Petras ŠIDAGIS, www.voruta.lt

     Įvadas. Lietuvos valstybės tautinės pilietinės politikos dvasią apčiuopti galime Lietuvos valstybės gilioje senovėje, jau nuo karaliaus Mindaugo laikų, kai buvo sujungtos lietuviškos žemės į vieną Lietuvos valstybę. Vėliau LDK Gedimino laikais tautų taikaus sugyvenimo dvasia skleidėsi sostinėje Vilniuje – visos Lietuvos kultūros centre. „Ne vienas Vilniaus istorijos tyrinėtojas, rašydamas apie miesto praeitį, mini jame tvyrojusią tolerancijos dvasią. Nuo pat pirmojo savo paminėjimo rašytiniame šaltinyje Vilnius skelbia Europai, kad yra atviras kitataučiams atvykėliams. Regis, Gedimino kvietimas prilygo jo susapnuoto Geležinio vilko balsui, nes gana greitai į miestą ėmė keltis pirkliai ir amatininkai iš Vokietijos Hanzos sąjungos miestų, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos“ (pagal Tomą Venclovą).

     Bendras tautinės pilietinės politikos tikslas – sukurti pilietinę visuomenę. Konkreti šiandieninės Lietuvos tautinės politikos siekiamybė – atvira Lietuvos piliečių krikščioniška (katalikiška) bendruomenė.

     Atvira bendruomenė reiškia, kad, tęsdami LDK Gedimino pradėtą politiką, šiandien taip pat būtume atviri pasauliui ir tikėjimui. Kviečiame nedaryti kliūčių imigracijai, verslui, investicijoms iš visų pasaulio šalių. Tačiau yra pavojų. Kai Lietuva buvo okupuota, mes nebuvome savo žemės šeimininkai, tuomet Lietuvoje buvo vykdoma nevaldoma masinė imigracija. Ir šiandien, jei imigracija iš kurios nors vienos šalies žymiai išaugtų, neabejotinai reikėtų imtis priemonių mūsų šalies tapatumui išsaugoti. Šiam tikslui, manau, turėtų būti sukurta imigracijos kvotų sistema. Ji privaloma tam, kad imigrantams pradžioje būtų sudaromos reikalingos ekonominės pragyvenimo sąlygos, atsižvelgiant į mūsų šalies ekonomines galimybes. Tačiau valstybėje turi būti išsaugota Lietuvos kultūros tapatybė, turi būti skatinama mokytis valstybinės kalbos ir galų gale nusistovėtų tam tikra imigracijos pusiausvyra pagal mūsų šalies dydį. Vykstant imigracijos procesui tautinių bendrijų skaičius Lietuvoje turėtų išaugti.

     Įvairių tautų Lietuvos piliečius teisiškai sujungia viena Lietuvos pilietybė. Todėl esame vieninga Lietuvos piliečių bendruomenė, vadovaujamės atkurtos Lietuvos valstybės piliečių valia priimta ir paskelbta Lietuvos Konstitucija. Valstybinė lietuvių kalba garantuojama visame viešajame valstybės gyvenime. Pagal Švietimo įstatymą įvairių mokyklų mokinių tėvams (globėjams) įsipareigojame sudaryti galimybes jų vaikus mokyti valstybine lietuvių kalba bet kurioje LR teritorijos vietovėje ir už Jos ribų – etninėse žemėse, kur išlikusios gausesnės etninių lietuvių bendruomenės. Tautinės bendrijos išlaiko LR Konstitucijos garantuotas kultūrinės autonomijos teises (tautinių bendrijų mokyklos, parapijų bendruomenės ir kt.). Būtent čia per tautinių bendrijų kultūrinę autonomiją pasireiškia visos Lietuvos piliečių bendruomenės atvirumas ir tolerancija kitoms tautoms ir kultūroms. Čia valstybinė kalba atlieka ryšio vaidmenį tarp įvairių tautinių bendrijų kalbų, sujungdama visas gyvenančias tautas, jų tautines bendrijas į vieną Lietuvos piliečių bendruomenę bendram, sutelktam darbui dėl visų bendros Tėvynės Lietuvos.

     Katalikiškų tradicijų bendruomene tapome karaliaus Mindaugo, valstybės įkūrėjo, Lietuvos Krikštą priėmusio iš Vakarų krikščionybės, laikais. Šis pasirinkimas nulėmė, kad Lietuva tapo daugumos žmonių katalikiško tikėjimo šalimi. Šiandien valstybėje garantuojama tikėjimo laisvė bei laisvai pasirinkto tikėjimo skelbimas, valstybė remia tikybos mokymą pagal tėvų (globėjų) pageidavimą (LR Konstitucija). Pavyzdžiui, sudaromos galimybės atskiroje vietovėje esant didesniam tėvų poreikiui šeimoje pradėtą katalikišką ugdymą tęsti ir mokykloje, todėl savivaldybė vienodomis sąlygomis su kitomis toje vietovėje esančiomis mokyklomis remia katalikiškos mokyklos įsteigimą ir finansavimą pagal mokinių krepšelį (Švietimo įstatymas). Tokios vienodos teisės garantuojamos ir kitoms Lietuvos tradicinėms religijoms, kurios turi šaknis bendroje Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Taip pasireiškia bendradarbiavimas tarp Bažnyčios ir valstybės tikėjimo srityje, jo tikslas – valstybės piliečių bendrojo gėrio, doros puoselėjimas ir siekimas. Ypač čia katalikiško tikėjimo tradicija glaudžiai siejasi su šeima. Lietuvoje, kurioje pagal apklausas apie 80 proc. gyventojų yra katalikai, šeimos samprata dažniausiai remiasi nuo seno išbandyta šeimos katalikiška pasaulėžiūra. Santuokinė ištikimybė, Jos svarbiausias tikslas, kaip Dievo dovana, yra vaikai, o svarbiausias Santuokos uždavinys – vaikus tinkamai išauklėti. Tai labai svarbi atsakomybės už šeimą ir valstybę pozicija, nes šeimos institucija yra pilietinės visuomenės pagrindas – mažiausia visuomenės ląstelė. Krikščioniškų vertybių ugdymas šeimoje, mokykloje ir per Bažnyčią, visuomenines informavimo priemones yra glaudžiai susijęs su brandžios pilietinės visuomenės kūrimu.

