Marija Alina Malinauskaitė, apie 1920 m. Nuotr. iš Tado Stommos archyvo JAV

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

2017 m. liepos 15 d. Trakų rajono Onuškio bendruomenei buvo pristatyta monografija „Onuškis“¹ – 34-oji knyga iš serijos „Lietuvos valsčiai“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918–2018), išleista leidyklos „Versmė“. Gaila, vienas iš autorių pakartojo senas klaidas ir monografijoje patalpino Rokiškio rajone esančio Onuškio dvaro nuotrauką². Kazys Misius, prof. dr. Raimundo Lopatos „teiginius“ įvertinęs teisingai, kaip griaunančius valstybės pamatus, pateikė kai kurias netikslias nuorodas į šaltinius. Nesiremdamas jokiais dokumentais, Kazys Misius suabejojo, kad būdami Altajuje Malinauskai bendravo su Janina Jasėniene (1902–1987), nors tų kontaktų įrodymų daugiau negu reikia: Marijos Malinauskienės laiškai iš Altajaus (saugomi JAV, kopijos Lietuvoje), Janinos Jasėnienės laiškas apie Marijos Malinauskienės mirtį, kuriame nurodoma, kad ji buvo palaidota šalia Donato Malinausko. Artimiausiu laiku numatoma publikuoti Marijos Malinauskienės ir Janinos Jasėnienės laiškus. Tenka apgailestauti, kad autorius nesusisiekė su Donato Malinausko vaikaičiu Tadu Stomma, tai būtų leidę išvengti bereikalingų klaidų.

Monografijoje esančiame Kazio Misiaus straipsnyje, skirtame 1918 metų signatarui Donatui Malinauskui³, skaitytojui nekelia abejonių lietuvio Donato Malinausko tautybė, deja, neaišku, kodėl jo duktė priskirta lenkų tautai. Pavydas dėl turto tarpukariu neaplenkė Malinauskų giminės, buvo rašomi skundai valdžios institucijoms, siekiant nusavinti dvarus ir žemes. Tuo tikslu Donatas Malinauskas buvo vadinamas lenku, dukrai primenamas mokslas Vilniuje, sakoma, kad ji negalinti be lenkų gyventi. Kazys Misius rašo: „Koks D. Malinauskas lenkas, valdžios pareigūnai žinojo. O duktė, matyt, žmonos paskatinta, paveikta, lankė Vilniaus lenkų gimnaziją, kuri negalėjo neturėti įtakos pasirinkti lenkų tautybę.“⁴ Kodėl Kazys Misius yra toks tikras, kad signataro dukra Marija⁵ Alina Malinauskaitė yra lenkė? Dokumentai paneigia Kazio Misiaus teiginį – Malinauskaitės pase 1936 metais įrašyta: lietuvė. Tai nereiškia, kad viskas buvo labai paprasta. Vaikai mokosi ten, kur gyvena tėvai, mokosi ta kalba, kurią tėvai supranta ir gali padėti. Malinauskai iki 1920 m. gyveno Vilniuje, iš ten buvo lenkų išvaryti. Malinauskai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas, D. Malinauskas mokėjo dar ir čekų kalbą, deja, nė vienas iš jų nesimokęs lietuvių kalbos. O vienturtei dukrai norėjosi padėti, stebėti jos mokslą, taigi didelio pasirinkimo nebuvo…

Signataro sesuo Filomena Marija Malinauskaitė savo biografijoje, rašytoje apie 1935 m., nurodo: „… nuo pat vaikystės buvau auklėjama tėvų namuose lietuviškoj dvasioj. Mano motina kilusi iš lietuvių [tekste žodis bajorų užbrauktas autorės] kunigaikščių Kęstučių-Gediminų. Tėvas laikė save lietuviu ir gimė Lietuvoje, Kauno gubernijoje. Prie rusų caro kaipo katalikas buvo paskirtas Rusijoj ir tarnavo kariuomenėje pulkininku. Bet mums šeimoj buvo pasakyta, kad esam lietuviai.“⁶

