Verutės Jančytės sodybos kieme 1950-aisiais pastatytas ir pašventintas kryžius. Nuotraukos šaltinis – www.anykstenai.lt

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilniaus anykštėnų sambūrio narė, www.voruta.lt

Kai su mama žvelgiame į seną senelių sodybos, kurioje susiliečia Anykščių ir Kupiškio kraštas, nuotrauką, mąstome, kaip tetutė Verutė Jančytė, pas kurią apsigyveno seneliai,  nepabijojo apie 1950-uosius metus kieme šventinti didžiulio kryžiaus.

                      Kelias žmonių kartas regėjęs mėlynas kryžius, simbolizuojantis padanges, stovėjo ant kalno prie kelio virš Jaros daug metų.

                      2017 metų spalis. Druskių kaimo pakraštys, Kupiškio rajonas. Gerajame kambaryje, papuoštame siuvinėta, senovine staltiese bei pagalvėlėmis, ant lovos, kurioje kadaise miegodavo jos motina Konstancija, sėdi Ona, paskutinė mano kaimo senolė.  Šalia guli padėtas maišelis su tvarkingai sulankstytais drabužėliais, ant kurio užrašas didelėmis raidėmis: „paskutinei kelionei“. Onai 92 metai. Troba sena, joje nugyveno amžių ir moters tėvai.

Net negalėjau pagalvoti, jog šioje medinėje kaimo pirkioje aptiksiu Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos Fridrich Vilhelm Foerster, vokiečių pedagogo ir etiko, vieno žymiausių charakterio pedagogikos atstovų, knygos vertimą, Vaižganto “Pragiedrulius”, išleistus dar tarpukario Lietuvoje, Maironio, Vinco Mykolaičio – Putino veikalus, lietuvių kalbos žodynus ir kitas knygas.

                      „Kai žydėdavo sodai, tvarkydavome šieną, Elena vaikštinėdavo su knyga. Vaikščiodavo nuo pat mažens įkniubusi, nebuvo įmanoma atitraukti…“ – prisimena seserį Ona, žvelgdama pro langą.

                      Tėvas Matas Mašauskas dar 1914 metais, į Druskių kaimą atklydusio meistro savotiškoje kaimo mokyklėlėje prakuto skaityti. To išmokė ir visas tris dukteris: 1924 m. birželio 12 d.  gimusią vyriausiąją Eleną, 1926 metais gimusią Oną ir 1928 metais  gimusią Bronę (Bronytė teišgyveno apie 30 metų, mirė dėl ligos).

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. Visos trys seserys jaunystėje, 1949 m. vasarą Druskių km., prie tėvų namo: Ona stovi kairėje, Elena – dešinėje, Bronytė sėdi per vidurį

                      Ona mena Aluotų pradinę mokyklą, kuri tuomet buvo išmėtyta po apylinkių pirkias: tai pas Birkus, tai pas Kavoliūnus. Štai Birkuvienės troboje įsikūrusioje Aluotų mokyklėlėje mokinukai kartu su pradinės mokyklos vedėja ir auklėtoja Stefa Grikevičiene saulėtą 1934 m. rugsėjo 10 d. švenčia prieš mėnesį įvykusį Prezidento Antano Smetonos jubiliejų – 60-metį. Ta proga medinis mokyklos prieangis išpuoštas medžių lapų girliandomis. Tuo metu Aluotų mokyklėlę lankė ir Druskių, ir Visėtiškių, ir netgi Jotkonių kaimų vaikai.

Ona vardija išlikusioje nuotraukoje ant laiptų tvarkingai susėdusius mokinukus: pirmoje eilėje iš kairės susėdusios: Semėnaitė, Rašimaitė, ji pati tamsia taškuota suknele, Senvaitytė Janina (Druskių km. partizano Felikso Senvaičio sesuo), antroje eilėje iš kairės: Šiaučiūnaitė Verutė, Onos sesuo Elena, Druskių Jančytė, Jančytė Zosė iš Jotkonių (vėliau kartu su Elena mokėsi Utenos valstybinėje gimnazijoje), dar viena mergaitė nežinoma, ketvirtoje eilėje iš kairės: Keršulytė Barbė, Rašimaitė Genė, balta suknele antroji Keršulytė, Jotkonių Stukaitė ir Kavoliūnaitė. Trečioje eilėje susėdę šeši berniukai. Kai kurie pasislėpę, todėl Onai sunku beįžiūrėti. Tačiau tarp jų senolė prisimena buvusį Senvaitį Antaną, Augulio Vytą, Balio Juozą bei dar du berniukus: Sakalausko Joną (vėliau išėjęs į stribus) ir Albiną Pajarską – Bebą iš Jotkonių, gim. 1923 m., vėliau Algimanto apygardos partizanų štabo viršininką, laisvės kovotoją.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. Aluotų pradžios mokykla 1936 m. rugsėjo 10 d., Ona Mašauskaitė pirmoje eilėje vidurinė, Elena Mašauskaitė – antroje eilėje antroji iš dešinės. Mokytoja Stefa Grikevičienė viršuje