     Bendruomenė yra pilietinės visuomenės kūrimo vienas iš svarbiausių tikslų ir uždavinių. Mes priklausomi vieni nuo kitų, žmogaus prigimtį išskleidžiančios aplinkybės turėtų atsispindėti ir įstatymuose, ir papročiuose. Žmogus nėra vienpusiškas, todėl taip neturėtų būti ir su įstatymais ar socialine tvarka. Kad valstybėje kuo aktyviau reikštųsi aukštesnės vertės bendruomeniški santykiai ir piliečių solidarumas, kviečiame naikinti tarp Lietuvos piliečių įvairaus pobūdžio individualizmo ir tautinio uždarumo ideologijų primestus skirtumus.

1. Krikščioniškoji demokratija remiasi subsidiarumu – harmonija tarp bendruomenės ir asmens laisvės, vadovaujantis Šv. Raštu ir Bažnyčios tradicija bei sekuliaria patirtimi (tai, kas veikia religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame). Tačiau koks nuosaikiosios krikščioniškosios demokratijos santykis su liberalizmu, kuris vietoj krikščioniškojo bendruomeniškumo siūlo individualizmą? Prisiminkime krikščionių demokratų nuosaikias nuostatas ekonominiame tautos gyvenime, kurių pagrindinis tikslas yra Lietuvoje sukurti gausią viduriniąją klasę, išvengti visuomenėje kraštutinumų – Lietuvos piliečių susiskaldymo į turtingus ir vargšus. Čia padeda progresiniai mokesčiai. Tam tikslui pasiekti turi būti gautas bendras visos visuomenės pritarimas kaip kompromisas tarp verslo ir valstybės socialinės apsaugos institucijų. Šis siekis gali būti palaipsniui realizuojamas įstatymiškai įgyvendinant partijų rinkimines programas, vykdant numatytą Vyriausybės programą. Progresiniai mokesčiai, be abejo, turi veikti kartu su šeimos institutą stiprinančia mokesčių politika, kitaip jie gali atnešti didesnės žalos šeimoms, ypač gausioms šeimoms. Todėl prieš tai būtina įgyvendinti principą, kad bendrų šeimos pajamų apmokestinimo dydis turėtų būti sulygintas su viengungio žmogaus pajamų apmokestinimo dydžiu bei padidintos išmokos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai yra pasiekta kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų šalyse, kurios vadovaujasi krikščioniškąja demokratija. Taigi, tokiu būdu gali būti iš dalies sprendžiama mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo problema. Aišku, individualistai, kurie asmeninį gėrį kelia aukščiau šeimos, tam nepritars, tačiau tai valstybės išlikimo klausimas, nes šeimos institucija kuria valstybės ateitį, be paramos jai gresia valstybės sunykimas ir galų gale išnykimas iš pasaulio žemėlapio. Neturėtų būti tokių darbo apmokėjimų, kaip 0.25, 0.5 ar 0.75 etato, kurie iš tikrųjų pažeidžia konkretaus žmogaus teises, sukuria klaidingą požiūrį į žmogų kaip į mechanizmo sraigtelį, o ne kaip į asmenį su materialiais ir dvasiniais poreikiais. Kristus Evangelijos palyginime apie samdomus vynuogyno darbininkus pamini, kad pragyvenimo minimumo užmokesčio vertas ir tas, kuris buvo pasamdytas vakare ir dirbo tik dalį dienos, lyginant su tais, kurie nešė visos „dienos karštį“.  Individualizmas be krikščioniškų vertybių ugdymo anksčiau ar vėliau atveda šalį prie neapykantos savo piliečiui, savo tautiečiui bei valstybei, prie savo valstybės „susprogdinimo“ į „mažus gabalėlius“, nenaudingus vienas kitam, modelio. Jį lydi visuomenės dvasinio nupuolimo ženklai: susisluoksniavimas, susvetimėjimas, nelaimingumo jausmas, išviešėjęs alkoholizmas, narkomanija, korupcija, padidėję šeimų skyrybų, emigracijos ir savižudybių mastai. Žmogaus egoizmas čia pasireiškia nenoru turėti palikuonių, vaikų, nes jie „trukdo pakelti jo asmeninio gyvenimo kokybę“. Pasilikti bendruomenėje – šeimoje, tautoje, o ne likti vienumoje, yra tikras laimės ir gyvenimo prasmės žestas. Gausinga šeima – brangi Dievo dovana, suteikianti daug džiaugsmo kiekvienam šeimos nariui ir tautai.
2. Akcentuokime pilietybę, bet ne etninę kilmę! Todėl prieš gaunant LR piliečių pasus kviečiame žmones (pagal nutylėjimo principą) palikti vien tik Lietuvos piliečio tapatybę, nes pagal galiojančius įstatymus piliečio tautybės įrašas Lietuvos piliečio pase nėra privalomas. Čia negalime pritarti populistinei kairiojo liberalizmo tariamai tolerantiškai tautinei politikai, pasiduodančiai iš šalies primestiems kai kurių nedraugiškų kaimynų šovinistų siekiams, kai norima akcentuoti tautinį išskirtinumą, kurio pagrindu kuriamos ir sureikšminamos taip vadinamos „tautinių mažumų teisės“ ir jų „gynybai“ skatinamas partijų nacionaliniu pagrindu kūrimasis. Iš tikrųjų vertinant pagal tarptautines normas tokių tautinių darinių kaip tautinės mažumos Lietuvoje iš tikrųjų nėra, yra tik Lietuvos valstybės istorijos tėkmėje susiformavusios Lietuvos tautinės bendrijos (žiūrėkime LR Konstituciją). Turime Lietuvos lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, kitų tautybių Lietuvos tautines bendrijas. Kartais Lietuvos lenkus ar rusus vadindami „tautine mažuma“ mes, norime to ar nenorime, prisidedame prie veidmainiškos politikos, kuri nori tautines bendrijas priskirti prie tautinės mažumos statuso, suprantama, tik dėl to, kad tautinė bendrija įgytų daugiau tarptautinių tautinės mažumos teisių. Tačiau tarptautinės mažumos teisės skiriamos tik tautai, kuri neturi pasaulyje savo tautinės valstybės, tam, kad apsaugotume pasaulyje esančią jos unikalią vienintelę kultūrą. Lietuvos lenkams, rusams negresia joks pavojus jų kultūrai, nes šalia – didžiulės šių mūsų kaimynų valstybės! Valstybės viduje bet koks nelygiateisiškumas tautinių bendrijų atžvilgiu veda prie santykių tarp visų tautinių bendrijų susipriešinimo, atstumia jas nuo tarpusavio bendrystės, nekuria motyvų kartu bendrai dirbti bei puoselėti bendrą Tėvynę – Lietuvos valstybę. Pataikavimas kaip „tolerancija“ tik kai kurioms, gal būt ir „reikšmingoms” „tautinėms mažumoms”, iš tikrųjų veda link jų uždarumo, galų gale – prie skilimų, smurto ir karų. Ar valstybės dezintegracijos procesai negali tapti tokie pat skausmingi, kokie buvo jos kūrimosi pradžioje? Ko reikia, kad išsaugotume taiką ir vienybę? Šiandien iš visų suinteresuotų pusių reikia pasitikėjimo ir vienas kito supratimo, ypač supratimo, kad tolerancija kitoms tautoms valstybėje atsispindi kultūroje – per Lietuvos tautinių bendrijų kultūrinę autonomiją, bet kartu ir išsaugant Lietuvos valstybingumą, teritorijos vientisumą ir tapatumą, skirtingą nuo Lietuvos kaimyninių šalių, kurioms kai kurios Lietuvos tautinės bendrijos kultūros požiūriu yra labai artimos. Per kultūrinę autonomiją kiekviena Lietuvos tautinė bendrija gali išlikti savimi, asmuo – savo tautos atstovu. Tačiau to nepakanka. Kviečiame visus Lietuvos piliečius, priklausančius tautinėms bendrijoms, integruotis į Lietuvos politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Kvietimas integruotis reiškia kvietimą būti atviriems bei tautinių bendrijų priėmimą su meile ir pasitikėjimu į Lietuvos piliečių bendruomenę, kad vienodai gerai, džiugiai jaustumėmės gyvendami ir kurdami bendroje visų mūsų Tėvynėje – Lietuvoje. Viešai ir oficialiuose dokumentuose pirmoje eilėje akcentuokime visus mus jungiančią Lietuvos pilietybę. Tokiu atveju nelieka nei kokios nors „pagrindinės“ ar „antraeilės“ tautybės, nes visi Lietuvos respublikos piliečiai valstybės požiūriu visada išlieka lygių teisių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tai turėtų tapti savaime suprantama viešojo gyvenimo norma. …Tačiau visiškai kita nuostata turėtų būti taikoma bendrojo lavinimo mokyklose, kur egzistuoja santykis tarp tautinio ir pilietinio ugdymo. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo akcentuojama tautinė mokykla, bet šios idėjos greit atsisakyta ir pereita prie pilietinės mokyklos. Pasak kalbininko profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, tai nedaug ką bendro turinčios sąvokos. „Tautinės ir pilietinės visuomenės kūrimas mokyklose turi būti atskirtas. Pirmiausia dėmesį reikia koncentruoti į tai, kad mūsų mokykla rūpintųsi tautinės visuomenės sukūrimu. Pilietinė turi likti antram plane“. Taip, nes valstybę įkūrė būtent lietuvių tauta, kurios pagrindu ir gyvuoja Lietuvos valstybė. Pilietybė Lietuvos valstybėje atsirado žymiai vėliau, kada į Lietuvą atsikėlė kitų tautų žmonių, dabar sudarančių Lietuvoje tautines bendrijas. Ir tik tuomet atsirado poreikis visus Lietuvoje gyvenančius žmones suvienyti į vieną Lietuvos piliečių bendruomenę bendram darbui savo tėvynei Lietuvai.“
3. Lietuvos tautinių bendrijų mokyklose turi būti įgyvendinamas pilnavertis valstybinės kalbos mokymasis, moksleiviai turi būti paruošiami sėkmingoms tolimesnėms profesinėms studijoms valstybine kalba. Pavyzdžiui, sėkmingai Latvijoje veikianti dvikalbio švietimo sistema šiuo metu laikoma viena geriausių Europos Sąjungoje. ES yra vartojamas terminas „integruotas turinio ir kalbos mokymasis“ (context and language integrated learning). Žinoma, nė vienos valstybės švietimo ir kalbos politika negali būti automatiškai perkelta į kitą valstybę, bet lietuvių ir latvių kalbos yra brolių kalbos, vienintelės gyvos baltų kalbos. Todėl mes turime bendradarbiauti švietimo politikos ir kalbos srityje. Šie modeliai numato, kad vaikai mokytis pradeda gimtąja (tautinės bendrijos) kalba, o valstybinės kalbos svarba švietimo laikotarpiu tolydžiai didėja. Nuo 2004 metų tautinių bendrijų vidurinėse mokyklose palaipsniui nuo 10 klasės buvo pradėtas mokymas latvių kalba (60 proc. dalykų). Siūlome Lietuvos savivaldybių (valstybės) tautinių bendrijų bendrojo lavinimo mokyklose nuo 10 klasės bent pusę dėstomų dalykų mokytis valstybine kalba, o kiek vėliau pasiekti Latvijos standartą (60 proc. dalykų). Jau šiandien Lietuvos istoriją ir geografiją dėstome tik valstybine kalba. Iš tikrųjų tai tautinių bendrijų interesas, kad baigę mokyklas jauni žmonės galėtų pasilikti Lietuvoje, čia dirbtų ir kurtų. Jų tautinis tapatumas turi būti ugdomas ne tik per dėstomų dalykų kalbą, bet ir per dėstomų dalykų turinį. Pavyzdžiui, rusų tautybės asmenims bendražmogiški moralės principai bus labiau suprantami ir sėkmingiau perteikiami, pavyzdžiui, per rusų rašytojo klasiko Dostojevskio kūrybą, nei per kitų pasaulio tautų rašytojų kūrinius ir t.t.

