Iš kairės stovi: Stasys Marcinkevičius, Falko žmona, Mikasė Marcinkevičienė, prof. Falkas, Genutė Marcinkevičienė, Alfonsas Marcinkevičius. Sėdi Stasys ir Ona Marcinkevičiai su anūkais

Sigitas BIRGELIS, www.punskas.pl

Apie švedų mokslininką, baltistą, slavistą, etnografą, kalbų ryšių tyrėją, nusipelniusį Suvalkijai žmogų, profesorių Knutą Olofą Falką jau rašėme mūsų portale. Tai įdomus ir vertas atminimo mokslininkas. Ties Suvalkų apygardos muziejumi stovi 1992 m. pastatytas paminklas – akmuo, primenantis skandinavišką antkapinį paminklą su runomis. Suvalkų Šiaurės rajone mokslininko vardu pavadinta gatvė. Beje, šiandien daug kam, ypač jaunimui, Falko pavardė negirdėta arba mažai žinoma.

Prof. dr. K. O. Falkas daug metų skyrė Jotvos vandenvardžių ir vietovardžių tyrinėjimams. Jo dėmesį patraukė Galadusio ežeras bei čia metami ir traukiami žvejų tinklai, nagrinėjo Vygrių, Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę. Daug bendravo su šio krašto lietuviais, Žagarių kaimo Marcinkevičiais.

Žagarių kaimo gyventoja Mikasė Marcinkevičienė taip prisimena K. O. Falką: „Vaikai mūsų buvo dar maži, kai pas mus nakvodavo mokslininkai ir studentai iš Švedijos ir Londono. Jie rinko pasakojimus mūsų krašte. Toks profesorius Falkas su studentais per vasaros atostogas tai gal 16 metų atvažinėdavo į Žagarius ir kitus kaimus. Petras Dapkevičius taip pat prisimena profesorių. Visi kaime žinojome apie jį ir jo darbus.“

 Iš profesoriaus Knuto Olofo Falko biografijos

 Gimė 1906 m. Švedijoje. Studijavo Upsalos universiteto Šiuolaikinių kalbų fakultete. Slavų ir baltų kalbas studijavo pas Švedijos slavistą prof. Richardą Ekblomą. 1932 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą, kur Kauno Vytauto Didžiojo universitete dėstė švedų kalbą.

1933 m. susidomėjo Jotvos vandenvardžiais. Pirmąją savo kelionę po Suvalkiją surengė 1934 m. Pėsčiomis išvaikščiojo Vygrių ežero apylinkes, surašė aptiktus vietovardžius. Per keletą metų Falkas šį kraštą pažino geriau negu daugelis senbuvių. Tais pačiais metais K. O. Falkas Varšuvos iždo archyve aptiko ir nukopijavo daug vertingų rankraščių, susijusių su Suvalkija. Šių dokumentų originalai per karą buvo vokiečių sunaikinti.

Tyrinėdamas Jotvą Falkas priėjo prie išvados, kad Vygriai – tai jotvingių gyvenamoji teritorija, kur Vytautas Didysis įkūrė savo medžioklės pilį. Apie čia gyvenusius jotvingius byloja išlikę kaimų pavadinimai: Vingrėnai (Būdviečio seniūnijoje), Vygrėnai (Seinų valsčiuje), Vygriai (Suvalkų valsčiuje).

1935 m. Falkas buvo paskirtas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto švedų kalbos lektoriumi. Lietuvoje jis studijavo lietuvių kalbą ir tyrinėjo pietų Lietuvos vandenvardžius. Metelių ir Dusios ežerų apylinkėje surinko daug medžiagos lyginamajai kalbotyrai, turinčios didelę reikšmę Jotvos ežerų ir vietovių tyrinėjimui.

1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis už mokslinį darbą „Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studija“. Tų pačių metų vasarą buvo paskirtas Upsalos universiteto slavų kalbų docentu. Šiame universitete jis vedė lietuvių kalbos kursus. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir pokario Falkas buvo priverstas ilgam laikui nutraukti tyrinėjimus Suvalkijoje.

