Miško kirtėjos Sibiro tremtyje. Genovaitė Krikščiūnaitė – Radėnienė stovi antra iš kairės. Asmeninio G. Krikščiūnaitės-Radėnienės archyvo nuotraukos

Vlada  ČIRVINSKIENĖ, Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio vadovė, www.voruta.lt

1941 m. birželio 14- oji – diena, kai prieš septyniasdešimt septynerius metus 3 val. nakties enkavėdistai  pradėjo masinius lietuvių areštus. Iš geležinkelio stočių pajudėjo pirmieji gyvuliniai vagonai.  Ne vienerius metus Lietuvos gyventojams tai buvo ilgos kelionės į tremtį pradžia.  Pradžia į kitokį gyvenimą, paženklintą baimės, nežinios, fizinės ir dvasinės kančios bei smurto. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių.  Buvo ištremta daug   to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų. Skaičiuojama, jog  per visą tremties laikotarpį  (1941- 1952 m.)  iš Lietuvos buvo ištremta apie 132000 žmonių,  apie 28000 iš jų žuvo  dar apie 156000 likusių buvo įkalinta.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Pasvalietės Genovaitės Krikščiūnaitės – Radėnienės  prisiminimai apie tremtį

Prieš 76 metus, 1948 – ųjų gegužės 22 – osios naktį sovietų kareiviai ir vietiniai stribai apsupo Krikščiūnų sodybą Dvareliškių vienkiemyje, Daujėnų krašte.  Visą naktį jų šeimą ir namus saugojo rusų kareiviai, o pradėjus aušti, atvyko sovietų viršininkas, kuris kalbėjo rusiškai.  Tvarte  nerimo gyvuliai, nes laukė šeimininkų, kurie turėjo juos pašerti.  Bet  sovietų kariai įsakė Krikščiūnų šeimos nariams ruoštis  kelionei pas baltąsias meškas. Pasvalietė Genovaitė su tėvais ir broliu gyvuliniuose vagonuose su kitais  Pasvalio ir Lietuvos gyventojais buvo  tremiama į Sibirą – Buriatiją – Mongoliją.

Tremiamųjų sąraše buvome visa šeima –  tėvai ir mes, keturi vaikai.  Bet namuose buvau aš ir metais jaunesnis brolis. O mažesnieji sesutė ir broliukas mokėsi ir gyveno pas tetą Pasvalyje. Nors mama  verkė ir maldavo, kad leistų pasiimti visus vaikus. Sovietų viršininkas prižadėjo juos atvežti į Panevėžį.  Taip brolis ir sesutė liko pas invalidę tetą – Pasvalyje.  Bet tais pačiais metais Pasvalyje likusi  mūsų sesutė mirė, nes sprogo žibalo bakelis ir užsidegė.  Devynerių metų brolis Antanas liko su teta Ona Zdanauskaite, kuri sunkiai vertėsi  iš siuvėjos amato.

Ji buvo puiki siuvėja, dar ir dabar turi atminčiai tetos  siuvimo mašiną ,,Singer‘‘.  Kai Sibire šiek tiek prasigyvenom, mes broliui ir tetai siuntėm siuntinius į Pasvalį.   Be to, brolis čia truputį užsidirbdavo, įrišdamas maldaknyges, darydamas rožančius – pasakoja  Genovaitė Krikščiūnaitė – Radėnienė.

Po dešimties metų ir trijų mėnesių, 1958 – ųjų rugpjūčio 19 – ąją, grįžom iš tremties. Brolis Antanas Kaune, kur gyveno pas kitą tetą, jau buvo išlaikęs abitūros egzaminus.  Dabar jis gyvena Vilniuje.

O  brolis Jonas, kuris išgyveno Sibiro kančias, žuvo Lietuvoje.

Sibire jis buvo pakliuvęs į kraupią traukinio avariją. Posūkyje visi medienos prikrauti vagonai virto, o tas vienintelis, ant kurio rąstų  sėdėjo   brolis ir kiti darbininkai, liko ant bėgių. Tačiau brolis grįžo labai išsigandęs, tarsi nesavas, žodžio negalėjo ištarti, – prisimena Genovaitė . – Žuvo brolis Pasvalyje, ant estakados bandydamas remontuojamą automobilį. Liko žmona ir dar negimusi dukrytė.