Racionali ir ori tautinė pilietinė valstybės vidaus ir užsienio politika, pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis

     Subsidiarumo principas. Popiežius Pranciškus Asyžiuje įvairių pasaulio religijų atstovų susitikime „Už taiką“ meldžiasi, kad „teprasideda nauji laikai, kuriais globalizuotas pasaulis būtų tautų šeima.“ Tai esmingi popiežiaus žodžiai. Dievas sukūrė pasaulį kaip tautų šeimą. Kaip šią popiežiaus įžvalgą pritaikyti mums šiandien? Šiuo principu turėtų remtis ir Europos Sąjunga, kaip atsakingų šeimininkų už savo žemę tautų bendruomenė. Kiekvienos ES šalies piliečiai tokiu būdu turi jausti atsakomybę už savo šalį, nes Dievas, sukūręs pasaulį, skiria atsakomybę žmogui. Krikščioniškas atsakingumas – kurti žemėje brolystės ir seserystės visuomenę, pradedant nuo savo šeimos, artimiausios bažnytinės ar pasaulietinės bendruomenės, šalies pilietinės visuomenės, kitaip šis siekis kurti gali tapti utopija. Vadovaudamiesi šiuo principu, visi piliečiai kviečiami aktyviai veikti, dalyvauti pasaulio reikaluose. Tačiau veikti reikia savo gyvenamoje vietoje konkrečiai. Mes nesame viso pasaulio ar ES piliečiai – tai būtų abstraktu. Tačiau mums veikiant konkrečiai savo srityje, savo gyvenamojoje vietoje, būtent tas mažas mūsų darbelis savo šeimai, savo parapijai, savo Tėvynei, gali sukurti didelius ir gražus bendrus globalius rezultatus visame pasaulyje. Kaip svarbi mūsų šeimininkiška veikla savo šalyje, savo bendruomenėje, savo šeimoje, taip svarbi ši veikla ir visam pasauliui!

