Šv. Onos bažnyčia su fasade išryškėjusia Gedimino stulpų forma

Petras ŠIDAGIS, www.voruta.lt

Preambulė. Šio straipsnio apie Lietuvos tautinę pilietinę
politiką parašymas man buvo kūrybinis darbas, panašus į atsargų
ėjimą lynu, nutiestu virš dviejų bedugnių. Pirmiausia, eiti juo,
t.y. parašyti straipsnį tautine pilietine tema, reikėjo drąsos. Kai
eini tuo lynu, iš kairės ir iš dešinės matai bedugnes, kurios
simbolizuoja nuodėmės prarają. Pažvelgus į kairę, matai nemeilės
sau, pataikavimo didesniems ir fiziškai stipresniems mūsų kaimynams,
Lietuvos valstybės bei savo tautos išdavimo, pasidavimo tautos
menkavertiškumo kompleksui nuodėmės bedugnę. Atsigręži į
dešinę, matai puikybės, egoizmo, neapykantos kitiems, ypač
kaimynams, kitoms pasaulio tautoms ir rasėms nuodėmės bedugnę. Eiti
į priekį lieka tik siauras takelis – lynas, kuris veda tolyn. Tas
takelis grindžiamas, pradedant nuo Dievo, kuris yra pati Meilė,
Ištikimybė savo Tautai (krikščionims), Teisingumas ir
Gailestingumas, po to – savęs, savo artimo, savo tautos, savo Tėvynės
meilės link kitų tautų iki visos Dievo kūrinijos, viso pasaulio,
kurį išgelbėjo Kristaus gailestingumas, meilės. Ta Kristaus
pergalė, nugalint pasaulio dvasią ir teikia man drąsos, džiaugsmo,
pasitikėjimo, vilties. Tuo keliu einant Viešpats tarsi primena
Didįjį Meilės įsakymą: mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa
siela, visomis jėgomis, visu protu, o savo artimą kaip save patį.
Pagal (Lk 10,27).

Įvadas. Lietuvos valstybės tautinės pilietinės politikos
dvasią apčiuopti galime Lietuvos valstybės gilioje senovėje, jau nuo
karaliaus Mindaugo laikų, kai buvo sujungtos lietuviškos žemės į
vieną Lietuvos valstybę. Vėliau LDK Gedimino laikais tautų taikaus
sugyvenimo dvasia skleidėsi sostinėje Vilniuje – visos Lietuvos
kultūros centre. „Ne vienas Vilniaus istorijos tyrinėtojas,
rašydamas apie miesto praeitį, mini jame tvyrojusią tolerancijos
dvasią. Nuo pat pirmojo savo paminėjimo rašytiniame šaltinyje
Vilnius skelbia Europai, kad yra atviras kitataučiams atvykėliams.
Regis, Gedimino kvietimas prilygo jo susapnuoto Geležinio vilko balsui,
nes gana greitai į miestą ėmė keltis pirkliai ir amatininkai iš
Vokietijos Hanzos sąjungos miestų, Prancūzijos, Italijos ir
Ispanijos“ (pagal Tomą Venclovą).

BENDRAS TAUTINĖS PILIETINĖS POLITIKOS TIKSLAS – SUKURTI
PILIETINĘ VISUOMENĘ. KONKRETI ŠIANDIENINĖS LIETUVOS TAUTINĖS
POLITIKOS SIEKIAMYBĖ – _ATVIRA LIETUVOS PILIEČIŲ KRIKŠČIONIŠKA
(KATALIKIŠKA) BENDRUOMENĖ.

Atvira bendruomenė reiškia, kad, tęsdami LDK Gedimino
pradėtą politiką, šiandien taip pat būtume atviri pasauliui ir
tikėjimui. Kviečiame nedaryti kliūčių imigracijai, verslui,
investicijoms iš visų pasaulio šalių. Tačiau yra pavojų. Kai
Lietuva buvo okupuota, mes nebuvome savo žemės šeimininkai, tuomet
Lietuvoje buvo vykdoma nevaldoma masinė imigracija. Ir šiandien, jei
imigracija iš kurios nors vienos šalies žymiai išaugtų,
neabejotinai reikėtų imtis priemonių mūsų šalies tapatumui
išsaugoti. Šiam tikslui, manau, turėtų būti sukurta imigracijos
kvotų sistema. Ji privaloma tam, kad imigrantams pradžioje būtų
sudaromos reikalingos ekonominės pragyvenimo sąlygos, atsižvelgiant
į mūsų šalies ekonomines galimybes. Tačiau valstybėje turi būti
išsaugota Lietuvos kultūros tapatybė, turi būti skatinama mokytis
valstybinės kalbos ir galų gale nusistovėtų tam tikra imigracijos
pusiausvyra pagal mūsų šalies dydį. Vykstant imigracijos procesui
tautinių bendrijų skaičius Lietuvoje turėtų išaugti.

Įvairių tautų Lietuvos piliečius teisiškai sujungia viena
Lietuvos pilietybė. Todėl esame vieninga Lietuvos_ PILIEČIŲ
BENDRUOMENĖ_, vadovaujamės atkurtos Lietuvos valstybės piliečių
valia priimta ir paskelbta Lietuvos Konstitucija. Valstybinė lietuvių
kalba garantuojama visame viešajame valstybės gyvenime. Pagal
Švietimo įstatymą įvairių mokyklų mokinių tėvams (globėjams)
įsipareigojame sudaryti galimybes jų vaikus mokyti valstybine
lietuvių kalba bet kurioje LR teritorijos vietovėje ir už jos ribų
– etninėse žemėse, kur išlikusios gausesnės etninių lietuvių
bendruomenės. Tautinės bendrijos išlaiko LR Konstitucijos garantuotas
kultūrinės autonomijos teises (tautinių bendrijų mokyklos, parapijų
bendruomenės ir kt.). Būtent čia per tautinių bendrijų kultūrinę
autonomiją pasireiškia visos Lietuvos piliečių bendruomenės
atvirumas ir tolerancija kitoms tautoms ir kultūroms. Čia valstybinė
kalba atlieka ryšio vaidmenį tarp įvairių tautinių bendrijų
kalbų, sujungdama visas gyvenančias tautas, jų tautines bendrijas į
vieną Lietuvos piliečių bendruomenę bendram, sutelktam darbui dėl
visų bendros Tėvynės Lietuvos. Liberalų siūloma „lygių
galimybių“ politika valstybinių ir tautinių bendrijų mokyklų
atžvilgiu reikštų ne ką kita, kaip Lietuvos valstybingumo menkinimą
ir dvikalbystės ar net trikalbystės įvedimą vietoj vienos
valstybinės lietuvių kalbos, tautinių getų kūrimą tautinių
bendrijų tankiau gyvenamose Lietuvos vietovėse. Tai padarytų Lietuvą
kaip valstybę politiškai labai priklausomą nuo didžiųjų Jos
kaimynių – Lenkijos ir Rusijos. Geras žinojimas ir mokėjimas
bendrauti valstybine lietuvių kalba visų tautinių bendrijų nariams
nepadaro jokios žalos, bet priešingai – pakelia jų bendrą
išprusimą ir išsilavinimą.

Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas

Katalikiškų tradicijų bendruomene tapome karaliaus Mindaugo,
valstybės įkūrėjo, Lietuvos Krikštą priėmusio iš Vakarų
krikščionybės, laikais. Šis pasirinkimas nulėmė, kad Lietuva tapo
daugumos žmonių katalikiško tikėjimo šalimi. Šiandien valstybėje
garantuojama tikėjimo laisvė bei laisvai pasirinkto tikėjimo
skelbimas, valstybė remia tikybos mokymą pagal tėvų (globėjų)
pageidavimą (LR Konstitucija). Pavyzdžiui, sudaromos galimybės
atskiroje vietovėje esant didesniam tėvų poreikiui šeimoje pradėtą
katalikišką ugdymą tęsti ir mokykloje, todėl savivaldybė
vienodomis sąlygomis su kitomis toje vietovėje esančiomis mokyklomis
remia katalikiškos mokyklos įsteigimą ir finansavimą pagal mokinių
krepšelį (Švietimo įstatymas). Tokios vienodos teisės garantuojamos
ir kitoms Lietuvos tradicinėms religijoms, kurios turi šaknis bendroje
Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Taip pasireiškia bendradarbiavimas
tarp Bažnyčios ir valstybės tikėjimo srityje, jo tikslas –
valstybės piliečių bendrojo gėrio, doros puoselėjimas ir siekimas.
Ypač čia katalikiško tikėjimo tradicija glaudžiai siejasi su
šeima. Lietuvoje, kurioje pagal apklausas apie 80 proc. gyventojų yra
katalikai, šeimos samprata dažniausiai remiasi nuo seno išbandyta
šeimos katalikiška pasaulėžiūra. Santuokinė ištikimybė, Jos
svarbiausias tikslas, kaip Dievo dovana, yra vaikai, o svarbiausias
Santuokos uždavinys – vaikus tinkamai išauklėti. Tai labai svarbi
atsakomybės už šeimą ir valstybę pozicija, nes šeimos institucija
yra pilietinės visuomenės pagrindas – mažiausia visuomenės
ląstelė. Krikščioniškų vertybių ugdymas šeimoje, mokykloje ir
per Bažnyčią, visuomenines informavimo priemones yra glaudžiai
susijęs su brandžios pilietinės visuomenės kūrimu.

Bendruomenė yra pilietinės visuomenės kūrimo vienas iš
svarbiausių tikslų ir uždavinių. Mes priklausomi vieni nuo kitų,
žmogaus prigimtį išskleidžiančios aplinkybės turėtų
atsispindėti ir įstatymuose, ir papročiuose. Hierarchija ar
aukštesnio lygmens bendruomenė privalo teikti pagalbą žemesnio
lygmens bendruomenėms, išsaugant jų savarankiškumą pagal
subsidiarumo principą. Tačiau kad valstybėje kuo aktyviau reikštųsi
aukštesnės vertės bendruomeniški santykiai ir piliečių
solidarumas, kviečiame naikinti tarp Lietuvos piliečių įvairaus
pobūdžio individualizmo ir tautinio uždarumo ideologijų primestus
skirtumus.

1. Krikščioniškoji demokratija remiasi subsidiarumu – _HARMONIJA
TARP BENDRUOMENĖS IR ASMENS LAISVĖS_, vadovaujantis Šv. Raštu ir
Bažnyčios tradicija bei sekuliaria patirtimi (tai, kas veikia
religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame). Tačiau koks
nuosaikiosios krikščioniškosios demokratijos santykis su liberalizmu,
kuris vietoj krikščioniškojo bendruomeniškumo siūlo
individualizmą? Prisiminkime krikščionių demokratų nuosaikias
nuostatas ekonominiame tautos gyvenime, kurių pagrindinis tikslas yra
Lietuvoje sukurti gausią viduriniąją klasę, išvengti visuomenėje
kraštutinumų – Lietuvos piliečių susiskaldymo į turtingus ir
vargšus. Čia padeda progresiniai mokesčiai. Tam tikslui pasiekti turi
būti gautas bendras visos visuomenės pritarimas kaip kompromisas tarp
verslo ir valstybės socialinės apsaugos institucijų. Šis siekis gali
būti palaipsniui realizuojamas įstatymiškai įgyvendinant partijų
rinkimines programas, vykdant numatytą Vyriausybės programą.
Progresiniai mokesčiai, be abejo, turi veikti kartu su šeimos
institutą stiprinančia mokesčių politika, kitaip jie gali atnešti
didesnės žalos šeimoms, ypač gausioms šeimoms. Todėl prieš tai
būtina įgyvendinti principą, kad bendrų šeimos pajamų
apmokestinimo dydis turėtų būti sulygintas su viengungio žmogaus
pajamų apmokestinimo dydžiu bei padidintos išmokos už kiekvieną
gimusį vaiką. Tai yra pasiekta kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų
šalyse, kurios vadovaujasi krikščioniškąja demokratija. Taigi,
tokiu būdu gali būti iš dalies sprendžiama mažo gimstamumo,
visuomenės senėjimo problema. Aišku, individualistai, kurie asmeninį
gėrį kelia aukščiau šeimos, tam nepritars, tačiau tai valstybės
išlikimo klausimas, nes šeimos institucija kuria valstybės ateitį,
be paramos jai gresia valstybės sunykimas ir galų gale išnykimas iš
pasaulio žemėlapio.

Neturėtų būti tokių darbo apmokėjimų, kaip 0.25, 0.5 ar 0.75
etato, kurie iš tikrųjų pažeidžia konkretaus žmogaus teises,
sukuria klaidingą požiūrį į žmogų kaip į mechanizmo sraigtelį,
o ne kaip į asmenį su materialiais ir dvasiniais poreikiais. Kristus
Evangelijos palyginime apie samdomus vynuogyno darbininkus pamini, kad
pragyvenimo minimumo užmokesčio vertas ir tas, kuris buvo pasamdytas
vakare ir dirbo tik dalį dienos, lyginant su tais, kurie nešė visos
„dienos karštį“.  Individualizmas be krikščioniškų vertybių
ugdymo anksčiau ar vėliau atveda šalį prie neapykantos savo
piliečiui, savo tautiečiui bei valstybei, prie savo valstybės
„susprogdinimo“ į „mažus gabalėlius“, nenaudingus vienas
kitam, modelio. Jį lydi visuomenės dvasinio nupuolimo ženklai:
susisluoksniavimas, susvetimėjimas, nelaimingumo jausmas, išvešėjęs
alkoholizmas, narkomanija, korupcija, padidėjęs šeimų skyrybų,
emigracijos ir savižudybių skaičius. Žmogaus egoizmas čia
pasireiškia nenoru turėti palikuonių, vaikų, nes jie „trukdo
pakelti jo asmeninio gyvenimo kokybę“. Pasilikti bendruomenėje –
šeimoje, tautoje, o ne likti vienumoje, yra tikras laimės ir gyvenimo
prasmės gestas. Gausinga šeima – brangi Dievo dovana, suteikianti
daug džiaugsmo kiekvienam šeimos nariui ir tautai.