1955 m. Šveicarijos kaime šalia Suvalkų prasidėjo archeologiniai kasinėjimai, kuriems vadovavo dr. Ježis Antonevičius (Jerzy Antoniewicz). Čia dirbo archeologai, antropologai, biologai iš Balstogės ir Varšuvos. J. Antonevičius pasiūlė K. O. Falkui atvykti į Suvalkiją ir tęsti Jotvos vietovardžių ir vandenvardžių tyrinėjimus. K. O. Falkas 1959 ir 1960 m. surašinėjo ir analizavo visus Suvalkijos vietovardžius. Jam padėjo žmona Dagmara.

Lenkijos periodinėje spaudoje pasirodė K. O. Falko prisiminimai. Apie Jotvos tyrinėjimus jis rašė: „Atvažiavau į Vygrius ištyrinėti Hutos valsčiaus ir Vygrių ežerą supančios teritorijos ežerų, upių, upelių bei žvejų valksmų pavadinimų kilmę ir reikšmę. Šio darbo vaisius, tai dviejų tomų „Vygrių ir Hutos vandenys“, už kuriuos man buvo suteiktas daktaro laipsnis.

Suvalkiją pažįstu nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio. Pirmosios mano tyrimų ekspedicijos vyko 1934, 1936 ir 1937 m. per vasaros atostogas. Ištisas dienas labai maloniai praleisdavau plaukiodamas baidare po Vygrių ežerą, ieškodamas informatorių ir vietovardžių, vadinamų vietine tarme. Kartais nuvykdavau pėsčiomis arba dviračiu prie ežerėlių ir upelių, kur negalėjau nuplaukti baidare. Įgijau patirtį užmezgant ryšius su žmonėmis, žvejais ir ūkininkais. Per 4–5 mėnesius užrašydavau beveik visus upių, upelių, didelių ir mažų ežerų, įlankų, žvejų valksmų pavadinimus, kuriuos man pateikė viso Hutos valsčiaus informatoriai. Tuomet Vygrių ežere buvo 311 valksmų.

K. O. Falkui pastatytas paminklas – akmuo

Įstrigo mano atmintyje pirmieji įspūdžiai, kuriuos patyriau būdamas Suvalkijoje. Paveikė mane švelni gamta, saulėtos vasaros dienos ir įdomūs pokalbiai su Hutos valsčiaus gyventojais. Gyvenau mūrininko Jono Novosadko (Jan Nowosadko) mažoje troboje, esančioje prie pat Vygrių bažnyčios. Pažinau arti savo informatorius, tarp kurių ne vienas buvo iš tikrųjų savo specialybės geras žinovas, pavyzdžiui, Silvestras Matvejevas (Sylwester Matwiejew), kuris Vygrių ežero povandeninius kalnelius ir gilumas geriau pažinojo negu savo delną. Dažnai sutikdavau savo informatorius ir puikiai suvokdavau, kada kalbėdavo visiškai spontaniškai, o kada „švelniai“. Dėl to maloniai praleisto laiko turiu daug bičiulių ir gerų pažįstamų visame buvusiame Hutos valsčiuje.

Lenkijos centrinės valdžios ir Suvalkų savivaldybės kvietimu suorganizavau Švedijos ekspediciją jotvingiams tyrinėti, kuri nuo to laiko kasmet atvykdavo į Suvalkiją atlikti kalbotyros tyrimus. Ekspedicija turėjo savo bazę miško aikštėje Jasionovo kaime, Baginskių (Bagiński) name, netoli Šveicarijos kaimo.

Aš ir mano bendradarbiai 1959–1970 m. turėjome informatorių ir gerų pažįstamų daugelyje kaimų beveik visoje Suvalkų, Seinų ir Augustavo apskrityje.

Man kėlė nuostabą ir kartu pasitenkinimą informatorių parodytas labai didelis kantrumas. Jie neretai paaukodavo ištisas valandas ilgiems pokalbiams apie vietinius pavadinimus, žvejų reikmenis, ūkininkų padargus ir kt.

