J. Oleškevičius. M. K. Oginskis. XIX a. I p. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus
Rasa BAŠKIENĖ, www.bernardinai.lt
Rugsėjo 25 d. minime 252-ąsias Mykolo Kleopo Oginskio – politiko, diplomato, aktyvaus 1794 m. sukilimo dalyvio, kompozitoriaus – gimimo metines. M. K. Oginskio asmenybė ryškiai suspindo dramatiškiausiu Abiejų Tautų Respublikai laikotarpiu, kai savarankiška valstybė buvo padalinta į kelias dalis ir liovėsi egzistavusi. 1794 m. balandžio 29 d. Vilniuje M. K. Oginskis, vienas iš 1794 m. Lietuvos sukilimo vadų, savo parašu sutvirtino priesaiką, kuria buvo paženklintas visas jo gyvenimas: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą.“
1793 m. rugpjūčio 19 d. Gardine susirinkęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas, apsuptas Rusijos kariuomenės, salėje rusų karininkams grasinant apnuogintais kardais, buvo priverstas patvirtinti valstybės antrojo padalinimo aktą. Panaikinus 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstituciją – vieną pirmųjų rašytinių konstitucijų pasaulyje – Lenkijos ir Lietuvos valstybė liovėsi egzistavusi de jure.
Taip pat skaitykite
Antrasis ATR padalinimas, įteisinęs žemių (308 tūkst. kv. kilometrų ir 4 mln. juose gyvenusių žmonių) užgrobimą, įžiebė Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, kuriam vadovauti ėmėsi Amerikos nepriklausomybės karo didvyris generolas Tadas Kosciuška. 1794 m. balandžio 24 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos aukščiausioji tautinė taryba, sukilėlių vadu tapo karo inžinierius generolas Jokūbas Jasinskis. Prie sukilėlių netrukus prisijungė garsios didikų Oginskių giminės atstovas Mykolas Kleopas Oginskis, buvęs ATR Seimo Iždo komisijos narys, vėliau paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlanduose, Drezdene, Leipcige, Hagoje, Amsterdame, Londone. Davęs priesaiką Tėvynei paaukoti turtą, darbą ir gyvenimą, M. K. Oginskis tapo Aukščiausiosios Tarybos nariu ir vienu iš sukilimo vadų. Su 500 sukilėlių būriu prasiveržęs į Krėvą, kur susijungė su J. Jasinskio kariuomene, vėliau surengė išpuolį į Kuršą. Deja, teko trauktis nuo daug gausesnės ir geriau ginkluotos rusų kariuomenės. Sužinojęs, kad Vilnius jau užimtas, M. K. Oginskis išvyko į Varšuvą pas Tadą Kosciušką. Netrukus rusai užėmė visą Lietuvą, Lietuvos kariuomenė buvo suskaidyta.
Rusijos imperatorei Jekaterinai II nusprendus galutinai užgniaužti sukilimą, į revoliucijos lopšiu laikomą Varšuvą buvo nusiųsta iš Turkijos pasienio atšaukta rusų kariuomenė, vadovaujama generolo A. Suvorovo. Generolas Tadas Kosciuška sutelkė visas pajėgas Varšuvos gynybai. Į tautiečius jis kreipėsi tokiais žodžiais: „Laisvė – neįkainojama vertybė, dieviškoji Apvaizda ją suteikia tik toms tautoms, kurios pasirodo jos vertos savo elgesiu, drąsa ir neįveikiama tvirtybe net ir priešų apsuptyje.“ Norėdamas neleisti susijungti generolų Fersteno ir Suvorovo pulkams, T. Kosciuška surengė puolimą prie Maciejovicų spalio 10 d. Šis išpuolis vos nekainavo jam gyvybės: sunkiai sužeistas į galvą jis buvo paimtas į nelaisvę kartu su kitais sukilimo vadais. Lapkričio 10 d., gindamas Varšuvą, žuvo Lietuvos sukilėlių vadas Jokūbas Jasinskis. Sukilimas buvo numalšintas, dalis sukilėlių ištremti į Sibirą, likusieji, tarp jų ir kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, pabėgo į užsienį.
1795 m. spalio 24 d. tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos buvo pasirašytas trečiasis – paskutinis – ATR padalijimo aktas. Didžioji Lietuvos ir Žemaitijos dalis kartu su Kuršu ir Žiemgala atiteko Rusijai. Austrijai atiteko didžioji Krokuvos vaivadijos dalis, Sandomiro ir Liublino vaivadijos, Palenkės ir Mozūrų vaivadijos kairiajame Bugo krante. Prūsija pasiėmė Varšuvą, Palenkės ir Mozūrų vaivadijas dešiniajame Bugo krante, Trakų vaivadiją ir dalį Žemaitijos vaivadijos kairiajame Nemuno krante. Lenkijos ir Lietuvos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui atsisakius karūnos, 1795 m. lapkričio 25 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš Europos žemėlapio daugiau kaip šimtui metų.