2. Akcentuokime pilietybę, bet ne etninę kilmę! Viešpats
sukūrė pasaulį kaip įvairių tautų šeimą: „Kai Aukščiausiasis
tautoms žemę dalijo, kai žmonių vaikus skirstė, Jis ribas tautoms
nustatė pagal Dievo sūnų skaičių“. Nors tautybė yra
neišvengiama duotybė, tačiau tuo pačiu metu Viešpats per Šv.
Raštą prašo mūsų, krikščionių, dėl tarpusavio meilės pakilti
aukščiau kiekvieno asmens tautinės tapatybės. Dar daugiau: Jėzus
sako, kad „man yra motina, brolis ar sesuo tas, kuris vykdo mano
dangiškojo Tėvo valią“. Taigi išeina, kad kiekvienas Jėzaus
pasekėjas man yra dvasiškai svarbesnis, lyginant net su mano
artimiausia gimine pagal kraujo ryšį! Tai ką bekalbėti apie
tautybę. Įvertinant tai, valstybėje, kuri dažniausiai sukuriama jos
prigimtinės tautos ir tam, kad tokia šalis būtų atvira kitoms
tautoms ir pasauliui, įkuriama pilietybės institucija. Jos siekis –
įvairių tautų valstybės piliečius apjungti į vieną šeimą, į
pirmą vietą iškeliant žmogų kaip asmenį, ne jo tautybę. Todėl,
nors ir gyvename prigimtinėje tautinėje valstybėje, tačiau jos
pirmaeiliu tikslu tampa pilietinės visuomenės sukūrimas. Taigi prieš
gaunant LR piliečių pasus kviečiame žmones (pagal nutylėjimo
principą) palikti vien tik Lietuvos piliečio tapatybę, nes pagal
galiojančius įstatymus piliečio tautybės įrašas Lietuvos piliečio
pase nėra privalomas. Čia negalime pritarti populistinei kairiojo
liberalizmo tariamai tolerantiškai tautinei politikai, kai norima
akcentuoti tautinį išskirtinumą, kurio pagrindu kuriamos ir
sureikšminamos taip vadinamos „tautinių mažumų teisės“ ir jų
„gynybai“ skatinamas partijų nacionaliniu pagrindu kūrimasis. Iš
tikrųjų vertinant pagal tarptautines normas tokių tautinių darinių
kaip tautinės mažumos Lietuvoje iš tikrųjų nėra, yra tik Lietuvos
valstybės istorijos tėkmėje susiformavusios Lietuvos tautinės
bendrijos (žiūrėkime LR Konstituciją). Turime Lietuvos lenkų,
rusų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, kitų tautybių Lietuvos
tautines bendrijas. Kartais Lietuvos lenkus ar rusus vadindami
„tautine mažuma“ mes, norime to ar nenorime, prisidedame prie
veidmainiškos politikos, kuri nori tautines bendrijas priskirti prie
tautinės mažumos statuso, suprantama, tik dėl to, kad tautinė
bendrija įgytų daugiau tarptautinių tautinės mažumos teisių.
Tačiau tarptautinės mažumos statuso teisės skiriamos tik tautai,
kuri neturi pasaulyje savo tautinės valstybės, tam, kad apsaugotume
pasaulyje esančią jos unikalią vienintelę kultūrą. Lietuvos
lenkams, rusams negresia joks pavojus jų kultūrai, nes šalia –
didžiulės šių mūsų kaimynų valstybės! Valstybės viduje bet koks
nelygiateisiškumas tautinių bendrijų atžvilgiu veda prie santykių
tarp visų tautinių bendrijų susipriešinimo, atstumia jas nuo
tarpusavio bendrystės, nekuria motyvų kartu bendrai dirbti bei
puoselėti bendrą Tėvynę – Lietuvos valstybę. Pataikavimas kaip
„tolerancija“ tik kai kurioms, gal būt ir „reikšmingoms”
„tautinėms mažumoms”, iš tikrųjų veda link jų uždarumo, getų
kūrimo, galų gale – prie skilimų, smurto ir karų. Ar valstybės
dezintegracijos procesai negali tapti tokie pat skausmingi, kokie buvo
jos kūrimosi pradžioje? Ko reikia, kad išsaugotume taiką ir
vienybę? Šiandien iš visų suinteresuotų pusių reikia pasitikėjimo
ir vienas kito supratimo, ypač supratimo, kad tolerancija kitoms
tautoms valstybėje atsispindi kultūroje – per Lietuvos tautinių
bendrijų kultūrinę autonomiją, bet kartu ir išsaugant Lietuvos
valstybingumą, teritorijos vientisumą ir tapatumą, skirtingą nuo
Lietuvos kaimyninių šalių, kurioms kai kurios Lietuvos tautinės
bendrijos kultūros požiūriu yra labai artimos. Per kultūrinę
autonomiją kiekviena Lietuvos tautinė bendrija gali išlikti savimi,
asmuo – savo tautos atstovu. Tačiau to nepakanka. Kviečiame visus
Lietuvos piliečius, priklausančius tautinėms bendrijoms, integruotis
į Lietuvos politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Kvietimas
integruotis reiškia kvietimą būti atviriems bei tautinių bendrijų
priėmimą su meile ir pasitikėjimu į Lietuvos piliečių
bendruomenę, kad vienodai gerai, džiugiai jaustumėmės gyvendami ir
kurdami bendroje visų mūsų Tėvynėje – Lietuvoje. Viešai ir
oficialiuose dokumentuose pirmoje eilėje akcentuokime visus mus
jungiančią Lietuvos pilietybę. Tokiu atveju nelieka nei kokios nors
„pagrindinės“ ar „antraeilės“ tautybės, nes visi Lietuvos
respublikos piliečiai valstybės požiūriu visada išlieka lygių
teisių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tai turėtų tapti savaime
suprantama viešojo gyvenimo norma.
Tačiau visiškai kita nuostata turėtų būti taikoma bendrojo
lavinimo mokyklose, kur egzistuoja santykis tarp tautinio ir pilietinio
ugdymo. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo akcentuojama
tautinė mokykla, bet šios idėjos greit atsisakyta ir pereita prie
pilietinės mokyklos. Pasak kalbininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus,
tai nedaug ką bendro turinčios sąvokos. „Tautinės ir pilietinės
visuomenės kūrimas mokyklose turi būti atskirtas. Pirmiausia dėmesį
reikia koncentruoti į tai, kad mūsų mokykla rūpintųsi tautinės
visuomenės sukūrimu. Pilietinė turi likti antram plane“. Taip, nes
valstybę įkūrė būtent lietuvių tauta, kurios pagrindu ir gyvuoja
Lietuvos valstybė. Pilietybė Lietuvos valstybėje atsirado žymiai
vėliau, kada į Lietuvą atsikėlė kitų tautų žmonių, dabar
sudarančių Lietuvoje tautines bendrijas. Ir tik tuomet atsirado
poreikis visus Lietuvoje gyvenančius žmones suvienyti į vieną
Lietuvos piliečių bendruomenę bendram darbui savo tėvynei Lietuvai.

3. Lietuvos tautinių bendrijų mokyklose turi būti įgyvendinamas
_PILNAVERTIS VALSTYBINĖS KALBOS MOKYMASIS_, moksleiviai turi būti
paruošiami sėkmingoms tolimesnėms profesinėms studijoms valstybine
kalba. Pavyzdžiui, sėkmingai Latvijoje veikianti dvikalbio švietimo
sistema šiuo metu laikoma viena geriausių Europos Sąjungoje. ES yra
vartojamas terminas „integruotas turinio ir kalbos mokymasis“
(context and language integrated learning). Žinoma, nė vienos
valstybės švietimo ir kalbos politika negali būti automatiškai
perkelta į kitą valstybę, bet lietuvių ir latvių kalbos yra brolių
kalbos, vienintelės gyvos baltų kalbos. Todėl mes turime
bendradarbiauti švietimo politikos ir kalbos srityje. Šie modeliai
numato, kad vaikai mokytis pradeda gimtąja (tautinės bendrijos) kalba,
o valstybinės kalbos svarba švietimo laikotarpiu tolydžiai didėja.
Nuo 2004 metų tautinių bendrijų vidurinėse mokyklose palaipsniui nuo
10 klasės buvo pradėtas mokymas latvių kalba (60 proc. dalykų).
Latvijos Saeima 2018 m. kovą priėmė Švietimo įstatymo ir Įstatymo
dėl bendrojo ugdymo pataisas, pagal kurias 2019–2020 mokslo metais
tautinių bendrijų mokyklose vidurinio ugdymo pakopoje bus pradėtas
laipsniškas perėjimas prie ugdymo latvių kalba. Pradedant 2021–2022
mokslo metais, visi 10–12 klasių moksleiviai visus dalykus jau turės
mokytis latvių kalba, užtikrinant tautinių bendrijų vaikams
galimybę toliau mokytis gimtosios kalbos ir literatūros, taip pat
gimtąja kalba mokytis su jų kultūra bei istorija susijusius dalykus.
Siūlome Lietuvos savivaldybių (valstybės) tautinių bendrijų
bendrojo lavinimo mokyklose nuo 10 klasės bent pusę dėstomų dalykų
mokytis valstybine kalba, o kiek vėliau pasiekti ir Latvijos
standartą. Jau šiandien Lietuvos istoriją ir geografiją dėstome tik
valstybine kalba. Iš tikrųjų tai ne tik tautinių bendrijų
interesas, kad baigę mokyklas jauni žmonės galėtų pasilikti
Lietuvoje, čia dirbtų ir kurtų. Tai taip pat yra ir jų Tėvynės
Lietuvos interesas, kad čia, gavę vidurinį išsilavinimą, dažnai
katalikiškos pasaulėžiūros, jauni žmonės liktų savo šalyje ir
stiprintų jos valstybingumą. Jų tautinis tapatumas, pamažu pereinant
prie valstybinės kalbos, gali būti ugdomas ne tik per dėstomų
dalykų kalbą, bet ir per dėstomų dalykų turinį. Pavyzdžiui, rusų
tautybės asmenims bendražmogiški moralės principai bus labiau
suprantami ir sėkmingiau perteikiami per rusų rašytojo klasiko
Dostojevskio kūrybą nei per kitų pasaulio tautų rašytojų kūrinius
ir t.t.