Prieš dvidešimt metų Vincas Staniulis publikacijoje „Trečias paminklas signatarui“⁷, nepateikdamas jokių dokumentų ir ignoruodamas paties signataro teiginius, rašė, kad Donatas Malinauskas yra lenkų kilmės lietuvis bajoras. Kiti tvirtino, kad Donatas Malinauskas yra kilęs iš sulenkėjusios bajorų šeimos⁸, bet vengė pagrįsti tokius savo teiginius žinodami, jog kalba nėra nutautėjimo požymis. Anot Pelikso Bugailiškio, kilmingą „Lietuvos aristokratą, Trakų bajorą Donatą Malinauską, nors ir nemokėjusį lietuviškai“⁹ Vilniaus universiteto docentė dr. Dalia Bukelevičiūtė priskyrė lenkų tautai radijo paskaitoje „Signataras Donatas Malinauskas“. Laidos anonse buvo rašoma, kad „Vasario 16 d. akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“¹⁰. Nėra abejonių, kad tokie teiginiai yra klaidingi, politiškai motyvuoti, o politinė motyvacija išplaukia iš ekonominių interesų. Donatas Malinauskas su kumečiais galėjo susikalbėti tik lietuviškai, gal tik ne Jablonskio taisyklinga kalba. Taigi, kitaip nei „miestietiška šlėkta“, kuriai priskirtini ir kai kurie 12-ikos Vilniaus apaštalų nariai. Tačiau nepaisant paties Donato Malinausko tvirtinimų, kad jis yra lietuvis, tekstų ir publikacijų autoriai primygtinai Donatą Malinauską priskiria lenkų tautai.

Paminėtu Pelikso Bugailiškio teiginiu apie signataro lietuvių kalbos mokėjimą verta suabejoti, nes jame glūdi dviejų socialinių sluoksnių priešpriešos esmė. O kaipgi vis dėlto dvarininkas susikalbėdavo su kaimiečiais? Aprašomo asmens kalbos įgūdžiai vertinami priklausomai nuo rašančiojo socialinės orientacijos. Kazys Misius, neabejotinai paveiktas sovietmečio nuostatų, giliai palietusių lietuvių sąmonę ir pasąmonę, straipsnyje tvirtina, kad tik už komunizmą kovoję bajorai mokėjo lietuviškai. Remdamasis šia klaidinga nuostata, autorius Kazys Misius nurodė, kad iš penkių jo įvardytų bajorų tiktai vienas mokėjo lietuviškai¹¹. Rytų Lietuva – tai ne Žemaitija ir Suvalkija, čia bajorų dauguma namuose kalbėjo lenkiškai, o gimnazijoje – rusiškai.

Marija Malinauskaitė, baigusi gimnaziją, kaip ir mama, pasirinko studijas Vilniaus M. Karlovičiaus konservatorijoje (Konserwatorium muzyczne im. M. Karlowicza). Tėvas užtikrino dukrai gerą išsilavinimą, būtiną aukštuomenės damai. Marijai Malinauskaitei buvo samdomos prancūzės guvernantės. Donatui Malinauskui nebuvo svetima ir prancūzų kalba. Kai Marija vieną prancūzę guvernantę išmokė lenkiškai, buvo pasamdyta kita prancūzė. Tadas Stomma pasakojo, kad jo tėvai, norėdami tarpusavyje pasikalbėti, kalbėdavo prancūziškai. Viktoras Stomma kalbėjo prancūziškai ne prasčiau už žmoną, nes studijavo Prancūzijoje. Apie Lietuvos bajorų prancūzišką tartį gan kritiškai yra atsiliepęs Donato Malinausko giminaitis, Lietuvos bajoras, žinomas etnografas Jonas Karlovičius. Jis rašė, kad tarimas Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi – kaip kinų ir anglų kalbos. Keistai atrodo Kazio Misiaus pasirinktos citatos iš diplomatinio susirašinėjimo apie Malinauskų prancūzų ir lietuvių kalbos mokėjimą, jomis peršama nuomonė, kad Malinauskai nemokėjo šių kalbų, tai publikuota ne kartą. Ko siekia autoriai, taip ir lieka neaišku. Studijos M. Karlovičiaus konservatorijoje Marijos Alinos Malinauskaitės netenkino, ji, kaip ir mama Zofija Kučiauskaitė-Malinauskienė¹², profesionalia muzikante netapo. Pasakojama, kad Zofija viename pokylyje atliko gedulingą maršą, o Donatas Malinauskas tuo nesusižavėjo. Daugiau ji nemuzikavo. Artistės karjera taip pat nesiderino su bajoriška Marijos Malinauskaitės kilme, ji ėmėsi studijuoti teisę Vilniaus universitete. Diplomo taip ir neatsiėmė. Tuo metu Vilniaus universitete studijavo ir būsimasis Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.