Albiną Pajarską Ona atsimena kaip labai guvų ir aktyvų berniuką, o ir atkeliauti nuo Jotkonių iki Aluotų nemaža kelio atkarpa per mišką. Mokėsi geriausiai klasėje Onos sesuo Elena. Su kokia meile mokytoja kiekvienam vaikui užrašiusi ant nuotraukėlės palinkėjimą Prezidento jubiliejaus proga ir po nuotraukėlę kiekvienam padovanojusi. Pati ir klasę pasišluodavusi ir sutvarkydavusi. Paprastai per dieną būdavo 4-5 pamokos.

                      Netrukus Eleną Mašauskaitę, kaip puikiai besimokančią mokinę, tėvai perkėlė į  Svėdasų 6-ių skyrių pradžios mokyklą. 1936 m. reforma nustatė 6 metų kursą. Iš išlikusio Svėdasų pradinės mokyklos baigimo pažymėjimo matyti, jog Elena mokėsi penketais. Buvo dėstoma lietuvių kalba, aritmetika, fizikos, gamtos pamokos, istorija, geografija. Tikyba taip pat vertinta pažymiu. Pažymių knygelę pasirašiusi klasės auklėtoja G.Amastauskaitė. Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos svetainėje nurodoma, jog to laikotarpio mokykla naudojosi privačių asmenų patalpomis. Pvz., 1936 m. šešių skyrių pradinė mokykla buvo išdėstyta taip: 1 – 3 klasės mokėsi Kapų gatvėje, buvusios klebonijos patalpose. 4 kl. – Šimonių g., Niauraitės name (karo metais sudegė), 5-6 kl. – buvusioje špitolėje. 1937 m. buvo pastatytas tipinis šešių skyrių mokyklai dviaukštis pastatas, kuriame vėliau įkurta vidurinė mokykla. Elena mokėsi jau šiame naujajame mokyklos pastate, kuris išlikęs iki šiol. Tai matyti iš 1938 metų mokslo metų baigimo šventės: aplink mokyklos pastatą sustoję raiteliai su žirgais. 1938 m. saulėtą gegužės 30-osios dieną mokslo metų pabaigtuvių proga Svėdasų mokyklos moksleiviai, vedini orkestro, žingsniuoja per miestelio centrą. Kolonos priekyje mergaitės neša plakatą : „Vilnius – Lietuvos širdis“.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. 1938 m. gegužės 30 d. Svėdasų 6-ių skyrių mokyklos eisena per miestelio centrą

                       Tarpukario Lietuvoje pradžios mokyklose klasės buvo vadinamos skyriais, tik po pradinės mokyklos baigimo galima buvo stoti į gimnazijos pirmąją klasę.

                      1938 metų rudenį Elena išvyksta mokytis į Utenos valstybinę gimnaziją, kuri priklausė „Saulės“ draugijos  tinklo gimnazijoms, tačiau po reformų Švietimo ministerijos buvo perorganizuota į valstybinę. 1940-1943 m. Utenos gimnazijoje tikybą dėstė ir kapelionas P. Rauda, vėliau tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi (žiūr. ankstesnį autorės straipsnį). Gimnazijos tuometinis direktorius Jonas Aleksa, vicedirektorius Kazys Venckūnas. Utenos gimnazijoje mokėsi vaikai ne tik iš Utenos, bet ir iš Anykščių, Kupiškio, Rokiškio kraštų. Kaip pasakojo Anykščių kraštotyrininkas Tautvydas Kontrimavičius, tais laikais buvo būdinga mokinių migracija iš vienos gimnazijos į kitą. Gyvendavo vaikai pas giminaičius, nuomodavosi kambarius pas šeimininkes. Tikriausiai specialiai gimnazistams šeimininkai įkurdavo kažką panašaus į bendrabučius ar pensionus. Tokiame teko gyventi ir Elenai Mašauskaitei.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. Krikštynos 1938 m. spalio 15 d. Elena Mašauskaitė pirmoji iš dešinės, tiesiai – šeimininkų Marauskų šeima su kūdikiu