Tremties metai
„Trys ljė iki pasienio palikome arklius ir karines uniformas bei persirengėme senais redingotais, taip ir pasiekėme pirmuosius austrų postus, iš ten buvome nukreipti į Liubliną. Atvykęs į šį miestą, tuojau susiradau generolą – komendantą, kuris, perskaitęs įrašą mano pase, pasakė, kad Galicijoje, kur aš keliauju, nepažįsta jokio Michailovskio ir kad apskritai jis gali duoti leidimą keliauti per Austriją tik tiems, kurie turi rusiškus pasus. (Michailovskio pavarde prisidengęs M. K. Oginskis keliavo į užsienį.) Jis įsakė man nedelsiant palikti Liubliną ir keliauti į Tarnogurą, Lenkijos–Rusijos pasienį.“ Taip savo pasitraukimą iš Tėvynės atsiminimuose aprašo pats M. K. Oginskis, bėgdamas iš tėvynės prisidengęs Michailovskio pavarde. Pagalbos ranką į sunkią padėtį patekusiam M. K. Oginskiui ir jo bendrakeleiviams ištiesė ponia Soltan, pasiūliusi jiems vykti apsimetus jos tarnais.
Vienoje M. K. Oginskis susitiko su žmona Izabele. Visi sutuoktinių dvarai ir žemės buvo nusavinti Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsakymu. M. K. Oginskiui buvo siūloma parašyti imperatorei raštą, apgailestauti dėl dalyvavimo sukilime, prisipažinti kaltes ir dėl visko gailėtis. Kunigaikštis su pasipiktinimu atmetė tokį žeminantį siūlymą, pareiškęs, kad „Rusijos imperatorė sugeba kilniai atleisti žmogui, kuris gal ir pasielgė netinkamai jos atžvilgiu, bet kuris, kita vertus, dėl savo nepriekaištingo elgesio neprarado teisės į jos pagarbą bei globą, ir ji galėtų tik niekinti tokį, kuris žemintųsi ir dėl jos aukotų savo garbę ir pareigą“. Prieš akis Oginskiams liko liūdna perspektyva leisti dienas tremtyje be lėšų, žinant, kad visos žemės konfiskuotos ir prarastos, o ant kulnų lipa Rusijos agentai. Viltį palaikė tik tikėjimas, kad dėl politinių įvykių Lenkijos ir Lietuvos likimas pasikeis.
„Kaimynų sutriuškinta tauta gali išsitiesti tik paėmusi į rankas ginklą.“
Abiejų Tautų Respublikos emigrantų dauguma glaudėsi Paryžiuje. Visi dėjo dideles viltis į naująją Prancūzijos Respublikos vyriausybę ir pergales Europoje skinantį generolą Napoleoną Bonapartą. Prancūzai palaikė sunaikintos Lenkijos ir Lietuvos valstybės teisę egzistuoti: Venecijoje prancūzų pasiuntinys kunigaikštį Oginskį užtikrino, kad Lenkijos egzistavimas yra „vienintelis Prancūzijos troškimas“. Paryžiuje susirinkę ATR patriotai įgaliojo M. K. Oginskį kaip aneksuotos valstybės atstovą vykti į Otomanų Portą ir ten bandyti įtikinti turkų sultoną pradėti karą su Rusija, siekiant atsiimti Krymą, kuris neseniai buvo atimtas iš turkų. Deja, žodžiais palaikydami Lenkijos ir Lietuvos teisėtą siekį atkurti savo valstybę, turkai nedrįso pradėti karo su Rusija. M. K. Oginskis parašė laišką generolui Napoleonui Bonapartui, prašydamas padėti gelbėti Lenkiją ir Lietuvą iš Rusijos nelaisvės. Atsakymas buvo toks: „Kaimynų sutriuškinta tauta gali išsitiesti tik paėmusi į rankas ginklą.“ Lenkijos ir Lietuvos reikalai niekam nerūpėjo, tad M. K. Oginskis, matydamas savo misijos beprasmiškumą, išvyko į Paryžių prisijungti prie tėvynainių delegacijos.