Donato Malinausko dėdė Jonas Karlovičius mūsų mokslo darbuotojų pastangomis taip pat pristatomas lenku. 2011 m. Subartonyse jo atminimui pastatytoje lentoje yra užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis. Jono Karlovičiaus sūnaus Mečislovo Karlovičiaus vardu tarpukariu buvo pavadinta Vilniaus konservatorija. Kodėl šis vardas konservatorijai iki šiol nesugrąžintas, lieka neaišku. Visiškai suprantamas jaunos merginos Marijos Alinos Malinauskaitės noras studijuoti giminaičio vardu pavadintoje konservatorijoje ir tautybė čia niekuo dėta. Tiesa, sunkumų buvo. Marija Alina Malinauskaitė, kertanti sieną, buvo sulaikyta Lietuvos pasieniečių. Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma pasakojo, kad buvo kilęs didelis triukšmas, kai pasieniečiai sulaikė signataro dukrą.

1935 m. lapkričio 23 d. kunigas Vladas Mironas Šv. Mykolo bažnyčioje sutuokė 28-erių metų Mariją Aliną Malinauskaitę ir 35-erių Viktorą Stommą, ceremonija vyko lenkų kalba. Abiejų sutuoktinių Stommų pasuose įrašyta tautybė – lietuviai. Tačiau nieko keisto, kad santuokos apeigos bažnyčioje Kaune atliktos lenkų kalba. Tadas Stomma pasakojo, kad jo mama tėvui net priekaištaudavo, kad jis per daug laiko skiria lietuvybei ir ją tarsi užmiršta. Kvietimas į vestuves buvo parašytas ant perlenkto lapo, kurio vienoje pusėje buvo lietuviškas tekstas, o kitoje – lenkiškas.

Taip jau susiklostė, kad lengviausias kelias, norint užvaldyti svetimą turtą, jo savininką paversti svetimtaučiu. Komunistai turto neturėjo, todėl daugiau negu akivaizdu, kad teisinė sistema tarnavo ir šiandien tebetarnauja svetimo turto užvaldymui.

 _____________________________________

¹ Kanevičiūtė K., „Monografijos „Onuškis“ pristatymas“, in: Trakų žemė, 2017m. liepos 21 d., Nr. 29 (975), p. 1, 6.

² Kazlauskas D., „Onuškis. Nuo seniausių laikų iki 1915 metų vasaros“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 147.

³ Misius K., „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 1429–1448.

⁴ Misius K., „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 1446

⁵ Dokumentuose kartais Marė – aut. pastaba.

⁶ LCVA, f. 1787, ap. 1, b. 91, l. 31.

⁷Staniulis V., „Trečias paminklas signatarui [D. Malinauskui, Onuškis, Trakų rajonas]“, in: Kauno diena, 1998 m. vasario 14 d., p. 4.

⁸ Semaška A., Pasižvalgimai po Lietuvą, Vilnius, 2005, p. 582; Lietuvos dvarų enciklopedija, sud. Algimantas Semaška, Ingrida Semaškaitė, Vilnius, 2017, p. 176 [Enciklopedijos p. 240 pateikta neteisinga informacija apie Tanskius, supainioti du bendravardžiai Feliksai Tanskiai. Su Donato Malinausko gimine sietinas Feliksas Tanskis mirė iki 1863 m. sukilimo ir buvo palaidotas Šv. Stepono kapinėse Vilniuje. Aut. pastaba].

⁹ Bugailiškis P., Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p. 160 [Dėl teiginio apie lietuvių kalbos mokėjimą verta suabejoti, nes jame glūdi priešpriešos esmė – aut. pastaba].

¹⁰ „Radijo paskaitos: signataras Donatas Malinauskas“, in: Anonsai… LRT…, 2017 m. kovo 14 d., 14:05 val. Prieiga per internetą – <http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/24760, http://www.lrt.lt/media/radio/2017/03/1013729796.mp3>. Anonsas: „Vasario 16 d. akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“

¹¹ Misius K., „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Onuškis, Vilnius: Versmė, 2017, p. 1433.

¹² Arba Kučevskaitė – aut. pastaba.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 9 (839), 2017 m. rugsėjo 30 d., p. 7.