                      Elena pasirenka Utenos gimnaziją dėl to, kadangi Kupiškio gimnazija tais metais buvo remontuojama, o ji nuo gimtojo Elenos kaimo buvo gerokai arčiau. Tokią priežastį nurodo Ona. Mergina Utenoje apsigyvena su kitomis draugėmis pas iš Kauno atvykusius šeimininkus Marauskus, auginančius mažą kūdikį. Kartu su šeimininkų šeima gimnazistės pasitinka įvairias šventes. Štai, keturios gimnazijos mergaitės ir šeimininkai 1938 m. spalio 15 d. po pamokų švenčia krikštynas. Arba štai Naujųjų Metų proga visas „linksmasis bendrabutis“, t. y. aštuonios gimnazistės  nusifotografuoja su šeimininke Marauskiene ir jos dukrele Utenos fotoateljė.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. S. Choro fotografija. 1940 m. sausio 3 d. Antroji iš dešinės Elena Mašauskaitė, trečioji Zosė Jončytė iš Jotkonių, priekyje šeimininkė Marauskienė su dukrele

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. S.Choro fotografija. Utenos valstybinės gimnazijos 1939 m. birželio 2 d.  1a klasė kartu su auklėtoja. Elena Mašauskaitė šalia auklėtojos iš dešinės

                      Kaip minėjau, į Utenos valstybinę gimnaziją buvo suplaukę moksleiviai iš visų aplinkinių kraštų. Vienoje klasėje mokėsi iki 40-45 gimnazistų. Gimnazija sausakimša. Štai, Elenos klasėje, 1939 metais, (I a.) mokėsi: A.Navickaitė, V.Augulytė, A.Raivytė, Stasė Butėnaitė, G.Butėnaitė, S.Putrimaitė, L.Buitvydaitė, B.Antanavičiūtė, A.Jusytė, Zosė Jurkštaitė, O.Gaučytė, B.Paliūnytė, Vitalija Dambravaitė, J.Bliūdžiūtė, J.Grigėnaitė, Leleikaitė, Filomena Musteikytė, J.Zabulytė, L.Meidutė, A.Leikaitė, E.Jankauskaitė, E.Nenėnaitė, E.Urbonavičiūtė, P.Bernotaitė, E.Katinaitė, E.Morkūnaitė, G.Vilūnaitė, dar viena pavardė neįskaitoma. Merginos kartu su klasės auklėtoja nusifotografuoja mokslo metų baigimo proga S.Choro, įsikūrusioje Kauno g. 32, Utenoje, fotoateljė.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. S.Chroro fotografija. Utenos valstybinės gimnazijos moksleiviai 1939 metais, Elena Mašauskaitė stovi iš dešinės pirmoji

Štai, gimnazistai jaukioje Utenos fotoateljė aplinkoje stovi ir susėdę už stalo, tai Svėdasų krašto jaunuoliai: A.Gudelytė, J.Jurkštas, Gudelis, G.Šveckutė, Bronė Šiaučiulytė, J.Raščiutė, E.Palskytė, Zosė Jančytė, Zosė Jurkštaitė ir kampe Elena Mašauskaitė. Manau, jog tai iš Svėdasų apylinkių kilę moksleiviai.

Baigusi sėkmingai pirmąją gimnazijos klasę Elena perkeliama į antrą klasę. Linksmosios II a klasės draugės, įsiamžinusios kartu.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. S. Choro fotografija. Utenos valstybinės gimnazijos gimnazistės 1939 metais. Elena Mašauskaitė – pirmoji iš dešinės, taip pat šalia Jončytė Zosė iš Jotkonių km., Jončytė Teresė (jos brolis partizanas vėliau nušautas), Stukaitė iš Jotkonių km.