Marija – saugok mus

Mintimis Genovaitė Krikščiūnaitė – Radėnienė sugrįžta į vaikystę bei gyvenimą tremtyje.

– Mūsų šeima Dvareliškių vienkiemyje gyveno gražiai. Nieko netrūko. Tėvai buvo labai rūpestingi ir darbštūs. Tėvo Juozo Krikščiūno rūpesčiu 1938 – aisiais buvo pastatytas tvartas,  tvarkingai  prižiūrimas kluonas, iškilęs namas dar nebaigtas įrengti.

– Ėjo 1940 – ieji. Tėvelis specialiai nesiskubino baigti, nors visos medžiagos buvo sukrautos. Tačiau jau buvo ,,buožė prakeiktas‘‘. Dar labiau piktino čerpėmis dengti mūsų stogai, kai aplinkui – šiaudinės pastogės. Turėjome 43 hektarus žemės.

Pirmoji Komunija. Genovaitė Krikščiūnaitė šešta iš dešinės (antroji eilė).

Krikščiūnai gyveno prie miško, todėl stribai saugodavo, ar neateina partizanai.

– Mus kaltino, kad mes remiam, maitinam, nes kaip miške išgyventų. Todėl ir ištrėmė, nes buvom buožės, išnaudojom svetimą jėgą, nors pabaigoje dirbom patys, ir rėmėm miškinius – sako Genovaitė Radėnienė.

– Susikrauti leido per dvidešimt minučių. Spėjo pasiimti maisto, Genovaitė griebė iš lėkštės sviestą, kuris išdribo. Tokios detalės įstrigo visam gyvenimui.

Kareivėliai paėmė patalynės, į kiemą buvo išnešę ir siuvamąją mašiną. Bet mamytė neleido jos vežtis: ,,Kam mums ta mašina, jeigu vis tiek sušaudys.‘‘  Oi, kaip Sibire būtų ji pravertusi!

Gegužės mėnesį namuose buvom įsirengę ,,mojavos altorėlį“, tada išvažiuodama dar spėjau įlėkti pasimelsti: ,,Marija, saugok mus.‘‘  O tėvelis prieš kryžių nusiėmė kepurę ir pradėjo verkti: Nebepamatysiu savo namelių‘‘ – tai prisiminus  Genovaitės skruostu nuriedėjo ašaros.

– Grįžę  iš Sibiro tremties rado tiktai sodybos pamatus, apgriuvusius molinį tvartą ir šulinį. Daugiau buvo išardyta ir išvežta.

Rekordinio vainiko pynimas apjuosiant bažnyčią Pasvalio Šv. Jono titulinių atlaidų proga. Genovaitė Krikščiūnaitė – Radėnienė pirmoji iš dešinės

-Buvo likusios kelios obelys. Dar pasiskynė slyvų.  Prie kiemo vartų buvom pasodinę iš miško atsineštus berželius.  Po dešimties metų  vieną radom jau drūto kamieno  – prisimena Genovaitė Radėnienė.

 Panevėžys – Buriatija – Mongolija

Tremties  dienos rytą oras buvo gražus. Aplink viskas buvo pasipuošę gaivia žaluma, pavasariniais žiedais. Krikščiūnų šeimą arkliais atvežė iki Daujėnėlių. Čia suvežė daugiau tremtinų.  Belaukiant kelionės į Panevėžį pradėjo smarkiai lyti.  Viską sulijo. Dar atvežė tetą Vadapalienę su dviem sūnumis. – Apsidžiaugiau, kad bus daugiau savųjų. Visus sukrovė į mašinas ir išvežė į Panevėžį, kur vagonuose laukėme tris dienas nuo penktadienio iki sekmadienio. Išlydėti tremtinių Panevėžyje atėjo daug žmonių. Mėtė laiškelius, davė savo adresus.