Paryžius sutiko su triumfu iš Italijos grįžtantį Napoleoną Bonapartą. Visa Italija atsidūrė Prancūzijos jurisdikcijoje. Napoleono kariuomenėje Italijos kampanijoje kovėsi ir lenkų bei lietuvių legionai. Pasak paties Napoleono, jie kovėsi kaip velniai. Šie legionai lydėjo Napoleoną į Egipto, Vokietijos kampanijas, vėliau į San Domingo salą, Prūsiją, Ispaniją ir Rusiją, tikėdamiesi Napoleono pagalbos savo Tėvynei. Ateities įvykiai parodė, kad šios viltys buvo bevaisės. „Nė kiek neabejojau, kad jis (Napoleonas) panaudos lenkus kaip galingą skydą prieš Rusiją, tačiau tikrai neketina atkurti Lenkijos“, – 1811 m. liūdnai pranašavo M. K. Oginskis. Napoleonu nepasitikėjo ir Tadas Kosciuška, atsisakęs kviesti lenkus į karinę Napoleono kampaniją prieš Prūsiją ir Rusiją. Skausmingai prisimindamas prancūzų nenorą padėti lenkų ir lietuvių sukilimui 1794 m., Napoleoną T. Kosciuška vertino kaip „ambicijų kamuojamą užkariautoją ir despotą, o tai nesiderino su jo paties principais“.
Žlugusios viltys atkurti LDK
1801 m. keistomis aplinkybėmis mirė Rusijos caras Pavelas I. Į sostą įžengė jo sūnus Aleksandras I. Naujasis caras palankiai žiūrėjo į kunigaikštį M. K. Oginskį: leido grįžti į tėvynę, grąžino turtus, paskyrė savo patarėju ir senatoriumi. Tai nepatiko daugeliui lenkų ir lietuvių patriotų, tačiau M. K. Oginskis labai pasitikėjo caru Aleksandru, kuris nuolat pabrėždavo, kad niekuomet nepritarė Lenkijos ir Lietuvos padalinimui.
1812 m. Napoleono kariuomenei persikėlus ties Kaunu per Nemuną ir visai Lietuvai virtus karo veiksmų teatru, Lietuvos autonomijos projektas tapo nebeaktualus…
1811 m. gegužės 27 d. M. K. Oginskis kartu su kunigaikščiu Ksaveru Liubeckiu ir grafu Kazimieru Pliateriu parengė memorandumą dėl Lietuvos kunigaikštytės atkūrimo projekto, o spalio 22 d. parengė LDK atkūrimo, turėjusio užtikrinti kunigaikštystės autonomiją Rusijos sudėtyje, įsako projektą. Projekte buvo siūloma kunigaikštystę sudaryti iš 8 gubernijų: Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Voluinės, Podolės ir Kijevo bei Balstogės ir Tarnopolio sričių. Kunigaikštystei turėjo vadovauti sostinėje Vilniuje reziduojantis imperatoriaus vietininkas, Sankt Peterburge numatyta steigti kanceliariją Lietuvos reikalams. Šį projektą papildė LDK konstitucijos projektas, kurį M. K. Oginskis parengė 1812 m. Konstitucijoje didelis dėmesys buvo skirtas ekonominiams ir socialiniams klausimams, numatant per 10 metų panaikinti baudžiavą. Deja, caras Aleksandras delsė patvirtinti šį projektą. 1812 m. Napoleono kariuomenei persikėlus ties Kaunu per Nemuną ir visai Lietuvai virtus karo veiksmų teatru, Lietuvos autonomijos projektas tapo nebeaktualus…
Praradęs viltis atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, M. K. Oginskis iki 1822 m. gyveno iš dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio paveldėtame Zalesės dvare, esančiame pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Minsko. Išsiskyręs su savo pirmąja žmona Izabele ir palikęs jos globai du mažamečius sūnus Tadą Antaną ir Pranciškų Ksaverą, M. K. Oginskis vedė Žemaitijos bajoro Napoleono Nagurskio našlę Mariją Neri, kilusią iš Venecijos, garsėjusią grožiu ir talentais. Su Marija jis susilaukė dukrų Amelijos, Idos ir Emos (dvi kitos dukros mirė kūdikystėje) ir sūnaus Irenėjaus. Zalesėje M. K. Oginskis rašė savo memuarus, rūpinosi visuomenės švietimo reikalais.
1822 m. kunigaikštis M. K. Oginskis, giliai pergyvendamas dėl caro represijų, išvyko gyventi į Florenciją. Jį labai sukrėtė 1831 m. pralaimėtas sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas. M. K. Oginskis mirė 1833 m. Florencijoje. Jo palaikai ilsisi garsiojoje Santa Croce bazilikoje, šalia Galilėjaus, Mikelandželo, Rosinio ir kitų garsenybių palaikų.