1940 metų birželį Lietuvą okupavo Raudonoji armija. Prasidėjo gyventojų persekiojimai, suiminėjimai. Tai atsiliepė ir gimnazijai: buvo pakeista Utenos gimnazijos vadovybė, panaikintos tikybos pamokos, panaikintos skautų, ateitininkų, kitos jaunimo organizacijos, persekiojami Šaulių organizacijai priklausę mokiniai. Šaltiniuose minima, jog tais metais Utenos gimnazijos biblioteka neteko pasaulio ir lietuvių literatūros “aukso fondui” priklausančių knygų (apie 4600 egzempliorių). Klasėse nukabinti kryžiai, J. Basanavičiaus portretai ir kiti paveikslai, imta dėstyti rusų kalbą.

1941 m. prasidėjo masiniai mokytojų, inteligentų, ūkininkų suėmimai, trėmimai į Sibirą. Daugelis mokytojų dingo be žinios.

Įstrigo iš Ažusienių kaimo, Kupiškio raj., kilusio Prano Aiduko atsiminimas apie Kupiškio gimnazijos mokytojų trėmimus, jau 1944 m. Pranas Aidukas rašo: „Vieną rytą atėję į mokyklą pastebėjome, kad į mokytojų pastato kiemą įvažiavo sunkvežimis su keletu Kupiškio stribų. Stribai skubiai iššoko iš atviro sunkvežimio ir apstojo namą. Į vidų įėjo dviese, matyt, viršininkai. Kurį laiką nieko nesimatė. Pamokos nevyko, nes visi mokytojai buvo ten. Mes, prilipę prie langų, stebėjome kas bus. Po kurio laiko pamatėme, kaip į sunkvežimį sulipo penki, o gal šeši mokytojai. Deja, laikas ištrynė iš atminties jų pavardes. Prisimenu tik muzikos mokytoją Visockį, nedidelio ūgio stambaus kūno sudėjimo…Visus juos susodino kėbule ant grindų, iš šonų stojo Kupiškio stribukų sargyba. Buvo žiema, šalta, daug sniego, o mokytojai lengvai apsirengę, kiti be kepurių… Taip ir išvežė į Panevėžį. Mes, moksleiviai, kas kieme, kas klasėse stebėjome šį susidorojimą su mokytojais, o jie, pravažiuodami pro šalį, mums mojavo, kol sunkvežimis dingo už posūkio. Daugiau jų matyti nebeteko…“.

Netrukus sovietinę okupaciją pakeitė nacių valdymas. Kaip rašoma Utenos gimnazijos svetainės istorijoje, artėjant frontui, vokiečių kariuomenė užėmė gimnazijos pastatus, mokiniai buvo išskirstyti po įvairias vietas. Mokėsi Šaulių namuose, vaistinėje, klebonijoje, name prie Krašuonos tilto, o raštinė su archyvu buvo perkelta į direktoriaus butą Daukanto gatvėje, kuris sudegė su visu archyvu. Aštuoniolikmečiai ir vyresni buvo imami į kariuomenę arba į Reicho darbo tarnybą.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. S. Choro fotografija. Utenos valstybinės gimnazijos moksleivės St. Vaškelytė, L.Raščiūtė, O.Pretkelytė ir E.Mašauskaitė su šeimininke Matusevičiene ir jos kūdikiu 1941 m.

1941 metais Elena Mašauskaitė kartu su kitomis gimnazistėmis apsigyvena pas šeimininkę Matusevičienę, taip pat auginančią kūdikį.

                      1942 m. Elena Mašauskaitė perstoja į Kupiškio gimnaziją.  Čia jos klasės auklėtoja tampa Ona Sakalaitė, buvusi vienuolė. Oną Sakalaitę prisimena ir Ona Mašauskaitė. Kupiškio vidurinė mokykla (to laikotarpio ankstesni direktoriai Teodoras Blinstrubas, Lionginas Jonuška, vėliau D.Jočys) turėjo keturis pastatus, kuriuos moksleiviai buvo įvardinę savaip: centrinė, grabelis (mokyklos kieme – dvi klasės), bunkeris (Vytauto gatvėje raudonų plytų mūrelis) ir ramovė (buvęs karininkų pastatas). Pranas Aidukas savo prisiminimuose įvardija, jog Kupiškio gimnazija buvo įsikūrusi buvusiose Lietuvos kariuomenės kareivinėse.

                      To meto Kupiškis… Su įspūdinga bažnyčia, didele aikšte, įsimintinu Konelio malūnu, kuris vakarais įžiebdavo elektrą. Žiemomis mieste veikė čiuožykla. Tokį Kupiškį mena amžininkai.