Iki Buriat – Mongolijos tremtiniai važiavo šešiolika parų. Išlaipino Onochojuje. Vėl tris naktis nakvojo pievoje.

– Mūsų rinktis atvažiavo ,,pirkliai‘‘. Išsivežė miškovežiais, sėdėjom ant lentų visi kartu  siūbuodami. Mūsų barako dar nespėjo įrengti, tad  apgyvendino buvusiuose belaisvių japonų lageriuose. Ant sienų dar radome japoniškų užrašų. Aplinkui japonai mišką iškirtę, todėl mums tekdavo eiti po kokius aštuonis kilometrus – pasakoja Genovaitė. – Baisiausia, jog tame barake užpuolė alkanos blakės. Badė kaip adatom. Pavyko nuo sienų degančiais šakaliais apnaikinti. Lauke pasimūrijom krosnelę, iš vienos rusės gavom kibiriuką, kuriame virėm sriubą. Tokia buvo tremties pradžia. Tremtiniai kirto mišką, vaikai rinko sakus. Ten auga daugiausia pušys ir maumedžiai, prie upelių berželiai, krūmai. Artimiausias miestas buvo Ulan – Udė. Kai vėliau išleisdavo, šeštadienį po darbo tremtiniai traukiniu išvažiuodavo į šį miestą, apsipirkdavo ir sekmadienio vakare grįždavo.

Lietuvių tremtinių laukė labai bijodami

Sunkiausi buvo pirmieji metai. Per pirmąsias Kūčias turėjom tik iš padžiovintos duonos išvirto kisieliaus, bulvių ir iš Lietuvos atsiųstą plotkelę – prisimena Genovaitė Radėnienė. – O paskui įsidirbom žemės, sodinomės bulvių, pasistatėm tvartelį ,,zemlianką‘‘, laikėm karvę, jau ir paršiuką užaugindavom.  Rūkyklą įsirengėm. Tai matydami rusai labai stebėjosi. O lietuviai tenai buvo tiesiog stachanoviečiai  – pirmūnai. Šitokius plotus iškirto. Atsirado technikos.  Septyniolikos metų jau dirbau mašinisto padėjėja.

Lietuvaitės Sibiro tremtyje pasipuošė tautiniais rūbais, kuriuos pasisiuvo pačios tremtyje. Juos išsaugojo iki šių dienų. Antra iš dešinės Genovaitė Krikščiūnaitė – Radėnienė

O komendantas prisipažino, kad lietuvių tremtinių laukė labai bijodami, nes buvo paskleista propaganda, jog iš Lietuvos atveš blogiausius žmonės –,,fašistus.‘‘ Bet greitai jų nuomonė   pasikeitė – įsitikino, jog tai darbščiausi ir sąžiningiausi žmonės. Tik lietuvėms rusės patikėdavo pasaugoti savo vaikus. Joms patiko ir lietuviai vaikinai. Sakydavom, ko jūs lendat prie mūsų berniukų, su šypsena pasakojo  Genovaitė Radėnienė…

Ten daugiausia buvo tremtinių buvo lietuvių – gal apie pusantro šimto šeimų. Dar buvo moldavų, uzbekų, karaimų.

Paskutiniais tremties metais teko miškuose tiesti ir laikiną geležinkelį medienai išvežti. Ten žiemą labai šalta, be atlydžių, todėl sniegas labai purus.

O  vasarą labai karšta, tad dirbti į mišką eidavo ankstų rytą.

Mus palaikė tik gilus tikėjimas

Gyvenom kaip broliai ir seserys, kaip viena šeima – lemtis suartina. Pradžioje buvo sakoma, kad esam perkelti visam laikui. Tik po Stalino mirties pasikeitė: ,,Galėsite grįžti po dešimties metų.‘‘ Ten prabėgo mano jaunystė, juk į Lietuvą grįžau 24 metų. Sibire visuomet laikėsi savo tradicijų.  Kiekvieną sekmadienį eidavom į kapines melstis.  Vėliau per ŠV. Kalėdas ir Šv. Velykas atvažiuodavo kunigas Jasas. Tik gilus tikėjimas mus palaikė ir leido puoselėti viltį širdyje, kad grįšim į savo Gimtinę, kad Lietuva taps laisva – kalbėjo Genovaitė Radėnienė. Švęsdavom vardadienius, nešdavom vainikus. Lietuviai buvo balsingi, labai gražiai dainuodavom. Ir iš darbo grįždavom dainuodami. Statydavom spektaklius, šokdavom. Apžiūroje esam užėmę pirmą vietą.