     Kokia gali būti racionali šių dienų Lietuvos tautinė pilietinė vidaus ir užsienio politika? Kuriant „svajonių” Lietuvą labai svarbu nepamiršti prieš tai aptarto krikščioniško atsakingumo principo. Didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į vidaus (pilietinės visuomenės, visuomeninių organizacijų, parapijų veiklos bei šeimos problemų) sprendimą. Gvildendami klausimą apie Lietuvos pilietinės visuomenės kūrimą apsiribokime keliais pagrindiniais aktualiausiais šiandienai aspektais tose srityse, kuriose aiški Lietuvos tautinė pilietinė pozicija yra reikalingiausia. Tai santykiai su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Europos Sąjunga (ES) ir atgrasymas nuo Rusijos karinės grėsmės. Kadangi esame stiprios gynybinės sąjungos NATO nariai, atrodytų esame apsaugoti tarptautinių pajėgų nuo Rusijos tiesioginės grėsmės, tačiau pirmiau ir svarbiau šio Lietuvos saugumo aspekto turi būti suprantama, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga (Vilniaus forumo deklaracija „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą”, 2016 m.). Visiškai teisi yra Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė teigdama, kad Lietuva pirmiausia turi pati investuoti į savo saugumą ir tik tuomet tikėtis partnerių pagalbos. Paanalizuokime, kokia Lietuvos pilietinė pozicija turėtų būti santykiuose su LLRA.

      Lietuvos užsienio tautinė ir pilietinė politika prasideda nuo artimiausio kaimyno – Lenkijos ir Lietuvos pozicijos santykiuose su LLRA. Anksčiau vykusių diskusijų praktika parodė, kad čia mažai kas priklauso vien nuo vidinio dialogo, nes LLRA yra uždara organizacija, turinti glaudžių ryšių su Lenkijos ir Rusijos revanšistine politika. Tikrieji tokios politikos tikslai slepiami po įvairia uždanga, taip pat ir noru „perkrauti” santykius su Lenkija. Kai kurių politikų ėjimas į viešas diskusijas su LLRA, manau, nedavė daug naudos nei mūsų visuomenei, nei politikams, tačiau priešingai – padėjo susivienyti priešiškai Lietuvos integralumui ir pilietiškumui nusistačiusių rinkėjų balsus. Taigi čia geriausia pozicija – ne vien pakantus dialogas, bet ir mūsų kantrybė bei ėjimas į priekį apsiribojant tautinių bendrijų kultūrine autonomija, kuri pagal jų teisėtus prašymus neleistų tautinėms bendrijoms asimiliuotis, tačiau tuo pačiu metu ir leistų visas Lietuvos tautines bendrijas integruotis į bendrą viešą pilietinį Lietuvos gyvenimą, puoselėjant taikų bendradarbiavimą, nedarant jokių skirtumų dėl asmens tautybės.

     Kalbant apie „W” problemą, reikia suprasti, kad čia nebus „ir avis sveika, ir vilkas sotus”. Suvalkų kraštas Lenkijoje ir Vilnija yra senos mūsų lietuvių baltų etninės žemės, kur pirminiai pavadinimai visada buvo ir šiandien tebėra lietuviški, o dabartiniai lenkiški pavadinimai yra antriniai, atsiradę iš lietuviškų Abiejų Tautų Respublikos laikais kaip Lietuvos bajorų sulenkėjimo viena iš pasekmių. Vartoti buitinėje šnekoje tokių lenkiškų žargonų niekas nedraudžia, bet oficialiai rašyti? Ar veidrodiškai sulyginus rašymo teises lenkiškai ir lietuviškai atstatysime teisingumą? Tarptautinės teisės visų pirma įpareigoja saugoti etninius vietovių pavadinimus tautos gyvenamoje vietoje ir leisti užrašyti juos originalia etnine kalba. Tautinės bendrijos Lietuvoje* yra visai kitas tautinis darinys, turi žymiai paprastesnį tarptautinį statusą, vadinamą kultūrine autonomija. Tai tautinių bendrijų mokyklos, parapijų bendruomenės, kultūriniai meno kolektyvai… Čia, Europos Sąjungoje turime tinkamą pavyzdį mums – tai turkų tautinė bendrija Vokietijoje ar Olandijoje. Iš tikrųjų Lietuvoje tautinių bendrijų turime žymiai daugiau, jų vartojamos kalbos yra lenkų, rusų, žydų, baltarusių, ukrainiečių, karaimų ir kt. Jų visų Konstitucinės teisės Lietuvoje privalo būti lygios. Kadangi Lietuvoje gyvenančios tautos nėra tikros tautinės mažumos, piliečių pavardžių ir kiti užrašymai lenkiškai ar rusiškai, ar kita kalba pagal tarptautines normas mūsų šalies neįpareigoja. Kas iš politikų nori tai daryti, tai darys tik lietuvių tautos ir kalbos sąskaita, toliau trindami tose etninėse teritorijoje išlikusį mūsų baltų paveldą.

     Lietuvos pozicija istoriniuose santykiuose su mūsų didžiaisiais kaimynais – Lenkija ir Rusija.