                      Vilius Baltrėnas, mokęsis maždaug tuo pačiu laikotarpiu Kupiškio gimnazijoje, prisimena mokytojus: „O Kupiškio mokytojai!.. Jie taipgi buvo kur kas įdomesni ir išvaizdesni už alizaviškius. Labiau išsilavinę ir išprusę. Pedagogai iš pašaukimo… Jakutytė, Pajarskas, Striupas, Dubrindis, Daukšaitė, Sasnauskas… Vardai ne visų likę atminty. Vadindavom pavardėmis, retkarčiais, kaipgi be to – ir pravardėmis… O jauną prancūzų kalbos mokytoją – tiktai Aldute!“

                      Elenos Mašauskaitės albume saugoma 1944 m. Kupiškio gimnazijos mokytojų kolektyvo nuotrauka, daryta dar, matyt, prieš Prano Aiduko minimą susidorojimą su mokytojais ir jų išvežimą.

Įsiamžinę mokytojai: Giedraitis, Visockienė, Kazys Pajarskas, ilgametis Kupiškio mokytojas (mokytojavęs 1936–1969), Krikščiūnas, Slučinskaitė, Buivydas, Burbaitė, Pikelienė, Visockas, muzikos mokytojas, Ona Sakalaitė, D.Jočys (gimnazijos direktorius), Jočienė, Povilas Spudas, poeto Vaidoto Spudo tėvas, dėstė gimnazistams istoriją, Aksanavičius, Ona Zupkienė, reikli lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Griniūtė, Damaševičius, Kriptavičienė, Vaclovas Kartošius, kunigas, gim. 1906 m., įšventintas 1932 m., mirė 1955 m. Joniškėlyje, prisimenamas kaip geras kunigas, P.Striupas (Patras) dėstė prancūzų kalbą. Kai kurie mokytojai dalyvavo vienintelio karo laikotarpiu Lietuvoje įsteigto Kupiškio muziejaus įkūrimo komisijoje.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. J.Karazijos fotografija. 1944 m. Kupiškio gimnazijos mokytojų kolektyvas

                      Kadangi viena okupacija keitė kitą, vokiečių valdžios metais vėl leista dėstyti tikybą, panaikintas privalomas rusų kalbos, kurios taip nemėgo Elena, mokymas. Vokiečių kalba merginai taip pat sekėsi sunkiau nei gimtoji. Lotynų kalbą Elena įsisavino jau šiek tiek geriau. Yra išlikęs Kupiškio gimnazijos 1941/1942 metų V klasės mokinės Elenos Mašauskaitės mokymosi ir elgesio pažymėjimas. Iš jo matyti dėstyti dalykai: tikyba, lietuvių kalba, vokiečių kalba, lotynų kalba, algebra, istorija, geografija, fizika, paišyba, muzika, darbeliai ir kūno kultūra. Auklėtojos per vienerius mokslo metus keitėsi tris kartus: O. Zupkienė, A.Brokartaitė ir galop O.Sakalaitė. Pažymių knygelėje Elenos tėvo Mato Mašausko parašas. Reiškia, mergina pažymių knygelę parveždavo į kaimą.

                      Bronelė, jauniausioji duktė, tuomet jau sirgo, Elena mokėsi, visi ūkio darbai tekdavo Onai. Ona nesiskundžia. „Tėvas ir mane norėjo leisti į mokslus, pradžioje į Salų pradinę mokyklą, bet aš neturėjau atminties, patingėdavau mokytis“ – pasakoja Ona.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. J.Karazijos nuotrauka. Stasė Vaidilaitė, Kupiškio gimnazijos moksleivė, 1944 m.

                      Tačiau atmintį Ona turi. Būdama 92 metų amžiaus, iš nuotraukų vardija visas Elenos drauges. Štai Staselė Vaidilaitė, Kupiškio gimnazijos moksleivė, vėliau mokytojavusi Šimonių mokykloje, kilusi iš plačios Vaidilų iš Juodžiūnų giminės.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. Gimnazistė, vėliau mokytoja Anelė

Arba Anelė, mokytojavusi Apirbų pradžios mokykloje, vėliau ištremta į Sibirą. Klasės draugės: Zosė Jončytė, Zosė Jurkštaitė, Šveckutė, Filomena (Utenos gimnazija).