Mūsų darbą palengvino negirdėtas pašnekovų palankumas ir svetingumas, kuriuos patyrėme būdami pas Suvalkijos ūkininkus. Užtat nenuostabu, kad aš ir mano bendradarbiai (ekspedicijos dalyviai) mielai kasmet grįždavome į Suvalkiją. Grįždavome ne tik dėl to, jog kalbinė Suvalkijos medžiaga yra nepaprastai įdomi mokslui, bet ir kad čia jautėmės kaip namie. Pamilome švelnią ir gražią Suvalkijos gamtą bei malonius jos gyventojus.

Suvalkijos tikriniai vietų vardai aiškiai atspindi šio krašto įvairius istorinės raidos periodus. Pavadinimuose išryškėja baltų senesnė epocha, jotvingių ir po jų lietuvių stipri įtaka. Po baltų epochos Suvalkijoje vyksta baltarusių ir lenkų kolonizacija. Visas šias epochas iškalbingai patvirtina tikriniai vietų vardai.

Suvalkų krašte aptinkame jotvingiškos kilmės pavadinimų įvairių žemės objektų, ypač didžiausių teritorinių objektų, pvz., didžiausių upių ir ežerų. Toponomastikoje priimta, jog didžiausi krašto gamtos objektai turi seniausius pavadinimus.

Man yra žinomi, tarp kitko, tokie jotvingiškos kilmės pavadinimai: Dowcień (ežeras), Dowspuda (miestelis), Paniówka (upė), Pobojne (ežeras), Ringis (ežeras), Sajno (ežeras), Szczeberka (upė), Sztabinki (ežeras), Wigry (ežeras), Zusno (ežeras, dabar Łanowicze).

Prie lietuvių kilmės pavadinimų priklauso: Aszarynis (ežeras), Badugnel (ežeras), Deksznie (kaimas), Kompocie (ežeras), Prudel (ežeras), Purwinek (ežeras), Suwałki (miestas). Reikia paminėti, jog Punsko krašte gyvena lietuviai ir pavadinimai čia yra grynai lietuviški.

Palyginti negausūs Suvalkijos toponimikoje yra baltarusių kalbos pėdsakai, nepaisant to, jog baltarusių įtaka iki XIX a. šiame krašte buvo nemaža. Kartais galime aptikti tikrą baltarusizmą, pvz., Krugło (Okrągłe) ežero pavadinimas (netoli Sidory kaimo). Baltarusių kalbos įtaką rodo pavadinimas Striełkowizna, tai yra senas Strzelcowizna kaimo pavadinimas. XIX a. trečiojo dešimtmečio miškų žemėlapyje radau pavadinimą Pohorolec, dabar Pogorzelec (ežeras ir kaimas). Čia vietoj „rz“ tariama „r“ […]. Tokį tarimą profesorius vadina „trebakowanie“. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vygrių ežero apylinkėse girdėjau dar tokius veiksmažodžius: „pretaktować“ (wymawiać, tarti), „pretak“ (przetak, tam tikros rūšies sietas grūdams sijoti), „reka“ (rzeka, upė).

Dabar lenkų kilmės pavadinimai sudaro didžiąją dalį Suvalkijos tikrinių vietų vardų. Dar prieš Vygrių kamaldulių įsikūrimą (1667 m.) lenkų įtaka dabartiniame Suvalkų krašte buvo stipri. Vygrių kamalduliai pradėjo stiprią kolonizaciją, kuri privedė prie visos Suvalkijos sulenkinimo (išskyrus Punsko kraštą).

K.O.Falkas kalbina vietos gyventojus

Neretai Suvalkijos pavadinimų formos įdomiai keitėsi. Netoli Šiurpilio yra mažas ežeras, jotvingių vadintas Audeniu. 1569 m. šis pavadinimas turėjo formą Awdzieniec. Pakeitus priesagą – o su mažų ežerų pavadinimais taip labai dažnai atsitikdavo – XVIII a. dokumentuose yra užrašyti šio ežero tokie variantai: Ołdziuk, Owdziuk, Udzieyko. Dabar šis ežeras vadinamas Udziejek, o žemėlapiuose ir laikraščiuose kartais iškreiptai rašomas Uzdziejek.

