Alfonsas KAIRYS, Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo institutas, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, www.voruta.lt
Ne tik romų kalba pasisveikinti, bet ir pakalbėti lietuviškai mokės kai kurie Vilniaus čigonai.
Kai kurie… tai lietuvių kalbos kursus Tautinių bendrijų namuose pagal projektą „Dirbkime kartu su romais – naujos darbo galimybės ir iššūkiai“ lankę romai.
Pradėta nuo prisistatymo, žinių apie Lietuvą, lietuvių kalbą, romus Lietuvoje bei pasaulyje ir baigta daug sudėtingesnėmis temomis: „Sportas“, ,,Mokslas“, „Menas ir kultūra“.
Taip pat skaitykite
96 valandos… Per tiek laiko visko neišmoksi, tačiau gali bendrauti temomis: „Susipažinkime“, „Asmens tapatybė“, „Šeima“, „Sveikata ir higiena“, „Pastatai ir namai“, „Darbas“, „Prekyba, pirkiniai, kainos“, „ Buitinės paslaugos“, „Laisvalaikis. Šventės“ ir kt.
Užsiėmimus lydėjo ne tik pokalbiai, papildant klausytojų turimą leksikos fondą. Jis, reikia pasakyti, skurdus, o ko ir norėti: juk jų bendravimo lauke – romų ir rusų (šią jie moka!) kalbos.
Kiekvienas užsiėmimas – praktiniame fone. Antai, tema „Šeima“ leido pabuvoti menamoje šeimoje (didaktinis žaidimas). Iki šiol negirdėti žodžiai – anūkas (-ė), (vaikaitis(-ė) , seserėnas, sūnėnas, pusbrolis, pusseserė, prosenelis (-ė) ir pan. – įsiliejo į kursantų pasąmonę. Didaktinis žaidimas „Pas gydytoją“ leis laisviau jaustis gydytojo kabinete. Kartu išmokta išsikviesti greitąją pagalbą.
Einant temą „Prekyba“, klausytojai sužinojo daugiau prekių pavadinimų, o žaidžiant žaidimą „Maisto prekių parduotuvėje“, sužinota nemažai naujų prekių įvardijimų, pagrečiui – aptarti elementarūs skaitvardžio vartojimo atvejai.
Pasakytina, kad užsiėmimai nebuvo gramatizuojami. Ji, gramatika, savaime įsiliejo į bendrą pokalbių kontekstą.
Itin įdomiai vyko užsiėmimas tema „Romai“. Jam pravesti buvo pasitelkta A.Pakalkienės ir šių eilučių autoriaus kompaktinė plokštelė „Pakeliui į mokyklą“ (Romų visuomenės centras, 2005), skirta suaugusiesiems mokyti. Vaizdai nukėlė į šiaurės Indiją, iš kur romai judėjo ir Lietuvos link. Kibitka (toks romų vežimas) keliu atriedėjo iki Lietuvos, pakeliui išbarstęs juos ir kitose šalyse.
Gyvą užsiėmimų žodį lydėjo išvykos. Ekskursija po Vilniaus senamiestį, pasirodo, jiems prastokai žinomą, o einant temą „Kelionės. Transportas“ lankytasi „Geležinkelių muziejuje“. Visur po kruopelytę pildėsi naujų žodžių kraitelė.
Džiugu, kad kursantai galės parašyti savo CV, biografiją, prašymą priimti į darbą, prašymą dėl atostogų, prašymą priimti vaiką į mokyklą, kvietimą į gimtadienį, vestuves, skelbimą ką nors perkant ar parduodant…
Pridurtina, kad kursų lankytojai gebėjo derinti darbą ir mokymąsi, o tai rodo, kad norima išmokti kalbos, kuri skamba jų gyvenamojoje šalyje.
Iš ko mokytasi? Mokyti padėjo kvalifikuotai parengtas V.Stumbrienės ir A.Kaškelevičienės vadovėlis „Nė dienos be lietuvių kalbos“ (deja, norintiems jį įsigyti, viltis prarasta, nes nei viename knygyne jo nėra, o, pasak Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros darbuotojų, jų kreipimasis į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl pakartotinio leidimo, neišgirstas), J.Pribušauskaitės – „Kaip seakasi“, M.Ramonienės, L.Vilkienės – „Po truputį“, lietuvių -rusų, rusų-lietuvių kalbų žodynai, A.Pakalkienės ir A.Kairio CD „Popietė su lietuvių kalba“, „Pakeliui į mokyklą“, medžiaga, parengta šių eilučių autoriaus. Be abejo, mokymui pasitelkta ne viena lietuvių autorių daina.
Tiesa, 96 valandų išmokti lietuvių kalbą, vieną seniausių indoeuropiečių prokalbės kalbų, mažoka. Bet… geriau tiek, negu nieko.
Kursų vadovas dėkoja VšĮ Romų visuomenės centro direktorei Svetlanai Novopolskajai, Europos socialinio fondo agentūros atstovei Dianai Rušėnaitei, Lietuvos vaikų fondo direktorei Romualdai Navikaitei, Lietuvos romų bendruomenės pirmininkui Ištvanui Kvik, tarpininkui Michailui Kvik už nuolatinį rūpinimąsi lietuvių kalbos kursais.
