedagogas Kazimieras Bizauskas

5. Teisininkas Pranas Dovydaitis,

6. inž. Steponas Kairys,

7. Teisininkas Petras Klimas,

8. Agronomas Donatas Malinauskas

9. Kunigas Vladas Mironas,

10. Teisininkas Stanislovas Narutavičius,

11. Kunigas Antanas Petrulis,

12. Teisininkas Antanas Smetona,

13. Agronomas Jonas Smilgevičius,

14. Agronomas Aleksandras Stulginskis,

15. Kunigas Justinas  Staugaitis,

16. Ekonomistas Jurgis  Šaulys,

17. Kunigas Kazimieras Šaulys,

18. Teisininkas Jokūbas Šernas,

19. Bankininkas Jonas Vailokaitis,

20. Teisininkas Jonas Vileišis.

Vykdant Lietuvių konferencijos Lietuvos Tarybai duotą įpareigojimą Lietuvos Tarybos Prezidiumo pirmininkas Antanas Smetona 1917 m. spalio mėn.  „Lietuvos aide“ paskelbtoje programoje įsipareigojo „žengti pirmą žingsnį į naujosios, vėl laisvos savarankiškos Lietuvos gyvenimą“.

Lietuvių konferencijos išrinkta Lietuvos Taryba buvo įpareigota atstovauti Lietuvių tautą ir Lietuvos visuomenę ir paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Tą ji ir padarė 1918 m. Vasario 16 d. Vilniuje savo posėdyje, priimdama nutarimą ir paskelbdama Lietuvos laisvos demokratinės valstybės su sostine Vilniuje nepriklausomybę bei numatydama demokratinės valstybės pirmuosius žingsnius. Taip buvo įgyvendinta Lietuvių konferencijos Lietuvos Tarybai duota užduotis.

Pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje ji taip ir buvo pavadinta, tuo pačiu pareiškiant, kad ji atstovauja visus Lietuvos gyventojus.

Noriu atkreipti dėmesį, kad Organizacinis komitetas, Lietuvių konferencija ir Lietuvos Taryba vyko lietuvių kalba ir įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą. Tam reikėjo pastangų, nes buvo reikalaujama, kad Tarybos posėdžiai vyktų vokiečių kalba, kad jiems pirmininkautų Oberosto pareigūnas. Lietuvos Taryba su tuo nesutiko ir posėdžiai vyko kaip norėjo Lietuvos Taryba.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvių konferencija atliko svarbų laisvos Lietuvos valstybės atkūrimo darbą. Tai buvo lietuvių tautos atstovų susirinkimas, vykęs be okupacinės karinės valdžios tiesioginio dalyvavimo. Ji sudarė pirmąją Lietuvos gyventojus atstovaujančią Lietuvos Tarybą. Ji įteisino lietuvių kalbą, kaip naujos laisvos Lietuvos valstybės valstybinę kalbą.

1917 m. Lietuvių konferencijos rengimo ir jos pačios metu buvo grėsmių, panašiai, kaip ir Lietuvos sąjūdžio valstybės atkūrimo metu. Tačiau Valstybės atkūrėjų tarpe vyravo atsakomybės jausmas, drąsa, ryžtas, išmintis, išmonė, optimizmas ir pasitikėjimas demokratinio pasaulio solidarumu.

Minėdami Lietuvių konferencijos 100-metį, jos reikšmę ir tautos susitelkimą, mes ir dabar turėtume lygiuotis į Lietuvių konferencijos laikmečio Laisvos Lietuvos valstybės kūrėjų pagarbą laisvei, jų išmintį, solidarumą, atsakomybę ir drąsą.