Pavadinimas Samanis lietuvių kalboje reiškia „samanomis apaugęs“, pvz., ežeras, upė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkai neretai vartojo sulenkintą formą Somonis, kurią dažnai tardavo Sumanis. Laikui bėgant, pavadinimą Sumanis susiejo su žuvies pavadinimu sum (šamas) ir pakeitė forma Sumovo. Tai baltiškas, o ne slaviškas pavadinimas. Tokių Suvalkijoje yra keletas.

Labai įvairūs yra toponimikos tyrimo būdai. Toponimikas turi mokėti tyrinėjimo teritorijos dialektą. Pirmiausia jis turi užrašyti lokalinės tarmės pavadinimų formas, kurios bus jo tyrimų objektas, kadangi vietiniai gyventojai geriausiai išlaiko tam tikro pavadinimo tęstinumo tradiciją nuo jo atsiradimo. Todėl tyrinėtojas būtinai turi susipažinti su vietinėmis pavadinimų formomis.

Norėdamas rasti tam tikro pavadinimo pirmykštę formą (etimologiją), tyrinėtojas taip pat naudojasi senais jo variantais, patvirtintais istoriniuose šaltiniuose. Tie variantai neretai turi formas, labiau priartintas prie pirmykštės negu dabartinės. Pateiksiu vieną tipišką pavyzdį. Senas Vygrių (Wigry) ežero pavadinimo variantas Wingry (1422 m.) galutinai įgalino nustatyti formalų ryšį su dabartiniu pavadinimu Wigry bei lietuvišku ir tikriausiai jotvingišku būdvardžiu „vingrus“ (vingiuotas, išsisukiojęs).

Dėl vietoje atliktų tyrimų galėjau įsitikinti, jog upelio Szczeberka (Ščeberka) dugnas yra nepaprastai akmenuotas, neretai primenantis akmenimis grįstą gatvę. Pasinaudodamas senesniu šio pavadinimo variantu Stebra (1547 m.) galėjau patvirtinti ryšį su jotvingišku žodžiu „stabis“ (akmuo). Taigi Szczeberka yra lenkiško pavadinimo Kamionka atitikmuo.

Remiantis tuo, kas anksčiau pasakyta, galima teigti, jog toponimikas dirba ne tik savo kabinete tarp apdulkėjusių dokumentų ir knygų. Jis turi skirti daug laiko tyrimams vietoje, paskirti tam ištisus mėnesius, dėl to šis mokslas ypatingai žavus tiems, kas juo domisi.“

K. O. Falkas buvo vienas geriausių Suvalkijos istorijos, geografijos ir toponimikos žinovų. Jis užima svarbią vietą tarp nusipelniusių Suvalkijai mokslininkų. Jo atlikti Suvalkijos pavadinimų tyrinėjimai yra novatoriški ir neįkainojami. Apie juos K. O. Falkas parašė daug straipsnių, kuriuos publikavo lenkiškuose ir švediškuose moksliniuose leidiniuose.

Už savo nuopelnus K. O. Falkas buvo apdovanotas: Lenkijos tūkstantmečio medaliu, Nuopelnų ordinu, apdovanojimu „Zasłużony Białostocczyźnie“ (Nusipelnęs Balstogės kraštui), garbės premija „Za odwagę w myśleniu i działaniu“ (Už drąsą mąstant ir veikiant), Vlodzimežo Petšako (Włodzimierz Pietrzak) premija (1972 m.). Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas suteikė jam garbės daktaro titulą.

K. O. Falkas mirė 1990-01-30 Lunde. Liko milžiniškas jo archyvas: nebaigti straipsniai, nuotraukos, užrašai ir istorinių dokumentų kopijos.

Šaltiniai

„Kontrasty“, 1970 m. 6 nr., „Wracamy tu każdego roku” – Knut Olof Falk

https://lt.wikipedia.org/wiki/Knut_Olof_Falk

http://punskas.pl/knutas-olofas-falkas-1906-1990/