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių, Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis ATR padalijimas – tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių. Visgi, palyginę tuometinėje Rusijos imperijoje XIX a. viduryje išleistos Vilniaus gubernijos gyventojų etnografinę statistiką pagal D’Erkerto (1863 m.), Kareivos (1861 m.) ir Janžulo (1865 m.) žemėlapius, matome, kad jie, skirdamiesi vienas nuo kito dėl Lietuvos rytų etnografinės sienos, tačiau sutinka viename: tuometinės lietuvių gyvenamos srities liniją veda dar toli už Vilniaus, bent už kelių dešimčių kilometrų. Nustatyta, kad šių autorių dokumentinei medžiagai buvo naudojamasi istoriko Narbuto aprašytomis lietuvių gyvenamomis etnografinėmis ribomis, Peterburgo Mokslų Akademijos sutvarkyta statistika, kurią pagal parapijas jai buvo pristatę Vilniaus vyskupystės kunigai ir kitais dokumentais. Taigi, galima konstatuoti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos rytinės valstybinės ribos atitinka XIX a. Vilniaus gubernijos ribas, kur dauguma gyventojų savo etnine priklausomybe buvo lietuviai. Tai labai svarbus istorinės dokumentikos faktas, kuris sugriauna lenkų publicistų pasakas apie Vilniaus apskrities lenkiškumą. Vėliau, XX a. Nepriklausomybės kovų laikais, prasidėjusi Želigovskio smurtu, pietrytinė Lietuvos dalis buvo klastingai okupuota Lenkijos. Tarpukario Lenkijos okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte buvo drastiškai uždaromos lietuviškos mokyklos, vykdoma Vilnijos gyventojų lenkinimo politika, pasitelkiant ir religiją kaip „polska viara“.

     Šiandien atgaila iš tikrųjų reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines normas, taiką, elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Pataikavimas Lenkijos šovinistams, kurį bando daryti kairieji liberalai situaciją tik pablogintų. Tuomet, sustiprėjus LLRA pozicijai, galima nueiti iki tragedijų: visokio lygio referendumų ir net smurto, pakartotinio Vilnijos krašto atskyrimo nuo Lietuvos. Pagarba, tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant kuriai tautinei bendrijai tas asmuo priklausytų. Esu įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už tarpukario įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų lenkinimą***, Rusija – už visas nuo XVII – XX a. vykusias okupacijas, lietuviško rašto draudimą, lietuvių tremtis iš savo etninių žemių. Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai, kai Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė – atšilo. Tai gražus pavyzdys. To galime tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali pasireikšti kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes – Lietuva, kaip santykinai maža šalis, to nepakeisime. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną, nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Toks darbas – klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti yra gailestingumo darbas savo kaimynui. Toks drąsus užsienio politikos žingsnis ypač reikalingas ir mūsų Tėvynei, nes nubrėžia aiškią taikaus gyvenimo su dideliais kaimynais perspektyvą, kuria stabilią Lietuvos valstybę, Jos gyventojams suteikia šiandien būtino pasitikėjimo savo šalimi. Tačiau pirma visų žemiškų dalykų turime nuolat pasitikėti Viešpačiu, maldoje dėkoti už Lietuvos laisvę, prašyti taikos Tėvynei.

     Kiekvienais metais sausio mėn. 25 d. švenčiamas Vilniaus miesto gimtadienis. 1323 metais tą dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, skirtą Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno bei kitų miestų gyventojams. Šiame laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus miestas. Ne mažiau svarbus yra Jogailos valdymo pradžioje 1387 m. Vilniuje įvykęs lietuvių aukštaičių krikštas, kurį galime priskirti prie Vilniaus miesto gimtadienio dangui – vilniečių atgimimo naujam gyvenimui su Kristumi. Jogailos vardas senovės vietine lietuvių kalba reiškė gerą raitelį (dviskiemenis vardas, sudėtas iš žodžių „joti“ ir „gaila“, kuris senov. liet. reiškė galią). Tuomet Jis pasikvietė į mūsų šalį eilę garbingų kunigų iš Lenkijos, kad savo tautai – aukštaičiams, vilniečiams perduotų Krikšto galią per apšlakstymą vandeniu iš Vilnelės ir Neries upių. Kaip mini Lenkijos istoriko Dlugošo senovės metraščiai, Vilniuje gyvenanti lietuvių gentis nemokėjo lenkiškai, tai vertėjavo pats Krikšto apeigų iniciatorius ir vadovas Jogaila, kuris buvo tą kalbą išmokęs. Šiandienos gera žinia ta, kad lietuvių kalba atgyja ir mūsų Vilniaus krašto Bažnyčiose, kuri kadaise šimtmečius buvo negailestingai ujama. Tai džiugi žinia, nors ne visose Vilniaus krašto bažnyčiose, kur „du ar trys“ susirenka, ji įsileidžiama. Tai buvusios Lenkijos šovinistinės politikos, vadinamos „polska viara“ reliktas. Jo dar reikia atsikratyti. Tad norėčiau paskatinti visus Lietuvos lenkų tautybės kunigus, ypač Lietuvos piliečius, kad jie nesibijotų Šv. Mišių aukoti savo protėvių lietuvių, t.y. buvusių tikrų vilniečių, kalba. Telaimina Jus Viešpats.

     Lietuvos tautinė ir pilietinė politika bendradarbiaujant su Europos Sąjunga. Šios temos pradžioje aptarėme subsidiarumo principo taikymą ES, kuris logiškai veda link ES decentralizacijos. Toks kelias yra naudingesnis Europos šalių bendrijai išlikti stabiliai ir bendruomeniškai. Egzistuojant gyvai savarankiškų Europos šalių bendruomenei užsimezga ir tikras bendradarbiavimas bei solidarumas, o ne nuleistas iš „viršaus“. Kaip galimas tokio solidarumo pavyzdys yra viena svarbiausių aktualijų – tai karo pabėgėlių priėmimas. ES siūlo Lietuvai priimti apie 1100 karo pabėgėlių iš Sirijos. Išreikšdami krikščionišką gailestingumą, privalome solidarizuotis su visos ES šalimis, tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti ir pavojų: pirma, kad nebūtų daromas neleistinas verslas su žmonėmis, o vietoj karo pabėgėlių nebūtų siunčiami „ekonominiai“ imigrantai; antra, kad nebūtų daroma svetima mūsų kraštui fundamentalistinio musulmoniško tikėjimo įtaka. Todėl būsimus imigrantus privalome įvairiapusiškai pažinti kaip asmenis. Trečia, imigrantų skaičius turi atitikti mūsų šalies galimybes ir pamatuotą saiką. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Sirijos karo pabėgėlių priėmimo galimybes Lietuvoje, pirmiau turėtų būti priimami labiausiai nuo karo nukentėję religiškai ir kultūriškai mums artimesni Sirijos krikščionys. Be abejo, turime būti gailestingi visiems žmonėms be išimties, nepriklausomai nuo tikėjimo, rasės, tačiau, kita vertus, drąsiai, aiškiai ir nedviprasmiškai turime įvardinti tiesą, kad islamas krikščionių yra vertinamas kaip klaidatikystė, o jos pasekmė yra sumišusi religinė ir politinė sistema – šariatas, prieštaraujantis pasaulietinei valstybei bei valstybės bei religijos institucijų nepriklausomybės viena nuo kitos principui. Į tokį Lietuvos piliečių krikščionių vertinimą turėtų atsižvelgti visos Lietuvos valstybinės institucijos. Gerbdamos Lietuvos tradicines religijas, neturėtų priimti sprendimų, keliančių pavojų Lietuvos piliečiams. Tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti, kad, anot vyskupo Jono Borutos, pabėgėlių priėmimas yra pagarbos vertas didžios artimo meilės gestas, kad mus ir mūsų tautą laimintų Viešpats.