Racionali ir ori tautinė pilietinė valstybės vidaus ir užsienio politika, pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis

Subsidiarumo principas. Popiežius Pranciškus Asyžiuje
įvairių pasaulio religijų atstovų susitikime „Už taiką”
meldžiasi, kad „teprasideda nauji laikai, kuriais globalizuotas
pasaulis būtų tautų šeima.“ Tai esmingi popiežiaus žodžiai.
Dievas sukūrė pasaulį kaip tautų šeimą. Kaip šią popiežiaus
įžvalgą pritaikyti mums šiandien? Šiuo principu turėtų remtis ir
Europos Sąjunga, kaip atsakingų šeimininkų už savo žemę tautų
bendruomenė. Kiekvienos ES šalies piliečiai tokiu būdu turi jausti
atsakomybę už savo šalį, nes Dievas, sukūręs pasaulį, skiria
atsakomybę žmogui. Krikščioniškas atsakingumas – kurti žemėje
brolystės ir seserystės visuomenę, pradedant nuo savo šeimos,
artimiausios bažnytinės ar pasaulietinės bendruomenės, šalies
pilietinės visuomenės, kitaip šis siekis kurti gali tapti utopija.
Vadovaudamiesi šiuo principu, visi piliečiai kviečiami aktyviai
veikti, dalyvauti pasaulio reikaluose. Tačiau veikti reikia savo
gyvenamoje vietoje konkrečiai. Mes nesame viso pasaulio ar ES
piliečiai – tai būtų abstraktu. Tačiau mums veikiant konkrečiai
savo srityje, savo gyvenamojoje vietoje, būtent tas mažas mūsų
darbelis savo šeimai, savo parapijai, savo Tėvynei, gali sukurti
didelius ir gražus bendrus globalius rezultatus visame pasaulyje. Kaip
svarbi mūsų šeimininkiška veikla savo šalyje, savo bendruomenėje,
savo šeimoje, taip svarbi ši veikla ir visam pasauliui!

Kokia gali būti racionali šių dienų Lietuvos tautinė
pilietinė vidaus ir užsienio politika? Kuriant „svajonių”
Lietuvą labai svarbu nepamiršti prieš tai aptarto krikščioniško
atsakingumo principo. Didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į vidaus
(pilietinės visuomenės, visuomeninių organizacijų, parapijų veiklos
bei šeimos problemų) sprendimą. Gvildendami klausimą apie Lietuvos
pilietinės visuomenės kūrimą apsiribokime keliais pagrindiniais
aktualiausiais šiandienai aspektais tose srityse, kuriose aiški
Lietuvos tautinė pilietinė pozicija yra reikalingiausia. Tai santykiai
su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Europos Sąjunga (ES) ir
atgrasymas nuo Rusijos karinės grėsmės. Kadangi esame stiprios
gynybinės sąjungos NATO nariai, atrodytų esame apsaugoti
tarptautinių pajėgų nuo Rusijos tiesioginės grėsmės, tačiau
pirmiau ir svarbiau šio Lietuvos saugumo aspekto turi būti suprantama,
kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos
geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios
piliečių moralinė ir patriotinė pareiga (Vilniaus forumo deklaracija
„Į tautos ir valstybės atsinaujinimą [2]”, 2016 m.). Visiškai
teisi yra Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė teigdama, kad
_LIETUVA PIRMIAUSIA TURI PATI INVESTUOTI Į SAVO SAUGUMĄ_ ir tik tuomet
tikėtis partnerių pagalbos. Paanalizuokime, kokia Lietuvos pilietinė
pozicija turėtų būti santykiuose su LLRA.

_      _Lietuvos užsienio tautinė ir pilietinė politika prasideda nuo
artimiausio kaimyno – Lenkijos ir _LIETUVOS POZICIJOS SANTYKIUOSE SU
LLRA_. Anksčiau vykusių diskusijų praktika parodė, kad čia mažai
kas priklauso vien nuo vidinio dialogo, nes LLRA yra uždara
organizacija, turinti glaudžių ryšių su Lenkijos ir Rusijos
revanšistine politika. Tikrieji tokios politikos tikslai slepiami po
įvairia uždanga, taip pat ir noru „perkrauti” santykius su
Lenkija. Kai kurių politikų ėjimas į viešas diskusijas su LLRA,
manau, nedavė daug naudos nei mūsų visuomenei, nei politikams,
tačiau priešingai – padėjo susivienyti priešiškai Lietuvos
integralumui ir pilietiškumui nusistačiusių rinkėjų balsus. Taigi
čia geriausia pozicija – ne vien pakantus dialogas, bet ir mūsų
kantrybė bei ėjimas į priekį apsiribojant tautinių bendrijų
kultūrine autonomija, kuri leistų tautinėms bendrijoms puoselėti ir
išskleisti savo kultūrą Lietuvos valstybėje, o parapijų
bendruomenėse – gražiai garbinti Dievą įvairiomis kalbomis.
Kultūrinė autonomija tuo pačiu metu leidžia visas Lietuvos tautines
bendrijas _integruotis_ į bendrą viešą pilietinį Lietuvos
gyvenimą, puoselėjant taikų bendradarbiavimą, nedarant jokių
skirtumų dėl asmens tautybės. Lietuvos tautines bendrijas
neišvengiamai veikia ir veiks natūrali asimiliacija ir tai yra
neišvengiamas procesas tautinėje pilietinėje valstybėje. Kas kita
yra tautinių mažumų asimiliacija, kuri tarptautinių įstatymų yra
draudžiama. Tuo siekiama apsaugoti išlikusią unikalią tautinę
kultūrą pasaulyje. Nuo prievartinės asimiliacijos labai nukentėjo
Lenkijos ir Baltarusijos lietuviai savo etninėse žemėse. Tokių
tautinių darinių Lietuvoje neturime.

Popiežius Pranciškus sako, kad žmogaus teisių kultūrą reikia
pagilinti, nes neretai jomis piktnaudžiaujama, reikalaujant
individualistinių teisių, nepaisančių nei pareigų, nei socialinio
konteksto: „Jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį
gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų
bei smurto šaltiniu.“ (Bernardinai.lt: „Kodėl popiežius
Pranciškus Europą vadina pavargusia močiute?”). Neškime šias
popiežiaus įžvalgas į gyvenimą. Kur ta riba, kur baigiasi iš
tolerancijos kylančios žmogaus teisės ir prasideda destrukciją
tarptautiniuose santykiuose nešantis individualizmas? Deja, turime
pavyzdžių, kai atskirų asmenų ar žmonių grupių individualizmas
taip pasireiškia, kad net pradeda kėsintis į pačią valstybę ir jos
tapatybę. Esame ne kartą skaitę Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kur
sakoma, kad Lietuvos Taryba skelbia atstatanti Lietuvos valstybę ir ją
„atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su
kitomis tautomis“. Suprantama, kad valstybė sukuriama tautos dėl jos
skirtingos tapatybės, kur bene svarbiausią vietą joje užima tautos
kalba, raštas, tikėjimas, papročiai, istorija. Todėl ir šiandien,
sprendžiant „W” problemą, reikia suprasti, kad čia nebus „ir
avis sveika, ir vilkas sotus”. Istoriškai taip susiklostė, kad
raidės V ir W reiškia kai ką daugiau, ne vien tik skirtingas tautines
tapatybes. Lietuvos miestų ir miestelių lenkiški pavadinimai yra
atsiradę iš lietuviškų Abiejų Tautų Respublikos laikais kaip
Lietuvos bajorų sulenkėjimo viena iš pasekmių. Vartoti buitinėje
šnekoje tokių lenkiškų žargonų niekas nedraudžia, bet oficialiai
rašyti? Ar veidrodiškai sulyginus rašymo teises lenkiškai ir
lietuviškai atstatysime teisingumą? Tarptautinės teisės visų pirma
įpareigoja saugoti etninius vietovių pavadinimus tautos gyvenamoje
vietoje ir leisti rašyti juos originalia etninės tautos kalba.
Tautinės bendrijos Lietuvoje* yra visai kitas tautinis darinys, turi
žymiai paprastesnį tarptautinį statusą, dar vadinamą kultūrine
autonomija. Todėl piliečių pavardžių ir kiti užrašymai lenkiškai
ar rusiškai, ar kita kalba pagal tarptautines normas mūsų šalies
neįpareigoja, o tuo labiau juos rašyti mūsų valstybės registruose.
Kas iš politikų nori tai daryti, deja, tai darys tik lietuvių tautos
ir kalbos sąskaita, toliau trindami lietuvių etninėse žemėse
išlikusį mūsų baltų kultūros paveldą.