Genovaitės Krikščiūnaitės ir Jono Radėno vestuvinė nuotrauka. 1963 m. rugsėjo 19 d.

Krikščiūnų šeima grįžo į Lietuvą

Krikščiūnų šeima į Lietuvą grįžo 1958 – ųjų rugpjūtį ir apsistojo Pasvalyje, Stoties gatvėje pas tetą Oną Zdanauskaitę.  Genovaitės brolis Jonas buvo grįžęs gegužės mėnesį, nes jį ėmė į sovietų armiją, tad išleido tvarkytis dokumentų.

Grįžę Joną dar radom, bet mūsų neregistravo. Tuomet brolis pasakė, kodėl jis turi važiuoti į armiją, jeigu valdžia tėvų nenori registruoti. Pavyko tuometinę Pasvalio valdžią įkalbėti.  O brolis net tris metus  atitarnavo Murmanske – prisiminė Genovaitė.

Dirbdama melioracijoje, kur klojo vamzdelius, ji susipažino su  čia dirbusiu vairuotoju Jonu Radėnu iš Krinčino. 1963 – ųjų rudenį jie susituokė. Tais pačiais metais Genovaitė pradėjo dirbti Pasvalio ligoninėje slauge, vėliau greitojoje, skalbykloje.  Pasistatė naujus namus Pasvalyje – Kalno gatvėje.  Užaugino dvi šaunias dukras: Ritą ir Ireną.

Tremtinių susitikimas Ariogaloje. Genovaitė Krikščiūnaitė – Radėnienė ketvirta iš dešinės

Iki pensijos Genovaitė Radėnienė šešiolika metų dirbo mezgėja buitiniame kombinate.

Dukters Ritos šeima kartu gyvena, o dukros Irenos šeima gyvena Vilniuje. Mirus vyrui, namai atsinaujino, pasikeitė.  Genovaitė visuomet džiaugiasi savo  dukromis ir žentais. Labai rūpinasi anūkėmis – Emilija ir Martyna, skuba gaminti skanių pietų ar iškepti kokį skanų pyragą.  Visuomet pergyvena,  jeigu koks šeimos narys suserga. Tai rūpestinga mama ir močiutė.

Genovaitė Radėnienė  visuomet dalyvauja visuose tremtinių susibūrimuose, renginiuose, sąskrydžiuose Pasvalyje, Panevėžyje, Žemaitijoje, Ariogaloje.

Genovaitė uoli Gyvojo Rožinio maldininkė

Genovaitė yra uoli Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos Gyvojo Rožinio maldininkė. Kiekvieną dieną skuba į bažnyčią  rožinio maldai bei dalyvauti Šv. Mišių aukoje.  Tai  nepamainoma vainikų pynėja,  aktyvi piligriminių kelionių  bei Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio kongresų dalyvė.

Nors ir  daug kančios teko patirti Genovaitei per savo ilgą gyvenimo kelią, bet  visus sunkumus padeda nugalėti gilus tikėjimas, kantrybė ir meilė  gimtinei bei pagarba kitam žmogui.

Pasvalio Gyvojo Rožinio maldininkai Panevėžio vyskupijos XIII Gyvojo Rožinio kongrese Vabalninke. Kairėje Panevėžio vyskup. dv.vad. kun. Remigijus Kavaliauskas, centre iš kairės Genovaitė Krikščiūnaitė Radėnienė

Nuo redakcijos – straipsnį kartojame. Pirmą kartą straipsnis buvo skelbiamas 2018 m. birželio 14 d.