Korektiški prieš asmenis, bet ne prieš klaidingas Lietuvai ir ES bendrijai ideologijas

Krikščioniškos ir tautinės krypties partijoms, remiančioms ir puoselėjančioms Lietuvoje konservatoriškas ir krikščioniškas vertybes, reiktų išlikti labai atidžioms. Ar verta pritarti kai kurioms ES bendrijoje įsigalinčioms nuostatoms atimti iš ES šalių kuo daugiau jų suvereniteto ir stiprinti centralizuotą valdžią? ES bendrija pagal savo prigimtį, jei pažiūrėsime ES bendrijos susikūrimo principus, kūrėjų valią, šiandien turėtų būti laisva suverenių ES šalių sąjunga. Tai solidari sąjunga, neatsisakanti kiekvienos unikalios šalies suvereniteto ir kultūros. Kaip jau rašėme anksčiau, ES bendrijos nuostatose viena pagrindinių principų užima subsidiarumo principas, reiškiantis, kad kiekviena bendrijos šalis visus valdymo, politinius, kitus valstybėje kylančius klausimus pradeda spręsti ne centralizuotai, bet nuo žemiausios valdymo grandies, pradedant nuo savivaldos iki aukščiausios tos šalies valdžios institucijų. Todėl centralizuotos Strasbūro galios kištis į valstybių suverenitetą yra gan ribotos. Jos reikalingos tik bendrai ES bendrijos politikai, kuri saugotų visų bendrijos šalių bendrus interesus, netrukdant jų suverenitetui. Tai suponuoja krikščioniškos vertybės, kuriomis rėmėsi ES bendrijos kūrėjai, nes krikščionybė skelbia laisvą tautų bendriją ir jų savitos kultūros klestėjimą. Deja, šiandien yra pavojaus, kad neatsitiktų taip, kaip buvo kilę Rusijoje ar vėliau, tarpukaryje, Vokietijoje, nugalėjus komunizmo ir nacionalsocializmo neapykantos ideologijoms. Negalima leisti įsigalėti baimei prieštarauti politikams, nuklydusiems nuo moralės ir tiesos. Įsigalėjus bet kokiai neapykantai (nebūtinai kitiems, gali būti ir saviems!), tragedijos gali bet kada pasikartoti. Todėl, kaip sakoma, su „padidinamu stiklu“, šiandien būtina sekti įsigalinčias taip vadinamą „šiuolaikišką“ individualizmo, agresyviojo sekuliarizmo ar etinio reliatyvizmo ideologijas, kurios kursto neapykantą tikintiesiems, saviems tautiečiams, lietuvių tautai, partizanams, niekina Lietuvos istoriją, sukelia grėsmę Lietuvos suverenitetui ir šalies teritorijos vientisumui. Politikams linkime išlikti budriems: šios naujos ideologijos pateikiamos visuomenei lygiai taip pat populiariai, kaip kadaise buvo pateikiamos didžiulę žalą žmonijai atnešusios komunizmo ar nacizmo „vertybės“. Pirmoje vietoje kaip sau artimiausią tautą ir šalį krikščioniškai mylėkime ir gerbkime Lietuvą, saugokime Jos suverenitetą, vientisumą, puoselėkime tautiškumą ir kultūrą, o remiantis solidarumu ir visą ES bendriją kaip laisvą Europos tautų sąjungą.