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. S.Choro fotografija. Utenos gimnazijos moksleivė Filomena, 1940 m. spalio 31 d.

Nepaisant karo meto, Kupiškio gimnazijoje veikė choras.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. 1944 metų Kupiškio gimnazijos abiturientų choras, 1944m. birželio 12 d.

Tai buvo 5-oji Kupiškio gimnazijos laida. Spėju, jog Elenos Mašauskaitės klasėje mokėsi ir Diana Glemžaitė, vėliau partizanė, 1949 metų lapkritį žuvusi su kitais penkiais savo bendražygiais, patekusiais į enkavedistų apsupties žiedą. „XXI amžiaus“ neperiodiniame priede apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę, 2006 m. rašoma, jog „Diana tik neseniai buvo perkopusi 22 metus, tačiau jau suspėjo pasižymėti ne tik partizaninės kovos frontuose, bet ir jausmingais poezijos posmais, kurie partizanų slėptuvėse dar labiau sužibėjo, įgaudami naują ryškų pasipriešinimo dvasios matmenį.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro informacijoje nurodyta, jog Diana Glemžaitė mokėsi Kupiškio gimnazijoje 1941 – 1944 metais. Vienos Elenos Mašauskaitės fotografijos kitoje pusėje, kurioje nusifotografavę Kupiškio gimnazijos V-os laidos abiturientai su auklėtojais, Elena įrašiusi ir D.Glemžaitę. Taip pat kartu mokėsi vėliau kunigas kanauninkas, politinis kalinys Kazimieras Baronas (išsami biografija pateikta Tautvydo Kontrimavičiaus sudarytame anykštėnų biografijų žinyne, Pasaulio anykštėnų interneto svetainėje).

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. J.Karazijos fotografija. Kupiškio gimnazijos V-os laidos moksleivės 1943 m. balandžio 17 d. kartu su auklėtoja O. Sakalaite centre. Elena Mašauskaitė antroje  eilėje iš viršaus, antroji iš kairės, taip pat nuotraukoje: B.Dubrindytė, Šuškevičiūtė, J.Žiūraitė, H.Žekonytė, B.Kavoliūnaitė, B. Dūdaitė, V.Baltušytė, E.Kukulaitė, A.Marcinkevičiūtė, Gižinskaitė, V.Švenčionaitė, J.Stančikaitė, J.Krikščiūnaitė, B.Stankevičiūtė, A.Sarapaitė, St. Vaidilaitė, E.Baltrūnaitė, O.Bukėnaitė, O.Dūdaitė, B.Gabrėnaitė, dar kelios pavardės neįskaitomos

1950 m. balandžio 29 d. klierikas K. Baronas buvo areštuotas, įtarus jį ryšiais su Vilniuje veikusia pogrindine „Marijos vaikų“ jaunimo organizacija, ir nuteistas 10 metų kalėti už religinę propagandą. Grįžo į Lietuvą 1955 m.,  vėliau buvo Surdegio, Ramygalos, Raguvos parapijų klebonas. Tuo laikotarpiu mokėsi rašytojas Aleksas Baltrūnas, kariškis inžinierius Leonas Barzdžiukas, biomedicinos mokslų daktarė Marija Jurgė Albina Pajarskaitė, žymus fotografas Jonas Kalvelis, mokytoja, literatė, kraštotyrininkė Aliutė Elena Markevičiūtė, mokytoja Stasė Vaidilaitė, agronomas, biomedicinos mokslų daktaras Pranas Gudelis, medicinos mokslų daktarė Donata Stukaitė, tremtinys Pranas Aidukas ir daugelis kitų.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. J.Karazijos fotografija. Kupiškio gimnazijos V-os laidos moksleiviai su mokytoju Damaševičium (priekyje centre). Mokiniai: J.Vaitoška, V. Abromavičius, R.Balys, P.Aukštikalnis, A.Trečiokas, Vl. Keršulis, Alf. Madeikis, L.Bislys, L.Barzdžiukas, Vyt. Vaitiekūnas, J.Kalvelis, J.Brokas, B.Gadliauskas, St. Malinauskas, St. Bartulis