Kiekvienais metais sausio 25 d. švenčiamas Vilniaus miesto
gimtadienis. 1323 metais tą dieną Lietuvos didysis kunigaikštis
Gediminas parašė laišką, skirtą Liubeko, Zundo, Brėmeno,
Magdeburgo, Kelno bei kitų miestų gyventojams. Šiame laiške pirmą
kartą paminėtas Vilniaus miestas. Ne mažiau svarbus yra Jogailos
valdymo pradžioje 1387 m. Vilniuje įvykęs lietuvių krikštas, kurį
galime priskirti prie Vilniaus miesto gimtadienio dangui – vilniečių
atgimimo naujam gyvenimui su Kristumi. Jogailos vardas senovės vietine
lietuvių kalba reiškė gerą raitelį (dviskiemenis vardas, sudėtas
iš žodžių „joti“ ir „gaila“, kuris senov. liet. reiškė
galią). Tuomet Jis pasikvietė į mūsų šalį eilę garbingų kunigų
iš Lenkijos, kad savo tautai perduotų Krikšto galią per
apšlakstymą vandeniu iš Vilnelės ir Neries upių. Kaip mini Lenkijos
istoriko Dlugošo senovės metraščiai, Vilniuje gyvenanti lietuvių
gentis nemokėjo lenkiškai, tai vertėjavo pats Krikšto apeigų
iniciatorius ir vadovas Jogaila, kuris buvo tą kalbą išmokęs.
Šiandienos gera žinia ta, kad lietuvių kalba atgyja ir mūsų
Vilniaus krašto Bažnyčiose, kuri kadaise šimtmečius buvo
negailestingai ujama. Deja, ne visose Vilniaus krašto bažnyčiose, kur
„du ar trys“ susirenka, ji įsileidžiama. Tai buvusios senos
didžiavalstybinės politikos reliktas, kuris katalikų tikėjimą
savinosi kaip „polska viara“. Jo dar reikia atsikratyti. Tad
norėčiau paskatinti visus Lietuvos lenkų tautybės kunigus, ypač
Lietuvos piliečius, kad jie nesibijotų Šv. Mišių aukoti savo
protėvių lietuvių, t.y. buvusių tikrų vilniečių, kalba. Telaimina
Jus Viešpats.

Lietuvos pozicija istoriniuose santykiuose su mūsų didžiaisiais kaimynais – Lenkija ir Rusija.

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais
istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo
sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija,
išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių,
Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais,
formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis
ATR padalijimas – tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta
okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai
vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į
Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių.

Visgi, palyginę tuometinėje Rusijos imperijoje XIX a. viduryje
išleistas Vilniaus gubernijos gyventojų etnografines statistikas pagal
D‘Erkerto (1863 m.), Kareivos (1861 m.) ir Janžulo (1865 m.)
žemėlapius, matome, kad jie vienas nuo kito skiriasi dėl Lietuvos
rytų etnografinės sienos, tačiau viename sutinka: tuometinės
lietuvių gyvenamos srities liniją veda dar toli už Vilniaus, bent už
kelių dešimčių kilometrų. Nustatyta, kad šie autoriai naudojosi
istoriko Teodoro Narbuto (1784 – 1864)** aprašytomis lietuvių
gyvenamomis ribomis, Peterburgo Mokslų Akademijos paruošta statistika,
kurią pagal parapijas jai buvo pristatę Vilniaus vyskupystės kunigai
ir kitais vietovės gyventojų etniniais šaltiniais.

Taigi, galima konstatuoti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos
rytinės valstybinės ribos atitinka XIX a. Vilniaus gubernijos ribas,
kur dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tai labai svarbus istorinės
dokumentikos faktas, kuris, anot prezidento A. Smetonos raštų,
„sugriauna lenkų publicistų pasakas …apie Vilniaus apskrities
lenkiškumą”. Vėliau, 1920 m., generolo L. Želigovskio smurtu
pietrytinė Lietuvos dalis buvo klastingai okupuota Lenkijos, atskirta
nuo Lietuvos. Tarpukario Lenkijos okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte
buvo drastiškai uždaromos lietuviškos mokyklos, vykdoma Vilnijos
gyventojų lenkinimo politika***, pasitelkiant ir katalikų tikėjimą
kaip „polska viara”.

Kaip atrasti jėgų tą vykdytą blogį atleisti ir atrasti
tikrąją meilę su savo kaimynais? Tik viešai ir neslėpdami, o
drąsiai pripažinę šias savo žaizdas ir sukeltą skausmą, galėsime
visa širdimi atleisti. Tačiau visiškai susitaikyti bus įmanoma tik
tada, kai mes būsime pasiryžę atleisti, o skriaudėjai atsiprašys ir
atlygins žalą. Tai nepriklauso vien nuo mūsų parodytos geros valios
atleisti, bet ir nuo kitos pusės atgailos.

Atgaila tarptautinėje politikoje šiandien iš tikrųjų
reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines
normas ir taiką bei elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Esu
įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo
atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už
tarpukario metu įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų
lenkinimą****, Rusija – už visas nuo XVII – XX a. vykusias
okupacijas, lietuviško rašto draudimą, lietuvių tremtis iš savo
etninių žemių.

Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai,
kuomet Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės
tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė – atšilo. Tai
gražus pavyzdys. To galime tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir
neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali
pasireikšti kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes – Lietuva, kaip
santykinai maža šalis, to nepakeisime. Tai saisto mūsų
nepasitikėjimą Lenkija ir Rusija. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė
šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną,
nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu,
pasitikėjimu. Toks darbas – padarytas žaizdas įvardinti ir
atleisti, klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti – yra
gailestingumo darbas savo kaimynui.

Toks drąsus užsienio politikos žingsnis ypač reikalingas ir
mūsų Tėvynei, nes nubrėžia aiškią taikaus gyvenimo su dideliais
kaimynais perspektyvą, kuria stabilią Lietuvos valstybę, Jos
gyventojams suteikia šiandien būtino pasitikėjimo savo šalimi. Gėda
turėtų būti tiems Lietuvos politikams, kurie kaip bailiai drebina
savo kinkas prieš didesnį savo kaimyną ir tuo pačiu elgiasi
nepagarbiai ir neoriai prieš mažą savo šalį Lietuvą, kuriai
turėtų ištikimai ir drąsiai tarnauti. Tokia negatyvi pozicija
palieka pėdsaką šalies viduje: auga nepasitikėjimas valdžia,
kuriasi psichologiniai gyventojų nepilnavertiškumo kompleksai savo
šalies atžvilgiu bei ruošiama dirva masinei Lietuvos gyventojų
emigracijai, kaip atsakas į nepasitikėjimą savo valstybe ir valdžia.
Jaučiamės niekingi dėl to, kad smerkiame save už baimės ir kančios
slėpimą.

Šiandien galime tik konstatuoti, kad savo didžiųjų kaimynių
Lenkijos ir Rusijos atžvilgiu Lietuva yra patekusi į tikrą
tarptautinių santykių krizę, kur pagrindinę vietą užima paslėptas
pyktis. Užuot vykdžiusi pataikavimo, baimės ir kančios nuoskaudų
slėpimo politiką, Lietuvos valdžia turėtų atsigręžti į
brandžią susitaikinimo politiką.

Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II inicijuotas Vilniaus vyskupijos
prijungimas prie Lietuvos bažnytinės provincijos buvo esminis
žingsnis Lietuvai ir Lenkijai susitaikant. Priminsiu kiek vėliau
Lietuvoje viešėjusio Didžio Popiežiaus žodžius, pasakytus Lietuvos
lenkams: „Jūs esate lenkų kilmės lietuviai“, ir palinkėsiu jiems
atsiriboti nuo tautinio egoizmo, būti nuosaikumo, taikos bei
katalikiško tikėjimo nešėjais, stiprinant bendrą mūsų Tėvynę
Lietuvą, jos valstybingumą, pilietiškumą dėl visų bendro gėrio.
Pagarba, tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai
rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant, kuriai tautinei
bendrijai tas asmuo priklausytų. Geras žinojimas ir mokėjimas
bendrauti valstybine lietuvių kalba visų tautinių bendrijų nariams
nepadarys jokios žalos, bet priešingai – pakels šių Lietuvos
piliečių bendrą išprusimą ir išsilavinimą. Tačiau be visų šių
žemiškų dalykų, svarbiausia – turime nuolat pasitikėti Viešpačiu
(Mykolas Giedraitis), maldoje Jam dėkoti už mūsų bendros Tėvynės
Lietuvos laisvę ir prašyti taikos Tėvynei. Dar daugiau: užgimusi
meilė Dievui, Tėvynei ir artimui šalies viduje, gali spinduliuoti ir
į išorę – tarptautinius santykius. Anot popiežiaus Pranciškaus,
saugant savo tapatybę, semiantis stiprybės iš savo „šaknų“ –
garbingosios praeities, Lietuva gali tapti taikaus bendradarbiavimo tarp
Rytų ir Vakarų tiltu.

Lietuvos tautinė ir pilietinė politika bendradarbiaujant su Europos Sąjunga.

Šios temos pradžioje aptarėme subsidiarumo principo taikymą ES,
kuris logiškai veda link ES decentralizacijos. Toks kelias yra
naudingesnis Europos šalių bendrijai išlikti stabiliai ir
bendruomeniškai. Egzistuojant gyvai savarankiškų Europos šalių
bendruomenei užsimezga ir tikras bendradarbiavimas bei solidarumas, o
ne nuleistas iš „viršaus“. Kaip galimas tokio solidarumo pavyzdys
yra viena svarbiausių aktualijų – tai karo pabėgėlių priėmimas. ES
siūlo Lietuvai priimti apie 1100 karo pabėgėlių iš Sirijos.
Išreikšdami krikščionišką gailestingumą, privalome solidarizuotis
su visos ES šalimis, tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti ir
pavojų: pirma, kad nebūtų daromas neleistinas verslas su žmonėmis,
o vietoj karo pabėgėlių nebūtų siunčiami „ekonominiai“
imigrantai; antra, kad nebūtų daroma svetima mūsų kraštui
fundamentalistinio musulmoniško tikėjimo įtaka. Todėl būsimus
imigrantus privalome įvairiapusiškai pažinti kaip asmenis. Trečia,
imigrantų skaičius turi atitikti mūsų šalies galimybes ir
pamatuotą saiką. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Sirijos karo
pabėgėlių priėmimo galimybes Lietuvoje, pirmiau turėtų būti
priimami labiausiai nuo karo nukentėję religiškai ir kultūriškai
mums artimesni Sirijos krikščionys. Be abejo, turime būti gailestingi
visiems žmonėms be išimties, nepriklausomai nuo tikėjimo, rasės,
tačiau, kita vertus, drąsiai, aiškiai ir nedviprasmiškai turime
įvardinti tiesą, kad islamas krikščionių yra vertinamas kaip
klaidatikystė, o jos pasekmė yra sumišusi religinė ir politinė
sistema – šariatas, prieštaraujantis pasaulietinei valstybei bei
valstybės bei religijos institucijų nepriklausomybės viena nuo kitos
principui. Į tokį Lietuvos piliečių krikščionių vertinimą
turėtų atsižvelgti visos Lietuvos valstybinės institucijos.
Gerbdamos Lietuvos tradicines religijas, neturėtų priimti sprendimų,
keliančių pavojų Lietuvos piliečiams. Tačiau tuo pačiu metu
negalima pamiršti, kad, anot vyskupo Jono Borutos, pabėgėlių
priėmimas yra pagarbos vertas didžios artimo meilės žestas, kad mus
ir mūsų tautą laimintų Viešpats.

Korektiški prieš asmenis, bet ne prieš klaidingas Lietuvai ir ES bendrijai ideologijas

Krikščioniškos ir tautinės krypties partijoms, remiančioms ir
puoselėjančioms Lietuvoje konservatoriškas ir krikščioniškas
vertybes, reiktų išlikti labai atidžioms. Ar verta pritarti kai
kurioms ES bendrijoje įsigalinčioms nuostatoms atimti iš ES šalių
kuo daugiau jų suvereniteto ir stiprinti centralizuotą valdžią? ES
bendrija pagal savo prigimtį, jei pažiūrėsime ES bendrijos
susikūrimo principus, kūrėjų valią, šiandien turėtų būti laisva
suverenių ES šalių sąjunga. Tai solidari sąjunga, neatsisakanti
kiekvienos unikalios šalies suvereniteto ir kultūros. Kaip jau
rašėme anksčiau, ES bendrijos nuostatose viena pagrindinių principų
užima subsidiarumo principas, reiškiantis, kad kiekviena bendrijos
šalis visus valdymo, politinius, kitus valstybėje kylančius klausimus
pradeda spręsti ne centralizuotai, bet nuo žemiausios valdymo
grandies, pradedant nuo savivaldos iki aukščiausios tos šalies
valdžios institucijų. Todėl centralizuotos Strasbūro galios kištis
į valstybių suverenitetą yra gan ribotos. Jos reikalingos tik bendrai
ES bendrijos politikai, kuri saugotų visų bendrijos šalių bendrus
interesus, netrukdant jų suverenitetui. Tai suponuoja krikščioniškos
vertybės, kuriomis rėmėsi ES bendrijos kūrėjai, nes krikščionybė
skelbia laisvą tautų bendriją ir jų savitos kultūros klestėjimą.
Deja, šiandien yra pavojaus, kad neatsitiktų taip, kaip buvo kilę
Rusijoje ar vėliau, tarpukaryje, Vokietijoje, nugalėjus komunizmo ir
nacionalsocializmo neapykantos ideologijoms. Negalima leisti įsigalėti
baimei prieštarauti politikams, nuklydusiems nuo moralės ir tiesos.
Įsigalėjus bet kokiai neapykantai (nebūtinai kitiems, gali būti ir
saviems!), tragedijos gali bet kada pasikartoti. Todėl, kaip sakoma, su
„padidinamu stiklu“, šiandien būtina sekti įsigalinčias taip
vadinamą „šiuolaikišką“ individualizmo, agresyviojo sekuliarizmo ar
etinio reliatyvizmo ideologijas, kurios kursto neapykantą
tikintiesiems, saviems tautiečiams, lietuvių tautai, partizanams,
niekina Lietuvos istoriją, sukelia grėsmę Lietuvos suverenitetui ir
šalies teritorijos vientisumui. Politikams linkime išlikti budriems:
šios naujos ideologijos pateikiamos visuomenei lygiai taip pat
populiariai, kaip kadaise buvo pateikiamos didžiulę žalą žmonijai
atnešusios komunizmo ar nacizmo „vertybės“. Todėl ES bendrijos
Konstitucijoje privalo būti paminėtos ES bendrijos tradicinės
krikščioniškos vertybės kaip nuolatinės taikos pagrindas tarp
esamų ir būsimų ES bendrijos šalių, toleruojamas pasiaukojimas
Švč. M. Marijai kaip dangiškajai ES globėjai. Pirmoje vietoje kaip
sau artimiausią tautą ir šalį krikščioniškai mylėkime ir
gerbkime Lietuvą, saugokime Jos suverenitetą, vientisumą,
puoselėkime tautiškumą ir kultūrą, o remiantis solidarumu ir visą
ES bendriją kaip laisvą Europos tautų sąjungą.