Apibendrinimas ir išvados

     Lietuvos karalius Mindaugas atskiras savarankiškas baltų kunigaikštystes iki pat Naugarduko sujungė į vieną stiprią Lietuvos valstybę, siekė, kad tauta pažintų tikrąjį Dievą ir su Jo pagalba gyventų ir klestėtų. Dėl šių Mindaugo nuopelnų mes istorijos kelyje sustiprėjome ir galbūt dėl šio Jo žingsnio išlikome. Lietuvos (ir Rusios) didysis kunigaikštis Gediminas pasauliui parodė Lietuvos atvirumą ir toleranciją, kuri pirmiausia pasireiškė jo asmeniniuose santykiuose su įvairios pasaulėžiūros ir tautybės žmonėmis konkrečiose situacijose. Gedimino tolerancija ir nuolankumas – Dievo duoti mūsų tautos bruožai. Kaip kadaise rašė Daukantas, lietuviai – natūraliai krikščioniška tauta. Vėliau, Vytauto Didžiojo laikais Lietuva suklestėjo kaip didi Europinė šalis. Savo santykiuose su didesniais kaimynais, bent jau psichologiškai, nepamirškime svarbaus mus paguodžiančio istorinio fakto, kad dabartinė Lietuva, Jos etninės žemės yra ne kas kita, o kadaise buvusios didžiulės Europos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė Metropolija, tėvonija. O kas šiandien būtume be ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus? Ar įsivaizduotumėte Rusiją be Maskvos, o Lenkiją be Varšuvos? Istorinė pamoka mums slypi Šv. Rašto tekste, kur Viešpats sako: „Tačiau kas Viešpaties bijo, tas lieka didis per amžius“ (Jdt 16, 15-16). Faktinis LDK valdovas Vytautas, nors ir netapęs Lietuvos karaliumi, kartu su Lietuvos – Lenkijos karaliumi Jogaila, sekdami Viešpatį galutinai užbaigė Lietuvos Krikštą. Einant toliau mūsų istorija, ATR laikais, Lietuva, kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, saugodama savo valstybingumą nuo Rusijos įsigalėjimo, Krėvos ir Liublino sutartimis susijungė su Lenkija. Deja, tuo pačiu metu vienų iš paskutinių keletą šimtmečių savo didikų buvo pajungta „Karūnos“ interesams, gal todėl šiandien turime kompleksuotą lietuvio tautinį mentalitetą, charakterį, dažnai nuvertinantį savo tautą, kalbą, valstybę kitų kaimyninių tautų, kultūrų naudai. Nepamirškime ir tai, kad po valstybės žlugimo Rusijos imperijos carai, vėliau tarpukario Lenkija, Lietuvos pietryčiuose vykdė tautų maišymo politiką, o lietuvių kalbą persekiojo įvairiomis formomis: drausdami viešai vartoti, uždarinėdami lietuviškas mokyklas, neleisdami melstis Bažnyčiose („polska viara“), draudė ir ribojo lietuvišką spaudą. Tai davė atitinkamus rezultatus: slaviška kalba, kultūra, išplitusi Lietuvos pietryčiuose pasiglemžė ir dalį lietuviškų etninių žemių. Sovietmečiu slavų tautų kultūroms Lietuvoje buvo sudarytos prioritetinės sąlygos plisti. Šiandien Lietuvos tautinės bendrijos gali laisvai puoselėti savo kalbą, kultūrą. Deja, neretai čia perlenkiama lazda, kai tai bandoma daryti valstybinės lietuvių kalbos bei kultūros sąskaita. Lietuvoje suteikiamos neregėtai didelės teisės Lietuvos tautinių bendrijų švietimui. Čia nėra analogų pasaulyje: tautinių bendrijų mokyklų skaičius tautinių bendrijų mokiniams vos ne dvigubai viršija Lietuvos vidutinį statistinį rodiklį! Ar tokia situacija skatina tautinių bendrijų Lietuvos piliečius integruotis į šiandienos Lietuvos valstybę? Tauta, kuri yra sukūrusi valstybę, savo kalbos svertų negali perleisti kitoms tautoms, nors ir labai jos būtų kultūriškai ar istoriškai artimos. Tai reikštų tos krašto dalies ne tik kultūrinį, kalbinį, o ateityje ir teritorinį uždarumą, atskirumą. Tokiu būdu perspektyvoje susidarytų objektyvios sąlygos pažeisti valstybės teritorinį vientisumą. Tokiai grėsmei išvengti, Lietuvos piliečiams, bet kurioje Lietuvos teritorijoje, negali būti sudarytos blogesnės sąlygos pasirinkti mokyklą su valstybine kalba, nei kurią nors tautinių bendrijų mokyklą. Daugelį savo trūkumų, klajonių įveikėme, tačiau šiandien reikia saugotis, kad neapgalvotais „madingais“ kairiojo liberalizmo ideologijos padiktuotais sprendimais neišbarstytume savo protėvių palikimo. Ką turėtume rinktis? Tautinės ir krikščioniškos vertybės yra amžinos ir Dievo duotos. Taigi, mes, Lietuva, pasirinkę jas, sustiprinsime savo šalį, pagerinsime žmonių gyvenimą, pristabdysime nenaudingą mūsų šaliai masinę emigraciją. 50 metų trukmės sovietinis laikotarpis, kuriame egzistavo valdžios prievarta prieš asmens laisvę, pagimdė šiandienos kitą kraštutinumą – individualizmą. Jis yra kairiojo liberalizmo ideologijos vaisius. Individualizmas nėra demokratinės asmens teisės ar laisvės. Jis nieko negali duoti nei tautai, nei žmogui, o priešingai – griauna bendruomenes, kurios sudaro pilietinės visuomenės pagrindą, tautą, kuri sukūrė Lietuvos valstybę: (1) iškreipdamas tikrąsias žmogaus ir tautos dvasines vertybes, jas keičia į materializmą, kūniškų malonumų ir patogumų vaikymąsi, tokiu būdu tautą dezorientuoja, piliečius skatina emigruoti, (2) brukdamas sinkretizmo ideologiją, Bažnyčią, tikinčiųjų bendruomenę išsklaido po įvairius žmonių ir šalių tikėjimus, kurie neturi Lietuvoje savo tradicijų, (3) inicijuodamas dvigubą pilietybę, kėsinasi panaikinti vieną Lietuvos pilietybę, kuri jungia ir suburia įvairių tautybių Lietuvos piliečius bendram darbui savo Tėvynei. Kairiojo liberalizmo mąstysenai įsigalėjus valstybėje, perdėtai sureikšminamas rinkos savireguliacijos ir individualių žmonių nuomonės vaidmuo, vykdomas taip vadinamas „politinis sprendimas“, o vis labiau ignoruojamas žmogiškasis proto bei mokslo faktorius. Kyla pavojus, kad valstybėje, įvairiose jos valdymo lygmenyse, likusiose be kompetencijos ir atsakingo šeimininko vaidmens, gali įsigalėti netvarka, savivalė ir anarchija. Panašiai jau yra atsitikę, kai aukščiausio lygmens valstybės institucija ėmėsi pati spręsti ne jos kompetencijai priklausančius šeimos prigimties klausimus. Už vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą liudija religija ir sociologijos mokslas. Aiškinamos įvairios „šeimos formos“ neleidžia priimti efektyvesnių tradicinę šeimą stiprinančių įstatymų, kurie tuo pačiu gerintų ir gyventojų demografinius rodiklius. Perspektyvoje tautos mažėjimas kelia pavojų jos išlikimui ir valstybės ateičiai. Tautinėje srityje kairysis liberalizmas propaguoja