                      Nepaisant karo meto gimnazijoje švęstas ir šimtadienis. Moksleivės, pasipuošusios tautiniais kostiumais, šypsosi. Atrodo, iš nuotraukų nematyti tos negandos ir tik vienoje, nuo bičiulės  Marytės Elenai užrašytoje, nuskambėję žodžiai: „prisimink ir mane, nors garsiame bombų sprogime...“.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. J.Karazijos fotografija. Kupiškio gimnazijos V-os laidos abiturientų šimtadienis. Centre mokytoja O. Sakalaitė

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. J.Karazijos fotografija. Kupiškio gimnazijos V-os laidos abiturientai su klasės auklėtojais: O.Sakalaite ir Damaševičiumi. Elena Mašauskaitė trečioje eilėje pirmoji iš dešinės, Diana Glemžaitė pirmoje eilėje per vidurį.

Iš seserų Mašauskaičių archyvo. Utenos valstybinės gimnazijos VIII-ųjų klasių abiturientų išleistuvės, 1944 m. balandžio 25 d. Spėju, jog tarp abiturientų yra vėliau vasarą išėjęs partizanauti Jurgis Urbonas-Lakštutis

Ir pagaliau, išleistuvės. Štai, nuotraukose abiejų gimnazijų – Kupiškio ir Utenos – 1944 metų laidos. Kupiškio gimnaziją tais metais baigė: J.Brokas, L.Bislys, L.Barzdžiukas, B.Gadliauskas, J.Vaitoška, V.Abromavičius, R.Bislys, Alf. Madeikis, A.Malinauskas, H.Trečiokas, Vl. Keršulis, J.Kalvelis, E.Kukulaitė, O.Dudaitė, B.Gabrėnaitė, St.Žekonytė, O.Bukėnaitė, B.Dudaitė, B.Dubrindytė, B. Kavoliūnaitė, V.Baltušytė, St. Bartolis, A.Sarapinaitė, V.Švenčionaitė, Br. Stankevičiūtė, V.Strūnaitė, G.Jokubkaitė, J.Kriaučiūnaitė, L.Stynaitė, E.Mašauskaitė, O.Žiūkaitė, S.Suškovaitė, toliau nurodyta auklėtoja O.Sakalaitė, mokytojas Damaševičius, Akv. Marcinkevičiūtė, Br. Kavaliauskaitė, Br. Bislytė, E.Baltrūnaitė, D.Glemžaitė (spėju, jog tai partizanų poetė, laisvės kovotoja), J.Stančikaitė.

                      Baigusi gimnaziją keletą metų Elena Mašausakitė mokytojavo Adomynės ir aplinkinių kaimų pradžios mokyklose. Štai, 1946 m. Apirbų, Aluotų, Bugailiškių, Adomynės ir Punkiškių pradžios mokyklų mokiniai Adomynėje laiko išleidžiamuosius egzaminus. Tarp mokinių susėdusios ne tik auklėtojos, bet ir mokyklas lankęs kapelionas. Iš to, galima daryti išvadą, jog jų mokytojos nebuvo sovietiškai nusiteikusios.

Tuo laikotarpiu Elena gyveno tėviškėje ar dažniau lankydavosi joje. Apie karo ir ankstyvąjį pokario laikotarpį Ona pasakoja nenoriai. Į jų sodybos kiemą atveždavo maistą partizanams, palikdavo. Naktį partizanai pasiimdavo. Po kaimyno, eigulio Jono Janulio, nušautas stribų, mirties, prasidėjo kaimynų suėmimai ir tardymai. Oną Mašauskaitę įskundė tas pats stribas Jonas Sakalauskas, kuris su ja mokėsi pradžios mokykloje. Oną tardė Šimonyse, geltonajame name, esančiame priešais bažnyčią, kur antrame aukšte gyveno milicininkų šeimos, o rūsyje buvo kankinami suimti žmonės. Onai pasisekė, jog tuometinis jai priskirtas tardytojas, pavarde Timičiovas nebuvo iš žiauriųjų, už kaimyno duotą butelį degtinės, Oną vėliau paleido.

                      Ona mena, kaip laidojo Druskių partizaną Feliksą Senvaitį, Antano, gim. 1919 m., nušautą su kitais keturiais partizanais ir dar viena moterimi.  Ona atsidūsta: „Kaimyno Feliksiuko sovietinė valdžia  neleido palaidoti“. Į laidotuves žmonės bijojo ateiti. „Senvaičių mergiotės (dvi seserys) pasikinkė arklioką ir mes keturios Feliksą arklio pakinkytame vežime nuvežėme į Adomynę ir palaidojome“ – mena Ona.