Apibendrinimas ir išvados

Lietuvos karalius Mindaugas atskiras savarankiškas baltų
kunigaikštystes iki pat Naugarduko sujungė į vieną stiprią Lietuvos
valstybę, siekė, kad tauta pažintų tikrąjį Dievą ir su Jo pagalba
gyventų ir klestėtų. Dėl šių Mindaugo nuopelnų mes istorijos
kelyje sustiprėjome ir galbūt dėl šio Jo žingsnio išlikome.
Lietuvos (ir Rusios) didysis kunigaikštis Gediminas pasauliui parodė
Lietuvos atvirumą ir toleranciją, kuri pirmiausia pasireiškė jo
asmeniniuose santykiuose su įvairios pasaulėžiūros ir tautybės
žmonėmis konkrečiose situacijose. Gedimino tolerancija ir nuolankumas
– Dievo duoti mūsų tautos bruožai. Kaip kadaise rašė Daukantas,
lietuviai – natūraliai krikščioniška tauta. Vėliau, Vytauto
Didžiojo laikais Lietuva suklestėjo kaip didi Europinė šalis. Savo
santykiuose su didesniais kaimynais, bent jau psichologiškai,
nepamirškime svarbaus mus paguodžiančio istorinio fakto, kad
dabartinė Lietuva, Jos etninės žemės yra ne kas kita, o kadaise
buvusios didžiulės Europos valstybės – Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės istorinė Metropolija, tėvonija. O kas šiandien
būtume be ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus? Ar
įsivaizduotumėte Rusiją be Maskvos, o Lenkiją be Varšuvos?
Istorinė pamoka mums slypi Šv. Rašto tekste, kur Viešpats sako:
„Tačiau kas Viešpaties bijo, tas lieka didis per amžius“ (Jdt 16,
15-16). Faktinis LDK valdovas Vytautas, nors ir netapęs Lietuvos
karaliumi, kartu su Lietuvos – Lenkijos karaliumi Jogaila, sekdami
Viešpatį galutinai užbaigė Lietuvos Krikštą. Einant toliau mūsų
istorija, ATR laikais, Lietuva, kaip Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė, saugodama savo valstybingumą nuo Rusijos
įsigalėjimo, Krėvos ir Liublino sutartimis susijungė su Lenkija.
Deja, tuo pačiu metu vienų iš paskutinių keletą šimtmečių savo
didikų buvo pajungta „Karūnos“ interesams, gal todėl šiandien
turime kompleksuotą lietuvio tautinį mentalitetą, charakterį,
dažnai nuvertinantį savo tautą, kalbą, valstybę kitų kaimyninių
tautų, kultūrų naudai. Nepamirškime ir tai, kad po valstybės
žlugimo Rusijos imperijos carai, vėliau tarpukario Lenkija, Lietuvos
pietryčiuose vykdė tautų maišymo politiką, o lietuvių kalbą
persekiojo įvairiomis formomis: drausdami viešai vartoti,
uždarinėdami lietuviškas mokyklas, neleisdami melstis Bažnyčiose
(„polska viara“), draudė ir ribojo lietuvišką spaudą. Tai davė
atitinkamus rezultatus: slaviška kalba, kultūra, išplitusi Lietuvos
pietryčiuose pasiglemžė ir dalį lietuviškų etninių žemių.
Sovietmečiu slavų tautų kultūroms Lietuvoje buvo sudarytos
prioritetinės sąlygos plisti.

Šiandien Lietuvos tautinės bendrijos gali laisvai puoselėti savo
kalbą, kultūrą. Deja, neretai čia perlenkiama lazda, kai tai bandoma
daryti valstybinės lietuvių kalbos bei kultūros sąskaita. Lietuvoje
suteikiamos neregėtai didelės teisės Lietuvos tautinių bendrijų
švietimui. Čia nėra analogų pasaulyje: tautinių bendrijų mokyklų
skaičius tautinių bendrijų mokiniams vos ne dvigubai viršija
Lietuvos vidutinį statistinį rodiklį! Ar tokia situacija skatina
tautinių bendrijų Lietuvos piliečius integruotis į šiandienos
Lietuvos valstybę? Tauta, kuri yra sukūrusi valstybę, savo kalbos
svertų negali perleisti kitoms tautoms, nors ir labai jos būtų
kultūriškai ar istoriškai artimos. Tai reikštų tos krašto dalies
ne tik kultūrinį, kalbinį, o ateityje ir teritorinį uždarumą,
atskirumą. Tokiu būdu perspektyvoje susidarytų objektyvios sąlygos
pažeisti valstybės teritorinį vientisumą. Tokiai grėsmei išvengti,
Lietuvos piliečiams, bet kurioje Lietuvos teritorijoje, negali būti
sudarytos blogesnės sąlygos pasirinkti mokyklą su valstybine kalba,
nei kurią nors tautinių bendrijų mokyklą*****.

Daugelį savo trūkumų, klajonių įveikėme, tačiau šiandien
reikia saugotis, kad neapgalvotais „madingais“ kairiojo liberalizmo
ideologijos padiktuotais sprendimais neišbarstytume savo protėvių
palikimo. Ką turėtume rinktis? Tautinės ir krikščioniškos
vertybės yra amžinos ir Dievo duotos. Taigi, mes, Lietuva, pasirinkę
jas, sustiprinsime savo šalį, pagerinsime žmonių gyvenimą,
pristabdysime nenaudingą mūsų šaliai masinę emigraciją. 50 metų
trukmės sovietinis laikotarpis, kuriame egzistavo valdžios prievarta
prieš asmens laisvę, pagimdė šiandienos kitą kraštutinumą –
individualizmą. Jis yra kairiojo liberalizmo ideologijos vaisius.
Individualizmas nėra demokratinės asmens teisės ar laisvės. Jis
nieko negali duoti nei tautai, nei žmogui, o priešingai – _griauna
bendruomenes, kurios sudaro pilietinės visuomenės pagrindą, tautą,
kuri sukūrė Lietuvos valstybę:_ (1) iškreipdamas tikrąsias žmogaus
ir tautos dvasines vertybes, jas keičia į materializmą, kūniškų
malonumų ir patogumų vaikymąsi, tokiu būdu tautą dezorientuoja,
piliečius skatina emigruoti, (2) brukdamas sinkretizmo ideologiją,
Bažnyčią, tikinčiųjų bendruomenę išsklaido po įvairius žmonių
ir šalių tikėjimus, kurie neturi Lietuvoje savo tradicijų, (3)
inicijuodamas dvigubą pilietybę, kėsinasi panaikinti vieną Lietuvos
pilietybę, kuri jungia ir suburia įvairių tautybių Lietuvos
piliečius bendram darbui savo Tėvynei. Kairiojo liberalizmo
mąstysenai įsigalėjus valstybėje, perdėtai sureikšminamas rinkos
savireguliacijos ir individualių žmonių nuomonės vaidmuo, vykdomas
taip vadinamas „politinis sprendimas“, o vis labiau ignoruojamas
žmogiškasis proto bei mokslo faktorius. Kyla pavojus, kad valstybėje,
įvairiose jos valdymo lygmenyse, likusiose be kompetencijos ir
atsakingo šeimininko vaidmens, gali įsigalėti netvarka, savivalė ir
anarchija. Panašiai jau yra atsitikę, kai aukščiausio lygmens
valstybės institucija ėmėsi pati spręsti ne jos kompetencijai
priklausančius šeimos prigimties klausimus.