nepasiteisinę multikultūriškumą (internacionalizmą), skatina kitų tautų ekonominę imigraciją. Čia „pigi darbo jėga“ dažniausiai paimama iš Ukrainos ar Baltarusijos. Kaip rodo pavyzdžiai Vakarų šalyse, ten, kur nevaldomai apsigyvena daug „ekonominių“ kitų kultūrų imigrantų, vietos gyvenimo aplinka tampa labai nesaugia. Galima pastebėti, kad čia pirmiau rūpinamasi individo klestėjimu, ne visuomenės gerove. Blogos gyvenimo sąlygos, mažos algos Lietuvos piliečius verčia išvykti. Tačiau kairiojo liberalizmo pagimdyta individualizmo yda valstybėje emigraciją paverčia masiniu reiškiniu kaip tikėjimu – naująja pagonybe, kurios stabas yra pinigai. Toks perdėtas rūpestis „auksu“ jokiu būdu negali būti išgydomas vien materialiomis priemonėmis – didinant piliečių algas, patogumus ar materialųjį turtą, kurių pervertinimu ir klesti individualizmas. Individualizmo sureikšmintos materialiosios pasaulio vertybės yra perdėm laikinos ir trapios, kad ant jų pagrindo kurtume laimingą visuomenę ir stiprią Lietuvos valstybę, besirūpinančią savo piliečiais. Be to, iš kur paimti tiek materialių resursų atgimstančiai valstybei, kad patenkinti emigruojančių dėl didesnės algos tautiečių norus? Visa tai sudėjus darosi labai panašu, kad žmonės, suklaidinti kairiojo liberalizmo ideologijos, sąmoningai ar ne, tarsi vykdo paslėptą tautos genocidą, kurio pasekmės tautai gali būti ne ką mažiau tragiškos, nei XX a. vykdytos Stalino represijos prieš mūsų tautą. Skirtumas tik tas, kad šiandieninį tautos naikinimą ne smurtinėmis priemonėmis vykdo ne kas kitas, o mes patys. Lietuvos politikui šiandien nereikėtų svyruoti kaip nendrei – nuo vieno kraštutinumo bėgti prie kito: nuo buvusio sovietinio autoritarizmo prie individualizmo. Sveikas protas čia sako ugdyti savo tautą, stiprinti pilietinę bendruomenę, pradedant nuo paramos tradicinei šeimai. Per mokyklas, informavimo priemones visuomenėje ugdant pilietiškumą, integruoti kitų tautų Lietuvos piliečius į vieną solidarią piliečių bendruomenę. Mokykloje įvairiomis patriotinio ugdymo programomis, moksleivių pažintine ir kultūrine veikla skatinti patriotizmą, kad piliečiai našiai dirbtų, aukotųsi savo šaliai. Privalomas Lietuvos istorijos egzaminas yra tinkama priemonė piliečių patriotiškumui ugdyti. Lietuvoje niekada nebus nacionalizmo neapykantos, jei tautiškumas eis kartu su daugumos išpažįstamu katalikų tikėjimu. Nacionalizmas Lietuvoje gali išaugti tik dėl gynybinio pobūdžio, tačiau jis niekada negrasins kitoms tautoms, Lietuvos kaimynėms, nes Lietuva yra gyventojų skaičiumi ir teritorija maža valstybė. Lyginant dabartinę Lietuvos valstybę su buvusia LDK, mes tapome maža šalimi ir žmonių, ir teritorijos prasme. Galbūt dėl to, kad paskutinieji Europoje priėmėme Krikštą, vietoj tikrojo Dievo dar ilgai garbinome pagonių dievaičius, per mažai rūpinomės savo sena turtinga kalba, jos raštu, piliečių ugdymu, ypač pasiremiant savo istorija. Lietuvos kaimynės tai darė ir amžiais stiprėjo bei augo dažnai ne kieno nors kito, o mūsų Lietuvos teritorijos ir nutautėjusių lietuvių sąskaita. Sėkmingos šiuolaikinės lietuviškos civilizacijos pavyzdžiai, su nedidelėmis išimtimis, galėtų būti tarpukario A. Smetonos Lietuva, išugdžiusi Lietuvos partizanus, iki Nepriklausomybės atstatymo aktyviai veikusios lietuviškos katalikiškos bendruomenės JAV, Australijoje. Bendruomenės sėkmę parodo tos bendruomenės „užsidegimas“, aktyvumas, svetingumas, tarpusavio pagarba ir meilė kiekvienam tos bendruomenės asmeniui ir šeimai. Tokios gyvybingos krikščioniškos bendruomenės ašis visada buvo Kristaus Geroji Naujiena, patriotiškumo bei krikščioniško atsakingumo motyvai dirbti Bažnyčiai (Pal. arkiv. J. Matulaitis: „Nugalėk blogį gerumu“), savo kraštui, tautiečiams. Ne paslaptis, yra viešai pareiškusių Lietuvos žydų, kad rinkdami Lietuvos Seimą balsuoja už tautininkus, šiandien liudydami, kad A. Smetonos laisva katalikiška Lietuva tarpukaryje suteikė visas šiai Lietuvos tautinei bendrijai reikalingas teises. Tai mums stiprybę teikiančios istorinės pamokos ir Lietuvos tolerantiškumą kitoms tautoms liudijantys gyvi pavyzdžiai. Pasisėmusi stiprybės iš savo didingos praeities, Lietuva gali tapti ir būti didi savo dvasia ir unikali šalis pasaulio tautų bendrijoje. Be vidaus pavojų, kylančių iš agresyvaus sekuliarizmo bei kairiojo liberalizmo ideologijų, šiandien kyla ir daug išorinių grėsmių Lietuvai kaip valstybei. Lenkijoje ir Rusijoje atgyjantis nacionalizmas yra pavojingas ne tik mums, bet ir visoms jų kaimynėms. Visų labui dėl taikos išsaugojimo ES ir visame pasaulyje šios didelės mūsų kaimynės turėtų rinktis labiau liberalias vertybes, ypač tas, kurias keliaudamas po tas šalis skelbė filosofas Leonidas Donskis. Kosmopolitizmas, globalizmas mažoms šalims gali būti labai pavojingas ar net pražūtingas, tačiau didelėms – išganingas. O mums, kaip niekada, turėtų tapti aktualūs Stasio Šalkauskio bei Antano Maceinos tautinio ugdymo idėjų realizavimas. Katalikiškumas, kuris remiasi Šv. Raštu, Katalikų Bažnyčios tradicijomis, Bažnyčios tėvų mokymu yra nuo karaliaus Mindaugo krikšto paveldėtas lietuvių tautos tapatybės bruožas. Kad jis būtų tautoje gyvas ir veiksmingas, šeimos, visuomenės, mokyklos ir Bažnyčios pajėgomis privalo būti žmonėse nuolat ugdomas, pasiremiant tais autentiškais Bažnyčios šaltiniais ir tautos tradicija bei kultūra. Tarptautiniuose santykiuose su ES bendrija turime vadovautis solidarumo ir subsidiarumo principais****. Telaimina Viešpats šią laisvų tautų bendriją, kuri puošiasi Švč. M. Marijos vėliava su žvaigždėmis danguje, teveda Ją ir tegloboja kartu su Švč. Mergele.

     * Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ – Petro Šidagio str. „Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos Lietuvoje?“.
** Jaunimo sambūris „Pro Patria“ – Laisvūno Šopausko str. – „R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė“.
*** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ – Juozo Tonkūno str. „Atsiprašyti yra garbinga“.
**** Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ – James Kalb str. „Kodėl subsidiarumas giriamas žodžiais, o ne darbais?“