Iš Onos Mašauskaitės archyvo. Feliksas Senvaitis, Druskių km. partizanas, minimas oficialiame, paskelbtame sąraše

                 1949 m. Elena Mašauskaitė išvažiavo mokytojauti į Želvą. Maždaug tuo pačiu metu įstojo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą į Vilniaus pedagoginį institutą. Vėliau Elena apie 1953 metus persikėlė dirbti į Širvintų vidurinę mokyklą. Čia išdirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja iki senatvės. Po Nepriklausomybės atgavimo dėstė ir tikybą. Daug keliavo. Ona sako, jog Elena pamačiusi pusę pasaulio. Elena mirė 2011 metais, sulaukusi 87 metų amžiaus. Palaidota Adomynėje.

                      Tik visai neseniai Ona sudegino Elenos dienoraštį, kurį ši rašė nuo jaunystės. „Kas jį beskaitys…“ – kažkada pasakiusi Elena.

Seserys išsaugojo originalias, puikios kokybės Kupiškio ir Utenos 1944 metų laidų gimnazijų nuotraukas. Teko šią istoriją papasakoti iš jų.

Esu labai dėkinga Onai Mašauskaitei. Nepaisant skausmų, senatvės ir silpnos sveikatos, ji su manimi praleisdama nemažai laiko stengėsi prisiminti vieną ar kitą istorinę detalę. Tai rodo, kiek daug žmoguje gali būti išlikusios šviesos.

                ——————————————————————————————————

                      Už patarimus ir pastebėjimus dėkoju Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko pavaduotojui, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos valdybos pirmininkui Tautvydui Kontrimavičiui, taip pat už istorijos žinias Robertui Čerškui, talpinant vieną ar kitą fotografiją į internetą.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Utenos „Saulės gimnazijos interneto svetainė/ https://www.saule.utena.lm.lt/index.php/apie-gimnazija
2. Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos interneto svetainė/ http://www.kupiskiogimnazija.lt
3. Anykščių rajono Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos interneto svetainė/ http://www.svedasai.anyksciai.lm.lt/index.php/2013-11-12-07-48-39
4. Stanislovas Žvirgždas „Miestelių keistuoliai, 2006 m. vasario 23 d., Bernardinai.lt,/ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-02-23-miesteliu-keistuoliai/10591
5. Kupiškio etnografijos muziejaus interneto svetainėje esanti informacija/ http://etnografijosmuziejus.lt
6. Jaunoji partizanų poetė – Diana Glemžaitė, 2006 m. vasario 15 d./ http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/uzlaisve/20060215/6-1.html
7. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikta informacija apie Dainą Glemžaitę, parengė Rūta Trimonienė/ http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201510_glemzaite_biogr.pdf
8. Albino Pajarsko – Bebo biografija, sudaryta Tautvydo Kontrimavičiaus, skelbta Pasaulio anykštėnų interneto svetainėje/ http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1689
9. Kun. Kazimiero Barono biografija, sudaryta Tautvydo Kontrimavičiaus, skelbta Pasaulio anykštėnų interneto svetainėje/http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1056
10. Jurgio Urbono – Lakštučio biografija, sudaryta Tautvydo Kontrimavičiaus, skelbta Pasaulio anykštėnų interneto svetainėje/ http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=391
11. Pranas Aidukas „ilga kelionė namo“/ 37-asis „Laisvės kovų archyvo“ (LKA) numeris (LPKTS, 2005, K., 1500 egz.)
12. Vilius Baltrėnas. Poeto atminų nuotrupos – pro kupiškėnų rūkais aprasojusius akinius/ https://slaptai.lt/%C5%BEym%C4%97/vilius-baltrenas/
13. Feliksas Senvaitis/ Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos paskelbtas  Iš Kupiškio krašto kilusių ar Kupiškio krašte žuvusių partizanų sąrašas dėl  Kario savanorio teisinio statuso (po mirties) jiems pripažinimo/ http://www.llks.lt/kariai%20savanoriai%20Kupisky.htm
14. Jurgita Banionienė „Atokios Aluotos – dar gyvos“, 2017 m. kovo 16 d., „Kupiškėnų mintys“, http://kmintys.lt/archyvas/?psl=kupiskio_krasto_kaimu_istorijos&id=47