Už vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą liudija religija ir
sociologijos mokslas. Aiškinamos įvairios „šeimos formos“
neleidžia priimti efektyvesnių tradicinę šeimą stiprinančių
įstatymų, kurie tuo pačiu gerintų ir gyventojų demografinius
rodiklius. Perspektyvoje tautos mažėjimas kelia pavojų jos išlikimui
ir valstybės ateičiai. Tautinėje srityje kairysis liberalizmas
propaguoja nepasiteisinusį multikultūriškumą (internacionalizmą),
skatina kitų tautų ekonominę imigraciją. Čia „pigi darbo jėga“
dažniausiai paimama iš Ukrainos ar Baltarusijos. Kaip rodo pavyzdžiai
Vakarų šalyse, ten, kur nevaldomai apsigyvena daug „ekonominių“
kitų kultūrų imigrantų, vietos gyvenimo aplinka tampa labai
nesaugia. Galima pastebėti, kad čia pirmiau rūpinamasi individo
klestėjimu, ne visuomenės gerove. Blogos gyvenimo sąlygos, mažos
algos Lietuvos piliečius verčia išvykti. Tačiau kairiojo liberalizmo
pagimdyta individualizmo yda valstybėje emigraciją paverčia masiniu
reiškiniu kaip tikėjimu – naująja pagonybe, kurios stabas yra
pinigai. Toks perdėtas rūpestis „auksu“ jokiu būdu negali būti
išgydomas vien materialiomis priemonėmis – didinant piliečių algas,
patogumus ar materialųjį turtą, kurių pervertinimu ir klesti
individualizmas. Individualizmo sureikšmintos materialiosios pasaulio
vertybės yra perdėm laikinos ir trapios, kad ant jų pagrindo kurtume
laimingą visuomenę ir stiprią Lietuvos valstybę, besirūpinančią
savo piliečiais. Be to, iš kur paimti tiek materialių resursų
atgimstančiai valstybei, kad patenkinti emigruojančių dėl didesnės
algos tautiečių norus? Visa tai sudėjus darosi labai panašu, kad
žmonės, suklaidinti kairiojo liberalizmo ideologijos, sąmoningai ar
ne, tarsi vykdo paslėptą tautos genocidą, kurio pasekmės tautai gali
būti ne ką mažiau tragiškos, nei XX a. vykdytos Stalino represijos
prieš mūsų tautą. Skirtumas tik tas, kad šiandieninį tautos
naikinimą ne smurtinėmis priemonėmis vykdo ne kas kitas, o mes patys.
Kur yra išeitis?

Lietuvos politikui šiandien nereikėtų svyruoti kaip nendrei –
nuo vieno kraštutinumo bėgti prie kito: nuo buvusio sovietinio
autoritarizmo prie individualizmo. Sveikas protas čia sako ugdyti savo
tautą, stiprinti pilietinę bendruomenę, pradedant nuo paramos
tradicinei šeimai. Per mokyklas, informavimo priemones visuomenėje
ugdant pilietiškumą, integruoti kitų tautų Lietuvos piliečius į
vieną solidarią piliečių bendruomenę. Mokykloje įvairiomis
patriotinio ugdymo programomis, moksleivių pažintine ir kultūrine
veikla skatinti patriotizmą, kad piliečiai našiai dirbtų, aukotųsi
savo šaliai. Privalomas Lietuvos istorijos egzaminas yra tinkama
priemonė piliečių patriotiškumui ugdyti. Lietuvoje niekada nebus
nacionalizmo neapykantos, jei tautiškumas eis kartu su daugumos
išpažįstamu katalikų tikėjimu. Nacionalizmas Lietuvoje gali
išaugti tik dėl gynybinio pobūdžio, tačiau jis niekada negrasins
kitoms tautoms, Lietuvos kaimynėms, nes Lietuva yra gyventojų
skaičiumi ir teritorija maža valstybė.

Lyginant dabartinę Lietuvos valstybę su buvusia LDK, mes tapome
maža šalimi ir žmonių, ir teritorijos prasme. Galbūt dėl to, kad
paskutinieji Europoje priėmėme Krikštą, vietoj tikrojo Dievo dar
ilgai garbinome pagonių dievaičius, per mažai rūpinomės savo sena
turtinga kalba, jos raštu, piliečių ugdymu, ypač pasiremiant savo
istorija. Lietuvos kaimynės tai darė ir amžiais stiprėjo bei augo
dažnai ne kieno nors kito, o mūsų Lietuvos teritorijos ir
nutautėjusių lietuvių sąskaita. Sėkmingos šiuolaikinės
lietuviškos civilizacijos pavyzdžiai, su nedidelėmis išimtimis,
galėtų būti tarpukario A. Smetonos Lietuva, išugdžiusi Lietuvos
partizanus, iki Nepriklausomybės atstatymo aktyviai veikusios
lietuviškos katalikiškos bendruomenės JAV, Australijoje.
Bendruomenės sėkmę parodo tos bendruomenės „užsidegimas“,
aktyvumas, svetingumas, tarpusavio pagarba ir meilė kiekvienam tos
bendruomenės asmeniui ir šeimai. Tokios gyvybingos krikščioniškos
bendruomenės ašis visada buvo Kristaus Geroji Naujiena, patriotiškumo
bei krikščioniško atsakingumo motyvai dirbti Bažnyčiai, savo
kraštui, tautiečiams. Kaip gražus tokio idealo pavyzdys yra
Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio testamentas šiandienos
pasauliui: „Nugalėk blogį gerumu“. Palaimintasis arkivyskupas savo
elgesiu, darbais aukojosi dėl visų savo ganomųjų, skleisdamas
krikščioniškosios tolerancijos gėrį visai Lietuvos visuomenei. Tai
turėjo įtakos ir tuometinės Lietuvos valstybės vykdomai politikai
tautinių bendrijų atžvilgiu. Ne paslaptis, yra Lietuvos žydų,
viešai pareiškusių, kad rinkdami Lietuvos Seimą balsuoja už
tautininkus, šiandien liudija, kad A. Smetonos laisva katalikiška
Lietuva tarpukaryje suteikė visas šiai Lietuvos tautinei bendrijai
reikalingas teises. Tai mums stiprybę teikiančios istorinės pamokos
ir Lietuvos tolerantiškumą kitoms tautoms parodantys gyvi pavyzdžiai.
Pasisėmusi stiprybės iš savo didingos praeities, Lietuva gali tapti
ir būti didi savo dvasia ir unikali šalis pasaulio tautų bendrijoje.

Be vidaus pavojų, kylančių iš agresyvaus sekuliarizmo bei
kairiojo liberalizmo ideologijų, šiandien kyla ir daug išorinių
grėsmių Lietuvai, kaip valstybei. Lenkijoje ir Rusijoje atgyjantis
nacionalizmas yra pavojingas ne tik mums, bet ir visoms jų kaimynėms.
Visų labui dėl taikos išsaugojimo ES ir visame pasaulyje šios
didelės mūsų kaimynės turėtų rinktis labiau liberalias vertybes,
ypač tas, kurias keliaudamas po tas šalis skelbė filosofas Leonidas
Donskis. Kosmopolitizmas, globalizmas mažoms šalims gali būti labai
pavojingas ar net pražūtingas, nes jos dažnai turi savivertės ir
savo tapatybės išsaugojimo problemų, tačiau didelėms – išganingas,
nes neleistų pasireikšti jų pavojingam norui valdyti kitus ir
tautiniam egoizmui. O mums, ypač dabar, turėtų tapti aktualūs Stasio
Šalkauskio bei Antano Maceinos tautinio ugdymo idėjų realizavimas.
Katalikiškumas, kuris remiasi Šv. Raštu, Katalikų Bažnyčios
tradicijomis, Bažnyčios tėvų mokymu yra nuo karaliaus Mindaugo
krikšto paveldėtas lietuvių tautos tapatybės bruožas. Kad jis
būtų tautoje gyvas ir veiksmingas, šeimos, visuomenės, mokyklos ir
Bažnyčios pajėgomis privalo būti žmonėse nuolat ugdomas,
pasiremiant tais autentiškais Bažnyčios šaltiniais ir tautos
tradicija bei kultūra. Tarptautiniuose santykiuose su ES bendrija
turime vadovautis solidarumo ir subsidiarumo principais******. Telaimina
Viešpats šią laisvų tautų bendriją, kuri puošiasi Švč. M.
Marijos vėliava su žvaigždėmis danguje, teveda Ją ir tegloboja
kartu su Švč. Mergele.

Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja

* Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ – Petro
Šidagio str. „Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos
Lietuvoje?“.
** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Teodor Narbutt.
Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące
się, Wilno. 1856, s. 268-270. Iš lenkų kalbos vertė Tomas
Baranauskas. „T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų
žemėmis aprašymas“.
*** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ – Nijolės Vaišnytės
str.  „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos
(Varanavo) apylinkių istorija“ [4].
**** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės
laikraštis „XXI amžius“ – Juozo Tonkūno str. „Atsiprašyti yra
garbinga“ [5].
***** Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ – Gintaro Karoso
str. „Pietryčių Lietuvos restauravimas“ [6].
****** Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ – James Kalb str.
„Kodėl subsidiarumas giriamas žodžiais, o ne darbais?“ [7]